Šiaulių apygardos teismo sprendimas

2017-04-11 · Civilinė byla Nr. 2-378-210/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2017-04-11Šiaulių apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2018-03-22Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-04-11
Bylos Nr.
2-378-210/2017
Teisminio proceso Nr.
2-59-3-00328-2016-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vytautas Kursevičius
Ieškovas
V. L.
Atsakovas
Prokuratūros, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, Policijos Departamentui prie VRM
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2-378-210/2017Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00328-2016-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.2.4.2; 2.6.10.5.2.17; 3.2.6.1 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. balandžio 11 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Kursevičius,sekretoriaujant Indrei Šležienei ir Irenai Dominauskienei,dalyvaujant:ieškovui V. L.,ieškovo atstovui advokatui S. B.,atsakovo – Prokuratūros atstovui – prokurorei L. M.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. L. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos; Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros; Policijos Departamentui prie VRM (Panevėžio AVPK) dėl turtinės ir neturtinės žalos kilusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų neteisėtų veiksmų atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ieškinio esmė, faktai ir reikšmingos aplinkybės.

1. Ieškovo nurodomos faktinės aplinkybės ir reikalavimo teisiniai argumentai.

Ieškinyje keliamas reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kuri kildinama iš, ieškovo teigimu, neteisėtų policijos ir prokuratūros pareigūnų veiksmų inicijuojant ikiteisminio tyrimo pradėjimą ir jo vykdymą, bei bylos neteisėtą procesą teisme ieškovo V. L. atžvilgiu.

Šalies argumentai

Ieškovas V. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės 51987,95 Eurų žalos atlyginimo. Jo reikalaujamos žalos atlyginimo sudėtinės dalys yra - 6987,95 Eur turtinė ir 45 000 Eur neturtinė žala.

Ieškovas ieškinio pareiškime nurodė, kad Panevėžio apskrities vyriausiajame policijos komisariate 2007 m. lapkričio 16 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 50-1-00811-07 dėl A. L. 2007 m. lapkričio 12 d. UAB „Dorsimus“ priklausančiame mikroautobuse, stovėjusiame (duomenys neskelbtini) padarytų sužalojimų: šeštojo stuburo slankstelio lūžimo, panirimo nugaros smegenų traumos, t. y. sunkaus sveikatos sutrikdymo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalį.

Panevėžio apygardos prokuratūra 2008 m. rugsėjo 25 d. surašė kaltinamąjį aktą ir šią baudžiamąją bylą su kaltinamuoju aktu perdavė Panevėžio miesto apylinkės teismui, kuris 2011 m. sausio 14 d. priėmė išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius, kad ieškovas V. L. dalyvavo nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje, padaryme.

Šalies argumentai

Ieškovas reikalaudamas iš Lietuvos valstybės žalos atlyginimo teigia, jog tokią tyrimo ir šios baudžiamosios bylos eigą ir baigtį bei jo patirtą turtinę ir neturtinę žalą lėmė neteisėti pareigūnų veiksmai:

a) neprofesionalus, netinkamas ir šališkas tiek policijos pareigūnų, tiek prokurorų darbas ikiteisminio tyrimo metu bei vėliau nagrinėjant bylą Panevėžio apygardos teisme;

b) neteisėta ikiteisminio tyrimo pradėjimas ir netinkamas šališkas įrodymų rinkimas bei jų vertinimas priimant 2013 m. vasario 18 d, jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, bei nagrinėjant bylą teisme kartu ir atliekant įrodymų tyrimą;

c) policijos, prokuratūros ir teismo pareigūnų netinkama darbo kokybė, jų neprofesionalumas atliekant tarnybines pareigas jį neteisėtai ir nepagrįstai apkaltinant sunkaus nusikaltimo padarymu, kurio jis nepadarė; bei

d) nepagrįstai ilga ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo trukmė.

Šalies argumentai

Ieškinyje V. L. taip pat nurodo, kad ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje buvo atliekamas nuo 2007 m. lapkričio 16 d. iki 2008 m. rugsėjo 25 d. Baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu 2008 m. rugsėjo 25 d. buvo perduota teismui, nors jis tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnams, tiek bylos tyrimui vadovaujančiam prokurorui bei apklausose yra nurodęs, kad yra nekaltas, jokio nusikaltimo nepadarė. Pasak ieškovo, jam buvo padaryta žala, kadangi ikiteisminis tyrimas truko beveik metus (nuo 2007 m. lapkričio 16 d. iki 2008 m. rugsėjo 25 d.), be jokių konkrečių rezultatų, be jokio teisinio pagrindo jam 2007 m. lapkričio 22 d. taikyta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Taigi šie faktai ir argumentai jo nuomone, įrodo pareigūnų neteisėtą neveikimą, labai skubotą ir paviršutinišką ikiteisminio tyrimo atlikimą, nors jau nuo pat pradžių buvo aišku, kad jo atžvilgiu jis buvo pradėtas neteisėtai. Tokiu būdu, jo nuomone, buvo grubiai pažeistos jo prigimtinės žmogaus teisės, konstitucinės vertybės, tarptautinės teisės aktuose įtvirtinti teisės principai. Dėl tokių pareigūnų veiksmų, kuriuos ieškovas įvardija neteisėtais, jam buvo apribota judėjimo laisvė, konstitucinė teisė į nuosavybę, kilo didelė turtinė ir neturtinė žala, kurią pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnį turi atlyginti valstybė.

