Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: Danutės Gasiūnienės (pirmininkė ir pranešėja), Danutės Milašienės ir Viginto Višinskio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. gruodžio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-43-357/2008 pagal ieškovų R. P. ir L. P. ieškinį atsakovams E. S. ir D. S. dėl priverstinio akcijų pardavimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo teigimu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas teisės taikymą panašaus pobūdžio bylose yra pasisakęs, kad priverstinio akcijų pardavimo institutas užtikrina vieno akcininko pašalinimą iš akcininkų tarpo, bet neturi tikslo užtikrinti ar sudaryti galimybę tik keliems akcininkams įgyti akcijas. Todėl atsakovei D. S. pageidavus įsigyti akcijas ir ieškovams jos atžvilgiu atsisakius ieškinio, ieškinys patenkintas iš dalies, įpareigojant atsakovą E. S. parduoti 800 vnt. vardinių akcijų, už įstatymo nustatyta tvarka ekspertų įvertintą kainą likusiems akcininkams (CK 2.120 str., CK 2.121 str.).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija civilinėje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas remiantis byloje surinktais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad uždaroji akcinė bendrovė „Plusta“ įsteigta 1997 m. liepos 7 d. (t. 1, b. l. 7-8). Bendrovės akcininkams - ieškovei L. P. priklauso 238, ieškovui R. P. , atsakovams E. S. ir D. S. - po 800 šios įmonės akcijų (t. 1, b. l. 19; t. 2, b. l. 1). Taigi, abu ieškovai turi 39,35, o atsakovai - po 30,326 procentus visų bendrovės balsų. Nuo 1997 m. liepos 10 d. iki 2003 m. balandžio 15 d. bendrovės direktoriumi dirbo atsakovas E. S. (t. 1, b. l. 121-122). Reikalavimą įpareigoti atsakovą E. S. priverstinai parduoti turimas akcijas, ieškovai grindė atsakovo veiksmais, kuriuos jis atlikto būdamas bendrovės direktoriumi. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis baudžiamojoje byloje priimtais teismų procesiniais sprendimais, bendrovės „Plusta“ akcininkų susirinkimų protokolais, pripažino, kad tarp bendrovės akcininkų yra itin didelis konfliktas ir pakankami sudėtingi tarpusavio santykiai, kurie trukdo teigiamai spręsti bendrovės valdymo ir ūkinius klausimus ir tokia situacija nenaudinga ir žalinga bendrovei bei jos akcininkų teisėms ir interesams. Konstatavęs, kad nuo 2001 metų bendrovėje nepriimami sprendimai bendru sutarimu, teismas, vadovaudamasis CK 2.115 straipsnio 1 dalimi, laikė tikslingu įpareigoti atsakovą priverstinai parduoti įmonės akcijas likusiems akcininkams.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nustatančias priverstinio akcijų pardavimo instituto taikymo pagrindus, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir šie pažeidimai turėjo lemiamą įtaką nepagrįsto ir neteisėto teismo sprendimo priėmimui (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Su tokia apelianto pozicija iš esmės nesutikti teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Nagrinėjamoje byloje akcininkai reikalauja, kad kitas bendrovės akcininkas būtų įpareigotas priverstinai jiems parduoti savo akcijas. Šiuo atveju taikytinos CK 2.115 straipsnio 1 dalies nuostatos. Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas CK 2.115 straipsnio 1 dalį, nurodė, kad priverstinis akcijų pardavimas pagal šią normą gali būti vykdomas nustačius tokias aplinkybes – 1) akcininkas, kuris kreipėsi į teismą, negali tinkamai įgyvendinti savo, kaip juridinio asmens dalyvio, teisių dėl kito uždarosios akcinės bendrovės akcininko neteisėtų veiksmų; 2) negalima pagrįstai manyti, kad tie veiksmai ateityje pasikeis. Toks CK 2.115 straipsnio 1 dalies aiškinimas yra neteisingas. CK 2.115 straipsnio, reglamentuojančio akcijų pardavimo turinį, 1 dalis numato, kad uždarosios akcinės bendrovės akcininkai turi teisę kreiptis į teismą reikalaudami, kad uždarosios akcinės bendrovės akcijos, priklausančios kitam akcininkui, būtų parduotos akcininkui, kuris kreipiasi. Tokio priverstinio akcijų pardavimo sąlygos yra: 1) akcijos išperkamos iš akcininko, kurio veiksmai prieštarauja uždarosios akcinės bendrovės veiklos tikslams; 2) negalima pagrįstai manyti, kad tie veiksmai ateityje pasikeis. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo nurodytoms sąlygoms esant akcininkai gali pareikšti ieškinį reikalaudami, kad uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, dėl kurio neteisėtų veiksmų negalima tinkamai įgyvendinti teisių, nupirktų iš jų akcijas. Tokio priverstinio akcijų pardavimo teisinis reglamentavimas yra numatytas CK 2.123 straipsnyje ir nagrinėjamoje byloje negali būti taikomas, nes ieškovai nereikalauja, kad atsakovas iš jų nupirktų bendrovės akcijas.

