Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jankauskienės, Svetlanos Jurgaitienės ir Audriaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. P. ir jo gynėjo advokato M. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. birželio 7 d. nuosprendžio, kuriuo I. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, BK 260 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas:

– pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – 3 (trijų) mėnesių viešųjų darbų bausme, įpareigojant per bausmės laiką išdirbti 30 (trisdešimt) valandų visuomenės labui;

– pagal BK 260 straipsnio 1 dalį – 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, skirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 1 (vienerių) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas I. P. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2023 m. liepos 24 d. 16.40 val., iki 2023 m. liepos 25 d. 10.35 val. (viena para).

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo tos dienos, kai I. P. savarankiškai prisistatęs pradės atlikinėti bausmę arba nuo faktinio I. P. sulaikymo pagal įsiteisėjusį nuosprendį dienos.

I. P. ikiteisminio tyrimo metu paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, dokumento (asmens tapatybės kortelės) paėmimas, paliktos galioti iki bausmės vykdymo pradžios.

Šiuo nuosprendžiu taip pat pripažinti kaltais ir nuteisti ir M. M. bei E. Š. (E. Š.), tačiau jie nuosprendžio neskundžia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

I. A. skundo atsiliepimo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

3.5. Apeliantai cituodami Lietuvos A. T. nutartį, priimtą baudžiamoje byloje Nr. 2K-316-788/2019, pažymi, jog BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos buvo taikytos už nusikaltimą, numatytą pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, o šiuo atveju yra padarytas lengvesnis nusikaltimas, taip pat I. P. turėjo priklausomybę, jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, darbą, sportuoja, turi draugę, yra saistomas socialiniais ryšiais. Bylos aplinkybės patvirtina, jog jo padarytas nusikaltimas nėra tipinis, yra mažesnio pavojingumo nei įprasta tokiems nusikaltimams, be to ir paties kaltinamojo asmenybės pavojingumas visuomenei nėra didelis, kadangi I. P. yra neteistas, o nusikalstamai veikė vedinas tik priklausomybės narkotinėms medžiagoms, o šiuo metu yra visiškai pakeitęs savo gyvenimo būdą, nebevartoja narkotinių medžiagų, vedą sveiką gyvenseną bei yra charakterizuojamas teigiamai. Visos šios aplinkybės patvirtina, jog bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus laisvės apribojimo bausmę su intensyvia priežiūra.

4. Atsiliepime į nuteistojo I. P. ir jo gynėjo advokato M. Š. apeliacinį skundą Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroras R. M. prašo nuteistojo ir jo gynėjo skundą atmesti.

4.1. Prokuroras pabrėžia, kad apylinkės teismas teisingai įvertino bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, kadangi nėra išimtinių aplinkybių, kurios tą leistų daryti ir nesuponuoja išvados dėl mažiau pavojingos nuteistojo asmenybės. Nėra nustatyta aplinkybių, kad būtų galima teigti, jog bausmės paskyrimas pagal straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją prieštarautų BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam teisingumo principui. Be to, veikų padarymą lėmė ne atsitiktinumas, nepalankiai susiklosčiusios gyvenimo aplinkybės, beviltiška finansinė situacija, o kaltinamojo ciniškas požiūris į visuomenėje priimtų elgesio normų, įstatymų laikymąsi.

Motyvuojamoji dalis

I. A. instancijos teismo išvados ir argumentai

6. Nuteistasis I. P. ir jo gynėjas neskundžia byloje nustatytų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių ir jų teisinio vertinimo. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Pirmosios instancijos teismas ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų. Tinkamai įvertinęs įrodymus, jais remdamasis apylinkės teismas teisingai nustatė nusikaltimų padarymo aplinkybes bei I. P. nusikalstamus veiksmus pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir BK 260 straipsnio 1 dalį kvalifikavo tinkamai. Tačiau nuteistasis ir jo gynėjas ginčija nuosprendžio dalį dėl paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės ir prašo paskirti laisvės apribojimo bausmę. Todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalimi, pasisako tik dėl šių apeliaciniame skunde keliamų klausimų.

7. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliantų skundo, prokuroro atsiliepimo argumentus, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus bei baudžiamosios bylos medžiagą, daro išvadą, kad apylinkės teismas laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, nuteistajam už padarytas nusikalstamas veikas paskyrė teisingas ir adekvačias bausmes, taip pat išdėstė pagrįstus motyvus dėl ko iš esmės nėra pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų.

8. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam I. P. paskirtos griežčiausios bausmės rūšies ir trukmės pagrįstumo, teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas neatitiktų pirmiau išdėstytų bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų, baudžiamasis įstatymas numato išimtis iš bendros taisyklės (BK 54 straipsnio 3 dalis, 62 straipsnis).

9. Bausmės skyrimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų diskrecija, tačiau apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam I. P. šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, motyvavo jam skiriamos bausmės rūšį bei dydį, atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padarytų nusikaltimų pobūdį ir pavojingumą, bei paskyrė jam teisingą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta ar per švelni.

10. Nuteistasis I. P. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde prašo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas bei paskirti švelnesnę negu numatyta įstatyme bausmę.

11. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas svarstė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo nuteistajam galimybę dėl BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, tačiau padarė išvadą, kad pagrindų skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę byloje nėra. Tam pritarią ir šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka išnagrinėjusi apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija.

12. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, spręsdamas švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės paskyrimo klausimą, pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų taikyti BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatų. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, už kiekvieną nusikalstamą veiką gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Nagrinėjamu atveju I. P. nei savo noru pranešė teisėsaugos institucijoms apie nusikalstamą veiką, nei iš esmės padėjo ją atskleisti, o tik kitų byloje jau anksčiau surinktų įrodymų kontekste savo kaltę pripažino, todėl svarstyti dėl nuteistajam paskirtos bausmės švelninimo BK 62 straipsnio 1 dalies pagrindu nėra galimybės. Tas pats pasakytina ir dėl BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo galimumo. BK 62 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir yra bent viena iš 1-6 punktuose numatytų aplinkybių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, sprendžiant BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo klausimą, visų pirma turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-740/2006, Nr. 2K-424/2007, Nr. 2K-449/2007, Nr. 2K-123/2008, Nr. 2K-7-287/2009, Nr. 2K-650/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė tik vieną nuteistojo I. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Taigi, šiuo atveju svarstyti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo klausimą taikant BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatas, nėra teisinio pagrindo.

13. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtinta nuostata, kad BK 54 straipsnio 3 dalis suteikia teismui galimybę pašalinti prieštaravimą teisingumo principui, nors baudžiamasis įstatymas nepateikia šio principo apibrėžimo. Turint omenyje teisingumą teisingos bausmės paskyrimo prasme, teisingumas visų pirma reiškia įstatymo nustatytą optimalų kaltininkui pasitaisyti reikalingą bausmės dydį. Teisingumo principui prieštarauja tiek aiškiai per griežtos, tiek ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-98/2008, 2K-449-942/2016).

14. Kaip teisingai nurodyta apeliaciniame skunde, teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2011, 2K-365/2011, 2K-432/2014, 2K-186-942/2015). Vertinant bylai reikšmingą kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį atlieka kaltininko nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, ankstesnis elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, taip pat nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-348/2013, 2K-281-942/2018, 2K-24-689/2019).

15. Teisėjų kolegija, įvertinusi padaryto nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje, pobūdį bei nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, be to, ir tai, kad anksčiau buvo jo buvo padaryta ir dar viena nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti apie mažesnį kaltininko asmenybės ir jo padarytos veikos pavojingumą.

16. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog I. P. padarė vieną nesunkų nusikaltimą asmens sveikatai ir vieną sunkų nusikaltimą, susijusį su disponavimu narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti. Už sunkaus nusikaltimo padarymą baudžiamasis įstatymas numato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę – nuo dvejų iki aštuonerių metų. Nusikaltimas, kuriuo sukeliamas pavojus žmonių gyvybei ir sveikatai, yra baigtas, padarytas veikiant tiesiogine tyčia. Nuteistasis I. P. įgijo, laikė ir kitiems asmenims (M. M. ir E. Š.) už atlygį pardavė narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), be to bylos duomenimis yra pagrindo manyti, kad tokia I. P. veika nebuvo atsitiktinė. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad I. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu pats buvo priklausomas nuo narkotinių medžiagų, o jų dalį tik pardavė pažįstamiems asmenims, kurie taip pat kaip jis jau turėjo priklausomybę ir jo patys paprašydavo, kas rodo mažesnį padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir sudaro pagrindą skirti švelnesnę nei sankcijoje numatyta bausmę, tačiau teisėjų kolegija nesutinka su tokiu apeliantų argumentu.

17. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors šioje byloje aiškiai nustatyti tik du narkotinių medžiagų pardavimo atvejai, tačiau kitų nuteistų asmenų – M. M. ir E. Š. parodymai patvirtina, kad I. P. ne tik šiais dviem atvejais pardavė narkotinių medžių, tačiau tokių pardavimo atvejų galimai buvo ir daugiau, tačiau tyrimo apimtis šiuo atveju tik tuo ir apsiribojo. Priešingos išvados neleidžia daryti ir byloje esanti I. P. telefoninių pokalbių suvestinė, „Messenger“ programėlėje esantys susirašinėjimai su įvairias asmenimis, kas gana patikimai leidžia daryti išvadą, jog nuteistasis I. P. nekotines medžiagas galėjo platinti ir kitiems, ikiteisminio tyrimo nenustatytiems asmenims. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šiuos duomenis, neįžvelgia aplinkybių, kurios konkrečiu atveju leistų vertinti nuteistojo veikos pavojingumą kaip daug mažesnį nei rūšinį tokių nusikalstamų veikų pavojingumą, ar pripažinti, kad nuteistojo asmenybė vertintina kaip mažiau pavojinga, dėl ko, švelnesnės bausmės, negu numatyta baudžiamajame įstatyme jam skyrimas, šiuo atveju nėra galimas. Aptartos aplinkybės leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad švelnesnės nei laisvės atėmimo bausmės skyrimas neatitiktų bausmės tikslų ir paskirties bei nuo naujų nusikaltimų darymo nuteistojo nesulaikytų.

18. Pirmosios instancijos teismas skirdamas nuteistajam bausmę atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytas aplinkybes ir galimybes ją taikyti. Nustatė vieną I. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, tai yra jog prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, nenustatė atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Svarbu pažymėti, kad I. P. nors vienerių metų laikotarpyje administracine tvarka nebaustas, nusikaltimo padarymo metu taip pat buvo neteistas, tačiau BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė nepraėjus vieneriems metams po ikiteisminio tyrimo dėl smurtinio pobūdžio nusikaltimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nutraukimo kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius (BK 38 straipsnis). Teismas atsižvelgė ir į tai, kad I. P. nusikalstamos veikos padarymo metu nedirbo, todėl disponavimas narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti galėjo būti jo pragyvenimo šaltinis, taip įvertino, kad šiuo metu jis dirba, darbdavio charakterizuojamas teigiamai. Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam I. P. už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyrė minimalią šio straipsnio sankcijoje numatytą terminuoto laisvės atėmimo bausmę, o už pirmą kartą padarytos BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, skyrė švelniausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – viešuosius darbus. Be to, atsižvelgęs į tai, kad nuteistasis prisipažino kaltu padaręs nusikalstamas veikas ir byloje buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, jam paskirtą subendrinta bausmę pagrįstai sumažino vienu trečdaliu.

19. Teisėjų kolegijos nuomone, I. P. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio reikalavimus, adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai, tinkamai individualizuota, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei nuteistojo asmenybės pavojingumą, o bendrindamas skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, teismas pagrįstai taikė bausmių apėmimo būdą (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas), tad ir galutinę subendrintą bausmę laikyti aiškiai per griežta nėra teisinio pagrindo.

20. Apeliaciniame skunde akcentuojamos teigiamai nuteistąjį apibūdinančios, jo pozityvų elgesį patvirtinančios aplinkybės nėra pakankamos švelninti I. P. paskirtą bausmę. Į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas jau atsižvelgė skirdamas jam minimalią sankcijoje numatytą terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Šiame kontekste būtina pažymėti ir tai, kad teisingumo principui prieštarauja ne tik aiškiai per griežtos, bet ir aiškiai per švelnios bausmės paskyrimas. Be to, teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienpusiškai, siejant jį tik su nuteisto asmens interesais, nes tai neatitiktų bausmės (valstybės prievartos priemonės) paskirties. Todėl teisėjų kolegija nemato pagrindo švelninti nuteistajam skirtą bausmę ar juo labiau skirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

21. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. birželio 7 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Todėl nuteistojo I. P. ir gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo I. P. ir jo gynėjo advokato M. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.