Turtinės žalos atsiradimą V. L. grindžia tuo, kad jis, neturėdamas teisinių žinių, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios iki galutinio procesinio sprendimo šioje baudžiamojoje byloje priėmimo, buvo priverstas samdytis ne vieną advokatą, bei naudotis teismo medicinos specialistų konsultacijomis, kuriuos samdė privačiai, todėl viso proceso metu patyrė 6987,95 Eur (24128 Lt) turtinės žalos.

Neturtinę žalą ieškovas vertina 45000 Eur ir ją grindžia tuo, kad dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų jis patyrė dvasinių sukrėtimų, emocinę depresiją, jautėsi pažemintas, prasidėjo nesutarimai šeimoje, pašlijo jo sveikata, buvo iš esmės pabloginta jo gera reputacija tiek šeimos, tiek aplinkinių, tiek darbdavių akyse, nors iki tol buvo pavyzdingas darbuotojas, pelnė apdovanojimus, aplinkiniams buvo autoritetingas žmogus. Nepagrįstai ilgai užsitęsęs ikiteisminis tyrimas privertė jį ilgiau nei penkerius metus gyventi nežinioje, nuolat jausti nerimą, įtampą, gyventi depresijoje.

I. 2. Atsakovų pozicija dėl ieškinio reikalavimo.

Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos; Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros; Policijos Departamentui prie VRM (Panevėžio AVPK), nesutikdama su ieškovo pareikštu ieškiniu, savo nesutikimą grindžia šiais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis.

Teigia, kad ieškovo ieškinys nepagrįstas, todėl prašo jį atmesti.

Baudžiamosios bylos nutraukimas, netaikant asmeniui atsakomybės, anot atsakovo atstovų, savaime nereiškia, kad tyrimo metu visi prokuratūros ar teismo atlikti byloje ikiteisminio tyrimo ir bylos teisminio nagrinėjimo veiksmai buvo neteisėti. Veiksmų neteisėtumą ir atsakingų pareigūnų kaltę (kaltus veiksmus) būtina įrodyti, tačiau tokių įrodymų byloje pateikta nebuvo. Pabrėžiama, jog ikiteisminio tyrimo atlikimas yra įstatymais numatyta valstybės organų veikla, siekiant šalyje įtvirtinti ir palaikyti įstatymais grindžiamą tvarką. Ir ji savaime negali būti vertinama ir pripažinta neteisėta vien tuo pagrindu, kad procesas užsibaigė nustatytais baudžiamajame procese pagrindais, tačiau be asmens nubaudimo baudžiamąja tvarka.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovų teigiama, jog ieškovas akcentuodamas galutinio teismo nuosprendžio rezultatą, tik deklaratyviai įvardijo tokius neteisėtus veiksmus – be pagrindo pradėtą ikiteisminį tyrimą, neteisėtai jo atžvilgiu taikytas procesinės prievartos priemones, kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, laikiną nuosavybės teisių apribojimą, pernelyg ilgą procesą, visiškai nesuteikdamas jiems adekvataus ir pagrįsto įrodymais turinio, pagrindžiančio pareigūnų veiksmų neteisėtumą, todėl atsakovo atstovų manymu, neįrodžius neteisėtų veiksmų negalima kelti ir civilinės atsakomybės, numatytos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnyje klausimo.

Atsakovo atstovų taip pat teigiama, jog Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2013 m. spalio 15 d. priimta nutartimi iš esmės tik pakeitė Panevėžio apygardos teismo 2013 m. vasario 18 d. nuosprendį, panaikindamas nuosprendžio dalį, kuria V. L. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalį ir šią bylos dalį nutraukė nesant kaltės V. L. veikoje, gi dėl veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, (smūgių sudavimas bendrais veiksmais su A. P.), vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, V. L. bylą nutraukė dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties, o Panevėžio teritorinės ligonių kasos ieškinį atmetė, tuo tarpu nukentėjusiojo A. L. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos palikto nenagrinėtu, kitą Panevėžio apygardos teismo 2013 m. vasario 18 d. nuosprendžio dalį paliko galioti.

Šalies argumentai

Jau vien šios aplinkybės atsakovo atstovų nuomone nesudaro pagrindo išvadai, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas neteisėtai, pažeidžiant BPK normas. Šiuo konkrečius atveju ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 05-1-00811-2007 pagal nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje, faktą buvo pradėtas 2007 m. lapkričio 16 d. Panevėžio miesto Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo tarnybos Smurtinių nusikaltimų tyrimų skyriaus tyrėjos 2007 m, lapkričio 15 d. tarnybinio pranešimo pagrindu. Siame tarnybiniame pranešime nurodyta, kad 2007 m. lapkričio 15 d. gautas Panevėžio miesto VPK budėtojo pranešimas, jog VšĮ Panevėžio apskrities reanimacijos skyriuje gydomas A. L., kuriam atlikta stuburo operacija, nustatyta diagnozė: stuburo šešto slankstelio lūžimas, panirimas, nugaros smegenų trauma.

