Kauno apygardos teismo nutarimas

Kauno apygardos teismo teisėjas Egidijus Jonas Grigaravičius, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs V. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutarimo V. G. administracinio teisės pažeidimo byloje, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. G. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis 2013 m. spalio 10 d. apie 11.00 val. Kaune, (duomenys neskelbtini), skleidė ant pastato sienos įrengtas išorines reklamas su užrašais „(duomenys neskelbtini) Statybos ir remonto darbai“, neturėdamas Kauno miesto savivaldybės leidimo minėtai išorinei reklamai, tuo pažeidė 2000 m. liepos 18 d. LR Reklamos įstatymo Nr. VIII-1871 (LR Reklamos įstatymo pakeitimo įstatymo 2013.05.16 Nr. XII-315 redakcija) 12 str. 1 d. 5 p. ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 214¹ straipsnio 3 dalyje.

Kauno miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus vedėjo pavaduotojas R. S. priėmė nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje ir skyrė V. G. 750 Lt baudą.

Teismas iškabos įrengimo aplinkybes, jų atitiktį galiojusioms teisės normoms, vertina ne pagal iškabos įrengimo metu (2005 m. sausio mėn.) galiojusių aktų nuostatas, bet pagal nuostatas, šiuo metu galiojančius teisės aktus - LR Reklamos įstatymą, įsigaliojusį 2013 m. rugpjūčio 1 d. (Įst. Nr. XII-315, priimtas 2013-05-16), Išorinės reklamos įrengimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Ūkio ministro 2013-07-30 įsakymu Nr. 4-670, įsigaliojusias 2013 m. rugpjūčio 1 d. (Žin. 2013-08-01, Nr. 84-4245) ir visiškai nesivadovauja nei iškabos pakabinimo metu, nei dabar galiojančiomis Kauno miesto savivaldybės tarybos patvirtintomis taisyklėmis.

Apeliantas skunde remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje nustatyta, kad negalima iš asmens reikalauti laikytis elgesio taisyklių, kurių nebuvo jam darant veiką ir todėl negalėjus žinoti būsimų reikalavimų. Teisės subjektas turi būti įsitikinęs, kad jo elgesys, atitinkantis tuo metu galiojančius teisės aktus, ir vėliau bus laikomas teisėtu ir nesukeliančiu jam neigiamų teisinių padarinių. Pagal bendrą taisyklę administracinės teisės norma (norminis teisės aktas) taikoma tik tiems administraciniams teisiniams santykiams, kurie susiklosto (atsiranda) po jos įsigaliojimo ir iki normos galiojimo pabaigos, išskyrus kai kurias išimtis (kai norma (norminis teisės aktas) galioja atgal).

UAB „(duomenys neskelbtini)“ iškaba ir joje esantis užrašas: „UAB „(duomenys neskelbtini)“. Statybos remonto darbai“ – nėra išorinė reklama. Iškaba yra įrengta teisėtai, leidimo ją įrengti galiojimas yra neterminuotas ir nėra panaikintas. Iškabos įrengimo tvarka bei iškabos sąvoka yra apibrėžta šios iškabos įrengimo metu – 2005 m. sausio mėnesį galiojusiuose teisės aktuose: Išorinės reklamos įrengimo tipinėse taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Ūkio ministro 2000 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 405 (skelbta: Žin, 2000-12-06, Nr. 104-3305) ir Laikinose išorinės reklamos įrengimo Kaune taisyklėse, patvirtintose Kauno miesto tarybos 2000 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. 245 (skelbta: Kauno diena, 2000-12-29, Nr. 303). Šiuose aktuose yra suformuotas toks iškabos apibrėžimas: „Iškaba – ant įmonės, įstaigos ar kitokios organizacijos buveinės ar padalinio pastato ar ant fizinio asmens, besiverčiančio komercine-ūkine veikla, namo ar kitokio pastato pateikta informacija, kurioje gali būti nurodytas tik registruotas firmos ar kitos organizacijos vardas arba patente nurodyta veikla bei verstis ja turinčio teisę asmens pavardė ir vardas, prekių ar paslaugų ženklas, vėliava, emblema, herbas (valstybės, savivaldybės, įstaigos, įmonės, organizacijos), nurodantis naudotoją ar įstaigą, įmonę, organizaciją. Iškaboje gali būti papildoma informacija apie verslo rūšį, aptarnavimo pobūdį, darbo laiką, savininką, steigimo metus ir pan.“.

