Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Vitunskienės (kolegijos pranešėja ir pirmininkė), Gintaro Čekanausko ir NataljosZelionkienės,

dalyvaujant pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lazdijų šiluma“ atstovei advokatei Kornelijai Janonytei,

atsakovo Lietuvos Respublikos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento atstovei Irmai Jestremskienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagalpareiškėjos UAB „Lazdijų šiluma“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas UAB „Lazdijų šiluma“ (toliau –ir Pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2017 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. V3-8 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“.

Pareiškėjas skunde ir jo atstovai teismo posėdžio metu nurodė, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir Atsakovas, Departamentas) 2017-03-08 sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. V3-8 (toliau - ir Sprendimas, Skundžiamas sprendimas) nusprendė iš dalies patvirtinti atsakovo Mokesčių ir atliekų kontrolės skyriaus 2016-12-30 patikrinimo aktą Nr. 157464493 (toliau – ir Patikrinimo aktas), nurodydamas UAB “Lazdijų šiluma” mokėtiną 87498 Eur mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių oro taršos šaltinių, taikant didesnį tarifą už normatyvus viršijantį ir (ar) nuslėptą teršalų kiekį.

Pareiškėjo nuomone, Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas.

Nurodė, jog Pareiškėjas yra centralizuotą šilumos bei karšto vandens tiekimą Lazdijų rajone užtikrinantis subjektas, eksploatuojantis 2 katilines: Lazdijų katilinę Nr. 1 ir Veisiejų katilinę Nr. 1, nurodytas Patikrinimo akte ir Sprendime. 2002 m. pareiškėjo katilinės buvo renovuotos. Po renovacijos šilumai gaminti pradėtas naudoti, o nuo 2013 m. naudojamas tik biokuras (deginamos medienos drožlės). Nepaisant to, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014-11-01 iki 2015-12-20 naudojo tik biokurą ir nuo mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių atleidžiamasLietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir Įstatymas)nustatyta tvarka, Patikrinimo akte nurodyta, kad pareiškėjui neįvykdžius pareigos įgyti taršos leidimus nuo 2014-11-01, už laikotarpį nuo 2014-11-01 iki 2015-12-20 (t.y. iki taršos leidimo gavimo dienos) pareiškėjas privalo mokėti mokestį, taikant didesnį tarifą: už 2014 metus -19 696 Eur, už 2015 metus- 70 511 Eur.

Pažymėjo, jog Skundžiamame sprendimenurodyta, kad pareiškėjui mokestis taikant didesnį tarifą apskaičiuotas vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008-07-09 įsakymu Nr. DI-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo (toliau - ir Aprašas, Tvarkos aprašas)14 punktu, kuris reglamentuoja mokėtiną mokestį taikant didesnį tarifą už nuslėptą taršą iš stacionarių taršos šaltinių, kai mokesčio mokėtojas nedeklaravo ar deklaravo mažesnį nei buvo išmestas ar išleistas į aplinką atitinkamo teršalo kiekis, tačiau esamu atveju šis teisinis pagrindas negalėjo būti taikomas, nes Pareiškėjas niekada neturėjo tikslo nuslėpti taršą, tokiu būdu vengiant pareigos mokėti mokestį už aplinkos teršimą. Pažymėjo, jog vertinamu laikotarpiu pagal Įstatymą jis buvo atleistas nuo mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių, nes naudojo biokurą, tinkamai tvarkė katilinėse naudojamo kuro apskaitą, visuomet bendradarbiavo su atsakovu, teikė atsakovui visus reikalaujamus dokumentus ir informaciją, jų neslėpė, todėl atsakovas neturėjo teisinio pagrindo skaičiuoti mokestį už nuslėptą taršą iš stacionarių taršos šaltinių taikant didesnį tarifą.

