Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-01-24 · Administracinė byla Nr. I-179-189/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-01-24
Bylos Nr.
I-179-189/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00831-2018-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Bronius Januška
Pareiškėjas
L. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI-179-189/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00831-2018-6Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. sausio 24 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1) prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti atlyginti 5 000 Eur neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde teismui nurodo, kad laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 13 d. iki 2015 d. kovo 26 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose teisės aktų keliamų reikalavimų. Kamerose nebuvo įrengtos mechaninės oro vėdinimo sistemos, patalpos buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus, tačiau jose nuolat jautėsi nemalonus kvapas. Langai žiemos sezono metu kamerose neatsidarydavo, todėl minėto sezono metu patalpose tvyrantis kvapas buvo ypatingai nemalonus. Sanitariniuose mazguose nebuvo įrengtos uždaros kabinos, tuo pažeidžiant pareiškėjo privatumą. Pažymi, jog atlikdamas gamtinius reikalus buvo stebimas ne tik pareigūnų, bet ir kamerose kartu su juo laikomų asmenų. Dėl minėtų pažeidimų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą ir nepatogumą, kurių įprastomis kalinimo sąlygomis nebūtų patyręs.

Atsiliepimas

Pareiškėjas pateikė atsikirtimą į atsiliepimą (b. l. 101–102), kuriame išdėstė analogiškus argumentus kaip ir skunde. Papildomai teismo prašo pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo trejų metų ieškinio senaties termino netaikyti, kadangi minėto termino nepraleido.

Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Lukiškių TI-K atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 8–16).

Nurodo, kad Lukiškių TI-K stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikomo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) reikalavimus atitiko. Lukiškių TI-K langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, jog sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Atkreipė dėmesį į tai, jog asmenų privatumui užtikrinti gyvenamųjų patalpų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Artimiausiu metu užuolaidos bus įrengtos visose Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose. Tam tikruose gyvenamosiose kamerose sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Pažymėjo, kad priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Teisės aktai nenustato, kad sanitariniai mazgai turi būti atitverti nuo kameros duryse įrengtų stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti nustatyti, kadangi priežiūros posto pareigūnas negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės. Atsakovės atstovas, atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjas skundą teismui pateikė 2018 m. kovo 7 d., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis kildina iš Lukiškių TI-K veiksmų.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK6.250 straipsnis). Teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Taigi, valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl ir nagrinėjamu atveju, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius Lietuvos valstybės atstovų neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 13 d. iki 2015 d. kovo 26 d. Atsakovės atstovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senatį.

Pasisakant šiuo aspektu, pažymėtina, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija), yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1968 m. liepos 23 d. sprendimas byloje Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62)). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę, kuri suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (įskaitant teismus). Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 straipsnis) (EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimas byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72); EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)). Sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę EŽTT pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, asmens teisių neužtikrinimą. Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01)). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negalėtų būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Ši sąveika lemia, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus EŽTT išaiškinimus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje nuosekliai laikosi pozicijos, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir CK normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-332-146/2017).

Žemesnės instancijos teismas

CK 1.124 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o CK 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 13 d. iki 2015 d. kovo 26 d. Pareiškėjas skundą dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K teismui pateikė 2018 m. kovo 9 d. (spaudas ant voko, b. l. 3), todėl laikytina, jog praleido terminą reikšti reikalavimus atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 13 d. iki 2015 d. kovo 8 d.

Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009). Pareiškėjas skunde teismui nepateikė argumentų, kodėl jo reikalavimams negali būti taikoma ieškinio senatis. Atsikirtime į atsakovės atstovo atsiliepimą (b. l. 101–102) pareiškėjas nurodė, jog jo reikalavimams negali būti taikoma ieškinio senatis, kadangi ji nėra praleista. Tačiau šis pareiškėjo argumentas, remiantis aukščiau išdėstytu EŽTT išaiškinimu ir LVAT praktika, atmestinas kaip nepagrįstas. Pareiškėjas nenurodė jokių termino praleidimo kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos priteisimo priežasčių, kurios būtų laikytinos objektyviomis, dėl kurių pareiškėjas galėjo praleisti senaties terminą. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teismas ex officio (lot. pagal pareigas) taip pat nenustatė senaties termino atnaujinimo pagrindų, todėl atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundui taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pritaikius ieškinio senatį, byloje vertinamas laikotarpis nuo 2015 m. kovo 9 d. iki 2015 m. kovo 26 d., kai pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino pareiškėjo privatumo, kadangi atlikdamas gamtinius reikalus buvo stebimas ne tik pareigūnų, bet ir kamerose kartu su juo laikomų asmenų.

