- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-29
- Bylos Nr.
- e2-1639-241/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02775-2016-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Gasiūnienė
- Suinteresuotas asmuo
- R. K., A. K., uždaroji akcinė bendrovė „Finteisa“, uždaroji akcinė bendrovė „Valgema“
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Chemtransa“
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens R. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-1809-866/2018 pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Chemtransa“ pareiškimą dėl atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „AMBER LOGISTICS“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys – R. K., A. K. (A. K.), uždaroji akcinė bendrovė „Finteisa“, uždaroji akcinė bendrovė „Valgema“.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja UAB „Chemtransa“ kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti atsakovės BUAB „AMBER LOGISTICS“ bankrotą tyčiniu Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4 punktų ir 3 dalies 2 punkto pagrindais.
2. Nurodė, kad įmonė jau 2014 m. buvo nemoki, tačiau valdymo organai laiku neinicijavo bankroto bylos iškėlimo. Įmonės vadovas ir akcininkas D. P. (miręs), akcininkai R. K. bei A. K. nepaisydami to, kad bendrovė yra nemoki, jos veikla yra nuostolinga, 2014 m. pabaigoje sau išsimokėjo 29 541,20 Eur dividendus, o 2015 m. pradžioje 7 472,82 Eur dividendus. 2015 m. spalio – lapkričio mėn. D. P., R. K. ir A. K. sudarė jokia verslo rizika nepagrįstus materialaus bendrovės turto perleidimo sau sandorius – žymiai mažesne nei balansine verte ir akivaizdžiai ne rinkos kainomis sau ir susijusiam asmeniui N. K. Š. perleido tris vertingas transporto priemones, t. y. beveik visą materialųjį UAB „AMBER LOGISTICS“ turtą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi BUAB „AMBER LOGISTICS“ bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 4, 5 punktų pagrindais.
4. Teismas nurodė, kad suinteresuoti asmenys R. K. ir A. K. savo nesutikimą su pareiškimu dėl bankroto pripažinimo tyčiniu iš esmės grindė argumentais, jog vienintelis atsakingas už bendrovės veiklą asmuo, žinantis situaciją bei priimantis sprendimus, buvo direktorius ir akcininkas D. P., kuris mirė 2016 m. gruodžio 1 d. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog savo, kaip akcininko, teises ir pareigas realizavo išimtinai D. P.. Bendrovės akcininkai ir darbuotojai R. K. ir A. K. visais veiklos laikotarpiais apie įmonės veiklą ir rezultatus buvo (turėjo būti) pilnai informuoti. Labiau tikėtina, jog suinteresuoti asmenys dalyvavo organizuojant ūkinę veiklą, bei kad visi sprendimai valdymo klausimais priimti su jų žinia bei pritarimu. Formalus akcininkų teisių realizavimo neatvaizdavimas dokumentuose jų vaidmenų svarbos neeliminuoja.
5. Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog UAB „AMBER LOGISTICS“ buhalterinė apskaita visą laiką buvo tvarkoma netinkamai, pažeidžiant apskaitos reikalavimus. 2012 – 2016 m. finansinės atskaitomybės dokumentų duomenys už tuos pačius laikotarpius yra skirtingi, visos finansinės ataskaitos objektyviai neatvaizduoja realios įmonės būklės ir laikotarpių rezultatų, Juridinių asmenų registre 2015 m. finansinių ataskaitų duomenys neteisingi, 2012 – 2013 m. atskaitomybės aiškinamųjų raštų informacija neatitinka faktų.
6. Teismas pažymėjo, kad įmonės nemokumo situacija atsirado dar 2014 m., tačiau to konstatuoti teismui įrodymų nepakanka, kadangi nustatytas neginčijamai pradelstas įsipareigojimas tik vienam kreditoriui 44 806,50 Eur sumai. Tačiau įmonė akivaizdžiai turėjo finansinių sunkumų, jos padėtis dėl trumpalaikių įsipareigojimų ir turto santykio, patiriamų 2011 – 2014 m. didelių nuostolių buvo gerai žinoma bendrovės valdymo organams – jie nesiėmė jokių priemonių, nepriėmė atitinkamų sprendimų, o savo atliekamais veiksmais bendrovės padėtį blogino.
