Utenos apylinkės teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi prašymą patvirtinti taikos sutartį civilinėje byloje Nr. 2-1234-356/2017, pagal ieškovų V. T. ir K. T. ieškinį atsakovei Utenos rajono savivaldybės administracijai dėl sutarties pripažinimo galiojančia

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovė Utenos rajono savivaldybės administracija nustatytu terminu atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Šalys pateikė (teisme gauta 2017-07-12, patikslinta – 2017-09-28, dar kartą patikslinta – 2017-10-03) taikos sutartį, prašė ją patvirtinti ir civilinę bylą nutraukti.

Motyvuojamoji dalis

Civilinė byla nutrauktina.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 140 straipsnio 3 dalies nuostatas, bet kurioje proceso stadijoje šalys gali baigti bylą taikos sutartimi.

Byloje šalių pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovui K. T. (duomenys neskelbtini) buvo išduotas orderis Nr.144 apsigyventi bute, esančiame (duomenys neskelbtini) 4 (12 b.l., c/b Nr. 2-546-842/2017), ieškovams nustatyta tvarka Utenos rajono valdybos (duomenys neskelbtini) potvarkiu Nr.106 p (41-43 b.l., 13 b.l. c/b Nr. 2-546-842/2017) buvo leista įsigyti nuosavybės teise butą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovų susitarimas dėl to, kieno vardu bus sudaroma pirkimo–pardavimo sutartis ir kas taps perkamo buto savininku, buvo patvirtintas Valstybinės Utenos laboratorinių elektros krosnių gamyklos personalo skyriaus viršininkės O. J. (44-45 b.l.) (pagal 1991-07-29 įstatymo „ Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio notariato įstatymo papildymo 16/1 straipsnio, galiojusio iki 1995-06-28, tokį šeimos narių susitarimą galėjo patvirtinti ir įmonės, įstaigos ir organizacijos), iš pažymos matyti, kad atsakingu gyvenamojo ploto (buto, esančio (duomenys neskelbtini)) nuomininku yra ieškovas K. T., o šiame bute dar gyvena ieškovė V. T. ir sūnūs Arūnas ir G. T.) (45 b.l.)), ieškovai pagal 1992-04-13 įkainojimo aktą Nr. 3832 (47-48 b.l., 14 b.l., c/b Nr. 2-546-842/2017) nustatytais terminais yra pilnai atsiskaitę už šį nekilnojamąjį daiktą ir sumokėję mokestį už pirkimo – pardavimo sutarties patvirtinimą (15-16 b.l. c/b Nr. 2-546-842/2017), ieškovai užsakė, ir buvo parengta buto techninės apskaitos byla (10-11 b.l., c/b Nr.2-546-842/2017), butu nuolatinai naudojasi nuo jo suteikimo (duomenys neskelbtini), tačiau buto pirkimo-pardavimo sutartis (17 b.l., c/b Nr.2-546-842/2017 ), nors jos projektas buvo parengtas dar 1992 m., nėra patvirtinta notaro, o butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise, remiantis 1997-04-21 Savivaldybės valdybos sprendimu Nr. 188 ir 1997-04-30 priėmimo perdavimo aktu Nr. 316 (31-37 b.l., 18 b.l. c/b Nr. 2-546-842/2017), priklauso Utenos rajono savivaldybės tarybai (nuo 2015-01-27 – Utenos rajono savivaldybei, o panaudos teise valdo Utenos rajono savivaldybės administracija (60-61 b.l.)), ieškovai butu iki šiol naudojasi nuomos sutarties pagrindu.

Savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimas juo įstatymo 12 straipsnio pagrindu atsakovė turi teisę jam patikėjimo teise perduotą minėtą savivaldybės turtą valdyti, naudoti ir disponuoti juo.

VĮ Registro centro duomenys (62-63 b.l.) patvirtina, kad ieškovams nuosavybės teisės į jokius kitus nekilnojamuosius daiktus registruotos nebuvo, kas leidžia daryti išvadą, kad lengvatine tvarka jie nebuvo įgiję kito buto.

Taigi šalių pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovai turėjo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą, tam buvo šiame įstatyme nustatytos būtinos privatizavimo sąlygos: gyvenamoji patalpa buvo privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); ieškovai buvo subjektai, kuriems įstatymu buvo suteikta teisė privatizuoti butą (4 straipsnis); ieškovai išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdami per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, t.y. nustatyta tvarka buvo patvirtinę susitarimą su šeimos nariais dėl to, kieno vardu bus sudaroma pirkimo–pardavimo sutartis ir kas taps perkamo buto savininku (1, 5 straipsniai), sumokėjo visą įkainojimo akte nurodytą kainą ir valstybinį mokestį už sutarties patvirtinimą (10 straipsnis).

