- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-15
- Bylos Nr.
- 1S-127-768/2016
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Donatas Jatužis
- Pareiškėjas
- G. Š.
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Donatas Jatužis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs G. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 16 d. nutarties, kuria atsisakyta pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal pareiškėjos G. Š. skundą dėl S. P. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 str. 2 d.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
G. Š. skundu kreipėsi į Anykščių rajono apylinkės teismą dėl baudžiamojo proceso pradėjimo privataus kaltinimo tvarka S. P. atžvilgiu pagal BK 154 str. 2 d. Skunde nurodė, kad 2016 m. sausio 16 d. Anykščių m., viešojoje erdvėje, visuomenės informavimo priemonėje – interneto portale https://nykstenai.wordpress.com autorius, prisistatydamas slapyvardžiu „Jomajo“, straipsnyje „Kai kas svarbaus apie L. A.“, viešai, matant ir skaitant Lietuvos Respublikos gyventojams bei Lietuvos Respublikos piliečiams, gyvenantiems už Lietuvos Respublikos ribų, paskleidė apie G. Š. tikrovės neatitinkančią, šmeižikišką informaciją apie jos ligas, susijusias su veneriniais susirgimais, kurias gydė L. A.. Tokia informacija niekina ir žemina G. Š. reputaciją bei pakerta pasitikėjimą ja tiek Anykščių krašto visuomenėje, tiek visų Lietuvos Respublikos piliečių akyse, o būtent – minimame straipsnyje nurodė, kad „<...>Abejonių nekelia tai, kad buvusį venerologą, seimo narį, Anykščių merą, apskrities viršininką ir dar kuo tik nebuvusį L. A. proteguoja (duomenys neskelbtini) redaktorė G. Š.. Iš nuotrupų susidarė vaizdas, kad ji turėjusi kažkokių to profilio sveikatos sutrikimų kuriuos puikiai sutvarkė L. A..“ G. Š. įsitikinusi, kad straipsnio autorius S. P. stengiasi ją šmeižti prieš visuomenę, kad ji neva tai gydėsi venerines ligas pas L. A., tačiau šie jo minimi faktai neatitinka tikrovės. Tuo akivaizdžiai siekiama sukurti jos, kaip žmogaus, vedančio netinkamą ir nepriimtiną visuomenėje gyvenimo būdą, portretą bei tokiu būdu pažeminti jos garbę ir orumą viešojoje erdvėje, visuomenėje bei pažįstamų asmenų rate. Skunde nurodoma, kad G. Š. dėl neteisėtų S. P. veiksmų patyrė 2000 Eur neturtinę žalą.
Anykščių rajono apylinkės teismas 2016 m. kovo 16 d. nutartimi atsisakė pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal G. Š. skundą S. P. atžvilgiu, tokį savo sprendimą motyvuodamas tuo, kad skunde išdėstytas teiginys nesiekia tokio pavojingumo lygio, koks keliamas nusikalstamoms veikoms. Be to, apylinkės teismo įsitikinimu, skunde nurodomo teiginio dalis (Iš nuotrupų susidarė vaizdas, kad ji turėjusi kažkokių to profilio sveikatos sutrikimų kuriuos puikiai sutvarkė L. A.) apskritai negali būti vertinamas kaip žinia ar informacija, o yra laikytinas nuomone, kuriai tiesos kriterijus nėra taikomas. Papildomai skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėja savo galimai pažeistas teises turi galimybę ginti pasinaudojusi civilinės teisės priemonėmis.
Šalies argumentai
G. Š. pateikė skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 16 d. nutarties, kuriuo prašo panaikinti skundžiamą teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – pradėti privataus kaltinimo procesą S. P. atžvilgiu dėl šmeižimo. Skunde nurodo, kad asmuo turi konstitucinę teisę pasirinkti savo teisių gynimo būdą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.24 str. 1 d. ieškovu gali būti pripažintas asmuo, apie kurį yra paskleisti duomenys, žeminantys jo garbę bei orumą ir neatitinkantys tikrovės. Tuo tarpu baudžiamasis įstatymas šmeižimu laiko paskleistą apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo (BK 154 str. 1 d.). Pareiškėjos manymu, CK 2.24 str. numato atsakomybę už tokių žmogaus garbę ir orumą žeminančių bei tikrovės neatitinkančių duomenų paskleidimo būdus, kurie BK 154 str. 2 d. dispozicijoje laikomi šmeižimą sunkinančiomis aplinkybėmis, todėl šiuo atveju sunku atriboti baudžiamąją ir civilinę atsakomybę. Atsižvelgdama į tai, pareiškėja mano, jog pats asmuo turi teisę pasirinkti, kurios teisės šakos normomis remdamasis gins savo pažeistas teises. Taip pat pareiškėjos manymu, apylinkės teismo teiginys, kad ji neturtinės žalos atlyginimo gali reikalauti tiek baudžiamajame, tiek civiliniame procese, prieštarauja teismo argumentams, kad skunde nurodyti veiksmai nėra tokio pavojingumo, kad už jų padarymą galima būtų svarstyti kriminalinės bausmės paskyrimo klausimą ir, kad nepadaryta nusikalstama veika. Skunde taip pat teigiama, kad apylinkės teismas, spręsdamas BPK 412¹ str. keliamus klausimus, jau aptaria įrodymus, teikia išvadas, nors tai yra draudžiama daryti šioje proceso stadijoje.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjos skundas atmetamas.
Įvertinęs skundo argumentus, skundžiamos nutarties motyvus, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad Anykščių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis yra teisėta bei pagrįsta ir atitinkanti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) reikalavimus.
