Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Laimutės Jokubauskaitės, (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušrelės Mažrimienės,

dalyvaujant pareiškėjo Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Klaipėdos ir Tauragės apskrityse atstovei I. S.,

2020 m. rugsėjo 16 d. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Klaipėdos ir Tauragės apskrityse pareiškimą atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pažymi, kad Kelių transporto kodekso 8² straipsnio 13 dalis nustato privalomus reikalavimus vežėjo, vykdančio keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais taksi veiklą, lengvajam automobiliui. Tarp šių reikalavimų nustatyta, jog lengvasis automobilis taksi privalo būti apipavidalintas susisiekimo ministro nustatyta tvarka (Kelių transporto kodekso 8² straipsnio 13 dalies 5 punktas).

Nurodo, kad įvertinus tai, jog Kelių transporto kodekso 8² straipsnio 13 dalies 5 punktas yra blanketinė teisės norma, minėtos Įstatymo nuostatos turinio detalizavimas yra nustatytas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro patvirtintoje tvarkoje. Susisiekimo ministras 1998 m. vasario 12 d. įsakymu Nr.55 „Dėl Keleivinio kelių transporto priemonių apipavidalinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtino Keleivinio kelių transporto priemonių apipavidalinimo tvarkos aprašą (toliau - Susisiekimo ministro patvirtintas Aprašas).

Daro išvadą, jog reikalavimus lengvajam automobiliui taksi nustato Kelių transporto kodekso 2 straipsnio 7 dalis, 8² straipsnio 13 dalis ir Susisiekimo ministro patvirtinto Aprašo V skyrius bei įgaliojimus nustatyti lengvųjų automobilių taksi apipavidalinimo reikalavimus įstatymas suteikia Susisiekimo ministerijai.

Mano, jog Aprašas buvo patvirtintas, vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 2 punktu, Kelių transporto kodekso 18¹ straipsnio 8 dalimi, Keleivinio kelių transporto priemonių apipavidalinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Susisiekimo ministro 1998 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. 55 bei Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. T2-128 „Dėl Reguliariojo reiso vietinio (miesto ir priemiestinio) susisiekimo maršruto autobuso apipavidalinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 3 punktu.

Nurodo, kad Savivaldybės administracijos direktorius turėtų galimybę pasinaudoti Kelių transporto kodekso 18¹ straipsnio 8 dalimi jam suteiktais įgaliojimais ir nustatyti privalomus reikalavimus tiems teisiniams santykiams, kurie nėra tiesiogiai sureglamentuoti specialiosiomis teisės normomis, ir tik tiek, kiek toks teisinis reguliavimas nekonkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktais. Kadangi nagrinėjamas klausimas yra sureglamentuotas specialia teisės norma (šiuo atveju Kelių transporto kodekso 8² straipsnio 13 dalies 5 punktu), todėl Savivaldybės administracijos direktorius neturėjo galimybės pasinaudoti Kelių transporto kodekso 18¹ straipsnio 8 dalimi suteikta teise ir nustatyti lengvųjų automobilių taksi apipavidalinimo reikalavimus, iš esmės konkuruojančius su aukštesnės juridinės galios Susisiekimo ministro patvirtinto Aprašo V skyriuje nustatytu reglamentavimu.

Mano, jog Savivaldybės administracijos direktoriaus Įsakymu patvirtinto Aprašo 3 punktas, ta apimtimi, kuria nustato, kad lengvasis automobilis taksi turi turėti atpažinimo ženklinimo juostas, bei Aprašo 4 ir 5 punktai, nustatantys lengvojo automobilio taksi atpažinimo ženklinimo juostų apipavidalinimo reikalavimus, prieštarauja Kelių transporto kodekso 8² straipsnio 13 dalies 5 punkto nuostatai, įtvirtinančiai, kad lengvasis automobilis taksi privalo būti apipavidalintas Susisiekimo ministro nustatyta tvarka, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintiems įstatymo viršenybės (1 punktas) ir nepiktnaudžiavimo valdžia (4 punktas) principams, taip pat Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, įtvirtinančiam savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principą.

