Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų Sigitos Fomičiovos (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Agnės Stankevičienės ir Gedimino Užubalio,

Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui D. J.,

viešame teismo posėdyje, žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. B. (Y. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. gegužės 1 d. sprendimo Nr. 23S58258, kuriuo pareiškėjai J. B. (Y. B.) buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir 2023 m. gegužės 12 d. sprendimo Nr. 23S66943, kuriuo pareiškėjai buvo nuspręsta uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos trejus metus, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl sprendimo panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėja 2022 m. gruodžio 20 d. Departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjos sutuoktinis (Baltarusijos pilietis).

Bylos duomenimis, 2022 m. gruodžio 30 d. pareiškėja užpildė klausimyną, kuriame nurodė, kad turi aukštąjį išsilavinimą, baigė Baltarusijos valstybinį (duomenys neskelbtini) universitetą 2006 m., yra (duomenys neskelbtini). Nurodydama darbovietes, kuriose dirbo, pareiškėja atsakė dirbusi (duomenys neskelbtini), o nuo 2003 m. iki šiol dirba (duomenys neskelbtini).

Departamentas 2023 m. vasario 28 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Nr. 760229894, galiojantį iki 2025 m. liepos 29 d.

Visgi 2023 m. kovo 26 d. VSD Departamentui pateikė raštą Nr. 18-2533, kuriame nurodė, kad atliko pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. VSD pažymėjo, kad pareiškėja, pildydama klausimyną nurodė, jog nuo 2003 m. dirba (duomenys neskelbtini). VSD vertinimu, pareiškėja dirbdama šiame Baltarusijos Respublikos valstybės kontroliuojamame (duomenys neskelbtini), kurio daugiau kaip 90 proc. akcijų valdo Baltarusijos Respublikos valstybinis (duomenys neskelbtini), privalo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pažymėjo, kad Baltarusijos Respublikos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjai, išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, pastaroji gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Atsižvelgiant į visa tai, VSD nurodė, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Departamentas atsižvelgęs į VSD Raštą, Sprendimu1 panaikino pareiškėjai 2023 m. vasario 28 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760229894, galiojantį iki 2025 m. liepos 29 d., tuo pagrindu, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, o Sprendimu2 uždraudė pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus bei įtraukė į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos trejus metus.

Pareiškėja, nesutikdama su ginčijamais Sprendimais, su skundu kreipėsi į teismą.

Ginčo santykius reglamentuoja Įstatymas, kurio 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, to paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – pagal kompetenciją Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Taigi, Įstatyme įtvirtinta, kad išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia VSD. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 6 dalį, VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas gyventi ar kitas Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Nagrinėjamu atveju Departamentas šį Įstatyme nurodytą pagrindą konstatavo įvertinęs VSD Raštą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjos darbas Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini) kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.

Pažymėtina, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gruodžio 9 d. nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - ir LVAT) taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr. pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014).

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.

LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.

EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje galėjo kelti grėsmę.

Tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).

Pažymėtina, kad Departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų, jis nėra Įstatymo įpareigotas prieš priimdamas tokio pobūdžio sprendimą gauti papildomus pareiškėjo paaiškinimus, nes jie nesuteiktų teisės atsakovui nesivadovauti VSD pateikta išvada. Pareiškėjos teisė būti išklausytai yra realizuojama vykdant teisminę priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolę, t. y. bylą nagrinėjant teisme, kuomet tiek pareiškėja, tiek jo atstovai gali teikti papildomus įrodymus ir paaiškinimus, taip pat savo samprotavimus tiek dėl VSD nustatytos grėsmės (ne)buvimo, tiek dėl kitų su sprendimu susijusių aspektų.

Nagrinėjamu atveju skunde pareiškėja nurodo, kad Departamentas Sprendimą1 priėmė vadovaudamasis tik VSD Rašte pateikta informacija ir pats Departamentas neatliko jokio individualaus pareiškėjos vertinimo, pagrindžiančio jos realią ir akivaizdžią grėsmę.

Teismas šiuos pareiškėjos teiginius vertina kritiškai. Visų pirma, pažymėtina, jog VSD Rašte pažymėjo, jog pareiškėja pildydama klausimyną, nurodė, kad nuo 2003 m. dirba Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini). VSD vertinimu, pareiškėja dirbdama minėtame Baltarusijos Respublikos valstybės (duomenys neskelbtini), kurio daugiau kaip 90 procentų akcijų valdo Baltarusijos Respublikos (duomenys neskelbtini), privalo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad Baltarusijos Respublikos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD vertinimu, pareiškėjai, išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, pastaroji gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

Vertindama šias aplinkybes teisėjų kolegija pažymi, kad Departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų, jis nėra Įstatymo įpareigotas prieš priimdamas tokio pobūdžio sprendimą gauti papildomus pareiškėjos paaiškinimus, nes nesuteiktų teisės Departamentui nesivadovauti VSD pateikta išvada.