Nurodė, jog Pareiškėjas buvo periodiškai tikrinamas Departamento, jo veikla atitiko aplinkos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus dėl vykdomos veiklos metu išmetamos taršos. Tvirtino, jog Pareiškėjas visos veiklos vykdymo metu turėjo gamtos išteklių naudojimo leidimus, vėliau taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus (toliau - ir TIPKL), jokių pažeidimų pareiškėjo veikloje atsakovas nebuvo nustatęs iki 2015 m. lapkričio mėn. atlikto patikrinimo.2012-12-20 raštu Nr. (5)-V2-194 atsakovas informavo pareiškėją, kad dėl pasikeitusių norminių aktų Veisiejų katilinei Nr. 1 eksploatuoti nereikalingas TIPKL, todėl pareiškėjo turimas TIPKL Nr. LR-11 (II) panaikinamas. Lazdijų katilinei Nr. 1 TIPKL Nr. LR-10(11) liko galioti iki naujo taršos leidimo išdavimo momento, t.y. iki 2015-12-21, tačiau buvo pakoreguotas pagal galiojančius teisės aktus. Laikotarpiu nuo 2013-01-01 iki 2014-11-01 pareiškėjo katilinėms, kaip deginančioms biokurą, TIPKL oro taršai nereikėjo, nebuvo taikomi jokie taršos normatyvai. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas į atmosferą išmesdavo teršalų kiekį, tapatų kiekiui, kurį išmesdavo turėdamas leidimus, vykdė visus gamtosauginius įsipareigojimus, niekada neviršijo buvusių taršos normatyvų.

Pareiškėjas pripažino, jog pasikeitus teisiniam reglamentavimui, nuo 2014-11-01 jam atsirado pareiga turėti taršos leidimą (dėl oro taršos).Būtent dėl teisės aktų, reglamentuojančių sudėtingus apmokestinimo už aplinkos teršimą teisinius santykius, kaitos pareiškėjas formaliai neįvykdė pareigos gauti naują (koreguoti esamą) taršos leidimą, tačiau, jo nuomone, šios pareigos neįvykdymą lėmė ir paties atsakovo veiksmai, nes pagal teisės aktų reikalavimus atsakovas turėjo raštu informuoti pareiškėją apie pareigą pakeisti leidimą ir nustatyti terminą, ne trumpesnį kaip 20 darbo dienų, pateikti paraišką leidimui pakeisti, tačiau to neatliko. Atsakovas 2014-11-24 Veisiejų katilinėje Nr. 1 ir 2015-02-24 Lazdijų katilinėje Nr. 1 vykdė emisijų kontrolinius matavimus, tačiau jokių pažeidimų nenustatė, nors jam buvo prieinami duomenys apie pareiškėjo turimus taršos leidimus.

Tvirtino, jog laikotarpiu nuo 2014-11-01 iki 2015-12-20 pareiškėjo išmetami teršalų kiekiai buvo mažesni nei pareiškėjui tiek TIPKL, tiek taršos leidimuose numatyti kiekiai. Pareiškėjui įsigijus naujus taršos leidimus nuo 2014-11-01, jis nebūtų viršijęs taršos leidime nustatyto normatyvo, o atsižvelgiant į tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas naudojo išimtinai biokurą, pareiškėjas būtų atleistas nuo pareigos mokėti mokestį už aplinkos teršimą.

Nurodė,jog dėl besikeičiančio teisinio reglamentavimo pareiškėjas sąžiningai suklydo ir formaliai neatliko Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. D1-259 (toliau – ir Taisyklės) nustatytos procedūros, tačiau dėl šio pažeidimo nebuvo padaryta jokia žala aplinkai ar valstybės ekonominiams interesams. Tvirtino, jog Sprendimu nustatyta sankcija yra ne tik neproporcinga pareiškėjo padarytam pažeidimui, bet ir yra nepakeliama finansinė našta pareiškėjui. Pareiškėjas yra centralizuotą šilumos bei karšo vandens tiekimą Lazdijų rajone užtikrinantis subjektas. Sprendimu nustatyta sankcija iš esmės reiškia pareiškėjo, kaip ūkio subjekto, sužlugdymą, nesPareiškėjas neturi finansinių galimybių sumokėti Sprendimu nustatytą mokestį. Įvykdyti Sprendimu nustatytą mokestinę prievolę skolintais pinigais nėra galimybės, nes kredito įstaigos nefinansuoja baudų mokėjimo. Taigi Sprendimu nustatyto mokesčio mokėjimas reikštų pareiškėjo bankrotą.

Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, prašė teismą atsižvelgti į byloje nustatytas aplinkybes, kurios, jo nuomone, patvirtina, kad atsakovo taikyta sankcija akivaizdžiai neproporcinga Pareiškėjo padarytam pažeidimui ir nuo sankcijos atleisti.

Atsiliepime į skundą ir atsakovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog Skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Departamento Mokesčių ir atliekų kontrolės skyriaus pareigūnai 2016-12-30 patikrinimo akte Nr. 157464493 nustatė, kad UAB „Lazdijų šiluma“ pagal Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. D1-259, 1 priedo 2.2 punkto reikalavimus nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 21 d. Lazdijų katilinei Nr. 1 ir Veisiejų katilinei Nr. 1 neturėjo taršos leidimų su nustatytais leidžiamų išmesti į aplinkos orą teršalų normatyvais, už 2014 ir 2015 metus nedeklaravo iš stacionarių oro taršos šaltinių į aplinkos orą išmestų teršalų kiekių ir mokesčių už juos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi, Tvarkos aprašo 4 punktu, neturint TIPK ir (ar) taršos leidimo su jame nustatytais teršalų išmetimo ar išleidimo į aplinką normatyvais, kai toks leidimas įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytais atvejais yra privalomas, visas be TIPK ir (ar) taršos leidimo išmestas teršalo kiekis, įskaitant teršalo kiekį išmestą į aplinką, kuris susidaro naudojant biokurą, yra viršnormatyvinis, todėl teisėtai ir pagrįstai taikant Tvarkos aprašo 14 punktą, buvo paskaičiuotas ir Sprendimu patvirtintas mokestis taikant didesnį tarifą už normatyvus viršijantį ir ( ar) nuslėptą teršalų kiekį iš stacionarių oro taršos šaltinių - Lazdijų katilinės Nr. 1 ir Veisiejų katilinės Nr. 1 už 2014-2015 metus.

Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog atsakovas, mokestinio patikrinimo metu nustatęs teisės aktų pažeidimus, privalėjo taikyti jose nustatytą sankciją, tačiau sutiko, jog šiuo konkrečiu atveju pareiškėjui taikyta poveikio priemonė yra neproporcinga pažeidimui, neprieštaravo dėl jos sumažinimo ar sankcijos netaikymo.

Skundas tenkinamas iš dalies.

Šioje byloje keliamas ginčas dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2017 m. kovo 8 d. sprendimo Nr. V3-8 teisėtumo ir pagrįstumo. Minėtu sprendimu iš dalies patvirtintas Mokesčių ir atliekų kontrolės skyriaus 2016-12-30 patikrinimo aktas Nr. 157464493, kuriuo paskaičiuotas UAB “Lazdijų šiluma” mokėtinas 87 498 Eur mokestis už aplinkos teršimą iš stacionarių oro taršos šaltinių (Lazdijų katilinės Nr. 1 ir Veisiejų katilinės Nr.1) už 2014 metus bei už 2015 metų laikotarpį nuo 2015-01-01 iki 2015-12-20 taikant didesnį tarifą už normatyvus viršijantį ir (ar) nuslėptą teršalų kiekį. Sprendimu, atsižvelgiant į 2017-02-06 pareiškėjo rašytines pastabas ir pateiktus įrodymus dėl 2015 m. Lazdijų katilinės į aplinką išmestų kietųjų dalelių kiekio, buvo perskaičiuotas mokestis už aplinkos teršimą iš Lazdijų katilinės stacionarių oro taršos šaltinių už 2015 metus (nuo 2015-01-01 iki 2015-12-20), perskaičiavimas pateiktas 3 lentelėje.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas,Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014-03-06 įsakymu Nr. D1-259 „Dėl Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių, patvirtinimo“ patvirtintos Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklės, Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008-07-09 įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtintas Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašas.

