Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas, vienasmeniškai, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-3851-936/2013 pagal pareiškėjos J. T. skundą dėl antstolės P. K. veiksmų, suinteresuoti asmenys skolininkas G. T., išieškotojas A. A..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Antstolę P. K. pavaduojantis antstolis D. K. 2012-12-17 patvarkymu atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą. Nurodė, jog antstolė P. K. vykdo 2010-03-29 vykdomąjį įrašą dėl 279692,10 Lt skolos ir 6 proc. metinių palūkanų bei 2012-01-31 vykdomąjį raštą dėl 2662 Lt skolos išieškojimo iš skolininko G. T. išieškotojui A. A.. Vykdydama išieškojimą antstolė nenustatė skolininko asmeninio turto, iš kurio galėtų būti išieškota visa suma, tačiau nustatė, kad skolininko sutuoktinė dirba ir gauna pajamas, kurios pagal įstatymą laikomos bendrąja sutuoktinių nuosavybe, todėl areštavo 50 proc. pareiškėjos darbo užmokesčio ir pasiūlė išieškotojui kreiptis į teismą dėl skolininko turto dalies nustatymo. Antstolis pažymėjo, jog skolininkas povedybinę sutartį sudarė prasidėjus vykdymo procesui ir suėjus piniginės prievolės vykdymo terminui, todėl ši povedybinė sutartis nepaneigia kreditoriaus išieškojimo teisės pagal sutuoktinio prievolę, atsiradusią iki povedybinės sutarties sudarymo.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Motyvuojamoji dalis

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 1 d. nutartimi pareiškėjos skundas atmestinas.

Pagal suformuluotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, vien turto režimo (statuso) nustatymas povedybinėje sutartyje pats savaime nepaneigia kreditoriaus išieškojimo teisės pagal sutuoktinių prievolę, atsiradusią iki povedybinės sutarties sudarymo. Sutuoktinių pajamų priskyrimas asmeninėn kiekvieno iš sutuoktinių nuosavybėn neatima teisės kreditoriui nukreipti išieškojimą ne tik į sutuoktinio (skolininko) asmeninį turtą, bet ir į jam priklausančio bendrosios jungtinės nuosavybės teise turto dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2006). Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje yra konstatuota ir tai, kad susitarimas dėl vieno iš sutuoktinių gautinų pajamų teisinio režimo neapriboja šio sutuoktinio civilinės atsakomybės pagal iki tokio susitarimo santuokos metu atsiradusias prievoles. Byloje nustatyta, kad skolininko G. T. prievolė pagal vykdomąjį įrašą atsirado 2010-03-29, taigi iki povedybinės sutarties sudarymo 2010-05-28. Esant tokioms aplinkybėms pripažintina, jog antstolė pagrįstai vykdomojoje byloje Nr. 0093/10/01579 pasiūlė išieškotojui pagal CPK 667 str. 1 d. kreiptis į teismą dėl skolininko turto dalies nustatymo, todėl pareiškėjos skundas dėl 2012-11-15 pasiūlymo atmestinas.

Kol nėra nustatyta skolininkui priklausančio turto dalis pagal CPK 667 str., antstolis turi teisę aprašyti ir areštuoti bendrąjį turtą (CPK 667 str. 1 d). Įvertinus byloje numatytas aplinkybes bei tai, jog antstolės pagrįstai pasiūlė kreiptis dėl skolininko turto dalies nustatymo, darytina išvada, jog 50 proc. pareiškėjos arbo užmokesčio areštas, nurodant pervesti šią sumą į antstolės depozitinę sąskaitą (CPK 689 str.), atitinka CPK 667 str. 1 d. nuostatas, turto arešto akto naikinti nėra pagrindo. Pažymėtina, jog šiuo atveju išieškojimas nėra nukreiptas į pareiškėjos asmeninę nuosavybę, yra taikomos laikinos procesinės priemonės, kol teismas nustatys, kokia skolininko turto dalis yra bendra su pareiškėja pagal CPK 667 str., todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjos skundas jame nurodytais motyvais yra pagrįstas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą teisiniai argumentai

Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo, J. T. prašo panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-3851-936/2013 ir išspręsti klausimą iš esmės-patenkinti pareiškėjos J. T. skundą, t.y. panaikinti skundžiamą antstolės P. K. 2012-11-15 turto arešto aktą, kuriuo areštuotas J. T. turtas, vykdomojoje byloje Nr. 0093/10/01579 ir panaikinti antstolės P. K. vykdomosios bylos Nr. 0093/10/01579 2012-11-15 siūlymą „Dėl skolininko turto dalies nustatymo“ Reg. Nr. 2-P-12293.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad antstolės P. K. veiksmai atitiko imperatyvius CPK 667 str. reikalavimus, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį. Visų pirma J. T. teigia, jog nutartimi nepagrįstai konstatuota, jog pareiškėjos gaunamas užmokestis yra bendrasis turtas su kitais asmenimis, įskaitant skolininką G. T.. Pažymi, kad pareiškėja su sutuoktiniu skolininku G. T. dar 2010-05-31 sudarė povedybinę sutartį, apie kurią žinoma antstolei P. K.. Pareiškėjos manymu, ši sutartis aiškiai nustato, kad J. T. gaunamas darbo užmokestis yra jos asmeninis turtas. Pareiškėja pažymi, kad jos atlyginimas įgytas jau po 2010-05-31 povedybinės sutarties sudarymo, kuri aiškiai nurodo, kad šis turtas yra asmeninė pareiškėjos nuosavybė.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į vykdomojoje byloje išieškomos skolos atsiradimo pagrindą. Tai skolininko G. T. išrašytas išieškotojui vekselis, skirtas užtikrinti paskolos grąžinimą. Šis dokumentas nebuvo sudarytas skolininko šeimos interesais, jo sudarymui pareiškėja nedavė sutikimo, jis sudarytas išimtinai skolininko asmeninių poreikių tenkinimui. Suinteresuotas asmuo J. T., remdamasi CK 3.109 str. 3 d. teigia, kad solidarioji sutuoktinių prievolė neatsiranda, jeigu vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą, kai tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti.

Pareiškėja, remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, argumentuoja, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad prievolės atsiradimo pagrindas turi esminę reikšmę nustatant sutuoktinių prievoles ir jų dydį; tik nustačius prievolės pobūdį ir jos atsiradimo pagrindą, galima nustatyti, kas yra atsakomybės subjektai pagal prievolę- vienas ar abu sutuoktiniai, nes tai atitinkamai nulemia išieškojimo nukreipimą į skirtingo teisinio režimo turtą – į vieno sutuoktinio asmeninį turtą, jo dalį bendrame turte ar bendrą sutuoktinių turtą, jei atsakomybė pagal prievolę atsiranda abiem sutuoktiniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2006; 2005 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2006, 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2006, 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-242/2009, 2009 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2009, 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2009).

Pareiškėja pažymi, kad prievolės vykdymas iš bendro sutuoktinių turto yra prievolės asmeniui nustatymas, todėl tokios prievolės pobūdį ir galimybę išieškoti iš bendro sutuoktinių turto nustato tik teismas. Antstolis tokios teisės neturi. Antstolis turi kreiptis į teismą su pareiškimu dėl galimybės nukreipti išieškojimą į bendrą sutuoktinių turtą išaiškinimo (CPK 589, 593 str.). Tokį pareiškimą teismas nagrinėja dalyvaujant suinteresuotiems asmenims: išieškotojui, skolininkui ir jo sutuoktiniu, taip pat kitiems asmenims, kuriems vykdymo veiksmai sukelia arba gali sukelti teisines pasekmes (CPK 633 str.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2008, 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2009. Suinteresuotas asmuo, J. T. teigia, kad tik teismas, o ne antstolis turėtų teisę spręsti, ar pareiškėja davė sutikimą ir prisiėmė prievoles už savo sutuoktinį G. T.. Pareiškėjos manymu, ši aplinkybė svarbi tuo, kad išieškojimas gali būti nukreipiamas į kiekvieno iš sutuoktinių asmeninį turtą, tik tuo atveju, jeigu kitas sutuoktinis davė sutikimą ir prisiėmė prievolę, kurios pagrindu kreditorius vykdo išieškojimą, tai, nepakakus bendrosios jungtinės nuosavybės turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2006).

Pareiškėja remdamasi teismų praktika, nurodo, jog tik teismas turi (išankstinę) teisę nustatyti prievolės atsiradimo pagrindą, t.y. nustatyti, kas yra atsakomybės subjektai pagal prievolę – vienas ar abu sutuoktiniai, nes tai atitinkamai nulemia išieškojimo nukreipimą į skirtingo teisinio režimo turtą – į vieno sutuoktinio asmeninį turtą, jo dalį bendrame turte ar bendrą sutuoktinių turtą, jei atsakomybė pagal prievolę atsiranda abiem sutuoktiniams. Remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2009, pareiškėja teigia, jog kilus ginčui, tik teismas pagal savo kompetenciją gali vertinti ir išspręsti, ar vieno sutuoktinio vardu sudarytas sandoris buvo būtinas šeimos poreikiams ir tik nuo vertinimo išvados priklauso, kas bus atsakingas už prievoles, kilusias iš tokio sandorio – jį sudaręs sutuoktinis ar sutuoktiniai solidariai.

