- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-04-23
- Bylos Nr.
- 2A-241/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-01375-2010-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Piškinaitė, Virginija Čekanauskaitė, Alvydas Poškus
- Atsakovas
- O. M.
- Ieškovas
- M. M.
- Trečiasis asmuo
- J. K.
- Kategorijos
- 42.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Nijolės Piškinaitės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės O. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1022-622/2011 pagal ieškovo M. M. ieškinį atsakovei O. M., trečiajam asmeniui J. K. dėl negrąžinto avanso priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 160 000 Lt negrąžintą avansą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog su atsakove sudarė sutartį, pagal kurią atsakovė įsipareigojo parduoti 20 arų sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Sklypas turėjo būti parduotas už 240 000 Lt, o pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta iki 2007 m. rugpjūčio 10 d. Šio susitarimo pagrindu atsakovei buvo sumokėtas 160 000 Lt avansas. Nors pagrindinė sklypo pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, atsakovė avanso negrąžino (1 t., b.l. 3-5)
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. liepos 26 d. sprendimu ieškinį patenkino. Priteisė iš atsakovės O. M. ieškovui M. M. 160 000 Lt avansą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Teismas konstatavo, kad atsakovės pateikti įrodymai yra nepakankami, kad šalių valia buvo sudaryti preliminarią sutartį tokiomis sąlygomis, pagal kurias ieškovo sumokėtas 160 000 Lt avansas turėjo būti panaudotas sklypo įsigijimui trečiojo asmens J. K. vardu. Be to, nei ieškovas, nei trečiasis asmuo nepripažino atsakovės dėstomų aplinkybių, susijusių su avanso panaudojimu perkant sklypą trečiojo asmens vardu. Atsakovė yra individualios įmonės, kuri prekiauja nekilnojamuoju turtu, savininkė, todėl turėjo visas galimybes įvertinti su ieškovu sudaryto sandorio riziką ir galimus padarinius. Pažymėjo, kad atsakovės piniginiai santykiai su J. K. nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teismas netyrė aplinkybių, susijusių su šio asmens atsiskaitymu už sklypą, o 2007 m. liepos 12 d. sutarties šalys yra ieškovas ir atsakovė. J. K. sutarties nepasirašė jokių pareigų neprisiėmė, todėl sutartis galioja tik ieškovui ir atsakovei, bet ne trečiajam asmeniui J. K.. Atsakovė ieškovui sklypo nepardavė, dėl atsakomybės netesybų forma šalys nesitarė, todėl ieškovas turi teisę reikalauti iš atsakovės sumokėto avanso grąžinimo. Aplinkybė, kad ieškovas savo dukrai J. K. padovanojo butą, savaime neįrodo, jog ieškovas avansą sumokėjo ne už save, o už savo dukrą. Be to, trečiasis asmuo pagrįstai nurodė, jog sklypą nupirko ne iš atsakovės, o iš jos įmonės „Rolijona“, t.y. teisiniu požiūriu iš kito asmens nei nurodytas preliminarioje sutartyje (1 t., b. l. 179-182).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovė O. M. (toliau – apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 26 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (2 t. b. l. 1-6). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
1. Teismas netyrė tikrųjų šalių ketinimų, nes byloje esantys faktai apie šalių elgesį prieš sutarties sudarymą ir po jos nuosekliai ir logiškai patvirtina, kad ginčo šalims buvo žinoma, jog sklypo įgijėjas bus ieškovo dukra J. K., o ne ieškovas. Ieškovo avansas buvo užskaitytas kaip jos sumokėtas avansas, todėl apeliantė prievolę parduoti sklypą turėjo įvykdyti ne ieškovui, o būtent trečiajam asmeniui. Apeliantė šį įsipareigojimą atliko tinkamai ir laiku- 2007 m. rugpjūčio 8 d. sklypą pardavė J. K..
2. Teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė CPK 12 ir 17 straipsniuose įtvirtintus rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principus, nes atsižvelgė tik į ieškovo ieškinyje išdėstytą poziciją, nepaneigdamas apeliantės prieštaravimuose nustatytų faktinių aplinkybių bei įrodymų. Teismas neišreikalavo apeliantės reikalautų įrodymų, neginčijamai patvirtinančių bylai reikšmingas aplinkybes.
3. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčo sutartis galioja tik ieškovui ir apeliantei. Ieškovas savo valią, kad jo sumokėtas avansas būtų užskaitytas kaip jo dukros avansas buvo išsakęs žodžiu. Teismas, priėmęs ginčijamą sprendimą, turėjo kvalifikuoti tarp ieškovo, apeliantės ir trečiojo asmens susiklosčiusius faktinius pagrindus, tačiau teismas nepasisakė dėl apeliantės nurodytų aplinkybių, jog ieškovas turėjo ketinimą avansą sumokėti už dukrą, jog ši nupirko tą patį sklypą, kurio tariamai norėjo ieškovas.