Atsakovė Klaipėdos miesto savivaldybės administracija (toliau – ir atsakovė) atsiliepime nurodo, kad pagal Kelių transporto kodekso 2 straipsnio 6 dalį, vertinant Kelių transporto kodekso lengvojo automobilio ir lengvojo automobilio taksi sąvokas matyti, jog tai vienas ir tas pats lengvasis automobilis, tačiau taksi atveju nustatyti papildomi požymiai (taksi valstybinio registracijos numerio ženklas, taksometras, plafonas), kurių sąrašas nėra baigtinis (atitinkantis lengviesiems automobiliams taksi keliamus techninius reikalavimus). Lengvajam automobiliui taksi papildomi reikalavimai nustatyti ir Kelių transporto kodekso 8² straipsnio 13-14 dalyse, o 15 dalies nuostata, jog vežėjas, kurio lengvasis automobilis atitinka bent vieną šio straipsnio 13 dalies 2–6 punktuose nurodytą reikalavimą, laikomas vykdančiu keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais taksi veiklą, papildomai patvirtina, jog Kelių transporto kodekso 2 straipsnio 7 dalies lengvasis automobilis taksi požymių sąrašas yra minimalus, o ne baigtinis. Daro išvadą, kad lengvojo automobilio sąvoka yra bendrinė norma, o lengvojo automobilio taksi sąvoka yra specialioji norma, reglamentuojanti lengvaisiais automobiliais teikiamą keleivių vežimo paslaugą, t. y. kai reglamentavimas taikomas ne taksi ir taksi automobiliams – vartojama lengvojo automobilio sąvoka, kai reglamentavimas taikomas tik taksi automobiliams – vartojama taksi automobilio sąvoka.

Nurodo, kad Kelių transporto kodekso 4 straipsnis aiškiai atskyrė ir kelių transporto valdymo kompetencijas, t. y. Susisiekimo ministerija arba jos įgaliota institucija valdo ir organizuoja keleivių vežimą tolimojo ir tarptautinio susisiekimo maršrutais (4 straipsnio 2 dalis), o savivaldybių institucijos arba jų įgaliotos įstaigos valdo ir organizuoja keleivių vežimą vietinio susisiekimo maršrutais ir lengvaisiais automobiliais taksi (4 straipsnio 3 dalis). Savivaldybių institucijos pagal savo kompetenciją leidžia vežėjams privalomus teisės aktus (4 straipsnio 3 dalis), todėl tokia nuostata vežėjų neišskyrimo bei minėtas kompetencijų atskyrimas nuosekliai tęsiamas ir Kelių transporto kodekso 18¹ straipsnio 8 dalyje (savivaldybėms suteikiant kompetencijas vietinio keleivių vežimo reglamentavime).

Pažymi, kad Susisiekimo ministro 1998 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. 55 „Dėl Keleivinio kelių transporto priemonių apipavidalinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtintas Keleivinio kelių transporto priemonių apipavidalinimo tvarkos aprašo 23 punktas imperatyviai numato, jog lengvojo automobilio taksi atpažinimo ženklinimo juostos gali būti naudojami tik ant lengvųjų automobilių, turinčių taksi valstybinio numerio ženklus. Šiuo atveju nebebuvo reglamentuota būtent lengvojo automobilio taksi atpažinimo juosta (spalva, dydis, išdėstymas ir pan.), šį niuansą, įvertinat savivaldybės specifiką, paliekant spręsti savivaldybėms, vadovaujantis Kelių transporto kodekso 18¹ straipsnio 8 dalimi.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje nagrinėjamas pareiškėjo Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Klaipėdos ir Tauragės apskrityse prašymas ištirti, ar Lengvojo automobilio taksi apipavidalinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2020 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. AD1-177 „Dėl Lengvojo automobilio taksi apipavidalinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 3 punktas, ta apimtimi, kuria nustato, kad lengvasis automobilis taksi turi turėti atpažinimo ženklinimo juostas, 4 ir 5 punktai atitinka Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 8² straipsnio 13 dalies 5 punktą, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 4 punktus ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktą. Nustačius, kad aukščiau paminėtos Aprašo nuostatos neatitinka nurodytų įstatymų nuostatų reikalavimų, pripažinti jas prieštaraujančiomis šioms įstatymų nuostatoms.

Bylos duomenimis nustatyta, jog Klaipėdos miesto savivaldybės taryba 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. T2-128 „Dėl Reguliariojo reiso vietinio (miesto ir priemiestinio) susisiekimo maršruto autobuso apipavidalinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 3 punktu pavedė Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai iki 2016 m. birželio 30 d. parengti tarybos sprendimo projektą dėl Klaipėdos miesto maršrutinio taksi ir lengvojo automobilio taksi apipavidalinimo tvarkos aprašų patvirtinimo.

Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorius 2020 m. sausio 30 d. įsakymo Nr. AD1-177 „Dėl Lengvojo automobilio taksi apipavidalinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 1 punktu patvirtino Lengvojo automobilio taksi apipavidalinimo tvarkos aprašą (minėta, toliau – ir Aprašas).

Aprašo 1 punkte nurodyta, jog lengvojo automobilio taksi apipavidalinimo tvarkos aprašas nustato visų transporto priemonių, teikiančių keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi paslaugas Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje, apipavidalinimo reikalavimus. Lengvojo automobilio taksi apipavidalinimo reikalavimai nustatyti Aprašo 3-7 punktuose.

Aprašo 3 punktas numato, kad lengvasis automobilis taksi turi turėti geltonos spalvos atpažinimo ženklą – plafoną, taksi valstybinio numerio ženklus ir atpažinimo ženklinimo juostas. Lengvojo automobilio taksi atpažinimo ženklinimo juostos ir atpažinimo ženklas – plafonas gali būti naudojami tik ant lengvųjų automobilių, turinčių taksi valstybinio numerio ženklus.

Aprašo 4 punktas nustato, jog išilgai abiejų lengvojo automobilio taksi šonų įrengiamos dvi lengvojo automobilio taksi atpažinimo ženklinimo juostos. Juostas sudaro juodų arba geltonų spalvų kvadratai. Juodos spalvos kvadratai klijuojami tik ant geltonos spalvos transporto priemonių, geltonos spalvos kvadratai – ant visų kitų spalvų transporto priemonių. Juostų kvadratų dydis – 50 x 50 mm, kvadratai turi būti išdėstyti šachmatų tvarka, tiesia, horizontalia, lygia linija. Juosta klijuojama per visą transporto priemonės šonų ilgį, nuo priekinio iki galino žibinto.

Aprašo 5 punktas numato, kad į lengvojo automobilio taksi atpažinimo ženklinimo juostas – iš abiejų vairuotojo ir keleivio durelių pusių – įkomponuojamas vežėjui išduoto taksi leidimo numeris. Raidžių ir skaičių, esančių lengvojo automobilio taksi atpažinimo ženklinimo juostoje, dydis turi atitikti taksi atpažinimo ženklinimo juostos dydį ir spalvą (50 mm).

Aprašo 6 punkte nurodyta, kad ant lengvojo automobilio taksi ir vairuotojo aprangos gali būti įkomponuojamas Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos kokybės ženklas, kaip nustatyta šio aprašo priede. Kokybės ženklas išduodamas tais atvejais, kai: 6.1. lengvųjų automobilių taksi vairuotojai dėvi vienodą vairuotojų aprangos kodą; 6.2. lengvajame automobilyje taksi yra numatyta galimybė už taksi paslaugas atsiskaityti mokėjimo kortele; 6.3. lengvojo automobilio taksi transporto priemonės amžius yra ne senesnis nei 13 metų.

Aprašo 7 punkte akcentuojama, jog Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos kokybės ženklas gali būti naudojamas vežėjui atitinkant visus 6 punkte nurodytus kriterijus.

Aprašo 8 ir 9 punktai reglamentuoja išorinį reklamos įrengimą. Išorinė reklama ant lengvųjų automobilių taksi įrengiama vadovaujantis Išorinės reklamos įrengimo taisyklėmis, tvirtinamomis Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu, ir šio skyriaus nuostatomis (8 punktas). Išorinė reklama ant lengvojo automobilio taksi galinio lango įrengiama iš skaidrios (perforuotos) plėvelės.

Dėl pareiškimo pobūdžio

Specialios procesinės normos, reglamentuojančios pareiškimų bei prašymų ištirti norminių administracinių teisės aktų teisėtumą nagrinėjimą, išdėstytos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 dalies II skyriaus pirmajame skirsnyje. Tiek, kiek tam tikri procesiniai klausimai nėra reglamentuoti ABTĮ 2 dalies II skyriaus pirmajame skirsnyje įtvirtintomis norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimui specialiai skirtomis nuostatomis, taikomos bendrosios ABTĮ nustatytos proceso taisyklės (ABTĮ 116 str.).

