Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jūra Marija Strumskienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Vyriausybės, kurią atstovauja Teisingumo ministerija, trečiajam suinteresuotam asmeniui Panevėžio miesto apylinkės teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už darbą poilsio ir švenčių dienomis priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Kadangi Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, o Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta būtinybė atlyginti už atliktą darbą, tačiau jokie teisinio reguliavimo pakeitimai nebuvo padaryti, teisėjų atlyginimo už darbą ne darbo metu nebuvimas laikytinas teisės spraga, kuri užpildytina pagal įstatymuose nustatytas taisykles. Tokia teisinio reguliavimo spraga užpildytina remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalies nuostata, nustatančia, kad tokiu atveju, kai nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujamasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismų įstatyme teisėjų darbo ne darbo metu apmokėjimo klausimas nėra reguliuojamas. Valstybės tarnybos santykius reglamentuojančio Valstybės tarnybos įstatymo 26¹ straipsnio 1–2 dalyse nurodyta, kad už darbą poilsio ir švenčių dienomis, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai, skaičiuojant nuo valstybės tarnautojo pareiginės algos su jam nustatytais priedais dydžio, o už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokama ne mažiau kaip dvigubai, skaičiuojant nuo valstybės tarnautojo pareiginės algos su jam nustatytais priedais dydžio. To paties straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad už budėjimą valstybės tarnautojui mokama Darbo kodekso nustatyta tvarka. Valstybės tarnybos įstatymo 26¹ straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad laikas dirbant poilsio dienomis ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimo laikas skaičiuojamas teisės aktų nustatyta tvarka.

Darbo kodekso 142 straipsnyje nustatyta, jog darbo laikas – tai laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam prilyginti laikotarpiai. Pagal šio kodekso 143 straipsnio, kuris nustato darbo laiko struktūrą, 1 dalį į darbo laiką įeina ir faktiškai dirbtas laikas, budėjimas darbe ir namuose (1 punktas). Darbo kodekso 155 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ypatingais atvejais, kai reikia užtikrinti įmonėje darbo tvarką ar garantuoti, jog bus atlikti neatidėliotini darbai, darbdavys gali pavesti darbuotojui ne dažniau kaip kartą per mėnesį, o darbuotojo sutikimu – ne dažniau kaip kartą per savaitę budėti įmonėje arba namuose pasibaigus darbo dienai arba poilsio ir švenčių dienomis. Teismai turi užtikrinti įstatymuose numatytų teismų kompetencijai priskirtų neatidėliotinų veiksmų atlikimą poilsio ir švenčių dienoms. Veiksmų atlikimo neatidėliotinumą lemia įstatymų nustatyti itin trumpi kai kurių veiksmų atlikimo terminai, dėl kurių atitinkamų veiksmų atlikimas negali būti perkeltas į teismo vidaus tvarkos taisyklėse nustatytą teismo darbo laiką. Pavyzdžiui, pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas viena iš ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijų – skirti ir sankcionuoti procesinių prievartos priemonių taikymą (Baudžiamojo proceso kodekso 173 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Baudžiamojo proceso kodekso 123 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad šio Kodekso 140 straipsnyje nustatyta tvarka sulaikytą asmenį, kuriam reikia skirti suėmimą, prokuroras ne vėliau kaip per keturiasdešimt aštuonias valandas nuo sulaikymo momento kartu su pareiškimu dėl suėmimo pristato tyrimo atlikimo vietos apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui. Teisėjas privalo pristatytą asmenį apklausti dėl suėmimo pagrįstumo ir priimti atitinkamą nutartį: patenkinti prokuroro pareiškimą ir priimti nutartį skirti suėmimą, kurioje nustatomas konkretus suėmimo terminas, arba atsisakyti patenkinti pareiškimą ir priimti nutartį atsisakyti skirti suėmimą. Taigi teisėjų budėjimas poilsio bei švenčių dienomis pagal teismo pirmininko ar jo įgalioto asmens patvirtintą teisėjų budėjimo grafiką yra skirtas užtikrinti neatidėliotinų veiksmų, kurių negalima atlikti teismo vidaus tvarkos taisyklėse nustatytu darbo laiku (darbo dienomis), atlikimą. Įvertinus minėtus teisėjo budėjimo pagal grafiką poilsio bei švenčių dienomis užtikrinamus tikslus bei tai, kad pagal Darbo kodekso nuostatas budėjimas yra priskiriamas darbo laikui, darytina išvada, jog negalima tokia situacija, kad už teisėjo budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis nebūtų kompensuojama. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Darbo kodekso normas budėjimas darbe ir namuose įeina į darbo laiką (Darbo kodekso 143 straipsnio 1 dalies 1 punktas), sprendžiant dėl kompensavimo teisėjui už budėjimą pagal grafiką, turi būti atsižvelgiama į Darbo kodekso 155 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad budėjimas įmonėje prilyginamas darbo laikui, o budėjimas namuose – ne mažiau kaip pusei darbo laiko. B. M. budėjo pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo pirmininko patvirtintą grafiką poilsio ir švenčių dienomis, todėl vadovaujamasi Darbo kodekso 155 straipsnio normomis, reglamentuojančioms budėjimo teisinius santykius.