7. Teismas nurodė, kad atėmus iš 2015 m. deklaruoto įmonės turto masės, t. y. iš 208 390 Eur sumos nepagrįstai apskaičiuojamų įsiskolinimų sumas, iš viso daugiau kaip 70 000 Eur, matyti, jog faktinė turto vertė nesiekė 140 000 Eur. Kadangi nustatytų pradelstų įsipareigojimų suma 2015 m. spalio mėn. jau buvo 99 762,72 Eur, teismas darė išvadą, kad vėliausiai 2015 m. spalio – lapkričio mėn. turėjo būti žinoma apie UAB „AMBER LOGISTICS“ nemokumą. Tai netiesiogiai patvirtina ir apskaitą tvarkiusios UAB „Finteisa“ pateikta informacija, jog tuo metu klientas kreipėsi į ją dėl nemokumo nustatymo, 2015 m. rugsėjo 30 d. sudarytas tarpinis balansas ir pagal jį atsakovei pateikti mokumo rodiklių paskaičiavimai.
8. Teismas atkreipė dėmesį, kad jokių akcininkų susirinkimų protokolų, susijusių su dividendų išmokėjimais, byloje nėra. Teismas darė išvadą, jog akcininkai negalėjo priimti sprendimo dėl dividendų už 2013 m. išmokėjimo. Byloje nepateikta įrodymų ir paaiškinimų, pagrindžiančių 2012 – 2013 m. finansinės atskaitomybės koregavimą. 2015 m. pateikiant finansinę atskaitomybę už 2014 m., 2013 m. rezultatas ištaisytas į 8 872,50 Eur gautą grynąjį pelną, vietoje buvusio patvirtinto 157 799,17 Eur grynojo nuostolio. Pagal finansinės atskaitomybės dokumentus 2014 m. grynasis nuostolis siekė 77 444 Eur sumą.
9. Teismas pažymėjo, kad sumų, nurodomų kaip dividendai, mokėjimo metu jau neabejotinai atsakovė turėjo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams – 44 806, 50 Eur skola SIA Komercfil pradelsta nuo 2014 m. rugpjūčio 29 d. Teismas darė išvadą, kad už 2015 metų būsimąjį rezultatą dividendai apskritai negalėjo būti paskaičiuojami, kadangi patikslintame 2015 m. balanse nurodomas neigiamas (- 18 634 Eur) nuosavas kapitalas. Be to, dividendams išmokėti 44 486,84 Eur suma apskritai nebuvo gauta bei deklaruota 2011 – 2016 m. dokumentuose.
10. Teismas nurodė, kad įmonei jau esant nemokiai, jai priklausantis ilgalaikis materialus turtas buvo perleistas (parduotas) akcininkams ir su jais susijusiam asmeniui. Automobilis Land Rover Ranger Rover, kurio 2014 m. gruodžio 31 d. apskaityta likutinė vertė 23 481,43 Eur, 2015 m. lapkričio 3 d. parduotas A. K. už 7 100 Eur; automobilis Škoda Superb Combi, 13 467,58 Eur likutinės vertės, 2015 m. lapkričio 20 d. parduotas D. P. už 3 200 Eur; automobilis Chrysler 300c likutinės 3 302,02 Eur vertės, 2015 m. spalio 30 d. parduotas N. K.-Š. už 2 100 Eur. Teismas sprendė, kad pagal įmonės finansines ataskaitas ilgalaikio materialaus turto vertė per 2015 m. sumažėjo nuo 58 470 Eur (joje bendra automobilių vertė sudarė 40 251, 03 Eur) iki 5 896 Eur vertės, bankroto iškėlimo dienai sudarė tik 1 617 Eur sumą. Teismas pažymėjo, kad šių sandorių pagrindžiančių susirinkimo protokolų ir dokumentais patvirtintų akcininkų sprendimų nėra.
11. Teismas nustatė, kad R. K. per 2008 – 2016 m. į įmonės sąskaitą įnešė 92 628,54 Eur (2008 m. – 50 683,50 Eur; 2011 m. – 5 792,40 Eur; 2013 m. – 20 852,64 Eur; 2016 m. – 15 300 Eur. Per 2008 - 2016 m. R. K. susigrąžino 74 899,44 Eur (2009 m. – 28 962 Eur; 2013 m. 4 344,30 Eur; 2014 – 16 508,34 Eur; 2015 m. – 3 475,44 Eur; 2016 m. – 21 609,36 Eur), iš jų 5 809,36 Eur išmokėti per kasą, ant kasos išlaidų orderių pasirašant pačiai R. K.