Reklamos įstatymo (2000-07-18 Nr. VIII-I871) 2 straipsnio 3 dalyje pateiktą išorinės reklamos sąvoką aiškinant sisteminiu bei lingvistiniu teisės aiškinimo metodais, darytina išvada, jog nei pati iškaba, nei kitos nurodytos priemonės savaime nėra prilyginamos išorinei reklamai. Iškaba gali būti viena iš specialių reklamos pateikimo priemonių, esančių ne patalpose, o tam, kad iškabą būtų galima prilyginti išorinei reklamai, iškabos turinys turi atitikti reklamos požymius. Esminis reklamos požymis, padedantis ją atskirti nuo kitos informacijos – specialus jos tikslas – siekimas daryti įtaką kitiems asmenims, jiems renkantis ar įsigyjant tam tikrus produktus, t. y. skatinimas įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis. UAB „(duomenys neskelbtini)“ iškaboje nėra jokios informacijos, darančios poveikį vartotojų (paslaugų užsakovų) pasirinkimui, skatinančios įsigyti statybos paslaugas, todėl tai nėra reklama. Teismas nutarime nepagrįstai prilygino iškabą išorinei reklamai, taip praplėsdamas Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatytos išorinės reklamos sampratą, dėl ko ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutarimą. Norint tam tikrą iškabą laikyti išorine reklama, be kita ko, būtina nustatyti, kad ji atitinka bendruosius reklamos, kaip ji apibrėžiama Reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje, požymius, t. y. tokiu būdu ir forma yra skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą.

Įmonės pavadinimas iškaboje nėra išorinė reklama, tai nurodė ir Vilniaus apygardos teismas nutartyje, priimtoje 2012 m. lapkričio 5 d. apeliacine tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. ATP-16-195/2012. Teismas paliko galioti pirmosios instancijos teismo – Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimą, kuriuo teismas nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylą, konstatavęs, kad M. Z. įrengta iškaba su užrašu „Grožio salonas“, t. y. pateikta informacija apie verslo rūšį, įmonės pavadinimo nurodymas, neskatina naudotis paslaugomis, todėl negali būti vertinama kaip išorinė reklama.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ įrengdama iškabą, įvykdė visas sąlygas ir reikalavimus, galiojusius iškabos įrengimo metu. Teismas priimdamas nutarimą nesivadovavo iškabos įrengimo metu galiojusių teisės aktų nuostatomis, nepagrindė, kodėl pateiktą medžiagą vertina tik kaip projektą, kokiu pagrindu jame esantį savivaldybės administracijos valstybės tarnautojo rašytinį pritarimą nevertina kaip leidimą įrengti iškabą.

Iškabos įrengimo tvarką Kauno mieste 2005 m. sausio mėnesyje reglamentavo tuo metu galiojusios Laikinos išorinės reklamos įrengimo Kaune taisyklės, patvirtintos Kauno miesto tarybos 2000 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. 245 (skelbta: Kauno diena, 2000-12-29, Nr. 303). Šiose taisyklėse buvo nurodyta, kad „reklaminis įrenginys – speciali išorinės reklamos pateikimo priemonė (stendas, skydas, stulpas ir pan.)“ ir kad reklaminiam įrenginiui ir išorinei reklamai turi būti gautas Savivaldybės leidimas. Leidimų iškabai išdavimas buvo pavestas Urbanistikos ir architektūros skyriaus vyr. dizaineriui. Tačiau reikalavimus iškabai įrengti 2004 m. gruodžio 22 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ gavo iš kito skyriaus – Kauno miesto savivaldybės administracijos miesto plėtros departamento statybos leidimų ir infrastruktūros skyriaus. UAB „(duomenys neskelbtini)“ įvykdė visus reikalavimus – savivaldybei pateikė visus taisyklėse nurodytus dokumentus, parengė ir pateikė iškabos projektą bei jo kopiją. Savivaldybė pateiktą projektą grąžino su Valstybinės kalbos kontrolės tarnybos derinimo atžyma bei Kauno miesto savivaldybės administracijos miesto plėtros departamento statybos leidimų ir infrastruktūros skyriaus vyriausiosios specialistės M. S. 2005-01-14 pasirašytu patvirtinimu – pritarimu Nr. 38-6-30, pagal galiojusią tvarką prilygusi leidimui. Bendrovė, vadovaudamasi išduotu leidimu, 2005 m. sausio mėnesyje, už savo lėšas įrengė naują iškabą, atitinkančią savivaldybės suformuotus reikalavimus.