Pareiškėja 2013-10-21 rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose budinčio teisėjo darbo laikas yra nurodytas kaip 4 valandos, tačiau taip padaryta todėl, kad budėjimas namuose prilyginamas ne mažiau kaip pusei darbo laiko (t. 1, b. l. 133–134). Budėjimo trukmei nustatyti trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė Panevėžio miesto apylinkės teismo vidaus tvarkos taisykles, patvirtintas šio teismo pirmininko 2009-03-09 įsakymu Nr. TV-27 (teismo pirmininko 2012-03-15 įsakymo Nr. TV-46 redakcija; t. 1, b. l. 102–107). Šių taisyklių 6 punkte įtvirtinta, kad darbuotojams nustatyta 40 valandų trukmės 5 dienų savaitė. Pirmadienį–ketvirtadienį darbuotojai dirba nuo 8 iki 17 valandos, o penktadienį – nuo 8 valandos iki 15 valandos 45 minučių. Pagal šių taisyklių 10 punktą, už darbą poilsio ir švenčių dienomis, t. y. budėjimą namuose pagal teismo pirmininko įsakymu patvirtintą grafiką ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijoms atlikti teisėjams mokama Darbo kodekso 155 straipsnio ir Teisėjų atlyginimų įstatymo nustatyta tvarka. Už darbą poilsio ir švenčių dienomis, padedant teisėjams atlikti ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijas, t. y. budėjimą namuose, valstybės tarnautojams jų prašymu suteikiama kita mokama poilsio diena arba ta diena pridedama prie kasmetinių atostogų Darbo kodekso 155 straipsnio ir valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 6 dalies nustatyta tvarka, prilyginant dviejų dienų budėjimą namuose vienai mokamai poilsio dienai (11 punktas). Išanalizavus šį teisės aktą, darytina išvada, kad teisėjams buvo nustatytas tik budėjimas namuose ir už jį mokama Darbo kodekso 155 straipsnyje bei Teisėjų atlyginimų įstatyme nustatyta tvarka, kitoks kompensavimo būdas, priešingai nei kitiems tarnautojams, nebuvo nustatytas. Panevėžio miesto apylinkės teismo vidaus tvarkos taisyklėse nenurodyta budėjimo trukmė, darbo laikas nesumažintas. Grafikuose dėl budėjimų paskyrimo taip pat nenurodoma, jog teisėjai turėjo budėti kitu nei įprastas darbo laikas, t. y. po 8 valandas nuo 8 iki 17 val. Panevėžio miesto apylinkės teismo atsiliepime pareiškėjos nurodyta budėjimo trukmė neginčijama, aptakiai nurodoma, kad trukmę turėtų nustatyti bylą nagrinėjantis teismas, nors budėjimų organizatoriumi yra pats Panevėžio miesto apylinkės teismas, kuris ir turi nustatyti budėjimo trukmę bei kontroliuoti pareigų vykdymą. Esant šioms aplinkybėms remiamasi pareiškėjos nurodoma budėjimo trukme.