CK 2.115 straipsnio 1 dalyje numatyta pirmoji sąlyga laikoma nustatyta, jeigu ieškovas įrodo, kad bendrovės akcininkas, iš kurio siekiama per teismą priverstinai išpirkti akcijas, elgiasi neteisėtai. Neteisėtas šio akcininko elgesys – tai veiksmai, kurie prieštarauja uždarosios akcinės bendrovės veiklos tikslams. Juridinio asmens veiklos tikslai pasiekiami per juridinio asmens valdymo organus. Šių organų nariai turi teises ir pareigas, kurias privalo tinkamai vykdyti. Juridinio asmens valdymo organų narių teisės ir pareigos apibrėžtos CK 2.87 straipsnyje, kituose įstatymuose ir teisės aktuose. Neteisėtumas teisėje yra suprantamas kaip teisinės pareigos nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Akcininko neteisėti veiksmai, sudarantys pagrindą pagal CK 2.115 straipsnį priverstinai išpirkti jo akcijas, yra akcininko, kaip juridinio asmens organo nario, pareigų, nustatytų CK 2.87 straipsnyje ir kituose įstatymuose ar teisės aktuose, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kapitalo valdymo grupė“ v. UAB „Penkių kontinentų“ bankinės technologijos, bylos Nr. 3K-3-483/2007).

Atsakovo E. S., kaip bendrovės valdymo organo, veiksmų neteisėtumą pirmosios instancijos teismas grindė baudžiamojoje byloje Šiaulių apygardos teismo 2006 m. vasario 9 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 1 d. priimtais procesiniais sprendimais, kuriais nustatyti atsakovo E. S. nusikalstami veiksmai, padaryti dirbant jam UAB „Plusta“ direktoriumi, ir kuriais atsakovas nuteistas už bendrovės „Plusta“ dokumentų suklastojimą ir jų panaudojimą, už šios įmonės turto pasisavinimą, už apgaulingą jos apskaitos tvarkymą. Apeliantas neginčija, kad baudžiamojoje byloje konstatuoti nusikalstami atsakovo veiksmai yra priešingi įmonės veiklos tikslams ir patvirtina CK 2.87 straipsnyje numatytų juridinio asmens valdymo organo pareigų pažeidimą. Todėl teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų, kuriuos jis atliko būdamas bendrovės direktoriumi ir jos akcininku, neteisėtumą. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir neįvertino ieškinyje nurodytų atsakovo veiksmų, atliktų jam dirbant įmonės direktoriumi, kuriais rėmėsi ieškovai ir kurie nebuvo baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ieškovai neskundžia. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį apeliacinio nagrinėjimo dalyką sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindų, kuriems esant galima peržengti apeliacijos ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Esant tokioms aplinkybėms, dėl pirmosios instancijos teismo neįvertintų kitų ieškovų nurodytų faktinių aplinkybių, susijusių su atsakovo veiksmais, dirbant jam bendrovės direktoriumi, teisėjų kolegija nepasisako.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad antroji sąlyga, būtina nustatyti priverstiniam akcijų išpirkimui, yra konstatuojama, kai nustatomi trunkamojo ar tęstinio pobūdžio neteisėti veiksmai, liudijantys juridinio asmens tikslų nepaisymą, dėl ko yra pagrindas manyti, kad jie ateityje nepasikeis. Neteisėtai veikusio dalyvio veiksmai antrosios sąlygos konstatavimo aspektu yra vertinimo dalykas.

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Pagal CPK 177 straipsnio 1 ir 2 dalis įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra; tie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais ir ekspertų išvadomis. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teisėjo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teisėjui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Muaro krautuvė“ v. Vilniaus miesto valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-31/1999; 1999 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. personalinė įmonė „Albina“ v. Vilniaus miesto valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-945/1999; 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. ir kt. v. AB „Panevėžio duona“, bylos Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. K. v. K. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-147/2005; ir kt.), kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo.

Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad vėlesnių, po atleidimo iš įmonės direktoriaus pareigų, atsakovo neteisėtų veiksmų ieškovai nenurodė, o pirmosios instancijos teismas juos konstatavo, netinkamai įvertinęs atsakovo dalyvavimą 2008 metais vykusiuose bendrovės „Plusta“ akcininkų susirinkimuose. Vertindamas atsakovo, kaip bendrovės akcininko, veiksmų neteisėtumą pirmosios instancijos teismas rėmėsi ieškovų į bylą pateiktais UAB „Plusta“ 2008 m. kovo 6 d., balandžio 30 d. ir liepos 21 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolais (t. 3, b. l. 29-34) ir sprendė, kad atsakovas, būdamas bendrovės akcininkas ir turėdamas su sutuoktine sprendžiamojo balso teisę, nedalyvavo šiuose akcininkų susirinkimuose ir tokiu būdu trukdė priimti būtinus bendrovės veiklos bei finansinės atskaitomybės tvirtinimo klausimais sprendimus. Iš minėtų protokolų matyti, kad 2008 m. kovo 6 d. visuotiniame akcininkų susirinkime, kuriame turėjo būti svarstomas atsakovų inicijuotas bendrovės direktoriaus R. P. atšaukimo iš pareigų klausimas, akcininkai D. S. ir E. S. nedalyvavo, pagal Akcinių bendrovių įstatymo 27 straipsnio 1 dalį buvo sušauktas pakartotinis susirinkimas, kuriam netaikomas kvorumo reikalavimas, ir priimtas sprendimas direktoriaus neatšaukti (t. 2, b. l. 124-126). 2008 m. balandžio 30 d. visuotiniame akcininkų susirinkime atsakovas dalyvavo, bendrovės finansinė atskaitomybė jame nebuvo patvirtinta ne tik atsakovo, bet ir D. S. balsais, kuriai reikalavimo išpirkti akcijas ieškovai atsisakė. 2008 m. liepos 21 d. susirinkime finansinė atskaitomybė buvo patvirtinta, dalyvaujant atsakovui ir jo turimi 30,326 procentai visų bendrovės balsų nenulėmė priešingo sprendimo. Nustačius tokias aplinkybes, nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovo dalyvavimas ir balsavimas akcininkų susirinkimuose trukdo priimti bendrovės veiklai būtinus sprendimus, ir konstatuoti, kad atsakovas, dalyvaudamas bendrovės valdyme tik kaip akcininkas, pažeidžia CK 2.87 straipsnyje nustatytas pareigas ar netinkamai įgyvendina Akcinių bendrovių įstatyme numatytas akcininko neturtines teises, ir kad yra pagrindas taikyti priverstinį jo akcijų išpirkimą.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo konfliktinę ir ateityje neišsprendžiamą situaciją, kurios priežastimi pripažino atsakovo veiksmus, o tokią situaciją žalinga bendrovei, objektyviai trukdančia jos veiklai. Tokiai išvadai pagrįsti teismas rėmėsi teismo nuosprendžiu, atsakovo nesąžiningu elgesiu, nusikalstamais veiksmais, atliktais jo nuožiūra ir pasirinkimu tuomet, kai jis buvo įmonės administracijos vadovas. Nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad teismo nuosprendžiu konstatuoti atsakovo veiksmai rodo jo buvusį nelojalumą bendrovei, nesąžiningą, priešingą įmonės tikslams, elgesį. Tačiau pagal byloje esančius duomenis neginčijamai pripažinti, kad konfliktas tarp bendrovės akcininkų sukuria kitaip nei priverstiniu akcijų pardavimu neišsprendžiamą situaciją nėra pagrindo. Atsakovas nedalyvauja įmonės valdyme, kaip bendrovės administracijos vadovas, jo nuosavybės teise valdomų akcijų kiekis nesuteikia sprendžiamojo balso teisės akcininkų susirinkimuose. Todėl nenustačius po atsakovo atleidimo iš direktoriaus pareigų jo veiksmų neteisėtumo, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo spręsti, kad ateityje atsakovas veiks priešingai įmonės ir jos organų narių interesais. Tarp bylos šalių, susietų giminystės ryšiais, teismo konstatuoti susiklostę sudėtingi santykiai nėra pagrindas atsakovui taikyti CK 2.115 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ginčo atveju taikytiną materialinę teisės normą, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir be pagrindo pripažino, kad yra nustatyta antroji CK 2.115 straipsnio 1 dalyje numatyta sąlyga, leidžianti taikyti priverstinį akcijų pardavimą. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, ieškinys atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 330 str.).