4. Apeliantė pažymėjo, kad ieškovas dėl avanso grąžinimo kreipėsi praėjus daugiau nei trims metams, kas rodo, kad tikrasis sklypo įgijėjas ir buvo J. K..
5. Apeliantė mano, kad jos nurodomos aplinkybės patvirtina, jog įvyko šalies novacija, o tai reiškia, kad atsakovės prievolė ieškovui yra pasibaigusi, nes apeliantė sklypą turėjo parduoti ir 2007 m. rugpjūčio 8 d. pardavė naujajai santykių šaliai - trečiajam asmeniui.
Atsiliepimas
Ieškovas M. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti, Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 26 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas (2 t., b. l. 10-15). Atsikirtimus grindžia šiais argumentais.
Šalies argumentai
1. Apeliantės skunde nurodomi argumentai yra deklaratyvūs. Šalių pasirašytame susitarime nebuvo nurodoma, kad avansas mokamas už trečiąjį asmenį. Apeliantė nepagrįstai tvirtina, kad tinkamai įvykdė sutartinius įsipareigojimus, nes sutartis dėl sklypo turėjo būti sudaryta tarp ieškovo ir apeliantės, o ne trečiojo asmens ir įmonės „Rolijona“. Todėl akivaizdu, kad apeliantė savo sutartinių prievolių neįvykdė. Apeliantės teiginiai, kad ji veikė tik kaip tarpininkė, nepagrįsti, nes 2007 m. liepos 12 d. susitarime aiškiai nurodoma, kad apeliantė prisiima visas būsimo pardavėjo pareigas.
2. Nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad teismas pažeidė CPK 12 ir 17 straipsnius, nes teismas įvertino apeliantės argumentus, konstatuodamas, jog jie nepakankami jos nurodomoms aplinkybėms pagrįsti. Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.
3. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad ieškovas dėl avanso grąžinimo kreipėsi daugiau nei po trejų metų, nes ieškovas dėl avanso grąžinimo iš pradžių į apeliantę kreipėsi žodžiu, po to buvo sudaryta sutartis su skolų išieškojimo bendrove ir tik tada teismui pateiktas ieškinys. Pažymėjo, kad ieškovas 2007-2010 m. turėjo rimtų sveikatos problemų.
4. Skunde nurodoma atsiskaitymų tarp apeliantės ir trečiojo asmens analizė nepagrindžia skundo argumentų ir neatitinka tikrovės. Nurodo, kad 2007 m. rugsėjo 19 d. būtent apeliantė iš trečiojo asmens pasiskolino 128 000 Lt, o ne atvirkščiai. Tuo tarpu apeliantės nurodomas buto Palangoje dovanojimo sandoris vyko praėjus dviem metams po sklypo pirkimo-pardavimo sutarties tarp trečiojo asmens ir įmonės „Rolijona“ sudarymo.
5. Apeliantė nepagrįstai kvalifikuoja šalių susiklosčiusius santykius kaip novaciją. Tokio santykių kvalifikavimo ji nebuvo pateikusi pirmosios instancijos teismui. Novacija nėra preziumuojama, o visais atvejais turi būti aiškiai ir neabejotinai pareikšta, tačiau byloje tokių duomenų nėra.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).
