Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Artūras Šumskas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimo, kuriuo M. Z. skundas tenkintas ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus 2011 m. liepos 4 d. nutarimas panaikintas, o administracinė byla M. Z. atžvilgiu pagal ATPK 214¹ str. 3 d. nutraukta,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus 2011 m. liepos 4 d. nutarimu M. Z. nubausta pagal ATPK 214¹ str. 3 d. 500 Lt bauda už tai, kad ji, 2011 m. gegužės 26 d., apie 19.25 val., (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savo įmonėje įrengė ir eksploatavo išorinę reklamą, neturėdama tam teisės aktų nustatyta tvarka išduoto leidimo reklamai įrengti, bei nemokėjo Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymų nustatytos rinkliavos, tokia veika pažeidė Vilniaus miesto tarybos 2011-03-16 sprendimu Nr. 1-2068 patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 13.1, 23 p. reikalavimus.

Nesutikdama su 2011 m. liepos 4 d. nutarimu, M. Z. jį apskundė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui, kuris 2011 m. spalio 25 d. nutarimu skundžiamą nutarimą panaikino ir administracinę bylą M. Z. atžvilgiu pagal ATPK 214¹ str. 3 d. nutraukė, nesant jos veiksmuose administracinio teisės pažeidimo sudėties. Tokį savo sprendimą teismas motyvavo iš esmės vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756 – 2267/2011, kurioje išaiškinta, jog norint tam tikrą iškabą laikyti išorine reklama būtina nustatyti, jog ji atitinka bendruosius reklamos, kaip ji apibrėžiama Reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje, požymius, t.y. tokiu būdu ir forma yra skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turte įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą. Teismas taip pat išaiškino, jog tik toks objektas (priemonė), kuris ir (arba) kurio panaudojimas (esant reikalui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes) atitinka bendruosius reklamos požymius, gali būti laikoma iškaba Vietinės rinkliavos nuostatų prasme, kuriai ir nustatoma atitinkama vietinė rinkliava, t.y. reklaminis įrenginys. Administraciniam teismui nustačius, jog rinkliava už iškabą, kurioje nėra pateikiama jokia išorinė reklama, kaip ji apibrėžiama Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje, nėra nustatyta, atsižvelgiant į tai, jog M. Z. yra įsirengusi ne išorinės reklamos įrenginį, o iškabą, M. Z. negali būti nustatoma atitinkama Vietinės rinkliavos nuostatose numatyta vietinė rinkliava.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą M. Z. prašo netenkinti apeliacinio skundo ir palikti galioti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimą, nes jis yra teisėtas ir pagrįstas.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

M. Z. administracinio teisės pažeidimo protokolas 2011-06-03 surašytas dėl ATPK 214¹ str. 3 d. numatyto pažeidimo padarymo už tai, kad ji įsirengė ir eksploatavo išorinę reklamą (, neturėdama tam teisės aktų nustatyta tvarka išduoto leidimo reklamai įrengti, bei nesumokėjo Rinkliavų įstatymo nustatytos rinkliavos, tokia veika pažeidė Vilniaus miesto tarybos 2011-03-16 sprendimu Nr. 1-2068 patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 13.1 ir 23 punktų reikalavimus.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė, konstatavęs, kad M. Z. įrengta iškaba su užrašu „Grožio salonas“, t.y. pateikta informacija apie verslo rūšį, įmonės pavadinimo nurodymas, neskatina naudotis paslaugomis, todėl negali būti vertinama kaip išorinė reklama.

Vilniaus miesto tarybos 2011-03-16 sprendimu Nr. 1-2068 patvirtintų Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 13.1 punktas nustato, kad draudžiama skleisti išorinę reklamą, neturint leidimo įrengti išorinę reklamą, patikrinto ir patvirtinto reklamos projekto ar kito šių taisyklių 12 punkte nurodyto dokumento arba pasibaigus šių dokumentų galiojimo laikui. Taisyklių 23 punktas įpareigoja mokėti rinkliavą Savivaldybės tarybos patvirtintų Vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų nustatyta tvarka.

Byloje nustatyta, kad M. Z. IĮ „(duomenys neskelbtini)“ veikla susijusi grožio salono teikiamomis paslaugomis. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčijamą iškabą sudaro reklaminis stogelis ant Lvovo g. 13 namo, 29 buto, sienos su užrašu „Grožio salonas“, tai patvirtina prie bylos pridėta fotonuotrauka (b.l. 13). M. Z. teisme paaiškino, kad iškaba įrengta dar 2000 m., o jos projektas suderintas dar 1999 m. gruodžio mėnesį. M. Z. pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos rezoliucija patvirtinto maketo kopiją (b.l. 43), kuri šiai dienai atitinka esamo salono iškabą (b.l. 44, 13).

Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje (2010 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. XI-923 redakcija) pateikta išorinės reklamos sąvoka, pagal kurią ,,išorinė reklama – reklama, kurios įvairios specialios (stendai, skydai, stulpai, vitrinos, iškabos ir pan.) ir pritaikytos (pastatų sienos, stogai, laikinieji statiniai, transporto priemonės, oro balionai ir pan.) pateikimo priemonės yra ne patalpose“. To paties straipsnio 7 dalyje (2008 m. sausio 11 d. įstatymo Nr. X-1414 redakcija) reklama apibrėžiama kaip ,,bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą“. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad bet kuri išorinė reklama pirmiausia yra reklama, t. y. ji turi atitikti bendruosius reklamos požymius, numatytus Reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje. Norint tam tikrą priemonę (objektą) kvalifikuoti kaip išorinę reklamą, visų pirma būtina nustatyti, kad tokia priemonė (objektas) ir jos naudojimas (esant reikalui – kitos reikšmingos aplinkybės) atitinka bendruosius reklamos, kaip ji apibrėžiama Reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje, požymius, t. y. tokiu būdu ir forma yra skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą.