Tą pačią dieną paimtas ir nukentėjusiojo A. L. protokolas-pareiškimas, jog jis buvo sužalotas asmenų, kuriuos prašo nubausti.

Todėl akcentuojama, jog ikiteisiminis tyrimas byloje buvo pradėtas esant teisiniam pagrindui, numatytam Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 166 straipsnio 1 dalyje.

Ieškovui V. L. po įtariamojo apklausos 2007 m. lapkričio 22 d. Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimu skirta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Atsakovo atstovų akcentuojama, jog Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 119 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam. Šiuo atveju visos sąlygos ir reikalavimai buvo išlaikyti, o kardomosios priemonės būtinumą pagrindė ikiteisminio tyrimo duomenys ir įtarimų sunkumas.

Nors ieškovas savo teisių pažeidimą bei žalos padarymo faktą taip pat sieja ir su per ilgai trukusiu ikiteisminiu tyrimu ir baudžiamosios bylos teisminiu nagrinėjimu, tačiau anot atsakovo atstovų šis jo teiginys apskritai nepagrįstas. Atsakovo atstovų pabrėžiama, jog šioje byloje baudžiamasis persekiojimas ieškovo atžvilgiu prasidėjo 2007 m, lapkričio 22 d., kai jam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje, ikiteisminis tyrimas baigtas 2008 m. rugsėjo 25 d. surašius šioje baudžiamojoje byloje kaltinamąjį aktą ir bylą perdavus Panevėžio miesto apylinkės teismui. Taigi ikiteisminio tyrimo stadija ieškovo atžvilgiu šiuo atveju tęsėsi 10 mėnesių. Bylos teisminis nagrinėjimas truko iki 2013 m. spalio 15 d., tai j yra beveik penkerius metus. Vertindamas objektyviuosius ir subjektyviuosius bylos tyrimo ir jos teisminio nagrinėjimo aspektus, atsakovao atstovai daro išvadą, kad bylos nagrinėjimo terminai buvo adekvatūs ir ne per ilgi teisės aktų ir Konvencijos požiūriu.

Prašydami netenkinti ieškovo reikalavimo priteisti žalą, atsakovo atstovai nurodo, jog kai prašoma priteisti neteisėtais valstybės institucijų veiksmais padarytą neturtinę žalą ar atlyginti žalą, padarytą neteisėtais veiksmais vykdant teisingumą, turi būti nustatyti ne tik neteisėti, t. y. teisės aktų neatitinkantys institucijos ar pareigūnų veiksmai ar neveikimas, bet ir su tuo susijusi asmeniui padaryta neturtinė žala, t. y. asmens dvasiniai išgyvenimai, sukrėtimai, emocinė depresija, pažeminimas, nepatogumai ir kita, jeigu tai gali būti teismo įvertinti pinigais, arba patirti dėl neteisėtų veiksmų realūs turtiniai nuostoliai. Neturtinės žalos padarymo faktą ir dydį turi įrodyti ieškovas. Šioje byloje ieškovas tokių įrodymų nepateikė, o jo teiginiai yra deklaratyvūs, nesusieti įrodomąja medžiaga su byloje nagrinėjamais faktais ir aplinkybėmis, todėl remiantis visuma šių argumentų prašoma ieškinį atmesti visiškai.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai, kuriais ieškovo reikalavimas netenkinamas.

I. Byloje teiktais procesiniais dokumentais ir šalių bei jų atstovų paaiškinimais nustatyta, jog ieškovas kreipėsi į teismą dėl turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro neteisėtų veiksmų, nurodydamas, kad jo atžvilgiu neteisėtai buvo pradėtas bei vykdytas ikiteisminis tyrimas, kuris truko nepagrįstai ilgai bei nepagrįstai jam buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Kartu ieškovo nurodoma, jog bylos ikiteisminis tyrimas ir teisminis nagrinėjimas buvo neprofesionalus, netinkamas ir šališkas, bei truko labai ilgai.

Šalies argumentai

Ieškovas savo reikalavimą iš esmės grindė tuo, kad Lietuvos Aukščiausiais Teismas 2013 m. spalio 15 d. nutartimi pakeitė Panevėžio apygardos teismo 2013 m. vasario 18 d. nuosprendį, panaikino nuosprendžio dalį, kuria V. L. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalį ir šią bylos dalį nutraukė nesant kaltės V. L. veikoje, o dėl veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, (smūgių sudavimas nukentėjusiajam A. L. bendrais veiksmais kartu su A. P.), vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, ieškovui Lietuvos Aukščiausiasis teismas bylą nutraukė dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino suėjimo, Panevėžio teritorinės ligonių kasos ieškinį atmetė, o nukentėjusiojo A. L. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos paliko nenagrinėtu.