Nustatyta, kad apeliantė 2007 m. liepos 12 d. surašė raštą, kuriame nurodė, kad iš ieškovo gauna 160 000 Lt avansą 20 arų žemės sklypo (duomenys neskelbtini) pirkimui už 240 000 Lt, taip pat nurodė, kad žemę įsipareigoja parduoti iki 2007 m. rugpjūčio 10 d. Šiame rašte ieškovas pasirašė, kad pinigus jis davė (t. 1, b.l. 6). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis S. S. 2007 m. liepos 12 d. minėtą žemės sklypą pardavė apeliantės įmonei „Rolijona“, o ši savo ruožtu 2007 m. rugpjūčio 8 d. pirkimo-pardavimo sutartimi žemės sklypą už 73 160 Lt pardavė J. K. – ieškovo dukrai (b. l. 45, 46, 67-69). Tarp šalių kilo ginčas ar ieškovas turi teisę reikalauti, kad apeliantė grąžintų sumokėtą 160 000 Lt avansą. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas nurodė, kad 2007 m. liepos 12 d. raštas turėtų būti kvalifikuojamas kaip preliminari sutartis, jos šalys yra tik ieškovas ir apeliantė, o apeliantės pateikti įrodymai yra nepakankami tam, kad būtų galima padaryti išvadą, jog jos ir ieškovo tikroji valia buvo sudaryti preliminarią sutartį tokiomis sąlygomis, pagal kurias ieškovo sumokėtas 160 000 Lt avansas turėjo būti panaudotas žemės sklypo įgijimui trečiojo asmens (ieškovo dukros J. K.) vardu. Teismas tenkino ieškinį - remdamasis teismine praktika sprendė, kad avansą arba preliminariosios sutarties įvykdymui užtikrinti pinigų sumą sumokėjusi šalis turi teisę reikalauti grąžinti juos visais atvejais, išskyrus tuos, kai iš preliminariosios sutarties turinio galima daryti išvadą apie šios sutarties šalių susitarimą dėl atsakomybės už šioje sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Dėl 2007 m. liepos 12 d. rašto kvalifikavimo preliminariąja sutartimi
Kasacinis teismas yra nurodęs, jog pagal CK 6.165 straipsnyje įtvirtintą preliminariosios sutarties sampratą galima išskirti tokius šios sutarties bruožus: pirma, aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; antra, šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; trečia, terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; ketvirta, šio susitarimo įforminimas rašytine forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006).
Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas 2007 m. liepos 12 d. raštą kvalifikavo kaip preliminarią sutartį tarp ieškovo ir apeliantės. Teisėjų kolegijos nuomone, tokiam kvalifikavimui nebuvo pagrindo.
Kaip matyti iš aptariamo rašto turinio, apeliantė iš ieškovo gavo 160 000 Lt ne kaip avansą už turtą, kurį šiuo raštu būtų įsipareigojusi parduoti sudarant pagrindinę pirkimo pardavimo sutartį, t.y. ne kaip pardavėja – ieškovo ketinamo pirkti sklypo savininkė, o žemės sklypo nupirkimui iš kitų asmenų. Rašte nurodyto sklypo savininkė buvo R. S., apeliantė iš jos nupirko sklypą 2007 m. liepos 12 d. pirkimo pardavimo sutartimi (t. 1, b.l. 45-47). Iš 2007 m. liepos 12 d. rašto turinio negalima spręsti nei kad žemė turi būti nupirkta tiesiogiai ar per apeliantę (jos įmonę) būtent ieškovui, nei kad nupirktą žemę apeliantė įsipareigoja parduoti būtent ieškovui. Šiame rašte neužfiksuota jokių ieškovo, kaip preliminarios sutarties šalies, įsipareigojimų, jame ieškovas pasirašė tik dėl to, kad „pinigus daviau“. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje ir pats ieškovas nurodė, kad „sutartis nebuvo surašyta, atsakovė surašė raštą dėl pinigų gavimo“ (t. 1, b.l. 173). Šiame kontekste pastebėtina, kad ieškovas jau iki tol turėjo preliminarių sutarčių sudarymo patirties dėl turto pirkimo tarpininkaujant apeliantės įmonei – 2006 m. birželio 18 d. jau buvo sudaręs tokią sutartį dėl kito turto pirkimo (t. 1, b.l. 151). Taigi, iš aptariamo rašto turinio akivaizdu, kad juo nebuvo aiškiai fiksuoti abiejų šalių įsipareigojimai sudaryti pagrindinę žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį būtent tarp šių šalių, ieškovui šiuo raštu nebuvo nustatyta apskritai jokių teisių ir pareigų, jis tik patvirtino pinigų perdavimo faktą sklypo nupirkimui iš sklypo savininko. Iš tikrųjų, galima būtų įžvelgti tam tikrus preliminarios sutarties požymius ir daryti prielaidas apie ieškovo nurodomus šalių ketinimus, tačiau tokios išvados nepatvirtina ne tik jau minėta 2007 m. liepos 12 d. rašto turinio analizė, bet ir faktinės bylos aplinkybės (apie jas –sprendime žemiau). Pažymėtina ir tai, kad ieškovas, jei sklypo pirkimo pardavimo sutartis 2007 m. liepos 12 d. rašto pagrindu turėjo būti sudaryta būtent su juo ir ne vėliau kaip 2007 m. rugpjūčio 10 d., ne tik nepateikė jokių įrodymų, kad po šios datos būtų reiškęs apeliantei kokias nors pretenzijas dėl netinkamo susitarimo vykdymo ir jo perduotos tokios didelės sumos sugrąžinimo, bet ir ieškinį pateikė tik praėjus daugiau kaip trims metams.
Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad aptariamą raštą kvalifikuoti preliminaria sutartimi nebuvo pagrindo.
Dėl procesinių normų pažeidimo
Apeliantė šioje byloje įrodinėjo, kad 2007 m. liepos 12 d. rašte nurodytas žemės sklypas iš sklypo savininko buvo apeliantės nupirktas ir, nepažeidžiant rašte nurodyto termino (2007 m. rugpjūčio 10 d.), 2007 m. rugpjūčio 8 d. buvo parduotas trečiajam asmeniui – ieškovo dukrai J. K., įskaitant į pardavimo kainą jos tėvo duotą apeliantei 160 000 Lt sumą, nes tokia buvo tikroji šalių ir trečiojo asmens valia. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad 2007 m. liepos 12 d. susitarimas galioja tik ieškovui ir apeliantei, bet ne trečiajam asmeniui J. K., apeliantės piniginiai santykiai su trečiuoju asmeniu nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teismas nurodė, jog netirs aplinkybių, susijusių su atsiskaitymu už žemės sklypą. Taigi, teismas išsprendė bylą faktiškai tik formaliai vertindamas 2007 m. liepos 12 d. raštą (ir nepagrįstai jį kvalifikavęs preliminaria sutartimi), o kitų įrodymų, susijusių su apeliantės pozicija dėl tikrųjų šalių ketinimų nustatymo ir faktinių atsiskaitymo aplinkybių pagal 2007 m. rugpjūčio 8 d. pirkimo pardavimo sutartį, netyrė.
CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Šiuo atveju apeliantė įrodinėjo tiek šalių, tiek trečiojo asmens valią dėl sklypo nupirkimo apeliantės vardu, jo vėlesnio pardavimo trečiajam asmeniui ir atsiskaitymo tarp jų už parduotą trečiajam asmeniui sklypą aplinkybes sąsajoje su 2007 m. liepos 12 d. raštu. Taigi, šios aplinkybės turėjo tiriamos ir atmetamos arba patvirtinamos įvertinus esamų byloje įrodymų visumą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, viena vertus, nurodė, kad apeliantės pateikti įrodymai yra nepakankami tam, kad būtų galima padaryti išvadą, jog jos ir ieškovo tikroji valia buvo sudaryti preliminarią sutartį tokiomis sąlygomis, pagal kurias ieškovo sumokėtas 160 000 Lt avansas turėjo būti panaudotas žemės sklypo įgijimui trečiojo asmens vardu. Kita vertus, teismas, pasakęs, jog įrodymai nepakankami, ne tik nepateikė apeliantės teiktų įrodymų konkretesnio vertinimo, bet ir nurodė apskritai netirsiąs aplinkybių, susijusių su atsiskaitymu už trečiajam asmeniui parduotą žemės sklypą. Todėl teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog sprendimas priimtas tik vienašališkai vertinant ieškovo poziciją ir į bylą pateiktus įrodymus.
Apeliantė prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Teisėjų kolegijos nuomone, būtinumo grąžinti bylą nagrinėti iš naujo nėra. Iš apeliacinio skundo turinio nematyti, dėl kokių priežasčių byla iš naujo turėtų būti nagrinėjama pirmosios instancijos teisme – iš bylos duomenų matyti, kad, priešingai nei apeliantė teigia apeliaciniame skunde, jos prašymai teisme dėl asmenų dalyvavimo teismo posėdyje pripažinimo būtinu, dėl įrodymų išreikalavimo buvo tenkinti – tiek ieškovas, tiek trečiasis asmuo teismo posėdyje dalyvavo, trečiojo asmens ir banko kredito sutartis, trečiojo asmens banko sąskaitos buvo išreikalauti (t. 1, b.l. 112-121, 122-126), apeliantės teikti įrodymai taip pat buvo prijungiami prie bylos. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino įrodymus arba jų dalies apskritai nevertino, dar nėra pagrindas nagrinėti bylą iš naujo pirmosios instancijos teisme. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 337 str. 1 d. 3 p.) nėra ir negali būti absoliuti, nes CPK normose nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas pats privalo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės ir fakto klaidas, o byla gali būti grąžinta nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik išimtiniais, įstatyme (CPK 327 str.) nustatytais atvejais, bylos grąžinimo iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui išimtinumas yra svarbus proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principams įgyvendinti, bylinėjimosi trukmei sutrumpinti ir operatyvesniam teismo procesui užtikrinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugpjūčio 28 d. nutartis civilinėje byloje M. Nr. 3K-3-407/2007; 2008 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2008 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę, o kai apeliacinis skundas grindžiamas pirmosios instancijos teismo padaryta fakto klaida – ir pareigą iš naujo tirti ir vertinti byloje esančius įrodymus, analizuoti faktines bylos aplinkybes. Įvertinęs įrodymus, apeliacinės instancijos teismas gali tam tikras aplinkybes pripažinti nustatytomis, nors pirmosios instancijos teismas jas laikė nenustatytomis arba dėl jų buvimo ar nebuvimo iš viso nepasisakė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2007).