Pažymėtina, kad darbuotojų budėjimas poilsio ir švenčių dienomis darbo laiko apskaitos žiniaraštyje turi žymimas sutartiniu žymėjimu pagal Darbo laiko apskaitos žiniaraščio pildymo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2004-01-27 nutarimu Nr. 78, nuostatas. Pavyzdinėje darbo laiko apskaitos žiniaraščio formoje numatytos budėjimo namuose ir budėjimo darbe grafos bei nustatytas žymėjimas BN (budėjimas namuose) ir BĮ (budėjimas įstaigoje). Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad darbo laiko apskaitos žiniaraštis pildytas nesilaikant Vyriausybės 2004-01-27 nutarimo Nr. 78 nuostatų, nes nežymėta sutartiniais simboliais, o laiko trukmė, atsižvelgiant į pareiškėjos argumentus, kurių trečiasis suinteresuotas asmuo neginčijo, žymima neteisingai. Iš darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose pateiktos informacijos matyti, kad B. M. ginčo periodu iš viso budėjo 40 valandų, tačiau turėjo būti pažymėta 80 budėjimo namuose valandų. Tokių darbdavio pažeidimų nustatymas negali apriboti asmens teisės gauti darbo užmokestį už darbą, kurį jis turėjo atlikti pagal teismo pirmininko įsakymu patvirtintus grafikus. Taigi, pareiškėjai priklauso kompensacija už 80 budėjimo namuose valandų, t. y. 40 darbo valandų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-03-24 aprobuotame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių, priimtų nagrinėjant bylas, kylančias iš darbo teisinių santykių, apibendrinime, publikuotame Teismų praktikoje 2009 m. dėl mokėjimo už darbą poilsio ir švenčių dienomis pažymėta, kad Darbo kodekso 194 straipsnis yra specialioji teisės norma, reglamentuojanti mokėjimą už darbą poilsio ir švenčių dienomis. Kai viršvalandinis darbas ir (arba) darbas naktį dirbamas švenčių ir (arba) poilsio dienomis, tai už tokį darbą mokama pagal Darbo kodekso 194 straipsnio nuostatas, o Darbo kodekso 193 straipsnis, kuris numato, jog už viršvalandinį darbą mokama ne mažiau kaip pusantro darbo užmokesčio, netaikytinas. Toks išaiškinimas pateiktas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartyje byloje Nr. 3K-3-451/2006, kuri buvo publikuota Teismų praktikoje Nr. 26, p. 125–131).