Teismas nagrinėjamoje byloje nustatė, kad:

1. Ikiteisminis tyrimas byloje (Bylos procesinis Nr. 05-1-00811-2007) pagal nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje (vėliau prokuroro nurodymu veika kvalifikuota pagal Lietuvos BK 135 straipsnio 1 d.), faktą buvo pradėtas 2007 m. lapkričio 16 d. Panevėžio miesto Vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo tarnybos smurtinių nusikaltimų tyrimų skyriaus tyrėjos D. G. 2007 m, lapkričio 15 d. tarnybinio pranešimo pagrindu. Šiame tarnybiniame pranešime nurodyta, kad 2007 m. lapkričio 15 d. gautas Panevėžio miesto VPK budėtojo pranešimas, jog VšĮ Panevėžio apskrities reanimacijos skyriuje gydomas A. L., kuriam atlikta stuburo operacija, nustatyta diagnozė: stuburo šešto slankstelio lūžimas, panirimas, nugaros smegenų trauma. Kad nukentėjusysis traumas patyrė smurtinio pobūdžio veiksmais.

2. 2007 m. lapkričio 16 d. VšĮ Panevėžio apskrities ligoninės patalpose buvo priimtas nukentėjusiojo A. L. protokolas-pareiškimas, kuriame jis nurodė buvęs sužalotas ir prašo nustatyti jį sužalojusius asmenis bei nubausti juos įstatymų nustatyta tvarka. Įvertinus šiuos faktus ir aplinkybes bei teisinį reglamentavimą teismas daro išvada, kad toks ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrindas atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 166 straipsnio 1 dalyje numatytus ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrindus ir nėra neteisėtas, kaip kad teigia ieškovas.

3. Bylos duomenys taip pat liudija, jog atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 05-1-00811-2007 tų pačių metų lapkričio 22 d. V. L. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius sunkų nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje. Įteikus pranešimą apie įtarimą, V. L. buvo apklaustas įtariamuoju. Kartu teismas atkreipia dėmesį į tai, kad atliekant šiuos procesinius veiksnius, dalyvavo įtariamojo V. L. gynėja advokatė L. B.. Todėl pagrįstai manytina, jog šioje bylos tyrimo stadijoje įtariamojo procesinės teisės ir teisė į gynybą buvo visiškai užtikrintos.

4. Baudžiamosios bylos duomenimis ieškovui V. L. po įtariamojo apklausos 2007 m. lapkričio 22 d. Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimu buvo paskirta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

5. Taigi visumos šių duomenų pagrindu konstatuotina, kad baudžiamasis persekiojimas ieškovo V. L. atžvilgiu prasidėjo 2007 m, lapkričio 22 d., kai jam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje.

6. Ikiteisminis tyrimas baigtas 2008 m. rugsėjo 25 d. surašius šioje baudžiamojoje byloje kaltinamąjį aktą ir tą pačią dieną bylą perdavus Panevėžio miesto apylinkės teismui. Todėl objektyviai ikiteisminio tyrimo stadija ieškovo atžvilgiu nagrinėjamoje byloje tęsėsi 10 mėnesių. Kita vertus baudžiamosios bylos teisminis nagrinėjimas truko iki 2013 m. spalio 15 d., tai yra beveik penkerius metus.

7. Bylą gavus Panevėžio apylinkės teisme 2008-09-25 patvarkymu byla paskirta nagrinėti teisėjui D. J., kuris prašymu teismo pirmininkui dėl bylos didelės apimties ir sudėtingumo kreipėsi į teismo pirmininką pratęsti pasirengimo bylai terminą vienam mėnesiui. Terminas buvo pratęstas.

8. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011 m. sausio 14 d. baudžiamojoje byloje priėmė ieškovo V. L. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje.

9. Panevėžio apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi Panevėžio apygardos prokuratūros ir nukentėjusiojo A. L. apeliacinius skundus 2012 m. sausio 27 d. nutartimi apeliacinius skundus atmetė.

10. 2012 m. spalio 9 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija patenkino Panevėžio apygardos prokuratūros ir nukentėjusiojo kasacinius skundus ir apygardos teismo teisėjų kolegijos 2012-01-27 nutartį panaikino, o bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

11. Panevėžio apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. vasario 18 d. nuosprendžiu panaikino Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 14 d. nuosprendį ir V. L. nuteisė pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 135 str. 1 d. laisvės atėmimo bausme dvejiems metams. Priteisė žalos – turtinės ir neturtinės atlyginimą. Dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį bylą nutraukė suėjus senačiai.

13. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. spalio 15 d nutartimi Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 18 d. nuosprendį pakeitė. Panaikino nuosprendžio dalį, kuria V. L. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalį ir šioje dalyje bylą nutraukė, nesant kaltės padarytoje veikoje. Dėl veikos, numatytos Lietuvos Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu bylą nutraukė dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino.

II. II. Teismas, spręsdamas dėl ieškovo pateiktų reikalavimų apimties ir pagrįstumo, bei vertindamas visumą byloje pateiktų įrodymų, šalių teiktuose procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus ir paaiškinimus, bei paaiškinimus teismo posėdžio metu, taip pat prijungtos baudžiamosios bylos duomenis ir teisminę praktiką panašaus pobūdžio bylose, konstatuoja:

Motyvuojamoji dalis

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio 1 dalis nustato, kad

žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai. Todėl šioje byloje svarbiausia nustatyti ar pareigūnų ir institucijų atlikti veiksmai, pradedant bei atliekant ikiteisminį tyrimą, kaip kad teigia ieškovas, iš tiesų buvo neteisėti.