Viešai neskelbtuose Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. lapkričio 19 d. įsakymu Nr. A-3119 patvirtintuose Kauno miesto savivaldybės administracijos miesto plėtros departamento urbanistikos skyriaus nuostatuose nėra numatyta jokių skyriaus funkcijų, ar uždavinių, kaip nors susijusių su išorine reklama bei iškabomis. Tai reiškia, kad Kauno miesto savivaldybė pertvarkė savo neskelbtą išorinės reklamos, reklaminių įrenginių bei iškabų įrengimo bei tvarkymo tvarką, nepakeisdama net ir viešai paskelbtų, tebegaliojančių Išorinės reklamos įrengimo Kaune taisyklių, šių taisyklių 11-to punkto, reglamentavusio, koks savivaldybės skyrius yra atsakingas už išorės reklamos, reklaminių įrenginių bei iškabų įrengimo ir tvarkymo klausimus. Tai reiškia, kad buvusios Kauno miesto savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyriaus vyriausiosios dizainerės M. S. (jau mirusios) po viešai neskelbto savivaldybės skyriaus funkcijų pertvarkymo, perkeltos į Statybos leidimų ir infrastruktūros skyrių vyr. specialistu, 2005 m. sausio 14 d. atliktas rašytinis pritarimas projektui (jo patvirtinimas) yra leidimas iškabai įrengti, nes atitinka leidimų išdavimo tvarką, nustatytą nesudėtingiems statiniams (Statybos techninis reglamentas STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai). Šiame Statybos techniniame reglamente, jo redakcijoje galiojusioje iškabos įrengimo metu, buvo nurodyta, kad statybos leidimą atitinka raštiškas savivaldybės administracijos valstybės tarnautojo pritarimas. Pastebėtina, kad kitokia projektų derinimo bei tvirtinimo tvarka, leidimų išdavimo tvarka nebuvo paskelbta. Be to, apeliantas pažymi, kad jis negali būti atsakingas už tai, ar savivaldybės skyrius, ar savivaldybės tarnautojas tinkamai atliko savo funkcijas pagal viešai nepaskelbtas taisykles ar tvarką, ar atliko netinkamai, tačiau Kauno apylinkės teismas šią pareigą perkėlė apeliantui.

Kauno miesto savivaldybė nepateikė į bylą jokių įrodymų, kad įrengiant šią iškabą, buvo nesilaikyta nustatyta tvarka paskeltos tvarkos. Teismo iniciatyva pakviesti liudininkai tuo metu savivaldybėje nedirbo, dėl ko ir paaiškinti apskritai nieko negalėjo. Savivaldybės skyriaus, išdavusio leidimą iškabai įrengti, 2005 metų archyvas sunaikintas. Todėl teismas, reikalaudamas, kad pareiškėjas įrodytų, kad jo veiksmai visiškai atitiko tuo metu galiojusią (neskelbtą) tvarką, pažeidė nekaltumo prezumpcijos ir jo sąlygotą in dubio pro reo principą. Teismas nesiaiškino aplinkybės, kad archyvas yra sunaikintas, nutarė bylos aplinkybes tirti ir vertinti ne buvusios teisinės aplinkos bei išlikusių dokumentų analizės ir tyrimo, o liudytojų apklausos būdu. Licencijų ir paslaugų skyriaus vedėja R. I. P. paaiškino, kad jos skyrius (licencijų ir paslaugų skyrius) leidimus išduoda tik nuo 2008 metų, kad iki tol buvo kita sistema, kad ji tuo metu savivaldybėje nedirbo ir negali komentuoti to, ko nežino. Paaiškino tik apie šiuo metu egzistuojančią tvarką. Atsakydama į klausimą ar tų metų projektas atstoja leidimą paaiškino, kad reiktų žiūrėti 2005 metų teisinę bazę. Tačiau teismas skundžiamame nutarime liudytojos paaiškinimus pateikė visiškai kitaip.