Pareiškėjas pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministrui 2014-03-06 įsakymu Nr. D1-259 patvirtinus naujas Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisykles, jam atsirado pareiga įsigyti naujus (koreguoti turimus) taršos leidimus dėl stacionarių taršos šaltinių su nustatytais leidžiamų išmesti į aplinkos orą teršalų normatyvais, tačiau minėti leidimai buvo įsigyti tik 2015 m. gruodžio 21 d., pažeidžiant Taisyklių 1 priedo 2.2 punkto reikalavimus. Byloje taip pat nėra ginčo, jog UAB „Lazdijų šiluma“ mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių (Lazdijų katilinės Nr. 1 ir Veisiejų katilinės Nr.1) deklaracijose už 2014 ir 2015 metus nėra deklaravusi iš stacionarių oro taršos šaltinių į aplinkos orą išmestų teršalų kiekių ir mokesčių už juos. Byloje taip pat nustatyta, jog tikrinamu mokestiniu laikotarpiu UAB „Lazdijų šiluma“ naudojo biokurą.

Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas nustato mokesčio už aplinkos teršimą mokėjimo tvarką ir kontrolę, 1 straipsnyje įtvirtinta jo paskirtis- ekonominėmis priemonėmis skatinti teršėjus mažinti aplinkos teršimą, vykdyti atliekų prevenciją ir tvarkymą, neviršyti nustatytų teršalų išmetimo į aplinką normatyvų, taip pat iš mokesčio kaupti lėšas aplinkosaugos priemonėms įgyvendinti (2 dalis). Šio mokesčio objektą sudaro išmetami į aplinką teršalai (Įstatymo 3 str. 1d.). Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių moka aplinką teršiantys fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka privalo turėti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą arba taršos leidimą, kuriuose nustatyti teršalų išmetimo į aplinką normatyvai.

Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 4 dalis numato, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, pateikę biokuro sunaudojimą patvirtinančius dokumentus, už išmetamą į atmosferą taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime ar taršos leidime nustatytą teršalo kiekį, susidarantį naudojant biokurą, nuo mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių atleidžiami. Minėto įstatymo 6 straipsnyje nurodyta, jog mokesčio už aplinkos teršimą tarifai ir tarifų koeficientai nustatomi teršalams ir teršalų grupėms pagal jų kenksmingumą aplinkai. Įstatymo 8 straipsnio 2 dalis numato, kad mokestis už aplinkos teršimą apskaičiuojamas ir mokamas Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka.

Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo, apskaičiavimo ir lengvatų suteikimo tvarką nustato jau minėtas teisės aktas -Tvarkos aprašas.

Tvarkos aprašo 4 punktas nustato, jog mokestis taikant didesnį tarifą už išmestą ar išleistą į Aplinką teršalo kiekį per mokestinį laikotarpį, viršijusį taršos integruotos prevencijos ir kontrolės ir (ar) taršos leidime nustatytą leistinos taršos normatyvą, įskaitant ir normatyvą viršijusį teršalo kiekį, išmestą į aplinką, kuris susidaro naudojant biokurą, o neturint TIPK ir (ar) taršos leidimo su jame nustatytais teršalų išmetimo ar išleidimo į aplinką normatyvais, kai toks leidimas įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytais atvejais yra privalomas, visas be TIPK ir (ar) taršos leidimo išmestas teršalo kiekis, įskaitant teršalo kiekį išmestą į aplinką, kuris susidaro naudojant biokurą, yra viršnormatyvinis N=0, apskaičiuojamas pagal minėtame punkte nurodytą formulę.