Byloje nustatytas faktas, kad B. M. budėjo išimtinai poilsio ir švenčių dienomis, o ne kitomis savaitės dienomis, todėl jai kompensacija turi būti mokama pagal Darbo kodekso 194 straipsnio nustatytas taisykles. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014-05-20 nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 išaiškinta, kad nagrinėjamu atveju teismas turi nustatyti, ar tomis savaitėmis, kuriomis pareiškėjas budėjo pagal grafiką poilsio dienomis, buvo (nebuvo) viršyta darbo laiko trukmė. Nustačius, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui budint pagal grafiką poilsio dienomis buvo viršyta darbo laiko trukmė, turėtų būti sprendžiama dėl Darbo kodekso 155 straipsnio 3 dalies ir 193 straipsnio nuostatų taikymo išmokos už budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis dydžiui apskaičiuoti. Nesant duomenų, jog pareiškėjos darbo laiko trukmė bylai aktualiu laikotarpiu buvo viršyta, turėtų būti sprendžiama dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už budėjimus pagal grafiką poilsio dienomis. Atsižvelgdamas į tai, kad šioje byloje taikomos civilinės teisės normos, kurių aiškinimas yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kompetencija, įvertindamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartyje byloje Nr. 3K-3-451/2006, publikuotoje Teismų praktikos biuletenyje, kad švenčių dienomis dirbamas viršvalandinis darbas turi būti apmokamas dvigubu tarifu, nes Darbo kodekso 194 straipsnis yra specialioji norma Darbo kodekso 193 straipsnio atžvilgiu, o taip pat atkreipdamas dėmesį į vienodą darbą dirbančių asmenų skirtingą traktavimą neigiamai vertinant tą dirbantįjį, kuris dirba daugiau nei darbo laiko trukmė, ir laikydamas tokį traktavimą nepagrįstu objektyviai pateisinančiais duomenimis, teismas šioje byloje vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo teismo išaiškinimu ir sprendžia, kad pareiškėjai budint poilsio ir švenčių dienomis, jai turi būti mokamas dvigubas darbo užmokestis. Asmens veiklumas, darbingumas, būtinų pareigų vykdymas nepriklausomai nuo to, kad jis jau yra išdirbęs savaitės darbo laiko trukmę yra visuomeniškai reikšminga vertybė. Dėl to darbo laiko trukmės viršijimas negali sąlygoti neigiamų materialinių pasekmių asmeniui kilimą bei jo darbo užmokesčio mažinimą.

Kaip jau minėta anksčiau, kiekviena 8 val. budėjimo namuose diena poilsio dieną prilyginama 4 darbo valandoms. Pareiškėjos vidutinis valandos darbo užmokestis 2012 m. buvo 36,63 Lt, o 2013 m. – 36,79 Lt (t. 1, b. l. 85). Taigi, Panevėžio miesto apylinkės teismas pareiškėjai nepagrįstai neišmokėjo 2 932,96 Lt ((32 x 36,63 + 8 x 36,79) x 2) arba 849,44 eurų.

2015-01-05 rašte trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad vadovaujantis Atlyginimo bei kompensavimo teisėjams už viršvalandinį darbą bei darbą poilsio ir švenčių dienomis tvarkos aprašu, patvirtintu teismo pirmininko 2013-07-24 įsakymu Nr. TV-102 bei 2014-01-07 įsakymu Nr. TV-9, yra galimybė pareiškėjai, esant jos sutikimui, už budėjimus 2012–2013 m. pagal grafiką poilsio dienomis kompensuoti kitais būdais (suteikiant papildomą poilsio laiką ir jį pridedant prie atostogų bei išmokant vidutinį darbo užmokestį) (t. 1, b. l. 198), tačiau nei pareiškėjos sutikimas, nei susitarimas su pareiškėja dėl kompensacijos pinigais pakeitimo į kitas kompensavimo formas nebuvo pateiktas. Administracinėje byloje nėra duomenų, jog pareiškėjai už budėjimus 2012–2013 m. pagal grafiką poilsio bei švenčių dienomis buvo kompensuota kitais būdais (suteikiant papildomą poilsio laiką ar jį pridedant prie atostogų ir išmokant vidutinį darbo), o B. M. prašant priteisti už ginčui aktualius budėjimo laikotarpius pinigines sumas, atsižvelgus į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, pareiškėjai kompensacija priteistina pinigais.

