Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-11-29 · Administracinė byla Nr. I-2775-644/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-11-29Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2018-10-23Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-11-29
Bylos Nr.
I-2775-644/2016
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00452-2016-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Audrius Grauželis
Pareiškėjas
R. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų
Kategorijos
  • 72.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2775-644/2016Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00452-2016-4Procesinio sprendimo kategorija 72.4; 15.2.3.2.; 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. lapkričio 29 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. M. patikslintu skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 21-26, 58-59, 10).

Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2015 m. vasario 20 d. atliko laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose (toliau ir – Kybartų PN). Paaiškino, kad buvo laikomas Kybartų PN 5 būrio 504 sekcijoje, kurioje jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Pažymėjo, kad būrys buvo perpildytas, jame laikoma iki 85 asmenų, dėl to kilo daug nepatogumų. Būrio prausykloje įrengtos 8 praustuvės, 6 tupimi tualetai, dėl ko prie sanitarinių mazgų susidarydavo eilės, tarp nuteistųjų kildavo konfliktai, pareiškėjas nespėdavo papusryčiauti, o už rėžimo nesilaikymą buvo baudžiamas. Visam būriui išsimaudyti skiriamos 2 valandos kartą per savaitę, o dušinėje įrengta 10 dušo purkštuvų (dalis jų neveikė), todėl po vienu dušu maudėsi keli asmenys, pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas, neužteko laiko išsimaudyti. Būryje nebuvo atskiros patalpos drabužiams džiovinti, neįrengta patalpa rūkymui, todėl rūkė laiptinėje ir dėl to buvo baudžiamas. Pažymėjo, kad 5 būrio pastatas avarinės būklės, sienos po išorine danga sutrūkinėję, pro stogą bėgo vanduo. Gyvenamoji patalpa neremontuota, joje nėra vėdinimo ar kondicionavimo sistemos, vasarą oro temperatūra įkaisdavo iki 40 oC. Gyvenamojoje patalpoje veisėsi pelės ir tarakonai, pareiškėjo lova buvo metalinė, labai nepatogi, sukėlė fizinius skausmus. Dėl minėtų atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą. Prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą ir skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime (b. l. 30-34) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad R. M. laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2015 m. vasario 20 d. bausmę atliko bendrabučio tipo patalpose, 5 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 504, kurios plotas 36,66 kv. m., įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam šioje patalpoje teko 3,055 kv. m gyvenamojo ploto. Pažymėjo, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tame tarpe mažo gyvenamojo ploto, laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2015 m. vasario 20 d. jau yra kreipęsis į Kauno apygardos administracinį teismą (teisminio proceso Nr. 3-62-3-02296-2015-1). Paaiškino, kad pataisos namai pradėti eksploatuoti 2006 metais pagal tuo metu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:1999 reikalavimus, taigi šios higienos normos bei Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimai yra išpildyti. Pataisos įstaigoje yra numatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 7.00 val. iki 23.00 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais bet kada gali naudotis nuteistieji. Buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Dušinėje pagal nustatytą grafiką nuteistieji prausiasi vieną kartą per savaitę, kiekvienam būriui skiriamos 2 valandos. Kadangi kambarių gyventojams yra paskirtas konkretus prausimosi laikas, eilės prie dušų nesusidaro. Prausimosi patalpoje įrengta 10 dušo sietelių, kurie neatskirti vienas nuo kito sienelėmis. Teigė, kad dušo sietelių kiekis atitinka nustatytus reikalavimus - 1 vnt. 15 asmenų. Penktojo būrio prausykloje yra įrengtos 8 praustuvės, 4 pusvonės, tualete – 6 unitazai, 6 pisuarai. Būrio nuteistieji drabužius skalbiasi skalbimo mašina, o džiovykla yra įrengta atskiroje patalpoje Nr. 507. Pažymėjo, kad įstaiga yra pripažinta tinkama naudoti po nuteistųjų gyvenamojo bendrabučio renovacijos – pastato apšiltinimo ir išorės apdailos atlikimo skarda bei stogo dengimo prilydimąja bitumine danga. Parazitų naikinimą ginčo laikotarpiu vykdė UAB „Kauno profilaktinės dezinfekcijos stotis“, graužikų ir nariuotakojų stebėjimo darbai vykdomi kas mėnesį. Teigė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą ir neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Kybartų pataisos namų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Kybartų pataisos namuose netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2015 m. vasario 20 d. Savo reikalavimą pareiškėjas grindžia aplinkybėmis, kad Kybartų pataisos namuose jis buvo laikomas perpildytose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, nesuteikiant jam minimalaus teisės aktais reglamentuoto gyvenamojo ploto, pažeidžiant higienines ir sanitarines bei nuteistųjų aprūpinimo normas.