Byloje nustačius aplinkybę, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu neturėjo TIPK ir ( ar) Taršos leidimo su jame nustatytais teršalų išmetimo ar išleidimo į aplinką normatyvais, o toks leidimas pagal teisės aktus buvo privalomas, atsakovas pagrįstai visą be taršos leidimo išmestą teršalo kiekį iš ginčo stacionarių šaltinių, įskaitant teršalo kiekį išmestą į aplinką, kuris susidarė naudojant biokurą, mokestinio patikrinimo metu traktavo kaip viršnormatyvinį, konstatuodamas pareiškėjo pažeidimą dėl jo apmokestinimo didesniu tarifu. Tačiau, teismo vertinimu,konkrečiu atveju turėjo būti taikomaTvarkos aprašo 4 punkte įtvirtinta mokesčio už aplinkos teršimą nustatymo ir paskaičiavimo taikant didesnį tarifą tvarka.

Sprendimo turinys patvirtina, jog mokestis padidintu tarifu buvo paskaičiuotas atsakovui taikant ne Aprašo 4 punktą, o Aprašo 14 punktą, kuris reglamentuoja mokesčio apskaičiavimą didesniu tarifu už nuslėptą taršą iš stacionarių taršos šaltinių, kai mokesčio mokėtojas nedeklaravo ar deklaravo mažesnį kiekį teršalų.

Teismas pritaria pareiškėjo pozicijai, jog konkrečiu atveju turėjo būti taikomas Aprašo 4 punktas, kaip speciali norma, numatanti sankciją, neturint TIPK ir (ar) taršos leidimo su jame nustatytais normatyvais, kai naudojamas biokuras, todėl būtų formalus teisinis pagrindas Sprendimo panaikinimui dėl procedūrinių pažeidimų, atsakovui netinkamai pritaikius teisės aktą. Tačiau pareiškėjui pripažįstant Taisyklių 1 priedo 2.2 punkto pažeidimą ir byloje keliant sankcijos neadekvatumo pažeidimui klausimą, teismui nustačius, kad buvo teisinis pagrindas paskaičiuoti mokestį pagal Aprašo 4 punktą, kuriame taip pat mokesčio paskaičiavimui įtvirtintas didesnis tarifas, teismo vertinimu, Sprendimo panaikinimas būtų formalaus pobūdžio ir iš esmės įtakos teisiniam rezultatui neturėtų. Esant šioms aplinkybėms, remiantis išdėstytais argumentais, darytina išvada, jog nėra pagrindo Sprendimo panaikinimui, tik tikslinga pašalinti iš Sprendimo mokesčio padidintu tarifu paskaičiavimo pagrindą, numatytas Aprašo 14p., pripažįstant, jog mokestis turėjo būti paskaičiuotas pagal Aprašo 4 punktą, konstatuojant, jog byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas siekė nuslėpti mokesčio už taršą mokėjimą.

Pareiškėjas tvirtino, kad atsižvelgiant į padaryto pažeidimų pobūdį, mastą, teisingumo, protingumo kriterijus, ekonominė sankcija yra akivaizdžiai per didelė, neproporcinga padarytam pažeidimui, jos taikymas sužlugdytų įmonę, uždėtų nepakeliamą naštą šilumos vartotojams, kurie naudojasi įmonės teikiamomis paslaugomis.Reiškė prašymą nuo sankcijos atleisti.

Konstitucinio Teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, jog institucijų priimtų sprendimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam pažeidimui ir dėl to neteisinga. Sankcijos proporcingumą vertina teismas (žr. pvz. 2011-11-03 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3056/2011; Nr. A662-2368/2011; Nr. A502-114/2012, kt.). Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu ir tais atvejais, kai pagal faktines bylos aplinkybes akivaizdu, jog konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu teismo sprendimas bus formalus, bet ne teisingas, pirmenybę būtina teikti teisingumui (2007-07-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-773/2007; 2015-02-11 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-896-662/2015). Konstatuotina, kad teismas turi diskreciją įvertinti ar atsakovo paskirtos ekonominės sankcijos dydis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, yra adekvatus pareiškėjo padarytam teisės pažeidimui, taip pat teismas įpareigotas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, priimti teisingą, o ne formaliai teisėtą sprendimą.