Konstitucinis Teismas 2011-10-25 nutarime, kuris buvo priimtas aiškinant Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnį, buvo nurodyta, kad tai, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu sprendimas dar nėra įvykdytas arba jau yra įvykdytas, kiekvienu konkrečiu atveju nustato jurisdikcinės ir kitos teisę taikančios institucijos, taikydamos atitinkamas su sprendimo vykdymu susijusius santykius reglamentuojančias įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtintas teisės normas.Teismų praktika aiškinant minėtą situaciją pateikta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004-03-01 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A12-219-2004, publikuotoje „Administracinių teismų praktikoje“ Nr. 5, 2004 m. Šioje nutartyje teisėjų kolegija pažymėjo, kad „sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas – tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti“. Be to, šioje nutartyje buvo suformuota dar viena nagrinėjamam ginčui ir antikonstituciniais pripažintiems įstatymams taikyti reikšminga taisyklė, kad „sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis“. Ta pati teismo pozicija išdėstyta 2009-09-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-913/2009, kurioje teismas konstatavo, jog pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį sprendimo įvykdymu reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Dėl šios priežasties teismas laikė negalimu remtis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatomis, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį. Vėliau ši praktika buvo pakartota daugumoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimų, susijusių su pareigūnų teise į darbo užmokesčio nepriemoką, paduotų dėl Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo. Remiantis nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir aptartomis faktinėmis aplinkybėmis, darytina išvada, kad atsakovo sprendimai dėl darbo užmokesčio mokėjimo, yra neįvykdyti. Nagrinėdamas šį ginčą teismas turi taikyti sprendimo priėmimo metu galiojančius įstatymus, o vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, teismai negali taikyti įstatymų, kurie pripažinti antikonstituciniais.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014-05-20 nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 konstatavo, kad išskirtinis teisėjo santykis su valstybe bei valstybės pareiga užtikrinti tinkamas teisėjų materialines garantijas, inter alia tinkamą teisėjų atlyginimų mokėjimą, taip pat tinkamą kompensavimą už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, taip pat šioje konkrečioje situacijoje aptartas įstatymų leidėjo neveikimas, suponuoja tai, kad būtent valstybė laikytina atsakinga ir už tokių garantijų realų įvykdymą. Taigi darytina išvada, kad B. M. neišmokėta kompensacija už budėjimą poilsio bei švenčių dienomis priteistina iš Lietuvos valstybės.

Pareiškėja taip pat prašė priteisti delspinigius už laiku neišmokėtą darbo užmokestį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-520-698-13 išaiškinta, kad teisėjams atlyginimus turėjo mokėti teismas, o ne konkrečiai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, todėl teigti, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, nagrinėjamu atveju pagal Darbo kodekso 207 straipsnį turi mokėti delspinigius, nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Tuo remiantis reikalavimas dėl delspinigių priteisimo atmetamas.

B. M. taip pat prašė iš atsakovo priteisti 5 procentų palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo parašymo pateikimo teismui dienos iki teisimo sprendimo visiško įvykdymo Pažymėtina, kad Teisėjų atlyginimų įstatymas nenumato palūkanų mokėjimo už uždelstą teisėjo atlyginimo išmokėjimą. Nuostatų dėl palūkanų mokėjimo nėra ir Darbo kodekse bei Valstybės tarnybos įstatyme. Palūkanų taikymą reglamentuoja Civilinis kodeksas. B. M. pagrindinis reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį plačiąja prasme kyla iš darbo (tarnybos) teisinių santykių. Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Civilinis kodeksas reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius; įstatymų numatytais atvejais Civilinis kodeksas reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius. Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai. Šio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai. Specialūs įstatymai, reglamentuojantys darbo santykius numato darbdavio pareigą mokėti įstatymų nustatytus delspinigius, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (Darbo kodekso 207 straipsnis). Jokių kitų sankcijų specialūs įstatymai nenustato, todėl reikalavimas priteisti palūkanas, atliekančias kompensavimo funkciją civiliniuose (o ne darbo) teisiniuose santykiuose, šiuo atveju negali būti tenkinamas. Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2009-08-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009, 2010-06-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A756–60/2010, 2012-02-01 nutartis administracinėje byloje Nr. A62-136/2012 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendė:

Skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti B. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, 849,44 Eur (aštuonis šimtus keturiasdešimt devynis eurus ir 44 euro centus) nesumokėtos atlyginimo dalies už budėjimus.

Kitą skundo dalį atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba pateikiant jį per Vilniaus apygardos administracinį teismą.