Reklamos įstatyme nėra pateikta iškabos sąvoka, tačiau iš šio įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje esančio išorinės reklamos apibrėžimo darytina išvada, kad įstatymų leidėjas iškabą priskiria vienai iš galimų išorinės reklamos pateikimo specialiųjų priemonių (t.y. būdų), esančių ne patalpose. Tokiomis specialiosiomis priemonėmis pagal minėtą teisės normą gali būti ir stendai, skydai, stulpai, vitrinos ir pan. Tačiau atsižvelgiant į tai, kas paminėta pirmiau, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A756 – 2267/2011) konstatavo, kad Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalis negali būti interpretuojama taip, kad bet kuri iškaba jau pati savaime yra išorinė reklama. Norint tam tikrą iškabą laikyti išorine reklama, be kita ko, būtina nustatyti, kad ji atitinka bendruosius reklamos, kaip ji apibrėžiama Reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje, požymius, t. y. tokiu būdu ir forma yra skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą. Teisėjų kolegijos nuomone, negalima atmesti galimybės, kad tam tikra iškaba yra siekiama išimtinai tik informuoti visuomenę, pvz., apie tam tikrame pastate įsikūrusią įmonę, o ne skatinti ją įsigyti prekes ar naudotis paslaugomis.

Vietinės rinkliavos nuostatų 2 punkte nurodyta, kad šių nuostatų paskirtis – nustatyti vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą dydį, vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimo tvarką, vietinės rinkliavos lengvatas, vietinės rinkliavos mokėjimo ir grąžinimo tvarką ir atsakomybę už vietinės rinkliavos nemokėjimą. Pagal šių Nuostatų 3 punktą vietinę rinkliavą moka fizinis ar juridinis asmuo už Savivaldybės administracijos direktoriaus ar jo įgalioto asmens išduotą leidimą įrengti ar eksploatuoti išorinę reklamą Savivaldybės teritorijoje. Vietinės rinkliavos nuostatų 6 punkto 1 pastraipoje nustatyta, kad „išorinė reklama – reklama, kurios įvairios specialios (stendai, skydai, stulpai, vitrinos, iškabos ir pan.) ir pritaikytos (pastatų sienos, stogai, laikinieji statiniai, transporto priemonės, oro balionai ir pan.)pateikimo priemonės yra ne patalpose“. Vietinės rinkliavos nuostatų 6 punkto 3 pastraipoje nustatyta, kad ,,iškaba – išorinė reklama, įrengiama ant (prie) fizinio ar juridinio asmens (toliau – asmuo) buveinės ar padalinio pastato arba jo valdomoje teritorijoje, kurioje gali būti nurodytas to paties asmens pavadinimas, veiklos rūšis (bendrinis žodis ar žodžių junginys, kurį sudaro ne daugiau kaip 5 žodžiai), darbo laikas ir asmeniui priklausantis prekių ženklas. Iškaboje negali būti telefono ir (ar) fakso numerių, elektroninio pašto, interneto svetainių, įmonės buveinės ir kitų adresų“.

Atsižvelgiant į tai, teismas pagrįstai konstatavo, jog Vietinės rinkliavos nuostatų 6 punkto 3 pastraipoje nustatyta ne tai, kad bet kuri iškaba jau pati savaime yra išorinė reklama. Šioje normoje, be kita ko, numatyta, kad norint tam tikrą objektą (priemonę) kvalifikuoti kaip iškabą šių nuostatų prasme, šis objektas (priemonė) ir jo panaudojimas (esant reikalui – kitos reikšmingos aplinkybės) pirmiausia turi atitikti išorinės reklamos požymius. Kadangi išorinė reklama, kaip matyti iš Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalies ir Vietinės rinkliavos nuostatų 6 punkto 1 pastraipos, visų pirma yra reklama ir turi atitikti bendruosius reklamos požymius, darytina išvada, kad tik toks objektas (priemonė), kuris ir (arba) kurio panaudojimas (esant reikalui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes) atitinka bendruosius reklamos požymius, gali būti traktuojamas kaip iškaba Vietinės rinkliavos nuostatų prasme, kuriai ir nustatoma atitinkama vietinė rinkliava. Kitaip tariant, iškaba, kuria nėra skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą, nėra vietinės rinkliavos objektas šioje byloje analizuojamų Vietinės rinkliavos nuostatų taikymo požiūriu. Šiomis nuostatomis nustatomos vietinės rinkliavos ne už leidimo įrengti bet kokią iškabą ant savivaldybei priklausančių ir jai nepriklausančių objektų išdavimą, o tik už leidimo įrengti tokią iškabą, kurioje yra išorinė reklama (t.y. informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinant įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis, įskaitant nekilnojamojo turto įsigijimą, turtinių teisių ir įsipareigojimų perėmimą). Todėl Vietinės rinkliavos nuostatai M. Z. nenustatė rinkliavos už iškabą, kurioje nėra pateikiama jokia išorinė reklama, kaip ji apibrėžiama Reklamos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylą M. Z. atžvilgiu. Todėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimą panaikinti ar pakeisti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento Viešosios tvarkos skyriaus apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.