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (minėta, toliau – ir LVAT) praktika, aiškinančia administracinio teisės akto rūšis, galima išskirti šiuos norminio administracinio akto požymius: 1) aktas sukuria elgesio taisykles – teisės normas (žr., pvz., LVAT 2012-05-10 nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2270/2012); 2) aktas priimamas viešojo administravimo subjekto, vykdančio administracinį reglamentavimą (žr., pvz., 2002-09-24 nutartį administracinėje byloje Nr. A2-736/2002); sprendžiant, ar tam tikras aktas gali būti pripažintas norminiu teisės aktu, reikia nustatyti ne tik tai, ar šis aktas yra priimtas viešojo administravimo subjekto, bet ir tai, ar šis aktas priimtas būtent įgyvendinant viešojo administravimo įgaliojimus, t. y. jį priėmusiam subjektui tiesiogiai realizuojant valstybės valią ir nustatant elgesio taisykles, visuotinai privalomas tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams (žr., pvz., 2007-02-19 nutartį administracinėje byloje Nr. I1-1/2007); 3) aktas išdėsto bendro, abstraktaus pobūdžio nuostatas, kurios apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius (žr., pvz., 2003-03-24 plenarinės sesijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A5-63/2003); 4) aktas orientuojamas į ateitį, t. y. skirtas taikyti daug kartų; jis toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje (žr., pvz., 2011-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-725/2011); 5) adresuotas neapibrėžtam asmenų ratui arba ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais, o tai, kad galima tam tikru metu nustatyti jų skaičių, nereiškia, kad aktas yra individualus (žr., pvz., 2011-03-12 sprendimą administracinėje byloje Nr. I575-3/2011); tai, kad ginčijami aktai yra skirti nedideliam subjektų ratui, nedaro jų individualių, konkretus subjektų skaičius neturi įtakos akto norminiam pobūdžiui (žr., pvz., 2011-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-725/2011); jeigu norminis administracinis aktas nustato elgesio taisykles rūšiniais požymiais apibūdintų asmenų grupei, jis nepraranda normatyvinio pobūdžio (žr., pvz., 2009-05-04 nutartį administracinėje byloje Nr. A438-560/2009); 6) aktas yra visuotinai privalomas (žr., pvz., 2010-04-06 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010); 7) aktas paskelbiamas, laikantis nustatytos norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos (žr., pvz., 2011-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-725/2011).

Atsižvelgiant į nurodytą LVAT praktiką, daroma išvada, jog pagrindiniai individualaus ir norminio akto skirtumai yra šie: 1) norminis aktas – neturi konkrečiai įvardyto adresato, individualus – skirtas konkrečiam asmeniui (asmenims); 2) norminis aktas – dažniausiai formuluoja bendrąją elgesio taisyklę, o individualus – konkrečią elgesio taisyklę; 3) norminis aktas – reguliuoja nuolatinius, tipinius, visuotinius santykius, individualus – vienkartinius, konkrečius gyvenimo atvejus, situacijas.

Pažymėtina ir į tai, kad norminis teisės aktas turi griežtai apibrėžtą dokumento formą, skelbiamas laikantis nustatytos norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos. Kvalifikuojant aktą kaip norminį turi būti sprendžiama ne pagal vieną kurį kriterijų, o pagal jų, kaip būtinųjų tokio akto požymių, visumą.

Aprašo 1 punkte nurodyta, jog lengvojo automobilio taksi apipavidalinimo tvarkos aprašas nustato visų transporto priemonių, teikiančių keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi paslaugas Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje, apipavidalinimo reikalavimus. Iš byloje ginčijamo administracinio akto turinio matyti, kad jis atitinka norminiam administraciniam aktui taikomus požymius. Be to, šioje administracinėje byloje tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad prašomas ištirti administracinis aktas yra norminio pobūdžio administracinis aktas.

Kreipimosi į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo pagrindas yra teisiniai argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę dėl ginčijamo norminio administracinio akto (ar jo dalies) teisėtumo (žr., pvz., LVAT 2013-01-16 nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-171/2013, 2015-05-27 nutartį administracinėje byloje Nr. AS-905-492/2015, 2020-02-19 nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-155-662/2020 ir kt.).