12. Teismas darė išvada, kad UAB „AMBER LOGISTICS“ vykdyti atsiskaitymai per visą 2016 m. laikotarpį, jau bendrovei esant nemokiai buvo vykdomi pažeidžiant atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, valdymo organai veikė išimtinai savo interesais, teikiant sau ir susijusiam asmeniui prioritetą prieš kitus kreditorius, tuo apribojant arba panaikinant kitų kreditorių galimybes patenkinti savo finansinius reikalavimus.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
13. Suinteresuotas asmuo R. K. prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – prašymą dėl atsakovės BUAB „AMBER LOGISTICS“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Byloje teismas ne tik nenustatė nuo kada atsirado atsakovės nemokumas, bet ir nenustatė kitų būtinųjų sąlygų – suinteresuotųjų asmenų tyčios, sąmoningo veikimo (blogo įmonės valdymo) siekiant, kad įmonė negalėtų atsiskaityti su kreditoriais. Todėl net jei ir buvo ydingų sandorių ar veiksmų (neveikimo), tarp jų nėra priežastinio ryšio su įmonės nemokumu ar esminiu jos padėties pabloginimu.
13.2. Aplinkybė, jog suinteresuotieji asmenys R. K. ir A. K. buvo įmonės akcininkai ir valdė kontrolinį akcijų paketą yra teisinga, tačiau tai negali suponuoti išvados, jog jie visuomet žinojo apie įmonės faktinę situaciją dėl turto ir įsipareigojimų dydžio. Rašytiniuose paaiškinimuose R. K. išdėstė, jog ji neturi ir niekada neturėjo jokios įmonės valdymo patirties ir praktikos, jos išsilavinimas yra vidurinis, todėl ji objektyviai negalėjo valdyti įmonės ir jos nevaldė, bet tai patikėjo asmeniui, kuris jau turėjo patirties ir atrodė patikimas.
13.3. Pirmosios instancijos teismas grubiai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, vadovavosi iškirtinai tik UAB „Finteisa“ pateiktais elektroniniais laiškais, tariamai pagrindžiančiais R. K. vaidmenį UAB „AMBER LOGISTICS“ valdyme, visiškai nesigilino ir neatskleidė visos bylos medžiagos ir be pagrindo padarė išvadą, jog suinteresuotieji asmenys žinojo įmonės faktinę situaciją vien dėl to, kad buvo akcininkais.
13.4. R. K. iki kreipimosi į teismą dienos, buvo tik formali įmonės vadovė, bet neatliko jokių realių valdymo funkcijų, nepriėmė strateginių sprendimų, netęsė ir negalėjo tęsti įmonės veiklos. Teismas be pagrindo ir be jokių motyvų neįvertino reikšmingų aplinkybių, jog R. K. neturėjo ketinimo perimti įmonės valdymo, tačiau formaliai buvo paskirta direktore, kad galėtų įmonės vardu atlikti tam tikrus veiksmus – prieiti prie banko sąskaitų, gauti informaciją ir kt.
13.5. Kaip teisingai nurodoma nutartyje, įmonės buhalterinė apskaita galėjo būti tvarkoma netinkamai ar net apgaulingai, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog prie to bent kokia dalimi prisidėjo vadybininkės pareigose dirbusi R. K.. Šiuo atveju įmonės vadovas neteikė informacijos akcininkams apie tai, kaip yra vedama buhalterinė apskaita, neatskleidė finansinių rodiklių, neatskleidė galimo nemokumo atsiradimo momento, o tai, kad finansinės ataskaitos buvo pakoreguotos, suinteresuotieji asmenys sužinojo tik po bankroto bylos iškėlimo iš UAB „Finteisa“ pateiktų dokumentų.
13.6. Teismas be pagrindo sprendė, jog įmonėje nebuvo atliekami jokie veiksmai, siekiant pagerinti jos finansinę būklę. Nors suinteresuotas asmuo R. K. ir nežinojo tikrosios finansinės būklės, tačiau pagal byloje esančius duomenis nuolatos skolino ženklias pinigų sumas įmonei, t. y. per 2008 – 2016 m. į įmonės sąskaitą įnešė 92 628,54 Eur, iš kurių ji atsiskaitydavo su partneriais. Bendrovė neturėjo akivaizdžių problemų, kurias žinoję akcininkai būtų supratę, kad situacija yra itin prasta ar įmonė yra nemoki. Kadangi suinteresuotiems asmenims nebuvo atskleista informacija apie įmonės nemokumą, jie ir negalėjo imtis jokių papildomų priemonių situacijai gelbėti.