Kaip matyti iš privataus kaltinimo skundo S. P. yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 str. 2 d., dėl to, kad jis 2016 m. sausio 16 d. Anykščių m., visuomenės informavimo priemonėje – interneto portale https://nykstenai.wordpress.com, prisistatydamas slapyvardžiu „Jomajo“, straipsnyje „Kai kas svarbaus apie L. A.“, viešai apie G. Š. paskleidė tikrovės neatitinkančią, šmeižikišką informaciją apie jos ligas, susijusias su veneriniais susirgimais, kurias gydė L. A.. Pareiškėjos teigimu, tokio turinio informacija neatitinka tikrovės ir žemina jos garbę bei orumą.
BK 154 str. apibrėžia šmeižimo, kaip kriminalinio nusikaltimo, požymius. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) bei norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-9/2012, 2K-171/2013, 2K-57/2015, 2K-187-677/2015 ir kt.).
Visų pirma baudžiamosiose bylose, kuriose sprendžiami BK 154 str. taikymo klausimai, svarbu nustatyti, ar tekste, kuris buvo paviešintas, buvo reiškiama nuomonė apie kitą asmenį, ar dėstomi aiškiai neteisingi faktai, t. y. skleidžiama tikrovės neatitinkanti informacija. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad S. P. surašytas straipsnis, kuriame kalbama apie G. Š. ryšius su venerinių ligų gydytoju L. A., nelaikytinas šmeižimu BK 154 str. 2 d. prasme. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad S. P., minėtame interneto tinklapyje išsakydamas savo subjektyvią nuomonę, kuriai, beje, netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, neperžengė Konstitucijos 25 ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnyje numatytos teisės reikšti savo nuomonę (įsitikinimus) ribų. Byloje nenustatyta aplinkybė, jog S. P., parašydamas nurodytas frazes visuomenės informavimo priemonėje, suvokė paskleidžiantis melagingą, prasimanytą, t.y. tikrovės neatitinkančią, informaciją. Be to, aukštesniojo teismo vertinimu, straipsnyje išdėstyti teiginiai nelaikytini galinčiais tiek paniekinti ar pažeminti asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo, taip pat nelaikytini tiek užgauliai, šiurkščiai pažeidžiantys kito asmens orumą, kad tai užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Tačiau skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad išsakyti teiginiai - nuomonė, vertinant jos kandų ir įžeidžiantį turinį (asmens sveikatos, susijusios su venerinėmis ligomis kontekste), akivaizdžiai turi tam tikrą amoralią potekstę, todėl jos pateikimu buvo tiesiogiai pasikėsinta ir į pareiškėjos garbę bei orumą. Nėra pagrindo sutikti su skundo argumentu, kad sunku atriboti baudžiamosios ir civilinės atsakomybės dėl garbės ir orumo pažeidimo požymius, todėl asmuo turi teisę pasirinkti, kokia teisės šaka remdamasis jis gins savo teises. Pažymėtina, kad pirmiausia, esant galimybei, asmens garbės ir orumo gynimui turėtų būti išnaudotos švelnesnės priemonės. Be to, teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos, ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas.
Nepritartina ir skundo argumentui, kad atsisakius pradėti privataus kaltinimo procesą buvo pažeista pareiškėjos konstitucinė teisė pasirinkti savo teisių gynimo būdą. Priešingai, G. Š. nebuvo apribota teisė kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Pareiškėja šia teise pasinaudojo. Tačiau apylinkės teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą konstatavo, kad S. P. veiksmuose nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties, taigi pripažino, jog baudžiamasis procesas šiuo atveju yra negalimas, ir pasiūlė pareiškėjai savo galimai pažeistas teises ginti kitu įmanomu būdu, t.y. kreipiantis į teismą civilinio proceso tvarka. Apylinkės teismas, priešingai nei teigiama pareiškėjos skunde, teisingai nurodė, kad neturtinė žala gali būti atlyginama tiek baudžiamajame, tiek ir civiliniame procese. Tačiau pažymėtina, kad tam, kad neturtinė žala būtų atlyginta baudžiamajame procese, pirmiausia turėtų būti nustatyta, jog padaryta nusikalstama veikia. Tuo atveju, kai, kaip šiuo atveju, konstatuojama, kad tokia veika nepadaryta, nukentėjusiam asmeniui lieka tik viena galimybė dėl neturtinės žalos atlyginimo, t.y. jis šios žalos atlyginimo gali prašyti remdamasis tik civilinės teisės normomis.
Aukštesnysis teismas kaip deklaratyvų atmeta ir skundo argumentą, kad apylinkės teismas, spręsdamas BPK 412¹ str. keliamus klausimus, aptarė įrodymus ir pateikė išvadas, nors tai šioje proceso stadijoje yra draudžiama daryti. BPK 412¹ str. 1 d. nustatyta, jog teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės. Taigi iš šios teisės normos turinio akivaizdu, jog teisėjas, gavęs skundą, tam, kad galėtų išspręsti jo priėmimo klausimą, privalo įvertinti skunde nurodomus faktus ir nustatyti, ar tikrai buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nes tik atlikęs šiuos veiksmus, gali nuspręsti, ar yra pagrindas pradėti privataus kaltinimo procesą. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad tik tokius veiksmus, apylinkės teismas ir atliko, taigi teigti, kad buvo pažeistos BPK nuostatos, nėra jokio pagrindo.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad Anykščių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartimi pagrįstai buvo atsisakyta pradėti privataus kaltinimo bylos procesą, todėl skundžiamą nutartį naikinti skunde nurodytais motyvais ir priimti priešingą sprendimą nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 str. 1 d. 1 p.,
nutarė:
atmesti G. Š. skundą ir palikti galioti Anykščių rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį.
Ši nutartis neskundžiama.