Atskirtajame skunde, suinteresuotas asmuo J. T. teigia, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra aiškiai nurodęs, kad dėl galimybių išieškoti iš bendro sutuoktinių turto turi pasisakyti teismas, bet ne antstolis. Šis privalo veikti pagal CPK 667 str. nustatytus reikalavimus, o to nepadarius, konstatuotinas antstolio veiksmų neteisėtumas. Todėl, atitinkamai tik teismas gali nutartimi areštuoti suinteresuoto asmens J. T. turtą ir tik išieškotojo ar kito suinteresuoto asmens, bet ne antstolio prašymu ar iniciatyva.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjos atlyginimo areštas yra tik laikinoji procesinė priemonė, kol teismas nustatys, kokia skolininko turto dalis yra bendra su pareiškėja pagal CPK 667 str. Tačiau pareiškėja teigia, jog antstolis neturėtų piktnaudžiauti tokių procesinių priemonių taikymu ir jau prima facie matydamas, kad areštuotinas turtas yra asmeninė pareiškėjos nuosavybė, neturėtų tokios priemonės naudoti, juo labiau ilgą laiko terminą. Pareiškėja teigia, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad, prieš pradedant vykdyti išieškojimą pagal vykdomąjį dokumentą, kuriame kaip skolininkas nurodytas vienas iš sutuoktinių, antstoliui pagal prievolės teisinę prigimtį būtina išsiaiškinti, ar išieškojimas turi būti vykdomas iš bendro sutuoktinių turto, ar iš skolininko asmeninio turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2005; 2005 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2005).

Pagal CPK 667 str. 1d. antstolis nustato terminą, per kurį išieškotojas turėtų kreiptis į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. Terminas turi būti protingas ir nepažeisti pareiškėjos interesų. Tačiau, pareiškėja pažymi, jog byloje nėra duomenų, kad toks išieškotojo prašymas teismui būtų paduotas per protingą terminą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Pagal CPK 320 straipsnį, 338 straipsnį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.

Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo, J. T. prašo panaikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-3851-936/2013 ir išspręsti klausimą iš esmės-patenkinti pareiškėjos J. T. skundą, t.y. panaikinti skundžiamą antstolės P. K. 2012-11-15 turto arešto aktą, kuriuo areštuotas J. T. turtas, vykdomojoje byloje Nr. 0093/10/01579 ir panaikinti antstolės P. K. vykdomosios bylos Nr. 0093/10/01579 2012-11-15 siūlymą „Dėl skolininko turto dalies nustatymo“ Reg. Nr. 2-P-12293.

Vykdymo proceso normos nustato, kad išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje (CPK 666 str. 1 d.). Sutuoktinių tarpusavio turtinius santykius, santuokos metu įgyto turto teisinį statusą reglamentuoja CK trečiosios knygos normos. Pagal CPK 667 str. yra nustatoma skolininko fizinio asmens turto, kuris yra jo bendra su kitais asmenimis nuosavybė, dalis. Jeigu nustatoma skolininko turto dalis bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, taikomos CK 3.116-3.129 str. nuostatos. Pagal CK 3.117 str. preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, o nuo šio principo galima nukrypti tik šio kodekso numatytais atvejais. Pažymėtina, kad CPK 5 str. nuostata taikytina su CPK 510 str. 1 d., reglamentuojančia antstolio veiksmų apskundimą. Vykdomosios bylos šalies ir suinteresuoto asmens kreipimasis į teismą turi būti grindžiamas tikslu apginti pažeistas jo teises. Tokios taisyklės taikomos ir skundžiant antstolio procesinius veiksmus. Nagrinėjamu atveju vykdomosios bylos šalių ir suinteresuotų asmenų teisminės gynybos poreikis yra nukreiptas į tai, kad iš jo nebūtų nepagrįstai išieškoma. Išieškojimas iš fizinių asmenų turto numatytas CPK 666 str. Skolininko turto, kuris yra jo bendra su kitais asmenimis nuosavybė, nustatymo mechanizmas numatytas CPK 667 str., pagal kurį su prašymu į teismą dėl turto dalies nustatymo kreipiasi išieškotojas, o reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyvis, po antstolio pasiūlymo ir jo nustatyto termino, per kurį turi būti atliktas šis kreipimasis į teismą. Skolininkas ar bendros nuosavybės dalyvis, prieštaraudamas pateiktam prašymui, turi galimybę pateikti visus prieštaravimus, argumentus prašymą nagrinėjančiam teismui, o nesutikdamas su teismo nutartimi skųsti ją aukštesnės instancijos teismui. Taip yra užtikrinama teisminė gynyba. Todėl antstolio pasiūlymas kreiptis į teismą dėl turto dalies nustatymo nesukelia tiesioginių padarinių, o yra tik potencialių padarinių prielaida, todėl toks antstolio pasiūlymas nesudaro teisinio pagrindo jo skųsti teismui. Kai skolininkas ir/ar bendrosios nuosavybės dalyvis, nesutinka su išieškotojo teismui pateiktu prašymu jam atsiranda teisė, ginti savo teises teisme, nagrinėjant prašymą dėl turto dalies nustatymo.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti skundžiamą teismo nutartį (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str. teismas

nutaria:

Apeliantės J. T. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 1 d. nutartį palikti nepakeistą.