13.7. Skundžiama nutartimi nėra nustatyta kaip konkrečiai dividendų išmokėjimas ar tam tikrų sandorių sudarymas pakenkė įmonei ir jos kreditoriams. Nėra išanalizuotas joks tokių sandorių mastas ir ar tai apskritai galėjo turėti įtaką įmonės turtinės padėties esminiam pablogėjimui. Tokios teismo išvados yra paviršutiniškos, nepagrįstos jokiais skaičiavimais, todėl neleidžiančios daryti išvados, jog būtent dėl tokių veiksmų (paskolų grąžinimų, dividendų išmokėjimo ir kt.) yra pagrindas konstatuoti tyčinį bankrotą.
13.8. Teismas neįvertinto aplinkybės, jog už parduotus automobilius įmonė gavo pingines lėšas ir toliau nebepatyrė tokio turto išlaikymo išlaidų.
Šalies argumentai
14. Pareiškėja UAB „Chemtransa“ suinteresuoto asmens atskirąjį skundą prašo atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Teismo nutartyje nurodyta, kad 2015 m. spalio – lapkričio mėn. buvęs atsakovės nemokumas abejonių nekelia, o tikėtina, kad nemoki įmonė buvo jau 2014 m. Pritartina teismo argumentams, kad 2015 m. spalio – lapkričio mėn. įmonė buvo nemoki, antra vertus yra įsitikinęs, kad nemokumas turi būti fiksuojamas kur kas anksčiau.
14.2. Kadangi dėl aplaidžiai vestos buhalterijos nustatyti realių atsakovės pradelstų įsipareigojimų sumų nėra galimybės, jos mokumas turi būti nustatinėjamas pagal kitus mokumą atskleidžiančius rodiklius bei įsipareigojimų vykdymo statistiką. Vienas pagrindinių bendrovės mokumą atskleidžiančių rodiklių yra einamojo likvidumo koeficientas – trumpalaikio turto ir trumpalaikių įsipareigojimų santykis. Šis rodiklis atskleidžia bendrovės galimybes trumpalaikius įsipareigojimus vykdyti panaudojant turimą trumpalaikį turtą. Atsakovės einamojo likvidumo koeficientas 2014 m. gruodžio 31 d. buvo 0,57 (118 981/207 858 Eur), kas atskleidžia visišką tuometį jos nemokumą.
14.3. Vertinant bendrąjį atsakovės skolos koeficientą, kuris atspindi visų įsipareigojimų ir viso likvidaus turto santykį, matyti, kad jis sudaro 1,23 proc. (219 443/177 451 Eur), kai koeficientui viršijant 0,7 proc. įmonės būklė yra laikoma nepatenkinama. Itin prastas BUAB “AMBER LOGISTICS” bendrojo skolos koeficiento rodiklis atskleidžia, kad didžioji jo turto dalis 2014 m. gruodžio 31 d. buvo finansuojama skolintomis lėšomis.
14.4. Teismas pateikė išvadas, kad apeliantė ir suinteresuotas asmuo dalyvavo atsakovės veikloje bei valdyme ir neabejotinai turėjo tą padaryti, kadangi visa apeliantės gynybinė pozicija pirmosios instancijos teisme buvo nukreipta būtent į tai, kad ji įmonės valdymui jokios įtakos nedarė, apie bendrovės veiklą nieko nežinojo. Nepasisakydamas dėl suinteresuotų asmenų vaidmens valdyme, teismas būtų neatskleidęs bylos esmės.
14.5. Papildomo įrodinėjimo, kad 2014 m. pabaigoje ir 2015 m. pradžioje neteisėtai išsimokėdami itin dideles dividendų sumas bendrovės vadovas ir dalyviai sumažino bendrovės turto masę, pablogino jos turtinę padėtį ir sumažino kreditorių galimybes gauti bent dalinį savo reikalavimų patenkinimą, nereikia, tai yra akivaizdu. Tokiu būdu nurodyti asmenys iš jau nemokios bendrovės pasisavino iš viso 45 033,25 Eur sumą.
14.6. Tvirtindami bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus, dalyvaudami jos veikloje ir suvokdami, kad įmonė yra nemoki, jos veikla nuostolinga, nei įmonės vadovas, nei akcininkai neinicijavo bankroto bylos jai iškėlimo, dėl to įmonės materialaus turto apimtys lyginant su 2014 m. pabaiga sumažėjo 36 kartus, o finansiniai reikalavimai išaugo nuo 147 176 Eur iki 215 000 EUR. Taigi, laiku neinicijuodami bendrovės bankroto, jos vadovas ir dalyviai sąmoningai dar labiau blogino įmonės turtinę padėtį.