Kasacinio teismo praktika, aiškinant ir taikant CK 6.272 straipsnį, yra pakankamai gausi ir

nuosekli. Pažymėtina, kad tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinei atsakomybei atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011).

Neteisėti pareigūnų veiksmai gali būti: ikiteisminio tyrimo pradėjimas, esant

aplinkybėms, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (BPK 3 straipsnis); pažeisti ikiteisminio tyrimo terminai (BPK 176 straipsnis) ir kitoks nepagrįstas pareigūnų neveikimas ar veikimas ne pagal savo kompetenciją; ėmimasis įstatymų nenumatytų ar akivaizdžiai neproporcingų priemonių ir panašiai. Tai reiškia, kad ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas nedelsiant, esant pagrindui manyti, jog buvo padaryta nusikalstama veika, t. y. netgi tuomet, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo nepakanka duomenų spręsti, ar nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta. Tokiais atvejais ikiteisminis tyrimas pirmiausia atliekamas norint nustatyti, ar yra nusikalstamos veikos požymių. Atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą galima tik tuo atveju, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo turinio yra aiškiai suprantama, kad jokios nusikalstamos veikos nebuvo (BPK 168 straipsnis).

Šioje byloje teismas nustatė, kad ikiteisminis tyrimas dėl BK 135 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių buvo pradėtas esant vadai ir teisiniam pagrindui. Pagal BK 135 straipsnį sunkiu sveikatos sutrikdymu laikomi atvejai, kai žmogus (nukentėjęs) netenka regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusiojo asmens kūnas. Pažymėtina, kad jau pirmieji duomenys iš gydymo įstaigos, taip pat Specialisto išvada, kurioje konstatuoti nukentėjusiajam A. L. kaktos kairės pusės, pakaušio ir krūtinės ląstos minkštųjų audinių sumušimas, VI-jo kaklo slankstelio lanko lūžis ir panirimas, VII-jo kaklo slankstelio kūno krašto nuskilimas, nugaros smegenų kaklinės dalies sumušimas ir suspaudimas, trauminis mielitas padaryti trauminio poveikio metu kietu buku daiktu, suduodant tiesioginius smūgius į galvą, kaklą ir krūtinės ląstą. Todėl šių duomenų pagrindu dar kartą konstatuotina, kad ikiteisminio tyrimo pradėjimas aptariamu atveju buvo būtinas ir privalomas, ir atitiko Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 166 straipsnio 1 dalyje numatytus ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrindus, todėl nėra neteisėtas. Kartu teismas pažymi, jog sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos

pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju būtina išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015).