V. G. apeliacinis skundas tenkintinas.

Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (nauja įstatymo redakcija nuo 2013-08-01, Nr. XII-315) pateikta išorinės reklamos sąvoka, pagal kurią ,,išorinė reklama – reklama, kurios įvairios specialios (stendai, skydai, stulpai, vitrinos ir pan.) ir pritaikytos (pastatų sienos, stogai, laikinieji statiniai, transporto priemonės, oro balionai ir pan.) pateikimo priemonės yra ne patalpose“. To paties straipsnio 8 dalyje reklama apibrėžiama kaip „bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą“. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad bet kuri išorinė reklama pirmiausia yra reklama, t. y. ji turi atitikti bendruosius reklamos požymius, numatytus Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje. Norint tam tikrą priemonę (objektą) kvalifikuoti kaip išorinę reklamą, visų pirma būtina nustatyti, kad tokia priemonė (objektas) ir jos naudojimas (esant reikalui – kitos reikšmingos aplinkybės) atitinka bendruosius reklamos, kaip ji apibrėžiama Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje, požymius, t. y. tokiu būdu ir forma yra skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą.

Reklamos įstatyme nėra pateikta iškabos sąvoka, tačiau iš šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje esančio išorinės reklamos apibrėžimo darytina išvada, kad įstatymų leidėjas iškabą priskiria vienai iš galimų išorinės reklamos pateikimo specialiųjų priemonių (t. y. būdų), esančių ne patalpose. Tokiomis specialiosiomis priemonėmis pagal minėtą teisės normą gali būti ir stendai, skydai, stulpai, vitrinos ir pan. Tačiau atsižvelgiant į tai, kas paminėta pirmiau, Reklamos įstatymo 2 straipsnio 2 dalis negali būti interpretuojama taip, kad bet kuri iškaba jau pati savaime yra išorinė reklama. Norint tam tikrą iškabą laikyti išorine reklama, be kita ko, būtina nustatyti, kad ji atitinka bendruosius reklamos, kaip ji apibrėžiama Reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje, požymius, t. y. tokiu būdu ir forma yra skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, būtent skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą (Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 5 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-16-195/2012).

Lietuvos Respublikos Ūkio ministro įsakymu 2013 m. liepos 30 d. Nr. 4-670 „Dėl išorinės reklamos įrengimo taisyklių patvirtinimo ir Lietuvos Respublikos Ūkio ministro 2000 m. gruodžio 1 d. įsakymo nr. 405 „Dėl išorinės reklamos įrengimo tipinių taisyklių patvirtinimo“ ir jį keitusių įsakymų pripažinimo netekusiais galios“ patvirtintose „Išorinės reklamos įrengimo taisyklėse“ yra pateikiama iškabos sąvoka, pagal kurią „iškaba – ant (prie) reklaminės veiklos subjekto buveinės pastato arba reklaminės veiklos subjekto prekybos ar paslaugų teikimo vietos įrengiamas reklaminis įrenginys, ant kurio pateikiama informacija: reklaminės veiklos subjekto pavadinimas ir (arba) reklaminės veiklos subjekto prekybos ar paslaugų teikimo vietos pavadinimas (parduotuvė, viešbutis, kirpykla ir kt.), ir (arba) parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų pavadinimas (avalynė, automobilių remontas ir kt.). Iškaba taip pat laikomas ant reklaminės veiklos subjekto buveinės arba prekybos ar paslaugų teikimo vietos pastato sienos, langų ar durų pateiktas reklaminės veiklos subjekto pavadinimas, jo prekybos ar paslaugų teikimo vietos arba parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų pavadinimas. Iškaboje taip pat gali būti nurodytas prekių ženklas, emblema, darbo laikas, reklaminės veiklos subjekto (fizinio asmens) vardas, pavardė.“