14.7. Nors apeliantė atskirajame skunde ir teigia, neva transporto priemonių pardavimas bendrovei galėjo būti naudingas, nes ji gavo pinigų veiklai, tačiau jokio ekonominio pagrindimo tokiems savo teiginiams nepateikė. Byloje taip pat nėra įrodymų, kad transporto priemones būtų bandyta parduoti rinkos kainomis tretiesiems asmenims, nepaaiškinama, kodėl priimtas sprendimas jas perleisti būtent akcininkams už tokią mažą kainą. Galiausiai, jų nepasiūlyta už skolas perimti ir kreditoriams.
14.8. Atsiskaitymai, pažeidžiant eiliškumą, buvo vykdomi daugiausia tik su susijusiais asmenimis – apeliante ir jos dukra N. K.-Š. Taigi apeliantė, nepaisydama kitų kreditorių interesų, suprasdama, kad jie faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto, susigrąžino sau visas bendrovei paskolintas sumas taip pat susijusiam asmeniui mokėtinas sumas.
Atsiliepimas
15. Suinteresuotas asmuo UAB „Finteisa“ pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, jokių prašymų jame nereiškia. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. UAB „Finteisa“ teikė apskaitos paslaugas pagal atsakovės pateiktus pirminius apskaitos dokumentus. UAB „Amber logistics“ privalėjo visus pirminius dokumentus tinkamai ir laiku pateikti, tačiau dokumentai ne visada ir ne visi buvo teikiami laiku. Visus dokumentus, gautus po nustatyto termino, UAB “Finteisa” užregistruodavo apskaitos registruose nedelsiant juos gavusi.
15.2. UAB “Finteisa” pirminių dokumentų nesudarydavo, ūkinėse operacijose nedalyvavo ir negalėjo žinoti kada ir kokie dokumentai yra sudaromi, ir ar visus pirminius dokumentus klientas perdavė. Tik praėjus tam tikram laikui, pagal apskaitos duomenis tapdavo akivaizdu, kad atsiranda skolų, avansinių mokėjimų, kurių vadovaujantis logika neturėtų būti. Todėl nuolat buvo pateikiami klausimai bendrovės vadovams apie keliančias abejones sumas ir reikalaujama trūkstamų dokumentų.
15.3. Sudarant atskaitomybę dėl bankroto bylos iškėlimo apeliantei buvo pateiktas kreditorių/debitorių sąrašas pagal UAB „Finteisa“ turimus apskaitytus pirminius dokumentus, užregistruotus apskaitos registruose. Apie kiekvieną skolos likutį buvo detaliai paaiškinta apeliantei ir prašoma jos su kreditoriais/debitoriais pasirašyti skolų suderinimo aktus arba suteikti tiesioginius kreditorių/debitorių kontaktus, su kuo būtų įmanoma UAB „Finteisa“ darbuotojams tiesiogiai atlikti skolų suderinimą, nustatyti trūkstamus, nepateiktus ar prarastus dokumentus ir juos užregistruoti registruose.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria BUAB “AMBER LOGISTICS” bankrotas pripažinti tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, byla nagrinėjama neperžengiant skundo ribų.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
17. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagristai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis).
18. Kartu su atskiruoju skundu apeliantė pateikė naujus įrodymus – dokumentų perdavimo aktus ir elektroninio laiško nuorašą. Suinteresuotas asmuo su atsiliepimu į skundą pateikė dokumentų perdavimo aktus.
19. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pateikti dokumentai gali būti reikšmingi, sprendžiant klausimą dėl tyčinio bankroto požymių egzistavimo, šalys turėjo galimybę pasisakyti dėl šių įrodymų turinio, todėl jų priėmimas neužvilkins bylos apeliacine tvarka nagrinėjimo, todėl nauji įrodymai priimami ir vertinami.
Dėl atsakingų už tyčinį bankrotą subjektų
20. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto, sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 12 dalis). Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog yra bent vienas iš šioje dalyje nurodytų požymių, dėl kurių kilo bankrotas, šio straipsnio 3 dalyje yra apibrėžtos sąlygos, kurias nustačius tyčinio bankroto faktas yra preziumuojamas.
21. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad didžioji dalis atskirojo skundo motyvų yra susiję su apeliantės R. K. dalyvavimu UAB „AMBER LOGISTICS“ valdyme. Apeliantė iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo ir be jokių motyvų neįvertino reikšmingų aplinkybių, jog R. K. iki D. P. mirties įmonės valdyme visiškai nedalyvavo, o po jo mirties tik formaliai buvo paskirta įmonės direktore.
22. Pažymėtina, kad byloje dėl tyčinio įmonės bankroto pripažinimo teismas nesprendžia žalos atlyginimo iš kaltų asmenų klausimo ir nenustatinėja kiekvieno iš kaltų asmenų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos padarymo ir jos dydžio, kaltės ir jos formos, priežastinio ryšio tarp neteisėtais pripažintų veiksmų ar neveikimo ir padarytos žalos). Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, spręsdamas dėl įmonės tyčinio bankroto, turi įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla ar įmonės valdymo organų ir / ar dalyvių sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių, o bankroto pripažinimui tyčiniu nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą – turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-207-464/2015, kt.).
23. Nagrinėjamos bylos atveju įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu taip pat nereikštų, jog visi įmonės vadovų ar akcininkų veiksmai ar sprendimai yra neteisėti ar kad visais jais sąmoningai buvo siekiama įmonę privesti prie bankroto. Tam, kad įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu teismui pakanka nustatyti tam tikrų veiksmų nuoseklią eigą, kurių sistema objektyviai patvirtina blogą įmonės valdymą, privedusį prie bankroto. Tuo tarpu atlikti detalesnį įmonės veiklos patikrinimą (patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, įvertinti konkrečių nurodytų asmenų veiksmų teisėtumą, atitikimą įmonės interesams ir pan.), pripažinus bankrotą tyčiniu, turi bankroto administratorius (ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalis).
24. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir įvertinus aplinkybę, jog tyčinio bankroto nustatymas tiesiogiai jokių materialinių teisinių padarinių suinteresuotiems asmenims nesukelia, spręstina, kad nurodyta apeliantės motyvų dalis neturi esminės reikšmės, sprendžiant klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, todėl apeliacinės instancijos teismas šių argumentų nevertina.
Dėl įmonės nemokumo ir pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo
25. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tyčinio bankroto nustatymo atveju, juolab kai vertinamas valdymo organų pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo vykdymas (nevykdymas), tikslus įmonės tapimo nemokia momentas yra esminis. Bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, turėtų būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, bei kt.
26. Priešingai nei teigia apeliantė, skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad atsakovė BUAB „AMBER LOGISTICS“ tapo nemoki 2015 m. spalio – lapkričio mėn. Vertinant pirmosios instancijos teismo motyvaciją šioje dalyje, atkreiptinas dėmesys, kad teismas neturėjo pakankamai duomenų tam, kad nustatytų įmonės finansinę padėtį, buvusią ankstesniu laikotarpiu. Bylos aplinkybės patvirtina, kad įmonės buhalterinė apskaita visą laiką buvo tvarkoma netinkamai, t. y. 2012 – 2016 m. finansinės atskaitomybės dokumentų duomenys už tuos pačius laikotarpius yra skirtingi, finansinės ataskaitos objektyviai neatvaizduoja realios įmonės būklės, 2015 m. finansinių ataskaitų duomenys neteisingi, 2012 – 2013 m. atskaitomybės aiškinamųjų raštų informacija neatitinka pirminių apskaitos dokumentų arba apskritai tokių nėra. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliantė atskirajame skunde nurodytas aplinkybes iš esmės pripažino.
27. Nepaisant to, pirmosios instancijos nurodė, kad atėmus iš 2015 m. deklaruoto įmonės turto masės (208 390 Eur) sumos nepagrįstai apskaičiuojamų įsiskolinimų sumas, iš viso daugiau kaip 70 000 Eur, matyti, jog faktinė turto vertė nesiekė 140 000 Eur. Kadangi nustatytų pradelstų įsipareigojimų suma 2015 m. spalio mėn. jau buvo 99 762,72 Eur, teismas darė išvadą, kad vėliausiai 2015 m. spalio – lapkričio mėn. turėjo būti žinoma apie UAB „AMBER LOGISTICS“ nemokumą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu (ne)mokumo momento vertinimu. Pažymėtina, kad teismas vertino byloje esančius duomenis, kurie pagrindžia faktiškai pradelstų įsiskolinimų ir turimo turto (atėmus nepagrįstai įskaičiuotų įsiskolinimų sumas) santykį. Tuo tarpu apeliantė argumentų ar įrodymų, paneigiančių teismo nustatytas aplinkybes, nepateikė, o tik deklaratyviai nurodė, kad teismas nenustatinėjo faktinio BUAB „AMBER LOGISTICS“ nemokumo momento.