Atsakovo atstovė, nagrinėjant bylą patvirtino, jog pareiškėjas nors ir neturėjo TIPK ir (ar) taršos leidimo, tačiau mokestiniu laikotarpiu atitiko sąlygas lengvatos taikymui Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 4 dalies prasme, vykdydamas veiklą, neviršijo teisės aktais įtvirtintų teršalų išmetimo į aplinką normatyvų, žalos gamtai nepadarė, tai įrodo ir byloje surinkti duomenys, todėlakivaizdu, jog konkrečiu atveju taršos leidimo neturėjimas irmokesčio nedeklaravimas buvo iš esmės formalaus pobūdžio, nesukėlęs neigiamų pasekmių aplinkai, valstybės ekonominiams interesams.

Į bylą pateikti duomenys apie pareiškėjos UAB „Lazdijų šiluma“ finansinę padėtį (2017 m. kovo 27 d. UAB „Lazdijų šiluma“ paaiškinamasis raštas Nr. 7-97, 2016 m. įmonės balansas ir pelno (nuostolio) ataskaita) patvirtina, kad įmonės veikla 2014-2016 m. buvo nuostolinga, be to, ji turi 220 000 Eur finansinių įsipareigojimų bankams, kuriuos turi įvykdyti iki 2019 metų.

Įvertinus UAB „Lazdijų šiluma“ į bylą pateiktus buhalterinius duomenis, darytina išvada, jog Sprendimu nustatyto mokesčio sumokėjimas būtų nepakeliama finansinė našta pareiškėjui, neigiamai atsilieptų vartotojų interesams.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes matyti, jog, atliekant mokestinį patikrinimą, pareiškėjas bendradarbiavo su atsakovu, neturėjo tikslo nuslėpti mokesčio ir siekti naudos, ginčui aktualiu laikotarpiu tinkamai tvarkė katilinėse naudojamo kuro apskaitą. Pažymėtina, jog keičiantis teisiniam reguliavimui, taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimas tapo nebeprivalomu, o 2014 dar kartą pasikeitus teisės aktams TIPK leidimas pareiškėjo naudojamiems taršos šaltiniams tapo vėl privalomu nuo 2014-11-01. Taigi sutiktina pareiškėju, jog dažna ginčo teisės aktų kaita apsunkino jo galimybes tinkamai vykdyti teisės aktų reikalavimus.

Atsižvelgiant į Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatytus tikslus ir paskirtį, pažeidimo mastą, pobūdį, padarymo aplinkybes,į tai, kadpareiškėjo pažeidimas buvo formalaus pobūdžio, nesukėlė neigiamų pasekmių aplinkai, valstybės ekonominiams interesams, į tai, kadpareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nesiekė išvengti mokesčio už aplinkos teršimą mokėjimo, atsižvelgiant į pareiškėjo finansinę padėtį, šilumos vartotojų interesus, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, suformuota teismo praktika, darytina išvada, jog Sprendimu nustatyta sankcija yra aiškiai neproporcinga padarytam teisės pažeidimui, jos taikymas pažeistų teisingumo bei proporcingumo principą, todėl pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies, UAB „Lazdijų šiluma“ atleistina nuo sankcijos, paskirtos jai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2017 m. kovo 8 d. sprendimu Nr. V3-8 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, t.y. nuo minėtu Sprendimu patvirtintos 87 498 Eur sumos sumokėjimo.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lazdijų šiluma“ skundą tenkinti iš dalies.

Pareiškėją UAB „Lazdijų šiluma“ atleisti nuo sankcijos, paskirtos jai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2017 m. kovo 8 d. sprendimu Nr. V3-8 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.