Įvykio fiksavimo ir protokolo surašymo metu galiojo Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 6 d. Nr. T-650 sprendimas „Dėl Kauno miesto išorinės vaizdinės reklamos įrengimo taisyklių patvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintos „Kauno miesto išorinės vaizdinės reklamos įrengimo taisyklės“ (toliau – Taisyklės). Jose yra vartojamos tokios sąvokos kaip išorinė vaizdinė reklama (trumpinama – IVR), iškaba, nuoroda. Taisyklėse nurodoma, kuriais atvejais kalbama tik apie išorinės vaizdinės reklamos įrengimo, skleidimo ir išardymo reikalavimus, o kuriais atvejais tai taikoma ir iškaboms bei nuorodoms, todėl sąvoka „išorinė vaizdinė reklama“ neturi būti suprantama plečiamai, jog tai visais atvejais taikoma iškaboms. Šių taisyklių 13 punkte nurodoma, kad reklaminės veiklos subjektas įgyja teisę įrengti ir skleisti IVR (įskaitant iškabą, nuorodą ir trumpalaikę išorinę reklamą) tik turėdamas patvirtintą IVR projektą ir Kauno miesto savivaldybės tarybos nustatyta tvarka išduotą leidimą įrengti IVR. Šių taisyklių 55 punkte yra nurodoma, kad IVR įrengimo projektas, patvirtintas po 2005 m., galioja 3 metus (jeigu nebuvo nurodytas trumpesnis projekto galiojimo terminas) nuo jo patvirtinimo dienos ir atitinka leidimą. Jis turi būti registruojamas Reklamos registre.

Iš bylos medžiagos matyti, kad V. G. turėjo 2005-01-14 patvirtintą leidimą reklaminei iškabai pasikabinti, bet remiantis Taisyklių 55 punktu, šio leidimo galiojimas įvykio metu pasibaigęs ir V. G. leidimo galiojimo nepratęsęs. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pritaria apelianto argumentui, kad iškaba „UAB „(duomenys neskelbtini)“. Statybos remonto darbai“ – nėra išorinė reklama. Šia iškaba yra siekiama išimtinai tik informuoti visuomenę apie tai, kad Kaune, (duomenys neskelbtini) name yra įsikūrusi įmonė UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri teikia statybos ir remonto darbus, o ne skatinti ją įsigyti prekes ar naudotis paslaugomis. Skatinimas atitiktų sureikšminimą įmonės atliekamų paslaugų palankesnėmis kainomis, išskirtinėmis klientams naudingomis sąlygomis, įmonės veiklos išaukštinimą, priešpastatymą konkurentų veiklai ir pan.

V. G. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir priimtas nutarimas už tai, kad jis 2013 m. spalio 10 d. apie 11.00 val. Kaune, (duomenys neskelbtini), skleidė ant pastato sienos įrengtas išorines reklamas su užrašais „(duomenys neskelbtini) Statybos ir remonto darbai“, neturėdamas Kauno miesto savivaldybės leidimo minėtai išorinei reklamai.

Administracinio teisės pažeidimo protokolas surašomas, kai nustatytas administracinio teisės pažeidimo padarymo faktas (vieta, laikas, esmė), žinomas pažeidimą padaręs asmuo, galima konstatuoti būtinus administracinio teisės pažeidimo sudėties elementus. Pareigūnai, turintys teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, privalo surinkti įrodymus, kuriuos ištyrusi ir įvertinusi nagrinėjanti administracinio teisės pažeidimo bylą institucija galėtų konstatuoti administracinio teisės pažeidimo padarymo faktą bei nustatyti su juo susijusias aplinkybes. Teismų praktikoje yra atkreipiamas dėmesys į tai, kad ATPK 260 straipsnio 1 dalyje yra nurodyti būtini administracinio teisės pažeidimo protokolo turinio elementai, t. y. jame būtina nurodyti administracinio teisės pažeidimo padarymo esmę. Pažeidimo esmė ATPK 260 straipsnio 1 dalies prasme – tai administracinio teisės pažeidimo sudėties objektyviųjų požymių visuma. Dėl to būtent nuo teisingo protokolo surašymo priklauso ir administracinio teisės pažeidimo bylos baigtis, nes administracinio teisės pažeidimo protokolas turi lemiamą reikšmę asmens kaltės nustatymui (LVAT 2010 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N575-1253/2010).