Butų privatizavimo įstatymo 10-11 straipsniai nustatė, kad gyvenamojo namo ar buto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir įsigalioja nuo tos dienos, kai ji notariškai patvirtinta. Nors Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais buvo atlikti visi būtini veiksmai, šalių sutartis dėl buto pirkimo–pardavimo notarine tvarka liko nepatvirtinta, Butų privatizavimo įstatymas nuo 2001-01-01 neteko galios.

Jau minėta, kad yra pagrindas daryti išvadą, kad ieškovai, kaip subjektai, kuriems įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdami veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovų bei atsakovės, kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo. Nors teisės normos, panaikinančios ankstesniąją, įsigaliojimas reiškia, kad panaikinama norma nebeveikia ateičiai, bet tai nereiškia, kad išnyksta civilinės teisės ir pareigos, įgytos ankstesnės normos pagrindu ir joje nustatytomis sąlygomis. Teismai privalo šias teises pripažinti ir ginti nuo pažeidimų teisių atsiradimo metu galiojusių teisės normų pagrindu. Konstitucijoje yra įtvirtintas teisinio saugumo principas, jis reiškia valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus bei teisėtus lūkesčius.

Ginčas byloje kilo dėl buto pirkimo – pardavimo sutarties, kuri turėjo būti sudaryta privatizavimo eigoje, pripažinimo galiojančia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.93 straipsnio 4 dalies tvarka. Pažymėtina, kad CK 1.93 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia. Jau minėta, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, jog ieškovai buvo tinkami privatizavimo subjektai, o ginčo butas – tinkamas privatizavimo objektas, taip pat, kad ieškovai savalaikiai atliko tam tikrus veiksmus, siekdami įgyvendinti Butų privatizavimo įstatyme jiems numatytą teisę vieną kartą lengvatinėmis sąlygomis įsigyti valstybei priklausantį nekilnojamąjį turtą - būstą, kuris ieškovų šeimai buvo suteiktas įstatymų nustatyta tvarka, kuriame šeima gyveno. Butų privatizavimo įstatymo 10 -11 straipsniai nustatė tik tai, kad gyvenamojo namo ar buto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir įsigalioja nuo tos dienos, kai ji notariškai patvirtinta, tačiau nenustatė, kad pareiga rūpintis, jog sutartis būtų notariškai patvirtinta, tenka būtent asmenims, ketinantiems privatizuoti butą. Nagrinėjamu atveju atsakovė neginčijo ieškovų nurodytų faktinių aplinkybių, nes neturi galimybės pateikti įrodymų, galinčių paneigti ieškovų nurodytas faktines aplinkybes ir patvirtinti, kad 1992 metais minėta sutartis liko notariškai nepatvirtinta dėl pačių ieškovų kaltės. Nors ieškovai, kad apginti savo pažeistas teises, kreipėsi į teismą suėjus bendrajam 10 metų ieškinio senaties terminui ( iki 2001-07-01 galiojusio CK 84 straipsnio 1 dalis, nuo 2001-07-01 galiojančio CK 1.125 straipsnio 1 dalis, 2000-07-18 įstatymo Nr. VIII-1864 10 straipsnio 1 dalis), tačiau atsakovė taikyti ieškinio senatį neprašė (CK 1.126 straipsnio 2 dalis).

Šalys – ieškovai V. T. ir K. T. ir atsakovė Utenos rajono savivaldybės administracija – abipusių nuolaidų būdu pasiekė abiems šalims priimtiną susitarimą, sudarė taikos sutartį, kurią prašė patvirtinti, o civilinę bylą nutraukti. Nurodė, jog šalims yra žinoma, kad sudarius taikos sutartį, ją teismui patvirtinus ir civilinę bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (CPK 293 straipsnio 5 punktas, 294 straipsnio 2 dalis).

Šalių sudaryta taikos sutartis (2017-10-03 teismui pateikta patikslinta (56-58 b.l.)) tvirtintina, nes šis šalių veiksmas neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui, civilinė byla nutrauktina (CPK 293 straipsnio 5 punktas, 294 straipsnio 2 dalis).