VSD padarytų išvadų teisėtumas ir pagrįstumas yra patikrinamas bylą nagrinėjant teisme, tačiau, įvertinus nustatytų aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, teismas pritaria VSD išvadai dėl perspektyvinio pareiškėjos grėsmės vertinimo ir laiko, jog pareiškėjos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

Šiuo aspektu, be kita ko, aktualus Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame Konstitucinis Teismas nurodė, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja nepaneigė VSD padarytos išvados, jog ji, dirbdama pirmiau nurodytame (duomenys neskelbtini), privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką. Priešingai, pareiškėja teismo posėdžio metu patvirtino, kad nuo 2020 m. visi naujai priimami darbuotojai, ir darbuotojai, kurių kontraktai pasibaigė, yra atidžiai tikrinami (reikia buvusio darbdavio charakteristikos, kurioje aptariamas ir lojalumas valdžiai), ir toks tikrinimas nebėra vien tik formalumas. Pareiškėja taip pat nurodė, kad spec. tarnybos „išmoko tikrinti visus“, todėl darytina išvada, kad pareiškėjos lojalumas režimui taip pat buvo įvertintas ir įtarimų nesukėlė. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjos teiginiai dėl jos dalyvavimo mitinguose ar kokios nors kitos opozicinės veiklos (protestuodama su gėlėmis stovėjo prie (duomenys neskelbtini) per pietų pertrauką, dėdavo „patiktukus“ socialiniuose tinkluose) nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Be to, pareiškėjos teigimu, autaritarinio rėžimo tarnybos filmuoja asmenis, dalyvaujančius mitinguose/piketuose, naudoja veidų atpažinimo programas ir po to juos persekioja, pareiškėja taip pat buvo nufilmuota, tačiau pareiškėja nenurodė buvusi persekiota. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija sprendžia, kad Baltarusijos valdžiai nebuvo kilę abejonių dėl pareiškėjos lojalumo. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjos ryšys su aptariamu (duomenys neskelbtini) yra ilgalaikis, tebesitęsiantis; kad, kaip pripažino pati pareiškėja, aptariamas (duomenys neskelbtini) vykdo įvairias su valstybės parama susijusias programas (skolininkams kompensuoja jų mokėtina palūkanas ir pan.), todėl, teismo vertinimu, tai lemia didesnę grėsmės tikimybę, kuri neišnyksta net ir nutraukus darbinius santykius.

Teismas atkreipia dėmesį, kad panaikinus pareiškėjos leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, bendravimas su vyru ir vaikais, kurie, kaip nustatyta byloje, turi tokį leidimą, nėra ribojamas, nes tiek pareiškėjos vyras, tiek jos vaikai yra Baltarusijos piliečiai ir turi galimybę neribotai lankytis ir gyventi Baltarusijoje. Duomenų, pagrindžiančių faktą, jog minėtoje šalyje jie būtų persekiojami ar jiems grėstų kitoks pavojus, byloje taip pat nėra pateikta. Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, Departamentas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos asmeniniai/šeiminiai ryšiai nėra reikšmingesni už grėsmę valstybės saugumui.

Visuotinai žinoma aplinkybė, kad Baltarusijos autokratinio režimo keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 16 straipsnyje konstatuojama: „Autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką“. Tuo tarpu Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje, kurios 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Taip pat visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusija ne tik priešiškai nusiteikusi Lietuvos atžvilgiu, bet ir skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo pradėjusi precedento neturinčią plataus masto agresiją Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ Lietuvos Respublikos Seimas pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.

Neįvertinus aptartų aplinkybių kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika visos visuomenės saugumo nenaudai. Tuo tarpu nėra jokios Konstitucijoje ar Konvencijoje ginamos vertybės, kuri sukurtų pareigą valstybei prisiimti tokią riziką.

Šioje byloje nėra jokių aplinkybių, kurios rodytų, kad VSD ar Departamentas piktnaudžiavo, be pagrindo naudojo valstybės saugumo motyvą, buvo nusiteikę prieš pareiškėją, taigi nepaneigta, kad sąžiningai siekė apginti nacionalinio saugumo interesą. Akcentuotina, kad VSD turint duomenų apie grėsmę valstybės saugumui, turi pareigą nedelsiant apie tai pranešti Departamentui (Įstatymo 4 straipsnio 6 dalis), todėl vien tai, kad pareiškėjai anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nereiškia, jog ji turi pagrįstą lūkestį tikėtis, kad leidimas negali būti panaikintas.

Atsižvelgdama į visą tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjos nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti Sprendimo1, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Dėl sprendimo uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti į informacinę sistemą.

Departamentas 2023 m. gegužės 12 d. priėmė sprendimą Nr. 23S66943, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos penkerius metus bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos trejus metus.

Draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką reglamentuotas Įstatymo 133 straipsnyje, kurio 5 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

Departamento sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką atitinka Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ 37 punktą, kuriame nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį, taip pat į užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nuostatas, nes Sprendime2 buvo vertinta tiek VSD Rašte siūlomas uždraudimo terminas, tiek pareiškėjos ryšiai.

Nors pareiškėja nurodo, kad tokie apribojimai, draudimai bei įpareigojimai nepagrįsti ir tik formalaus pobūdžio, tačiau pareiškėja nei faktiškai, nei teisiškai nepagrindė savo teiginių, todėl jos argumentai laikytini deklaratyviais. Akcentuotina, jog Departamentas vadovavosi turimais duomenimis ir Sprendime2 nurodė tiek teisinį, tiek faktinį jo pagrindą. Teisėjų kolegija savarankiškų pagrindų sprendimo uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką bei įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi panaikinimui nenustatė, todėl jis paliktinas galioti.

Nors pareiškėja ginčijo ginčijamų Sprendimų atitiktį VAĮ 10 straipsnio 5 daliai, tačiau tokie pareiškėjos argumentai laikytini nepagrįstais. Teismo argumentai dėl ginčijamų Sprendimų motyvacijos ir Departamento atlikto tyrimo visapusiškumo jau buvo nurodyti šiame sprendime, todėl teismas dėl jų pakartotinai nepasisako.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta teismas sprendžia, kad ginčijami Sprendimai buvo priimti laikantis nustatytos procedūros, atlikus objektyvų įrodymų tyrimą, įvertinus reikšmingas aplinkybes ir padarius teisingas išvadas, todėl jų panaikinimui nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjos J. B. (Y. B.) skundą atmesti.

Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.