28. Pareiškėja nurodo, kad ankstesnį BUAB „AMBER LOGISTICS“ atsakovės nemokumą galima nustatyti pagal atsakovės bendrąjį skolos koeficientą arba likvidaus turto rodiklį. Apeliacinės instancijos teismas su šiais pareiškėjos teiginiais neturi pagrindo sutikti. Bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Tuo tarpu kiti finansiniai rodikliai gali tik papildyti teismo išvadas dėl juridinio asmens (ne)mokumo, tačiau vien tik jų konstatuoti įmonės nemokumą neužtenka.
29. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą, todėl šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat kartu laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).
30. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovės valdymo organai sąmoningai vengė kreiptis į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo. Atsakovei tapus nemokiai (valdymo organams faktiškai supratus įmonės finansinę padėtį), buvo sudaromi nuostolingi sandoriai (parduotos transporto priemonės, be pagrindo išmokėti dividendai), kuriais iš esmės buvo mažinamas įmonės turtas (nutarties 32 – 34 punktai). Atsižvelgiant į tai, atsakovės bankrotas pagrįstai pripažintinas tyčiniu dėl savalaikio nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
Dėl dividendų išmokėjimo ir turto perleidimo susijusiems asmenims
31. Pagal nagrinėjamam ginčui aktualią kasacinio teismo praktiką tam, jog būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą. Reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017).
32. Bylos duomenys patvirtina, kad bendrovės akcininkams buvo išmokėtos pinigų sumos, o mokėjimų paskirtis nurodoma kaip dividendų išmokėjimas: 2014 m. lapkričio 30 d. A. K. sumokėta 33 660 Lt, D. P. 33 660 Lt, R. K. 34 680 Lt, iš viso 29 541, 20 Eur (102 000 Lt). 2015 m. vasario 20 d. bankiniais pavedimais A. K. ir D. P. buvo sumokėta po 2 466,03 Eur, o R. K. buvo sumokėta 2 540,76 Eur, t. y. 7 472,82 Eur. 2015 m. liepos 13 d. A. K. buvo sumokėta 2 466,03 Eur, 2015 m. rugpjūčio 18 d. D. P. sumokėta 2 466,03 Eur, o 2015 m. rugpjūčio 19 d. R. K. sumokėta 2 540,76 Eur,. Bendra 2014 m. pabaigoje – 2015 m. rugpjūtį akcininkams išmokėta dividendų suma sudaro 44 486,84 Eur (152 604, 16 Lt).
33. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad dividendų išmokėjimas yra įmonės pelno paskirstymas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad piniginių sumų, nurodytų kaip dividendai, mokėjimo laikotarpiu atsakovė grynojo pelno nebuvo gavusi (deklaravusi), turėjo neginčijamai pradelstų įsipareigojimų kreditoriams (SIA Komercfil 44 806,50 Eur suma pradelsta nuo 2014 m. rugpjūčio 29 d.), todėl nurodyti pavedimai negalėjo būti atliekami mokamų dividendų akcininkams pagrindu. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė šių aplinkybių taip pat neginčija, tačiau nurodo, kad skundžiama nutartimi nėra nustatyta kaip konkrečiai nurodytų sumų (dividendų) išmokėjimas pakenkė įmonei ir jos kreditoriams. Apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas atskirojo skundo argumentą, pažymi, kad nurodytos sumos buvo išmokėtos prieš pat atsakovei tampant (tapus) nemokiai, todėl tai leidžia daryti išvadą, jog nurodytų sumų išmokėjimas lėmė įmonės nemokumą, sumažino kreditorių galimybę patenkinti reikalavimus.
34. Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad atsakovei priklausantis automobilis Land Rover Ranger Rover, kurio 2014 m. gruodžio 31 d. apskaityta likutinė vertė 23 481,43 Eur, 2015 m. lapkričio 3 d. parduotas A. K. už 7 100 Eur; automobilis Škoda Superb Combi, 13 467,58 Eur likutinės vertės, 2015 m. lapkričio 20 d. parduotas D. P. už 3 200 Eur; automobilis Chrysler 300c likutinės 3 302,02 Eur vertės, 2015 m. spalio 30 d. parduotas N. K.-Š. už 2 100 Eur. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nurodyti pardavimo sandoriai buvo sudaryti atsakovei jau esant nemokiai, be to įmonės turtas perėjo išimtinai įmonės vadovui / akcininkams ir su jais susijusiam asmeniui. Nors atskirajame skunde nurodoma, kad tokiu būdu įmonė sumažino patiriamų išlaidų dydį (automobilių išlaikymo sąnaudas), tačiau apeliantė jokių duomenų apie tokių išlaidų buvimą nepateikė.
35. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nurodytas turtas (jo dalis) buvo perleistas už ženkliai mažesnę nei rinkos kainą. Iš viešai publikuojamų parduodamų transporto priemonių skelbimų matyti, kad „Škoda Superb Combi“ markės ir modelio (2011 m. gamyba) automobilio kaina net šiuo metu (praėjus trims metams po pardavimo sandorių) yra ženkliai didesnė (6 000 Eur – 8 000 Eur); Chrysler 300c (2006 m. gamyba) apie 3 000 – 5 000 Eur; Land Rover Ranger Rover (2008 m. gamyba) apie 6 000 – 9 000 Eur. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad nurodytos transporto priemonės jų perleidimo metu turėjo esminių defektų, kurie pagrįstų pardavimo kainą.
Dėl atsiskaitymų eiliškumą pažeidžiančių mokėjimų
36. Kasacinio teismo praktikoje atsiskaitymų eiliškumo pažeidimas nepripažįstamas tyčinio bankroto požymiu tais atvejais, kai tokiais veiksmais nėra siekiama apriboti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, bet yra sąžiningai siekiama vertingų tikslų (pvz., tęsti įmonės veiklą, atliekant einamuosius mokėjimus arba atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla). Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas (ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė įmonės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-219/2017).
37. Iš bylos duomenų nustatyta, kad R. K. per 2008 – 2016 m. į įmonės sąskaitą įnešė 92 628,54 Eur (2008 m. – 50 683,50 Eur; 2011 m. – 5 792,40 Eur; 2013 m. – 20 852,64 Eur; 2016 m. – 15 300 Eur. Per 2008 – 2016 m. R. K. susigrąžino 74 899,44 Eur (2009 m. – 28 962 Eur; 2013 m. 4 344,30 Eur; 2014 – 16 508,34 Eur; 2015 m. – 3 475,44 Eur; 2016 m. – 21 609,36 Eur), iš jų 5 809,36 Eur išmokėti per kasą. Laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 5 d. iki 2016 m. lapkričio 10 d. su akcininke susijusiam asmeniui sumokėta 2 044,06 Eur suma.
38. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad prieš įmonei tampant nemokiai ir jau tapus nemokiai, t. y. atsakovei turint pradelstų įsipareigojimų kitiems kreditoriams, buvo vykdomi atsiskaitymai su įmonės akcininke ir kitu susijusiu asmeniu. Nors apeliantė nurodė, kad su atsakove buvo sudaromos žodinės finansavimo sutartys, kuriomis buvo iš dalies finansuojama įmonės veikla, todėl ji turėjo teisę skolą susigrąžinti, tačiau tai nepaneigia išvados dėl atsiskaitymų vykdymo nepaisant kreditorių reikalavimų eilės. Pažymėtina, kad įmonės akcininkas, savo lėšomis finansuodamas įmonės veiklą, neturi teisės savo reikalavimų patenkinti anksčiau kitų kreditorių, t. y. savaime netampa privilegijuotu kreditoriumi.
Dėl bylos procesinės baigties
39. Remdamasis šioje nutartyje išdėstytais motyvais, apeliacinis teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad yra nustatyti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 – 5 punktuose apibrėžti tyčinio bankroto požymiai ir egzistuoja pagrindas pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu. Padarius tokią išvadą, skundžiama nutartis paliekama nepakeista, o suinteresuoto asmens atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
40. Pareiškėja UAB „Chemtransa“ už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą patyrė 1 280 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų. Nurodyta išlaidų suma viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.16 punkte nustatytą maksimalų dydį, todėl iš apeliantės priteistina suma pareiškėja UAB „Chemtransa“ mažintina iki 370,68 Eur, t. y. iki atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimo maksimalaus dydžio (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš suinteresuoto asmens R. K., a. k. (duomenys neskelbtini), pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „Chemtransa“, j. a. k. 135902965, 370,68 Eur (trijų šimtų septyniasdešimties eurų 68 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.