Ieškovams Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriaus 2016-12-06 sprendimu Nr. 2.4-(NTP-2)-16-T-2693-20653 ir 2016-12-16 sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, ieškovei apmokant 100 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų, o ieškovui – 50 proc. (6-9 b.l., Nr. 2-546-842/2017), todėl jie (ieškovas – 50 proc.) yra atleisti nuo bylinėjimosi išlaidų – žyminio mokesčio, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu – atlyginimo valstybei. Ieškovas ieškinį apmokėjo 21 EUR žyminiu mokesčiu (1/4 žyminio mokesčio). Taikos sutartimi ieškovai atsisakė reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (CPK 94 straipsnis ).

CPK 99 straipsnis nustato, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos valstybei atlyginamos pagal CPK 96 straipsnyje nustatytas taisykles. Šias išlaidas teismas priteisia savo iniciatyva, gavus duomenis apie valstybės garantuojamą teisinę pagalbą organizuojančios institucijos apskaičiuotas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas. Pagal pateiktas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriaus pažymas (19, 59 b.l. ), šios išlaidos iš viso yra 267,12 EUR (už ieškovei teiktą teisinę pagalbą – 213,16 EUR, ieškovui – 53,96 EUR). Kitos bylinėjimosi išlaidos, kurių dalis – 25 proc. turėtų būti atlygintos valstybei, yra žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu.

CPK 96 straipsnis nustato, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Jeigu ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleistas. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, o atsakovas atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, tai bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, neatleisto nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, proporcingai atmestai jo ieškinio reikalavimų daliai. Jeigu abi šalys nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo atleistos, bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų. Teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Tai pat, CPK 3 straipsnio 7 dalis nustato, kad jeigu įstatymai ar ginčo šalių susitarimas numato, kad tam tikrus klausimus teismas sprendžia savo nuožiūra, teismas tai darydamas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais.

Šiuo nagrinėjamu atveju atsakovė, nors sutiko sudaryti taikos sutartį su ieškovais, neprašė taikyti ieškinio senatį, o taikos sutartimi iš esmės ieškovų reikalavimai tenkinami, tačiau, kaip matyti, 1992 metais, jeigu ieškovai būtų kreipęsi teisminės gynybos nedelsdami, bylos šalimi būtų buvęs pirkimo – pardavimo sutartyje nurodytas subjektas – Utenos rajono valdyba. Kaip matyti iš atsakovės atsakymo ieškovams (7 b.l.), atsakovei nėra žinomos priežastys, šalims sukliudžiusios pirkimo-pardavimo sutartį patvirtinti notariškai. Teismas daro išvadą, kad esant tokioms faktinėms aplinkybėms, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, atsakovę šiuo nagrinėjamu atveju laikyti bylos šalimi, kurios nenaudai priimtas teismo sprendimas, ir priteisti valstybei bylinėjimosi išlaidas, pagrindo nėra (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 93 straipsnis, 93 straipsnis, CK 1.5 straipsnio 4 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 42 straipsniu, 94 straipsniu, 96 straipsniu, 140 straipsnio 3 dalimi, 290 - 291 straipsniais, 293 straipsnio 5 punktus, 294 - 295 straipsniais

nutaria:

1. Patvirtinti šalių – ieškovų V. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) K. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovės Utenos rajono savivaldybės administracijos, juridinio asmens kodas 188710442, – sudarytą taikos sutartį tokio turinio:

1.1. atsakovė Utenos rajono savivaldybės administracija, atstovaujama administracijos direktoriaus Jono Slapšinsko, pripažįsta ieškinį dalyje dėl sutarties pripažinimo galiojančia ir prašo pripažinti 1992-05-19 sutartį dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), sudaryta tarp pardavėjo – Utenos rajono valdybos ir pirkėjų – V. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir K. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) galiojančia, patvirtinant šios sutarties sudarymą 1992-05-19.

1.2. Ieškovai V. T. ir K. T. bei Utenos rajono savivaldybės administracija patvirtina, kad butas, bendrojo 63,76 kv. m. ploto, esantis (duomenys neskelbtini), perduotas ieškovams V. T. ir K. T. pagal 1989-06-19 Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos tipinę sutartį.

1.3. Ieškovai V. T. ir K. T. atsisako reikalavimo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

2. Civilinę bylą Nr. 2-1234-356/2017 nutraukti.

3. Šios nutarties kopijas išsiųsti ieškovams (per jų atstovą), atsakovei.

Nutartis per 7 dienas nuo nutarties kopijos įteikimo dienos atskiruoju skundu gali būti skundžiama Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Utenos rajono apylinkės teismą.