Susiklosčiusioje teismų praktikoje taip pat laikomasi nuomonės, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas turi dvejopą reikšmę: yra procesinis dokumentas, kuriame formuluojamas kaltinimas administracinio teisės pažeidimo padarymu, taip pat yra dokumentas, kuriame fiksuojami nustatyti įrodymai, faktinės aplinkybės ir žinios, reikšmingos nagrinėjant bylą. Viena esminių administracinio teisės pažeidimo protokolo funkcijų yra ta, kad juo apibrėžiamos administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo ribos – byla nagrinėjama tik dėl to pažeidimo, kuris buvo nurodytas administracinio teisės pažeidimo protokole (LVAT 2007 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N16-1221/2007, 2010 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N63-707/2010 ir kt.).

Teismui, nagrinėjančiam administracinio teisės pažeidimo bylą, suteikta teisė pakeisti veikos kvalifikaciją pritaikant tinkamą ATPK straipsnį (jo dalį) ar kitą teisės aktą, jeigu administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta administracinio teisės pažeidimo esmė yra įrodyta, tačiau suklysta nurodant šio kodekso straipsnį, straipsnio dalį ar kitą teisės aktą, numatantį atsakomybę už padarytą administracinį teisės pažeidimą (ATPK 284 straipsnio 2 dalis). Kita vertus, pagal teismų praktiką asmens, patraukto administracinėn atsakomybėn, padėtis negali būti bloginama dėl jo paties paduoto skundo, pakeisti faktines aplinkybes negalima netikėtumo faktoriumi, procesas turi vykti taip, kad būtų garantuotos administracinėn atsakomybėn patrauktajam asmeniui įstatymuose bei tarptautiniuose aktuose numatytos teisės, tarp jų – ir teisė skųsti, jo manymu, neteisėtus ir nepagrįstus teismo sprendimus; dėl skundo padavimo jam negali kilti jokios neigiamos pasekmės – asmens padėtis dėl jo paties paduoto skundo negali būti pabloginama (priešingu atveju, vykstantis procesas negalėtų būti laikomas teisingu (sąžiningu) ir būtų pažeidžiamas kiekvienoje demokratinėje valstybėje įtvirtintas draudimo keisti sprendimą į blogąją pusę principas – lot. non reformatio in peius).

Apeliacinės instancijos teismo nustatyta faktinė aplinkybė, kad V. G. buvo įsirengęs iškabą, tačiau įvykio fiksavimo metu neturėdamas Kauno miesto savivaldybės leidimo pratęsiamam laikotarpiui, nagrinėjamu atveju keičia esmines faktines bylos aplinkybes, todėl nėra pagrindo teigti, jog administracinio teisės pažeidimo protokole yra aiškiai atskleista V. G. inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo esmė. Administracinio teisės pažeidimo protokole netinkamai nurodžius padaryto administracinio teisės pažeidimo esmę, apribojama atsakomybėn traukiamo asmens teisė gintis nuo pareikšto kaltinimo, o teismui ribojama galimybė tinkamai, neperžengiant kaltinimo ribų, įvertinti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens veiką. Apeliacinės instancijos teismo manymu tokie protokolo trūkumai laikytini esminiais, todėl nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas negali iš esmės keisti faktinių bylos aplinkybių ir perkvalifikuoti V. G. inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą, nes taip būtų pažeistos atsakomybėn traukiamo asmens teises.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl aukščiau išvardintų priežasčių V. G. veiksmuose nėra ATPK 214¹ str. 3 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties, todėl skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2014-04-18 nutarimas ir Kauno miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus 2013 m. gruodžio 2 d. nutarimas naikinami ir administracinio teisės pažeidimo byla V. G. atžvilgiu nutraukiama.

Dėl apeliacinio skundo argumentų dėl įrodymų vertinimo apylinkės teismo nutarime nepasisakoma, nes nutarimas naikinamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

V. G. apeliacinį skundą patenkinti.

Kauno miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus 2013 m. gruodžio 2 d. nutarimą ir Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutarimą panaikinti bei administracinio teisės pažeidimo bylą V. G. atžvilgiu nutraukti.

Nutarimas įsiteisėja jo paskelbimo dieną.