Nagrinėjamoje byloje teismo jau nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagrįstai, t. y. esant BPK 166 straipsnio 1 dalyje nustatytiems pagrindams – pareiškimui ir pranešimui apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, faktinėms aplinkybėms ir sunkiems padariniams nukentėjusiajam. Aplinkybių, dėl kurių baudžiamasis procesas būtų negalimas, nebuvo nustatyta. Todėl akivaizdu, kad tik pradėjus ikiteisminį tyrimą buvo galima patikrinti faktus BPK nustatytomis priemonėmis, o šių nustatytų faktų teisiniam vertinimui bei kvalifikavimui buvo būtinos ir dar atsakingesnės priemonės – bylos teisminis nagrinėjimas. Ieškovo argumentai, kad iš jo pateiktų prašymų nutraukti ikiteisminį tyrimą prokurorė ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai turėjo ir galėjo suprasti, kad jis nepadarė jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų nepaneigia ikiteisminio tyrimo pradėjimo, bylos ikiteisminio tyrimo eigos ir jos teisminio nagrinėjimo pagrįstumo, o tai, kad prašymai dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, juos patikrinus baudžiamojo proceso įstatymų nustatyta hierarchine ir teismine tvarka, ir tęsiamas esant realiam ir teisiškai pagrįstam pagrindui manyti, kad buvo padaryta nusikalstama veika. Baudžiamojo proceso tikslas yra patikrinti įtarimą, todėl tai, kad vėliau procese asmuo išteisinamas dėl nusikaltimo, arba baudžiamoji byla nutraukiama kitais pagrindais, nepaneigia pagrįsto įtarimo buvimo ankstesnėje proceso stadijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015). Be to, įtarimo pareiškimui nekeliami tapatūs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui reikalavimai, taip pat įrodymų pakankamumo reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2015). Šiame kontekste svarbu išanalizuoti ir galutinio teismo priimto procesinio sprendimo argumentus ir motyvus. Jie reikšmingi tuo, jog Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2013 m. spalio 15 d. nutartyje konstatavo: jog „neabejojama, kad objektyviai būtent V. L. sužalojo nukentėjusįjį, stipriai lenkdamas galvą prie krūtinės, todėl teisėjų kolegija apsistoja ties kaltininko veikos subjektyviaisiais požymiais“. Toliau Nutartyje konstatuojama, jog „Negalima baudžiamoji atsakomybė už padarinius, kilusius dėl asmens veikos, padarytos be kaltės“. Taigi iš Nutarties motyvuojamosios dalies akivaizdu, kad ir ikiteisminis tyrimas ir visos teisminės instancijos pripažino ieškovo veiksmus (veikimą) nukentėjusiojo atžvilgiu, ir kad šių veiksmų padarinys – nukentėjusiojo A. L. patirta sunki trauma. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų kolegija, pripažinusi šiuos kaltinamojo veiksmus, priėjo „prie išvados, kad sunkų sveikatos sutrikdymą V. L. A. L. padarė be kaltės“, ir nurodė, kad „baudžiamoji atsakomybė negali kilti padarinius sukėlus be kaltės, baudžiamasis įstatymas negali būti taikomas, todėl V. L. nuteisimas šioje dalyje yra nepagrįstas ir ši bylos dalis nutrauktina“. Šios išvados ne tik nepaneigia ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo pagrįstumo, bet priešingai – įrodo ir patvirtina tokio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo būtinumą, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Dėl ieškovo keliamos ikiteisminio tyrimo trukmės ir šio teisinio argumento vertinimo, teismas sutinka su atsakovo atstovų teikiamais argumentais ir išvadomis, kad ikiteisminio tyrimo trukmė atitiko baudžiamosios bylos sudėtingumą ir išskirtinumą. Teismas primena, kad nagrinėjamu atveju baudžiamasis persekiojimas ieškovo atžvilgiu prasidėjo 2007 m, lapkričio 22 d., kai jam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 135 straipsnio 1 dalyje, ikiteisminis tyrimas baigtas 2008 m. rugsėjo 25 d. surašius šioje baudžiamojoje byloje kaltinamąjį aktą ir bylą perdavus Panevėžio miesto apylinkės teismui. Taigi, ikiteisminio tyrimo stadija ieškovo atžvilgiu tęsėsi 10 mėnesių. Bylos teisminis nagrinėjimas truko iki 2013 m. spalio 15 d., tai yra beveik penkerius metus. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 176 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas dėl sunkių ir labai sunkių nusikaltimų turi būti atliktas per kuo trumpiausius terminus, bet ne ilgiau kaip per devynis mėnesius. Dėl bylos sudėtingumo, didelės apimties ar kitų aplinkybių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 176 straipsnio 1 dalyje numatytus terminus ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio prokuroro prašymu gali pratęsti aukštesnysis prokuroras rezoliucija. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas 2008 metų birželio 18 d. nutartimi, išnagrinėjęs įtariamojo V. L. skundą dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės baudžiamojoje byloje Nr.50-1-00811-07, kuriuo prašyta ikiteisminį tyrimą nutraukti arba įpareigoti prokurorą užbaigti jį per nustatytą terminą, skundą tenkino iš dalies bei įpareigojo prokurorą užbaigti ikiteisminį tyrimą per du mėnesius nuo nutarties įsiteisėjimo dienos. 2008 m. liepos 29 d. ikiteisminį tyrimą šioje baudžiamojoje byloje kontroliavęs prokuroras pavedė ikiteisminį tyrimą atlikusiai įstaigai atlikti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 218 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytus veiksmus (ikiteisminio tyrimo pabaiga), tačiau atlikus šiuos veiksmus ir supažindinus proceso dalyvius su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga buvo gauta V. L., jo gynėjų bei kitų proceso dalyvių prašymų papildyti ikiteisminį tyrimu ir atlikti papildomus ikiteisminio tyrimo veiksmus. Kadangi ikiteisminio tyrimo pabaigti per nustatytą terminą nebuvo galimybės, dėl iškilusios būtinybės atlikti papildomus ikiteisminio tyrimo veiksmus, prokuroras kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą, prašydamas pratęsti ikiteisminiam tyrimui pabaigti nustatytą ikiteisminio tyrimo terminą. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi pratęsė ikiteisminio tyrimo užbaigimo terminą šioje baudžiamojoje byloje vienam mėnesiui ir įpareigojo prokurorą užbaigti ikiteisminį tyrimą iki 2008 m. rugsėjo 25 d. įskaitytinai. Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje ir buvo baigtas teisino nustatytais terminais. Vertinant ikiteisminio tyrimo intensyvumą nustatyta, kad nuo 2007 ?m. lapkričio 22 d. pranešimo apie įtarimą ieškovui įteikimo dienos ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta eilė procesinių veiksmų, t. y. atlikta krata, atliktos ikiteisminiam tyrimui turinčių reikšmės daiktų apžiūros, atlikti parodymų patikrinimai ne tik su dviem įtariamaisiais (V. L. ir A. P.), bet ir su dalimi liudytojų, padaryta akistata, apklausta apie 15 liudytojų, paskirtos ir gautos dvi specialisto išvados dėl nukentėjusiajam A. L. padaryto sveikatos sutrikdymo masto nustatymo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl patirtų sužalojimų A. L. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, jis neteko 100 procentų darbingumo, liko neįgalus. Tik pradėjus ikiteisminį tyrimą - 2007 m. lapkričio 16 d,, buvo skirta užduotis atlikti objektų tyrimą, kad būtų nustatytas A. L. padaryto sveikatos sutrikdymo mastas, o specialisto išvada gauta tik 2008 m. kovo 6 d., tai yra, beveik po keturių mėnesių. Ikiteisminio tyrimo metu aiškinantis įvykio aplinkybes, iškilo papildomų klausimų teismo medicinos ekspertams, todėl 2007 m, gruodžio 20 d. buvo skirta papildoma užduotis atlikti tyrimą. Specialisto išvada pagal šią užduotį gauta 2008 m. balandžio 22 d., po keturių mėnesių. Pažymėtina, kad daugiausiai laiko užėmė minėti specialisto tyrimai, tačiau jie buvo skirti savalaikiai, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatų. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad skyrus minėtas specialisto išvadas, ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo atliekami pakankamai intensyviai, buvo atliekamos liudytojų apklausos, daromi parodymų patikrinimai vietoje, renkami kiti ikiteisminiam tyrimui reikšmės turintys duomenys.Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 215 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei per šešis mėnesius po pirmosios įtariamojo apklausos ikiteisminis tyrimas nebaigiamas, įtariamasis, jo atstovas ar gynėjas gali paduoti skundų ikiteisminio tyrimo teisėjui dėl ikiteisminio tyrimo vilkinimo. Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 215 straipsnio tvarka skundė teismui ikiteisminio tyrimo galimą vilkinimą, tačiau teismas tokių vilkinimo aplinkybių nenustatė.Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatuoja, jog nėra pagrindo pripažinti ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų neteisėtais dėl ikiteisminio tyrimo trukmės.Pripažintina, kad baudžiamosios bylos teisminis nagrinėjimas taip pat užtruko ir buvo gana ilgas. Tačiau tai sąlygojo ir lėmė objektyvios priežastys, kurios šiuo atveju visiškai pateisinamos Konvencijos 6 – jo straipsnio ir BPK normų taikymo aspektais. Bylos duomenys patvirtina, kad baudžiamojoje byloje buvo skirtos dvi teismo medicininės komisijinės ekspertizės, V. L. bei jo gynėjų prašymu buvo išreikalaujami papildomi duomenys, į teismo posėdžius kviečiami ir apklausiami ekspertai. Todėl konstatuotina, kad teisminis bylos procesas užtruko ne dėl prokuroro ar teismo veiksmų ar neveikimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad buvo nagrinėjami prokuroro, nukentėjusiojo A. L. bei paties V. L. ir jo gynėjų apeliaciniai ir kasaciniai skundai, baudžiamoji byla buvo grąžinta nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Iš viso vyko du šios baudžiamosios bylos apeliaciniai procesai ir du kasaciniai procesai. Visi šie teismo procesai užtruko, tačiau buvo vykdomi laikantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų, nepažeidžiant nustatytų terminų, siekiant svarbiausio tikslo, keliamo baudžiamajam procesui - nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes ir įvykdyti teisingumą. Kita vertus tai patvirtina teismo išvadą, jog nagrinėjama baudžiamoji byla ir dėl faktų nustatymo, ir teisės taikymo aspektais buvo itin sudėtinga. Baudžiamosios bylos duomenimis ieškovui V. L. po įtariamojo apklausos 2007 m. lapkričio 22 d. Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokuroro nutarimu buvo paskirta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Kardomosios priemonės yra griežčiausios procesinės prievartos priemonės, kurias, pagal savo kompetenciją, skiria prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 119 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam. Kardomųjų priemonių skyrimo bendrosios nuostatos yra išdėstytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 121 straipsnyje: skiriant kardomąją priemonę visada surašomas procesinis dokumentas - nutartis ar nutarimas; kardomoji priemonė gali būti skiriama, kai yra pakankami duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis, kuriam kardomoji priemonė skiriama, padarė nusikalstamą veiką (tai reiškia, kad įtariamasis paprastai prieš paskiriant jam kardomąją priemonę turi būti gavęs pranešimą apie įtarimą, kuriame turi būti nurodyta, kokios veikos padarymu jis įtariamas; atkreiptinas dėmesys į tai, kad skiriant kardomąją priemonę nėra būtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia norint priimti pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį). Baudžiamosios bylos duomenys patvirtina, jog visų BPK reikalavimų, skiriant ieškovui kardomąją priemonę buvo laikomasi, kardomoji priemonė skirta pagrįstai, o ieškovas neįrodė, jog ši kardomoji priemonė sukėlė jam realius turtinius nuostolius ar padarė neturtinę žalą. Teismo nuomone, kardomosios priemonės paskyrimas negali būti laikomas neteisėtais pareigūnų veiksmais vertinant valstybės civilinės atsakomybės taikymo sąlygas.Taigi, nagrinėjamu atveju nenustačius ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir

teismo neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo konstatuoti ir priežastinio ryšio tarp atsiradusios žalos ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo veiksmų. Nenustačius visų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, darytina išvada, kad valstybės civilinė atsakomybė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnio pagrindu šiuo atveju nekilo.

Nenustačius neteisėtų pareigūnų veiksmų, kitos civilinės atsakomybės sąlygos nėra reikšmingos ieškovo reikalavimų teigiamam išsprendimui, bei būtinybės teigti argumentus, tačiau teismas, visgi, pažymi, kad ieškovo nurodyta jo patirta turtinė ir neturtinė žala yra nepagrįsta.Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kai išteisinto asmens patirtos dėl baudžiamojo proceso išlaidos neatlygintos baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka ir asmuo kreipiasi su civiliniu ieškiniu valstybei, pažeidusiai pozityviąsias pareigas, tokios išlaidos gali būti turtinės žalos sudėtinė dalis. Tačiau šių išlaidų atlyginimas priteisiamas, jeigu teismas konstatuoja teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtus veiksmus, kurie buvo nors ne vienintelė, bet pakankama priežastis tokioms išlaidoms atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Nagrinėjamu atveju ieškovas prašo jam atlyginti patirtas bylinėjimosi, t. y. teisinio atstovavimo, išlaidas baudžiamajame procese, bei jo privačiai samdytų medicinos specialistų konsultacijų išlaidas. Pažymėtina, kad šios išlaidos galėtų būti atlygintos tuo atveju, jei būtų nustatyti neteisėti pareigūnų veiksmai ir priežastinis ryšys, lėmęs tokių išlaidų atsiradimą. Tuo tarpu vien aplinkybė, kad ieškovas buvo išteisintas baudžiamojoje byloje, nesudaro pagrindo spręsti, kad valstybė turi atlyginti jo patirtas teisinio atstovavimo išlaidas ir kitas baudžiamojoje byloje patirtas išlaidas, jei teismo nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagrįstai ir baudžiamojoje byloje nenustatyti jokie kiti baudžiamojo proceso pažeidimai, pvz., terminų nesilaikymas, neproporcingos poveikio priemonės pritaikymas ir pan. Kaip nurodyta pirmiau, nurodytų išlaidų atlyginimas priteisiamas, jeigu teismas konstatuoja teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtus veiksmus, kurie buvo nors ne vienintelė, bet pakankama priežastis tokioms išlaidoms atsirasti, t. y. turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir ieškovo atstovo konkrečių veiksmų, nukreiptų prieš neteisėtus pareigūnų veiksmus. Atitinkamai turėtų būti atlyginamos būtent dėl šių veiksmų, o ne viso baudžiamojo proceso metu ieškovo patirtos teisinio atstovavimo išlaidos. Šiuo nagrinėjamu atveju tokių būtinųjų sąlygų ir aplinkybių teismas nenustatė, todėl reikalavimas pripažintinas nepagrįstu.Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas pažymi, kad tokiais atvejais turi būti nustatyti ne bet kokie ieškovo moraliniai, psichologiniai, dvasiniai išgyvenimai, kuriuos kiekvienam asmeniui sukeltų ikiteisminio tyrimo pradėjimas, o tik tokie negatyvūs moralinio pobūdžio reiškiniai, ar psichologinio poveikio priemonės, kuriuos sukelia neteisėti pareigūnų veiksmai. Nes natūralu, kad veiksmų, o ypatingai pareigūnų, veikiančių valstybės vardu ir turinčių valstybės ir teisės aktų suteiktus jiems įgaliojimus, neteisėti veiksmai padaro nepataisomą moralinę žalą ir pakerta pasitikėjimą valstybe ir jos institucijomis. Ieškovo argumentai, kad baudžiamojo proceso, kuris, kaip nustatyta, pradėtas pagrįstai, ir vyko laikantis BPK esminių reikalavimų, veiksmai turėjo reikšmės ir iš dalies įtakos jo darbui, karjerai, visuomeninei veiklai, tačiau tai iš esmės daugiau atspindi jo galimus turtinius praradimus, bet ne sunkius dvasinius išgyvenimus. Kita vertus byloje gauti duomenys iš SODROS iš mokymo įstaigos ir kiti visiškai nepatvirtina ieškovo nurodomų teiginių, todėl teismas sprendžia, jog pats ieškovas šioje nagrinėjamojoje situacijoje, atlikęs veiksmus, dėl kurių ikiteisminio tyrimo stadijoje jis buvo pagrįstai įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, prisiima ir tam tikrą riziką dėl jam galinčių kilti neigiamų padarinių ir išgyvenimų paviešinus nurodytus faktus viešumoje ar pradėjus ikiteisminį tyrimą. Akivaizdu, kad jau pats ikiteisminio tyrimo pradėjimas, kuris šioje situacijoje buvo būtinas, neišvengiamas ir visiškai teisėtas, sukelia neigiamas insinuacijas ir nepageidaujamus, neįprastus ir nekasdienius potyrius kiekvienam, tačiau tai kiekvienu atveju nesudaro teisinio pagrindo reikalauti žalos atlyginimo iš valstybės. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia jog ieškovo ieškinio reikalavimai yra nepagrįsti, todėl ieškinys atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas. Ieškovo ieškinį atmetus, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškovo V. L. ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per šį teismą.

Teisėjas Vytautas Kursevičius