Pažymėtina, jog pareiškėjas savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamo norminio administracinio akto (jo dalies) nuostatos atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais; neturėtų būti ir nutylėtų motyvų, neįvertintų reikšmingų teisinio reguliavimo aspektų (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2018-01-02 sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-21-438/2017). Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pareiškimo turinį, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškime iš esmės neapsiribojama tik teisės aktų nuostatų ir teismų praktikos, (tiesiogiai) susijusios su šioje byloje keliamais klausimais, išdėstymu dėl galimo norminio administracinio akto nuostatų neatitikties aukštesnės teisinės galios teisės aktams, todėl pateiktas pareiškimas atitinka tokio pobūdžio pareiškimo turiniui keliamus reikalavimus.

Dėl Aprašo atitikties Kelių transporto kodekso 8² straipsnio 13 dalies 5 punktui

Pareiškėjas prašo ištirti, ar a Lengvojo automobilio taksi apipavidalinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2020 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. AD1-177 „Dėl Lengvojo automobilio taksi apipavidalinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (minėta toliau – ir Aprašas) 3 punktas, ta apimtimi, kuria nustato, kad lengvasis automobilis taksi turi turėti atpažinimo ženklinimo juostas, 4 ir 5 punktai atitinka Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 8² straipsnio 13 dalies 5 punktą.

Kelių transporto kodekso 2 straipsnio 7 punkte numatyta, jog lengvasis automobilis taksi yra motorinė kelių transporto priemonė, skirta keleiviams ir bagažui vežti, turinti ne daugiau kaip 9 sėdimąsias vietas, įskaitant vairuotojo vietą, pritvirtintą taksi valstybinio registracijos numerio ženklą, įrengtą taksometrą bei atpažinimo ženklą – plafoną ir atitinkanti lengviesiems automobiliams taksi keliamus techninius reikalavimus.

Kelių transporto kodekso 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog kelių transporto valstybinį valdymą vykdo Susisiekimo ministerija ir savivaldybių institucijos. Susisiekimo ministerija pagal savo kompetenciją leidžia savivaldybėms, fiziniams ir juridiniams asmenims privalomus teisės aktus, reguliuojančius kelių transporto veiklą ir keleivių bei krovinių vežimą (šio straipsnio 2 dalis). Savivaldybių institucijos pagal savo kompetenciją leidžia vežėjams privalomus teisės aktus (šio straipsnio 3 dalis).

Kelių transporto kodekso 8² straipsnio 13 dalis nustato privalomus reikalavimus vežėjo, vykdančio keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais taksi veiklą, lengvajam automobiliui. Tarp šių reikalavimų nustatyta, jog lengvasis automobilis taksi privalo būti apipavidalintas susisiekimo ministro nustatyta tvarka (Kelių transporto kodekso 8² straipsnio 13 dalies 5 punktas). Pažymėtina, jog Kelių transporto kodekso 8² straipsnio 13 dalies 5 punktas yra blanketinė teisės norma, minėtos Įstatymo nuostatos turinio detalizavimas yra nustatytas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro patvirtintoje tvarkoje. Susisiekimo ministras 1998 m. vasario 12 d. įsakymu Nr.55 „Dėl Keleivinio kelių transporto priemonių apipavidalinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtino Keleivinio kelių transporto priemonių apipavidalinimo tvarkos aprašą (toliau - Susisiekimo ministro patvirtintas Aprašas).

Susisiekimo ministro patvirtinto Aprašo V skyrius nustato lengvojo automobilio taksi apipavidalinimo reikalavimus. Šio skyriaus 23, 27 ir 28 punktai nustato atpažinimo ženklo - plafono, 29 punktas - taksometro, 30 punktas - informacijos apie taksi paslaugų tarifus reikalavimus.

Reikalavimus lengvajam automobiliui taksi nustato Kelių transporto kodekso 2 straipsnio 7 dalis, 8² straipsnio 13 dalis ir Susisiekimo ministro patvirtinto Aprašo V skyrius, o įgaliojimus nustatyti lengvųjų automobilių taksi apipavidalinimo reikalavimus įstatymas suteikia Susisiekimo ministerijai.

Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 8 dalies 2 punktas nustato savivaldybės administracijos direktoriaus įgaliojimus leisti įsakymus priskirtos kompetencijos klausimais, privalomus savivaldybės gyventojams ir kitiems savivaldybės teritorijoje esantiems subjektams. Kelių transporto kodekso 18¹ straipsnio 8 dalis nustato, jog savivaldybių vykdomosios institucijos gali priimti vežėjams, vykdantiems keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais veiklą, privalomus veiklos vykdymo sprendimus, kuriais būtų siekiama didinti eismo ir eismo dalyvių saugumą, gerinti aplinkos apsaugą ar keleivių aptarnavimo kokybę

LVAT ne kartą yra pasisakęs, jog tais atvejais, kai teisinio reguliavimo srityje konkuruoja bendrosios ir specialiosios normos, taikomas principas lex specialis derogat legi generali. Tai reiškia, kad esant bendrosios ir specialiosios normos konkurencijai, yra taikoma specialioji norma (numato tam tikras išimtis iš bendrų elgesio taisyklių, t. y. esant skirtingoms sąlygoms konkretizuoja bendrųjų normų įgyvendinimo tvarką) (žr., pvz., LVAT 2012-02-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A662-401/2012).

Atsižvelgiant į nurodytas įstatymų nuostatas, daroma išvada, jog Savivaldybės administracijos direktorius galėtų pasinaudoti Kelių transporto kodekso 18¹ straipsnio 8 dalimi jam suteiktais įgaliojimais ir nustatyti privalomus reikalavimus tiems teisiniams santykiams, kurie nėra tiesiogiai sureglamentuoti specialiosiomis teisės normomis, ir tik tiek, kiek toks teisinis reguliavimas nekonkuruotų su nustatytu reguliavimu aukštesnės galios teisės aktais. Įvertinus tai, kad lengvojo automobilio taksi apipavidalinimas yra sureglamentuotas specialia teisės norma (Kelių transporto kodekso 8² straipsnio 13 dalies 5 punktu), konstatuojama, kad Savivaldybės administracijos direktorius neturėjo teisės nustatyti lengvųjų automobilių taksi apipavidalinimo reikalavimus, iš esmės konkuruojančius su aukštesnės juridinės galios Susisiekimo ministro patvirtinto Aprašo V skyriuje nustatytu reglamentavimu.

Iš Savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtinto Aprašo matyti, kad kiti punktai, išskyrus 3-5 punktus, atkartoja Susisiekimo ministro patvirtintame Tvarkos apraše nustatytus reikalavimus, o Aprašo 6 ir 7 punktai numato rekomendacinio pobūdžio normas. Aprašo 8 ir 9 punktai reglamentuoja išorinį reklamos įrengimą.

Vadovaujantis Susisiekimo ministro patvirtinto Aprašo 2 punktu, savivaldybių institucijos gali nustatyti vienodus keleivinio kelių transporto priemonių, kuriomis vežami keleiviai reguliariaisiais, specialiaisiais ir užsakomaisiais reisais vietinio (miesto ir priemiestinio) susisiekimo maršrutais savivaldybės teritorijoje, apipavidalinimo spalvinius variantus ir būdus bei nustatyti apipavidalinimo įgyvendinimo terminus. Kaip jau minėta, savivaldybės institucijoms nėra suteikti įgaliojimai nustatyti lengvųjų automobilių taksi atpažinimo ženklinimo juostų apipavidalinimo reikalavimus.

Teisės aktų hierarchijos reikalavimas, be kita ko, reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. sausio 19 d., 2005 m. rugsėjo 20 d. nutarimus).

Teisėjų kolegija, įvertinus nurodytas teisės normas, konstatuoja, kad Savivaldybės administracijos direktorius Įsakyme nurodytu juridiniu pagrindu neturėjo įgaliojimų nustatyti lengvojo automobilio taksi atpažinimo ženklinimo juostų apipavidalinimo reikalavimus, todėl Aprašo 3 punktas, ta apimtimi, kuria nustato, kad lengvasis automobilis taksi turi turėti atpažinimo ženklinimo juostas, bei Aprašo 4 ir 5 punktai prieštarauja Kelių transporto kodekso 8² straipsnio 13 dalies 5 punktui.

Dėl Aprašo atitikties Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 4 punktams

Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnis įtvirtina viešojo administravimo principus. Šio straipsnio 1 punktas numato, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės principu. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas įstatymo viršenybės principo turinį, savo praktikoje nuosekliai pažymi viešojo administravimo subjektų pareigą veikti aukštesnės galios teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose. Viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais (žr., pvz., LVAT 2007-11-23 išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I438-15/2007; 2008-11-28 išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I444-4/2008, 2020-09-23 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1012-261/2020). Viešojo administravimo subjektas, kuris turi teisę priimti norminius administracinius aktus įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti, šią teisę turi įgyvendinti įstatymų leidėjo suteiktos kompetencijos ribose (LVAT 2013-05-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-880/2013).

Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktas numato, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi nepiktnaudžiavimo valdžia principu. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint šio įstatymo nustatyta tvarka suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus, siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatyta, tikslų.

Konstatavus, jog Savivaldybės administracijos direktoriui įstatymu nėra suteikti įgaliojimai nustatyti lengvojo automobilio taksi atpažinimo ženklinimo juostų apipavidalinimo reikalavimus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Savivaldybės administracijos direktorius pažeidė ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte nustatytą įstatymo viršenybės principą, reiškiantį, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus; administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.

Teisėjų kolegija, įvertinusi jau išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad pažeistas ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintas nepiktnaudžiavimo valdžia principas, reiškiantis, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint šio įstatymo nustatyta tvarka suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus, siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatyta, tikslų.

Pažymėtina, jog vertinant įstatymu nustatytus savivaldybės vykdomosios institucijos įgaliojimus reguliuoti keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veiklą, svarbu atsižvelgti ir į įstatymo leidėjo valią minėtais klausimais. Kelių transporto kodekso pakeitimo įstatymo Nr. XIII-2444 (TAR, 2019, Nr.2019-16283) 3 straipsniu (įsigaliojo 2020-07-01) pakeista Kelių transporto kodekso 4 straipsnio 3 dalis ir nustatyta, jog savivaldybių institucijos arba jų įgaliotos įstaigos valdo ir organizuoja keleivių vežimą vietinio susisiekimo maršrutais, išbraukiant/nebenumatant įgaliojimų vadyti ir organizuoti keleivių vežimą lengvaisiais automobiliais taksi.

Dėl Aprašo atitikties Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui

Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinti pagrindiniai principai, kuriais grindžiama vietos savivalda. Šio straipsnio 6 punkte nurodytas savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų priimamų sprendimų teisėtumo principas, reiškiantis kad savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla ir visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.

Įvertinus jau šiame sprendime nurodytas teisės normas, konstatuojama, jog Savivaldybės administracijos direktoriaus Įsakymu patvirtinto Aprašo 3 punktas prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui, kuris įpareigoja teisėkūros subjektus laikytis teisės aktų hierarchijos ir užtikrinti, kad žemesnės galios teisės aktai atitiktų visų aukštesnės galios teisės aktų reikalavimus.

Dėl Aprašo nuostatų pripažinimo prieštaraujančiomis įstatymų nuostatoms

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, jog kai yra keliamas klausimas dėl norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) atitikties keliems aukštesnės galios teisės aktams (jų dalims) ar kelioms to paties teisės akto nuostatoms, norminę bylą nagrinėjantis administracinis teismas, konstatavęs tikrinamos norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) prieštaravimą bent vienai aukštesnės galios teisės akto nuostatai, nebeprivalo tirti šios norminio administracinio akto nuostatos (jos dalies) atitikties kitoms aukštesnės galios teisės aktų nuostatoms (pvz., žr. LVAT 2013-06-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. I261-15/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 25, 2013 m.; 2013-11-11 sprendimą administracinėje byloje Nr. I442-14/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014 m.; 2013-11-21 sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-2418/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014 m. ir kt.). Iš tiesų, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 118 straipsnio 1 dalimi, norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu, nepriklausomai nuo to, keliems aukštesnės galios teisės aktams ar jų dalims (nuostatoms) prieštarauja atitinkamas norminis administracinis aktas.

Šiame teismo sprendime jau yra pripažinta, kad Lengvojo automobilio taksi apipavidalinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2020 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. AD1-177 „Dėl Lengvojo automobilio taksi apipavidalinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 3 punktas, ta apimtimi, kuria nustato, kad lengvasis automobilis taksi turi turėti atpažinimo ženklinimo juostas, 4 ir 5 punktai prieštarauja Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 8² straipsnio 13 dalies 5 punktui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 4 punktams ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 117 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

tenkinti pareiškėjo Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Klaipėdos ir Tauragės apskrityse pareiškimą.

Pripažinti, kad Lengvojo automobilio taksi apipavidalinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2020 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. AD1-177 „Dėl Lengvojo automobilio taksi apipavidalinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 3, 4 ir 5 punktai prieštarauja Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 8² straipsnio 13 dalies 5 punktui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 4 punktams ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 6 punktui.

Šį sprendimą paskelbti Teisės aktų registre.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.