Atsakovo atstovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti 3 metų ieškinio senatį (b. l. 30-34).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir – CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2015 m. vasario 20 d. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo bausmės atlikimo pradžios nes, patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Kybartų PN, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Kybartų PN ar kitų institucijų reikiamą informaciją. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo kalinimo Kybartų PN pradžios, tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2016 m. kovo 22 d. (b. l. 16).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Pareiškėjas nurodė, jog tik 2016 m. kovo 20 d. sužinojo apie savo teisių pažeidimą pradėjęs atidžiau studijuoti Lietuvos Respublikos įstatymus ir teisės aktus, ir kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos priteisimo. Pažymėjo, kad pataisos namų administracija tyčia jo neinformavo, kad jo teisės yra pažeidžiamos, o bibliotekoje reikalingų teisės aktų nebuvo. Teigia, kad Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino šio pobūdžio pažeidimams, o Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai, kurie aiškina Konvencijos 3 straipsnio taikymą, nėra išversti į lietuvių kalbą. Prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą (b. l. 10, 15, 27, 58-59).

Žemesnės instancijos teismas

Teismo vertinimu, šie pareiškėjo argumentai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad praleistas ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujintas. Kaip jau minėta, patirtos neturtinės žalos atlyginimo priteisimą reglamentuoja nacionalinė teisė (CK 6.271 bei 6.250 str.), kuri pareiškėjui turėjo būti žinoma. Pažymėtina, kad lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias kalinimo sąlygas, tame tarpe Civilinis kodeksas, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, taip pat viešai skelbiama ir aktuali Lietuvos teismų praktika. Pažymėtina, kad pats pareiškėjas skundą grindė tuo, kad nežmoniškos gyvenimo sąlygos jam sukėlė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą, o tai reiškia, kad pareiškėjui jo bausmės atlikimo metu buvo žinoma apie patirtą žalą. Kalinamas asmuo faktines kalinimo sąlygas ar jų pasikeitimus jaučia ir jas suvokia kiekvieną dieną, t. y. negali nežinoti (nesuvokti) kokiomis sąlygomis (perpildytose kamerose, ar ne) jis kalinamas, taigi pareiškėjo argumentas, jog nebūdamas susipažinęs su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, jis negalėjo kreiptis dėl savo teisių pažeidimo, laikytinas nepagrįstu. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, kad neturėjo galimybės susipažinti su nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą ir dėl to praleido senaties terminą daliai reikalavimų dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Vadovaujantis CK 1.131 str. 2 d., jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą, nepateikė įrodymų, kuriais remdamasis teismas privalo atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą, konstatuotina, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl šio termino atnaujinimo. Esant šioms aplinkybėms, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų PN, prašymas tenkintinas ir daliai pareiškėjo skundo reikalavimų taikytinas ieškinio senaties terminas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2013 m. kovo 21 d. atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.). Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingas laikotarpis nuo 2013 m. kovo 22 d. iki 2015 m. vasario 20 d.

Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (akto redakcija iki 2016-07-01) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Kybartų pataisos namai arba pataisos namų pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, jog Kybartų pataisos namuose jis buvo laikomas perpildytoje 5 būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 504, kurioje jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Tačiau Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Kauno apygardos administracinis teismas dėl minėtų aplinkybių jau yra išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo, už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2015 m. vasario 20 d. (2016 m. balandžio 5 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2098-505/2016). Teismo sprendimas minėtoje administracinėje byloje dar nėra įsiteisėjęs, kadangi apeliaciniu skundu buvo apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Atsižvelgiant į tai, kad teisme yra nagrinėjamas administracinis ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko, pareiškėjo skundas dalyje dėl minimalios gyvenamojo ploto normos neužtikrinimo paliekamas nenagrinėtu ABTĮ 103 straipsnio 4 punkto tvarka.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, jog visam būriui, t. y. iki 85 asmenų, išsimaudyti buvo skiriamos 2 valandos kartą per savaitę. Kadangi dušinėje įrengta tik 10 dušo purkštuvų, po vienu dušu turėjo maudytis keli asmenys, pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas, jam neužteko laiko išsimaudyti. Pažymėjo, kad būrio prausykloje įrengtos 8 praustuvės, 6 tualetai, dėl ko prie sanitarinių mazgų susidarydavo eilės, tarp nuteistųjų kildavo konfliktai, pareiškėjas nespėdavo papusryčiauti, o už rėžimo nesilaikymą buvo baudžiamas.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje nustatyta, kad bendrabučio tipo patalpose, be kita ko, turi būti įrengta prausykla (1 vnt. 10 asmenų), klozetas arba unitazas (1 vnt. 12 asmenų), dušo sieteliai (1 vnt. 15 asmenų).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais laikomi nustatytais (žr. LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2015 m. birželio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-853-858/2015). Teismas 2016 m. gegužės 27 d. nutartimi pasiūlė Kybartų pataisos namams pateikti duomenis apie tai, kiek ginčo laikotarpiu 5 būryje buvo laikoma nuteistųjų. Kadangi atsakovo atstovas šių duomenų į bylą nepateikė, atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta, pareiškėjo skundo aplinkybės, jog 5 būryje ginčo laikotarpiu buvo laikoma iki 85 asmenų, laikomos nustatytomis. Įvertinus minėtus duomenis pripažintina, kad Kybartų pataisos namai ginčo laikotarpiu nevykdė Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos dėl aprūpinimo sanitariniais įrenginiais (klozetas arba unitazas 1 vnt. 12 asmenų), dėl ko pareiškėjui galėjo kilti nepatogumų laukiant eilėse prie sanitarinio mazgo. Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad tarp nuteistųjų kildavo konfliktai, tačiau jokių tai patvirtinančių aplinkybių nenurodė, t. y. nedetalizavo, kada ir kokiu būdu pasireiškė šie pažeidimai pareiškėjo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.

Pareiškėjas neneigia, kad jam buvo sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę pasinaudoti karštu dušu, kaip numatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punkte, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę nusiprausti po dušu kartą per savaitę, nenustatyta. Pažymėtina, kad prausimosi ko karštu dušu laikas teisės aktais nereglamentuotas. Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad kambarių gyventojams yra paskirtas konkretus prausimosi laikas, todėl eilės prie dušų nesusidaro. Atsakovo atstovo argumentus patvirtina į bylą pateiktas Naudojimosi dušo paslaugomis grafikas, iš kurio matyti, kad 504 ir 503 gyvenamųjų patalpų nuteistiesiems yra sudarytos sąlygos naudotis dušu ketvirtadieniais nuo 18.00 val. iki 18.30 val. (b. l. 36). Teismo vertinimu, higienos reikalavimai šiuo atveju yra užtikrinami. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl prausimosi laiko pailginimo, todėl suteikti jam ilgesnį prausimosi laiką atsakovo atstovas neturėjo teisinio pagrindo.

Pareiškėjas skunde neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, jog jam duše ir tualete nebuvo užtikrintas privatumas. Nurodė, kad dušai neatskirti sienelėmis, po vienu dušu maudėsi keli asmenys, o tualeto duryse neįrengtas užraktas. Tačiau teismas pažymi, kad galiojantis teisinis reglamentavimas nedetalizuoja sanitarinių patalpų konstrukcinių ypatumų. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pertvarų duše nebuvimas pats savaime negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016). Kadangi sienelių dušo patalpose bei užrakto tualeto duryse įrengimo teisės aktai nenumato, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad būryje nebuvo įrengta drabužių džiovinimo patalpa, todėl drabužius džiovino gyvenamojoje patalpoje. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentus dėl rūbų džiovinimo patalpos neįrengimo paneigia atsakovo atstovo į bylą pateiktas Kybartų pataisos namų 5 aukšto patalpų planas, iš kurio matyti, kad drabužių džiovykla yra įrengta patalpoje Nr. 507 (rūbų džiovykla) (b. l. 50). Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas negalėjo pasinaudoti šia patalpa. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis dėl džiovinimo patalpos įrengimo, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad pataisos namuose nebuvo rūkymo patalpų, todėl pareiškėjas turėjo rūkyti bendro naudojimo patalpose, dėl ko buvo baudžiamas.

Ginčo laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN:76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau ir – Lietuvos higienos norma HN:76:2010), 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau ir – Tabako kontrolės įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat, kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.

Teismas 2016 m. gegužės 27 d. nutartimi pasiūlė Kybartų pataisos namams pateikti duomenis apie rūkymo patalpų įrengimą pataisos namuose, tačiau atsakovo atstovas šių duomenų į bylą nepateikė. Kita vertus, pareiškėjas minėtų aplinkybių nedetalizavo ir nenurodė, kodėl galėdamas laisvai judėti viso lokalinio sektoriaus teritorijoje ir išeiti į pasivaikščiojimo kiemelį, jis buvo priverstas rūkyti bendro naudojimo patalpose (koridoriuje), nors, kaip jau buvo minėta, toks elgesys yra draudžiamas ir, kaip pats pareiškėjas nurodė, už tokius veiksmus pataisos namų administracija baudžia. Teismas tokį pareiškėjo elgesį vertina kaip valingą ir sąmoningai pasirinktą elgesio variantą – rūkyti bendro naudojimo patalpose, bet ne lauke, kuris nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų buvimą.

Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad jo lova buvo nepatogi, metalinė, dėl to jautė fizinius nepatogumus, skausmą. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje nustatyta, kad asmeniui yra skiriama metalinė lova. Teismo vertinimu, nesant byloje duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl jam netinkamos ar nepatogios lovos, pareiškėjo argumentai vertintini kaip deklaratyvūs ir atmestini.

Taip pat pareiškėjas neturtinę žalą kildina dėl tarakonų, graužikų buvimo gyvenamosiose patalpose. Bylos duomenimis, parazitų naikinimą Kybartų pataisos namuose vykdė UAB „Kauno profilaktinės dezinfekcijos stotis“. Iš Kybartų pataisos namų ūkio skyriaus 2016 m. gegužės 12 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbai pataisos namuose atliekami kas mėnesį (b. l. 38-39). Teismui nebuvo pateikta jokių duomenų, kurie duotų pakankamą pagrindą išvadai, kad šios sutarties šalys nesilaikė, pareiškėjas jokių šios sutarties vykdymą paneigiančių įrodymų nepateikė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl tarakonų ir pelių buvimo gyvenamojoje patalpoje atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad 5 būrio pastatas yra avarinės būklės, kadangi suskilinėję jo sienos, kiauras stogas, dėl to pareiškėjas jautėsi nesaugiai. Iš Kybartų pataisos namų ūkio skyriaus tarnybinio pranešimo matyti, kad Kybartų pataisos namai pradėti eksploatuoti 2006 m. birželio 15 d. laikantis tuo metu galiojusių Lietuvos higienos normos HN 76:1999 reikalavimų, pastatai buvo priimti ir pripažinti tinkamais naudoti teisės aktų nustatyta tvarka. Įstaiga buvo pripažinta naudoti po nuteistųjų gyvenamojo bendrabučio renovacijos – pastato apšiltinimo ir išorės apdailos atlikimo skarda bei stogo dengimo prilydimąja bitumine danga (b. l. 38-39). Pažymėtina, kad pareiškėjas į bylą nepateikė jokių duomenų, kurie duotų pakankamą pagrindą išvadai, kad būrio pastato renovacija buvo atlikta netinkamai, ar, kad pastato priežiūra vykdoma netinkamai. Teismo vertinimu, pareiškėjas tik deklaratyviai konstatavo pastato būklę kaip avarinę po renovacijos, atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip neįrodyti.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje nebuvo vėdinimo ar kondicionavimo sistemos, vasarą oro temperatūra įkaista iki 40 oC, tačiau nurodytoms aplinkybėms pagrįsti įrodymų nepateikė.

Kybartų pataisos namų ūkio skyriaus tarnybinis pranešimas (b. l. 38-39) patvirtina, kad Kybartų pataisos namai pradėti eksploatuoti 2006 m. birželio 15 d. laikantis tuo metu galiojusių Lietuvos higienos normos HN 76:1999 reikalavimų, pastatai buvo priimti ir pripažinti tinkamais naudoti teisės aktų nustatyta tvarka. Nors atsakovo atstovas pažymėjo, kad higienos normų reikalavimų pataisos namuose laikomasi, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju vien tik šių atsakovo atstovo paaiškinimų nepakanka. Atsakovui nepaneigus pareiškėjo skundo aplinkybių dėl netinkamos temperatūros ir vėdinimo gyvenamojoje patalpoje, jos laikytinos nustatytomis.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V.v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose higienos, sanitarinių sąlygų bei aprūpinimo normų analizę, teismas daro išvadą, kad Kybartų pataisos namai ginčui aktualiu laikotarpiu, nuo 2013 m. kovo 22 d. iki 2015 m. vasario 20 d., neužtikrino pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų, t. y. nepakankamai aprūpino sanitariniais įrenginiais, neužtikrino tinkamo vėdinimo ar temperatūros gyvenamojoje patalpoje, todėl konstatuotina, kad Kybartų pataisos namai pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas nurodė, kad dėl minėtų aplinkybių patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą, tačiau į bylą nepateikė jokių savo argumentus pagrindžiančių įrodymų. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodytą žalą ir kurie galėtų būti laikomi tiesiogine laikymo sąlygų Kybartų pataisos namuose priežastimi bei suteiktų pakankamą pagrindą neturtinės žalos priteisimui. Bylos duomenimis, pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi dėl narkotinių medžiagų vartojimo, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos fizinės ir psichologinės kančios galimai susijusios su šių medžiagų vartojimu (b. l. 46). Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl jo laikymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas teismui nepateikė. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų asmenų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad nors atsakovas pakankamai ilgą laiko tarpą neužtikrino pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų, t. y. nepakankamai aprūpino sanitariniais įrenginiais, neužtikrino tinkamo vėdinimo, temperatūros gyvenamojoje patalpoje, tačiau atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nesikreipė į įstaigos administraciją ar kitą kompetentingą instituciją dėl jo netenkinančių kalinimo sąlygų, taip pat byloje nesant duomenų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata, ar, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, teismas sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (akto redakcija iki 2016-07-01) 79 straipsnio 5 dalimi, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 103 straipsnio 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R. M. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo R. M. teisė, būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytomis kalinimo sąlygomis, buvo pažeista.

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo skundą dalyje, dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2009 m. vasario 20 d. iki 2015 m. vasario 20 d. dėl minimalios gyvenamojo ploto normos neužtikrinimo, palikti nenagrinėtą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Audrius Grauželis