Dėl įrodymų vertinimo
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime plačiai išdėstė teisminės praktikos taisykles, susijusias su įrodymų, leidžiančių daryti tam tikras išvadas byloje, vertinimu. Todėl teisėjų kolegija jų nekartoja, tačiau dėl jau aukščiau minėtų priežasčių konstatuoja, jog teismas šių taisyklių faktiškai ir nesilaikė.
Minėta, apeliantė byloje įrodinėjo, kad jos iš ieškovo gauta 160 000 Lt suma buvo įskaityta į trečiajam asmeniui parduoto žemės sklypo kainą. Šio žemės sklypo 2007 m. rugpjūčio 8 d. pirkimo pardavimo sutartyje nurodyta kaina yra 73 160 Lt. Tuo tarpu vidutinė rinkos vertė nekilnojamojo turto registro duomenimis yra 244 504 Lt (t.y. beveik tokia sklypo kaina, kokia ir nurodyta 2007 m. liepos 12 d. rašte), o pagal UAB „Liturta“ turto vertės nustatymo 2007 m. rugpjūčio 21 d. pažymą dar didesnė – 400 000 Lt (t. 1, b.l. 127). Pažymėtina, kad J. K. teismo posėdžio pati pripažino, kad žemės sklypo vertė 180 000 Lt ar dar didesnė (t. 1, b.l. 139). Liudytojas R. S. parodė, kad sklypą norėjo įsigyti J. K., bet neturėjo pinigų, jis už šį sklypą, pardavęs jį apeliantei tą pačią dieną, kai ieškovas ir perdavė apeliantei 160 000 Lt, gavo iš viso 230 000 Lt, iš jų 160 000 Lt dalyvaujant ieškovui, likusius maždaug po mėnesio (t. 1, b.l. 141-142). Taigi, nepaisant to, kad iš bylos duomenų matyti, jog apeliantė ir trečiasis asmuo buvo pažįstamos, kartu dirbo, jų tarpusavio santykiai tuomet buvo geri, apeliantei perleidžiant sklypą trečiajam asmeniui2007 m. rugpjūčio 8 d. pirkimo pardavimo sutartyje nurodyta kaina iš tikrųjų kelia pagrįstų abejonių dėl jos realumo, juo labiau, kad trečiasis asmuo J. K. ir nenurodo rimtų priežasčių, dėl kurių apeliantė būtų turėjusi parduoti jai žemės sklypą daugiau kaip net tris kartus mažesne kaina negu pirkdama jį prieš mėnesį sumokėjo buvusiam sklypo savininkui pati apeliantė. Pažymėtina, kad liudytojas R. S. nurodė, kad ir J. K. žinojo apie jam sumokėtą kainą, ji sakiusi, kad neturi tiek deklaruojamų lėšų, buvo prašymas notarinėje sutartyje nurodyti mažesnę kainą. Teisėjų kolegijos neįtikina trečiojo asmens ir ieškovo aiškinimai, kad jie apie vienas kito atliktus veiksmus šio sklypo atžvilgiu apskritai nieko nežinojo – tokio sutapimo, kad tiek tėvas, tiek dukra visiškai atsitiktinai atskirai domėjosi bei siekė įgyti tą patį žemės sklypą ir dar per tą patį asmenį, be to, ir tuo pačiu metu, tikimybė yra daugiau negu menka.
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegijos įsitikinimu, yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, vadovavęsis iš esmės vien apeliantės pinigų iš ieškovo gavimo faktu ir nepagrįstai vertinęs 2007 m. liepos 12 d. raštą preliminariąja sutartimi, padarė netinkamas išvadas, kai tuo tarpu faktinių bylos aplinkybių visuma leidžia labiau tikėtinomis pripažinti priešingas išvadas, t.y. kad 160 000 Lt suma buvo panaudota trečiojo asmens žemės sklypo pirkimui ir tai atitiko šalių tikrąją valią. Todėl skundžiamas sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 330 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,
nusprendė:
Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. liepos 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo M. M. 4 200 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą atsakovei O. M..
Panaikinti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės O. M. (duomenys neskelbtini) turto atžvilgiu, taikytas Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartimi.