Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo S. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 2 dalį ir, pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį, nuteistas laisvės apribojimu 2 (dvejiems) metams, uždraudžiant per šį laiką kasdien nuo 18 val. iki 22 val. lankytis kavinėse, restoranuose, baruose, smuklėse, aludėse, kuriose prekiaujama alkoholiniais gėrimais, tame tarpe ir alumi, ir įpareigojant kasdien nuo 23 val. iki 6 val. būti namuose, adresu (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. J. nuteistas už tai, kad neturėdamas leidimo laikė šaunamuosius ginklus ir šaudmenis, t.y. nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), neteisėtai, neturėdamas leidimo laikė šešis 5,6 mm kalibro šovinius ir savo gyvenamosios vietos pagalbinėse patalpose – rūsyje, neteisėtai, neturėdamas leidimo laikė 98 modelio Mauser šautuvo užraktą, 1891/1907 modelio Mosino šautuvo užraktą, kurie pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą (2010-11-18 redakcija Nr. XI-1146) laikomi C kategorijos šaunamaisiais ginklais, o savo darbo vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), paslėptą po darbo stalu neteisėtai laikė savadarbį, graižtvinį 5,6 mm kalibro šaunamojo ginklo vamzdį, kuris pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą (2010-11-18 redakcija Nr. XI-1146) laikomas draudžiamu ginklu, iki tol, kol 2011-03-03 15.35 val. policijos pareigūnai, atlikę kratą jo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), ir pagalbinėse patalpose – rūsyje, rado ir paėmė šešis 5,6 mm kalibro ilguosius žiedinio skėlimo šovinius, 98 modelio Mauser šautuvo užraktą, 1891/1907 modelio Mosino šautuvo užraktą, o 2011-03-03 16.35 val., atlikę kratą jo darbo vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), policijos pareigūnai rado ir paėmė savadarbį, graižtvinį 5,6 mm kalibro šaunamojo ginklo vamzdį.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nuosprendį: nelaikyti atsakomybę lengvinančia aplinkybe S. J. prisipažinimo bei nuoširdaus gailėjimosi ir S. J. , nuteistam pagal BK 253 straipsnio 2 dalį, paskirti ketverius metus laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs įrodymus ir teisingai kvalifikavęs S. J. nusikalstamą veiką, neteisingai pritaikė BK 41 straipsnio, 54 straipsnio ir 61 straipsnio nuostatas, dėl to S. J. paskyrė neteisingą, aiškiai per švelnią bausmę, neatitinkančią nusikalstamos veikos sunkumo bei įstatymo reikalavimų ir neužtikrinančia vieno iš bausmės tikslų – teisingumo principo įgyvendinimo. Prokurorė nurodo, jog teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje konstatavęs, kad kaltinamasis S. J. savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veiksmų pripažino iš dalies, vėliau nepagrįstai nurodė, jog S. J. nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs ir tai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Teigia, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme S. J. pripažino tik šaudmenų ir šaunamųjų ginklų radimo kratų metu faktą, tačiau neigė laikęs šaunamuosius ginklus ir šaudmenis savo gyvenamojoje vietoje, pagalbinėse patalpose ir darbo vietoje, todėl tokie jo parodymai, prokurorės nuomone, negali būti vertinami kaip kaltės pripažinimas ir nuoširdus gailėjimasis.

Prokurorė teigia, jog apygardos teismas, paskirdamas S. J. švelnesnę bausmės rūšį, nei numatyta baudžiamojo įstatymo sankcijoje, neįgyvendino bausmės paskirties: neatsižvelgė į bausmei keliamų tikslų (nubaudimo, teisingumo) įgyvendinimą, atsižvelgė tik į kaltinamojo asmenybę ir jo interesus. Mano, jog teismas negalėjo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, nes, įvertinus S. J. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, jo poziciją dėl jam pareikšto kaltinimo, skirti švelnesnę bausmės rūšį nei numatyta įstatyme už padarytą nusikalstamą veiką, nėra pagrindo. S. J. padaryta nusikalstama veika priskiriama prie tyčinių sunkių nusikaltimų, ji buvo išaiškinta tik policijos pareigūnų pastangomis, todėl švelnesnės bausmės rūšies paskyrimas, apeliantės manymu, aiškiai prieštarauja teisingumo principui.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė prokuratūros apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistojo S. J. gynėjas prašė prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė nuteistajam S. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sudėties, jo kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 2 dalyje, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, kas neginčijama ir apeliaciniame skunde.

Teismų praktikoje laikoma, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis yra tada, kai nustatomos abi jos sudedamosios dalys: prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių, objektyvių, turinčių juridinę reikšmę asmens padarytos veikos kvalifikavimui, bylos aplinkybių pripažinimas, galimai dalį kitų neesminių neigiant bei duodant ikiteisminio tyrimo institucijoms ir teismui teisingus parodymus iki nuosprendžio priėmimo. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas kritiškai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Ši aplinkybė objektyviai įvertinama pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą, žalos nukentėjusiajam atlyginimą ir pan.) (kasacinės nutartys Nr. 2K-584/2006, 2K-713/2007, 2K-57/2008, 2K-301/2008, 2K-38/2009, 2K-485/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu S. J. apklaustas įtariamuoju savo kaltės dėl neteisėto šaunamųjų ginklų ir šaudmenų laikymo nepripažino. Jis parodė, kad bute, kuriame buvo rasti šoviniai, negyvena jau šešerius metus, ten ateina tik tuomet, kai reikia sumokėti mokesčius. Taip pat jis nesinaudoja šio buto rūsiu, kurio raktus turi jo buvusi žmona. Rūsyje rasti du šautuvų užraktai yra ne jo, bet buvusios žmonos brolio A. A. , kuris juos atsivežė prieš 10-15 metų ir pasidėjo jų buto rūsyje. Bute rasti šoviniai jam taip pat nepriklauso, jie gali būti A. A. . Jis matė, kaip pastarasis atsinešė tuos šovinius į jų butą, nes tuo metu kartu su jais gyveno, bet kad šoviniai buvo laikomi pas jį (S. J. ), nežinojo. Darbovietėje rastas šaunamojo ginklo vamzdis ir kitos ginklo dalys taip pat ne jo, kam šie daiktai priklauso, nežino, dirbtuvės yra didelės, visiems prieinamos. S. J. nurodė, kad jis prisipažįsta, jog nepažiūrėjo, ar jo bute esančioje spintoje yra padėti šoviniai. Jei būtų pamatęs juos, būtų išmetęs (b.l. 84-86, 89-90). 2011 m. rugsėjo 20 d. įtariamojo papildomos apklausos metu S. J. nurodė, kad A. A. , atvažiavęs pas jį į namus, parodė jam ginklų užraktus, kurie buvo paimti kratos metu, ir pasakė, kad juos rado. S. J. suprato, kad tai ginklo dalys, bet jų neėmė ir nežinojo, kur jos buvo padėtos, taip pat nežinojo kaip jas reikia laikyti. Ar A. A. padėjo jas į rūsį, nežino. Maždaug po dviejų metų A. A. nusipirko garažą ir jį tvarkydamas rado šovinius. Juos parodė S. J. , tačiau kur juos laikė nežino. Tuo metu A. A. gyveno S. J. bute, todėl mano, kad kratos metu jo bute rastus šovinius galėjo palikti būtent jis, nes tie šoviniai taip pat buvo mažo kalibro. Kaip bute esančioje jo įrankių dėžėje atsirado šautuvo užrakto metalinė dalis, negali pasakyti, nes neprisimena (b.l. 92-94). Pareiškus galutinį įtarimą S. J. paaiškino, kad visas jam žinomas aplinkybes jis nurodė ankstesnių apklausų metu, įtarime išvardintos ginklų dalys bei šoviniai jam nepriklauso, kam priklauso, nežino (b.l. 98-99). Apklaustas teisiamajame posėdyje nuteistasis S. J. nurodė, kad kaltu dėl jam pareikšto kaltinimo prisipažįsta, tačiau paaiškino, kad jo kaltė pasireiškė tuo, jog jis nežiūrėjo, ką turi savo namuose. Jis parodė, kad ginklų užraktus ir šovinius jo namuose galėjo palikti tik buvusios žmonos brolis A. A. . Darbo vietoje rastos ginklų dalys jam nepriklauso, kaip jos ten atsirado, nežino (b. l. 162-163). Kreipdamasis į teismą paskutiniu žodžiu nuteistasis S. J. nurodė, jog pats kaltas dėl to, kad neapsižiūrėjo. Būtų pamatęs, būtų tikrai išmetęs (b.l. 177). Iš pirmiau aptartų S. J. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, matyti, jog pastarasis viso bylos proceso metu neigė esmines padaryto tyčinio nusikaltimo, numatyto BK 253 straipsnio 2 dalyje, aplinkybes, kurios nustatytos byloje surinktų įrodymų visetu, todėl vertinti tokius S. J. parodymus kaip prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką apygardos teismas neturėjo jokio pagrindo. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų S. J. nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Taigi, esant šioms aplinkybėms, apygardos teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad S. J. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką bei nuoširdžiai gailisi, ir be pagrindo pripažino tai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, iš nuosprendžio šalintina S. J. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę. Vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, yra bausmės teisingumo principas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas teisingumo principo reikšmę skiriant bausmes, ne kartą yra pažymėjęs, kad bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys Nr. 2K-594/2007, 2K-123/2008, 2K-152/2009 ir kt.).

Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgdamas į BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintas aplinkybes ir laikydamasis kitų šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau specialiai įstatymo numatytais atvejais teismas gali paskirti švelnesnę bausmę už sankcijoje numatytą. Tokia galimybė įtvirtinta ir BK 54 straipsnio 3 dalyje, kuri reglamentuoja, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Taigi teismas, įvertinęs veikos pavojingumą ir visas kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, bei padaręs išvadą, jog kaltininkui konkretaus straipsnio sankcijoje numatyta švelniausioji bausmė nėra teisinga, gali konkrečioje byloje kaltininkui nustatyti kitokias, individualizuotas bausmės ribas, nuosprendyje nurodydamas, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Pažymėtina, jog įstatymas nereikalauja nustatyti kažkokias ypatingas ar ekstraordinarines aplinkybes. Teismo išvada, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, paprastai daroma tada, kai nustatomos tokios aplinkybės, kurios rodo žymiai mažesnį tiek kaltininko padarytos nusikalstamos veikos, tiek jo asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys Nr. 2K-420/2006, 2K-279-2011 ir kt. ).

Nuteistasis S. J. padarė nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 2 dalyje, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). BK 253 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas nuo ketverių iki aštuonerių metų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje byloje apygardos teismas pagrįstai pripažino, kad sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas padarytai nusikalstamai veikai ir kaltininko asmenybei, taigi, prieštarautų teisingumo principui, todėl teisingai S. J. atžvilgiu taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde ginčija prokurorė. Tačiau, parinkdamas S. J. skirtiną bausmę, apygardos teismas nepakankamai įvertino bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, neatsižvelgė į visus BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausme siekiamus tikslus ir dėl to nuteistajam paskyrė aiškiai per švelnią bausmę.

BK 253 straipsnio 2 dalis, pagal kurią kvalifikuota S. J. nusikalstama veika, numato atsakomybę tam, kas neturėdamas leidimo pagamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo ne mažiau kaip tris šaunamuosius ginklus, didelės sprogstamosios galios arba didelį kiekį šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų. S. J. šioje byloje nuteistas už tai, kad savo gyvenamojoje vietoje, pagalbinėse patalpose bei darbo vietoje neteisėtai, neturėdamas leidimo, laikė tris skirtingų šaunamųjų ginklų pagrindines dalis, t.y. 98 modelio Mauser ir 1891/1907 modelio Mosino šautuvų užraktus bei savadarbį graižtvinį 5,6 mm kalibro šaunamojo ginklo vamzdį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatomis, pagrindinės šaunamųjų ginklų dalys prilyginamos šaunamiesiems ginklams, jų laikymui keliami tokie patys reikalavimai, todėl tai, kad S. J. neteisėtai laikė ne šaunamuosius ginklus, bet jų pagrindines dalis, nepaneigia pastarojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir nesumažina jo kaltės. Kita vertus, akivaizdu, jog atskiros skirtingų šaunamųjų ginklų pagrindinės dalys pačios savaime realaus pavojaus visuomenės saugumui nekelia. Byloje nėra jokių duomenų, kad S. J. neteisėtai laikytos ginklų dalys buvo panaudotos nusikalstamiems ar kokiems nors kitokiems neteisėtiems tikslams įgyvendinti, reali žala baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms nuteistojo nusikalstamais veiksmais padaryta nebuvo. Pas S. J. bute rasti šeši 5,6 mm kalibro šoviniai yra tinkami šaudyti, tačiau jų kiekis nėra didelis. Taigi, visos šios aptartos aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, suponuoja išvadą, jog S. J. padaryto nusikaltimo pavojingumas yra žymiai mažesnis nei rūšinis BK 253 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo pavojingumas, ką teisingai skundžiamame nuosprendyje konstatavo apygardos teismas.

Sprendžiant dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo reikšmingas ir nuteistojo S. J. asmenybės vertinimas. Bylos duomenimis, S. J. yra brandaus amžiaus (54 metai), iki nusikaltimo padarymo ilgą laiką dirbo AB „T“ (duomenys pakeisti), ten dirba ir šiuo metu, bendrovės vadovo apibūdinamas kaip geras savo srities specialistas. Psichikos ir priklausomybės ligų įskaitose jis neregistruotas. Nuteistasis praeityje buvo nusikaltęs, tačiau nusikaltimas padarytas dar 1992 metais, jis buvo kitokio pobūdžio (pasikėsinimas įvykdyti vagystę) ir teistumas už jį yra išnykęs. S. J. baustas administracine tvarka, turi galiojančių nuobaudų už viešosios rimties trikdymą (b.l. 116-120, 126). Duomenų, kad po šio nusikaltimo padarymo S. J. būtų padaręs kokius nors teisės pažeidimus, byloje nėra.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmiau aptartos S. J. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, o taip pat ir nuteistojo asmenybę apibūdinančios aplinkybės sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui svarstyti klausimą dėl švelnesnės, negu baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta, bausmės S. J. paskyrimo ir tokią bausmę paskirti. Nors, kaip matyti iš pirmiau aptartų S. J. charakterizuojančių duomenų, pastarojo asmenybė nėra išimtinai teigiama, tačiau visuma jo padarytą nusikalstamą veiką ir asmenybę apibūdinančių aplinkybių, kolegijos nuomone, rodo mažesnį jų pavojingumą ir patvirtina apygardos teismo išvadą, kad, paskyrus nuteistajam BK 253 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą net ir švelniausią bausmę, ji neatitiktų BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinto reikalavimo užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Tačiau BK 41 straipsnyje įtvirtintas reikalavimas užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą kartu nustato pareigą teismui už padarytą nusikalstamą veiką paskirti tokią bausmę, kuri sulaikytų asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubaustų nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimtų ir apribotų nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas bei paveiktų bausmę atlikusius asmenis, kad šie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. (kasacinė nutartis Nr. 2K-52/2008). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad apygardos teismas, parinkdamas S. J. dviejų metų laisvės apribojimo bausmę, šiuos bausmės tikslus bei bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, tame tarpe tai, kad S. J. padarė tyčinį sunkų nusikaltimą, už kurį baudžiamasis įstatymas numato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę, kad viso proceso metu nuteistasis neigė padaręs inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nėra kitų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, įvertino nepakankamai, todėl S. J. už BK 253 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyrė aiškiai per švelnią savo rūšimi bausmę, kuria nebus pasiekti pirmiau minėti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai. Kolegijos manymu, įvertinus visas pirmiau aptartas byloje nustatytas aplinkybes, bausmės paskirtį, teisingumo bei protingumo principus atitinkanti bausmės rūšis S. J. yra BK 253 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, tačiau, atsižvelgiant į BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, ji skirtina mažesnė nei sankcijoje numatyta minimali šios bausmės riba.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nuosprendį pakeisti:

pašalinti S. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

S. J. , pripažintam kaltu pagal BK 253 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirti laisvės atėmimo bausmę vieneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityti sulaikyme išbūtą laiką nuo 2011 m. kovo 3 d. iki 2011 m. kovo 4 d.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.