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo pažeistas CK 2.115 straipsnio 3 dalyje numatytas reikalavimas. Pagal šią teisės normą bylose dėl priverstinio akcijų pardavimo šalys gali bylinėtis tik privalomai dalyvaujant advokatui. Šios normos pažeidimu apeliantas laiko tai, kad ieškovų ieškinio nebuvo pasirašęs jiems byloje atstovavęs advokatas. Analizuojama įstatymo nuostata nenumato privalomo reikalavimo advokatams pasirašyti ieškinį dėl priverstinio akcijų pardavimo. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovų atstovavimo sutartis su advokate A. P. buvo pasirašyta dar iki ieškinio teismui padavimo (t. 1, b. l. 192). Ieškinyje ieškovai nurodė, kad byla bus vedama per šią advokatę, tokia nuoroda yra ir ieškovų dublike (t. 1, b. l. 1-4177-179), vėliau ieškovams atstovavo kitas advokatas (t. 2, b. l. 101-102), bylos nagrinėjimo teismo posėdžiuose ieškovai buvo atstovaujami advokato (t. 2, b. l. 20-22, 27-28, 135-136; t. 3, b. l. 8-9, 21-23, 39-44). Tai, kad bylos šalys pirmame parengiamajame teismo posėdyje dalyvavo be advokatų neduoda pagrindo pripažinti, kad dėl to byla turėjo būti nutraukta (t. 1, b. l. 196-198). Iš bylos duomenų (t. 2, b. l. 19, 78-79) bei minėtų teismo posėdžio protokolų matyti, kad atsakovai taip pat turėjo susitarimą su advokatu iki procesinių dokumentų teismui pateikimo ir buvo jo atstovaujami.

Iš esmės patenkinus atsakovo apeliacinį skundą ir ieškinį atmetus, kiti apeliacinio skundo argumentai, susiję su formaliais procesinės teisės normų pažeidimais, neturėjusiais įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimui, yra teisiškai nereikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Ieškovai prašė įpareigoti atsakovą E. S. priverstinai parduoti jiems atsakovui priklausančius 800 vienetų paprastųjų vardinių 100 Lt už vieną akciją vertės UAB „Plusta“ akcijų. Teismas ieškovų ieškinį patenkino, apeliacinį skundą dėl šio sprendimo atsakovas apmokėjo 120 Lt žyminiu mokesčiu (t. 3, b. l. 76). Pirmosios instancijos teismas, patenkinęs apelianto prašymą, atidėjo jam žyminio mokesčio už skundą mokėjimą iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo (t. 2, b. l. 99). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas patyrė 2 000 Lt atstovavimo išlaidų (t. 2, b. l. 79), kurios ir sumokėta žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dalis priteistina iš ieškovų bylą apeliacinės instancijos teisme laimėjusiam atsakovui (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.).

Apeliacinės instancijos teismui patenkinus apeliacinį skundą ir atmetus ieškovų ieškinį, žyminis mokestis už apeliacinį skundą [2 400 Lt (80 000 Lt x 3%) – 120 Lt] ir kitos su bylos nagrinėjimu susijusios bylinėjimosi išlaidos abiejų instancijų teismuose [pirmosios instancijos teisme – 135,75 Lt (102,66 Lt + 12,39 Lt + 20,70 Lt (t. 1, b. l. 71; t. 3, b. l. 11, 102); apeliacinės instancijos teisme – 30,85 Lt (t. 3, b. l. 111)] priteistinos iš ieškovų valstybei (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 88 str. 3 p., 96 str.).

Dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Šiaulių apygardos teismas 2004 m. kovo 15 d. nutartimi L. P. ir R. P. ieškiniui apsaugoti areštavo atsakovui E. S. nuosavybės teise priklausančius 800 vienetus UAB „Plusta“ paprastųjų vardinių akcijų ir uždraudė atsakovui pas parduoti, perleisti, įkeisti, t. y. apribojo visas akcijų suteikiamas turtines teises (t. 1, b. l. 108-109). Apeliacinės instancijos teismui panaikintus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį atmetus, taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikintinos (CPK 150 str. 4 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n usprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2008 m. gruodžio 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – R. P. ir L. P. ieškinį atsakovui E. S. dėl priverstinio uždarosios akcinės bendrovės „Plusta“ akcijų pardavimo atmesti.

Priteisti iš ieškovų R. P. ir L. P. atsakovo E. S. naudai po 1 060 Lt (vieną tūkstantį šešiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.

Priteisti iš ieškovų R. P. ir L. P. po 1 140 Lt (vieną tūkstantį vieną šimtą keturiasdešimt litų) žyminio mokesčio ir po 83,30 Lt (aštuoniasdešimt tris litus 30 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, valstybei.

Šiaulių apygardos teismo 2004 m. kovo 15 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę – atsakovui E. S. nuosavybės teise priklausančių 800 vienetų paprastųjų vardinių uždarosios akcinės bendrovės „Plusta“ akcijų areštą ir draudimą jomis disponuoti panaikinti.