Higienos normos HN 76:2010 (redakcija galiojusi iki 2015 m. spalio 31 d.) 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Byloje pateiktas Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. balandžio mėn. Pranešimas ,,Dėl L. B. skundo“, (b. l. 29–30) kuriame nurodyta, kad Lukiškių TI-K 2013 m. priežiūros posto Nr. 7 gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, 2012 m. priežiūros posto Nr. 23 gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395, 2015 m. priežiūros posto 25 gyvenamosiose kamerose Nr. 406–417, 2016 m. priežiūros posto Nr. 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 418–426 sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis; kitose Lukiškių TI-K gyvenamosios kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Iš byloje pateikto Lukiškių TI-K atsiliepimo duomenų matyti, jog asmens privatumui užtikrinti 1 korpuso 2, 3, 4 postų kamerose nuo Nr. 1 iki Nr. 75, 6 posto kamerose nuo Nr. 226 A iki Nr. 244, 8, 9,10, 11 postų kamerose nuo Nr. 104 iki Nr. 200, 12 posto kamerose nuo Nr. 202 iki Nr. 227; 2 korpuso 21 posto kamerose nuo Nr. 356 iki Nr. 370, 22 posto kamerose nuo Nr. 371 iki Nr. 385, 18 posto kamerose nuo Nr. 309 iki Nr. 323, 19 posto kamerose nuo Nr. 324 iki Nr. 338, 20 posto kamerose nuo Nr. 340 iki Nr. 352 įrengtos užuolaidos (b. l. 13–14). Artimiausiu metu užuolaidos bus įrengtos visose Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose.

Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Mažose patalpose laikant kelis asmenis, tualetą atskirianti pertvara nėra tinkamas Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų įvykdymas, kadangi trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Šiuo atveju pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 9 d. iki 2015 m. kovo 26 d. buvo laikomas kameroje Nr. 254, kurioje sanitarinio mazgo patalpos buvo įrengtos kaip atskiros patalpos su durimis. Atsižvelgdamas į tai, teismas minėtus pareiškėjo argumentus, susijusius su sanitarinio mazgo netinkamu įrengimu, pažeidžiant pareiškėjo privatumą, atmeta kaip nepagrįstus.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog kamerose nebuvo įrengta atskira mechaninė oro šalinimo sistema, todėl jose tvyrojo blogas kvapas.

Higienos normos HN 76:2010 (redakcija galiojusi iki 2015 m. spalio 31 d.) 24 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 16.10 punktu nustatyta, jog kameros vėdinamos per langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Byloje pateiktame Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. balandžio mėn. Pranešime ,,Dėl L. B. skundo“ (b. l. 29–30) atsakovės atstovas nurodė, jog Lukiškių TI-K nėra finansinių galimybių įrengti atskirą vėdinimo sistemą, todėl gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliai, per langus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde patvirtino, kad kameros buvo vėdinamos per langus. Pareiškėjui nepaneigus ir teismui nustačius, kad teisės aktuose nurodytas vėdinimo būdas Lukiškių TI-K kameroje, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo užtikrintas, darytina išvada, kad atsakovės atstovės ar jos pareigūnų neteisėti veiksmai nėra nustatyti.

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu, laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 9 d. iki 2018 m. kovo 26 d. kamerose sanitarinis mazgas buvo įrengtas tinkamai, nepažeidžiant pareiškėjo privatumo, o kameros vėdinamos nepažeidžiant ginčo laikotarpiu galiojusių teisės aktų reikalavimų.

Pažymėtina, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.271 straipsnio prasme.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo dvasiniais išgyvenimais, dvasinius išgyvenimus, fiziniu skausmu ir nepatogumu. Byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovės atstovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ar būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas žalą kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, tačiau įvertinus byloje išdėstytas aplinkybes ir tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, darytina išvada, jog pareiškėjas neįrodė privalomų sąlygų neturtinei žalai priteisti t. y. Lukiškių TI-k neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos buvimo fakto.

Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes teisės aktų kontekste, darytina išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2015 m. kovo 9 d. iki 2015 m. kovo 26 d.) Lukiškių TI-K buvo laikomas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, todėl teisinio pagrindo teigti, jog Lukiškių TI-K atliko pareiškėjo išdėstytus neteisėtus veiksmus nėra. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neįrodė privalomų CK 6.271 straipsnyje įtvirtintų sąlygų neturtinei žalai atsirasti, pareiškėjo pateiktas skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo L. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Bronius Januška