Kauno apygardos teismo nutartis

2013-11-26 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-722-175-2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2013-11-26Kauno apygardos teismas
  2. KasacijaNutartis · 2014-06-17Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-11-26
Bylos Nr.
1A-722-175-2013
Teisminio proceso Nr.
1-65-1-00993-2012-9
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Algerdas Urbšys (pirm.), Valdas Vitunskas, Jurgis Kiškis
Nuteistasis
R. G., R. V.
Nukentėjusysis
V. G.
Advokatai
Ričardas Girdziušas, Daiva Jurevičienė, Jonas Kvaraciejus
Kategorijos

Teisėjas Virginijus Kalkauskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-722-175-2013

Pranešėjas Algerdas Urbšys (Proceso Nr. 1-65-1-00993-2012-9)

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7; (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 26 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Jurgio Kiškio, Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Mariui Žukauskui, Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorei Ritai Poškienei, nuteistajam R. G., jo gynėjui advokatui Jonui Kvaraciejui, nuteistajam R. V., jo gynėjui advokatui Ričardui Girdziušui, nukentėjusiajai V. G., jos atstovei advokatei Daivai Jurevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. gynėjo Jono Kvaraciejaus ir nuteistojo R. V. gynėjo Ričardo Girdziušo apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 31 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. nuteistas pagal BK 150 str. 1 d.–90 parų areštu ir R. G. nuteistas pagal BK 150 str. 1 d.–90 parų areštu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. V. nuteistas pagal BK 150 str. 1 d. už tai, kad jis 2012 m. liepos 10 d., apie 22.00 val., Kauno r., Raudondvaryje, Mažųjų laivų prieplaukoje, automobilyje VW California, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su R. G., paėmė nukentėjusiosios V. G. mobilaus ryšio telefoną, taip atimdamas galimybę nukentėjusiajai priešintis, R. G. jėga prispaudus nukentėjusiąją savo kūnu, bei prieš jos valią nurengus nukentėjusiosios šortus ir apatines kelnaites, grasino nuogą palikti prieplaukoje, reikalavo rinktis kokiu būdu su jais santykiauti, nukentėjusiajai priešinantis ir atsisakius lytiškai santykiauti, grąžino drabužius, nuvežė į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią Kauno r., Raudondvaryje, prie bažnyčios, kur prieš jos valią, jėga vėl nurengė šortus ir apatines kelnaites, bei tenkino savo lytinę aistrą, savo lytiniu organu liesdamas nukentėjusiosios kūną, t. y. seksualiai prievartavo fizinio sąlyčio būdu.

R. G. nuteistas pagal BK 150 str. 1 d. už tai, kad jis 2012 m. liepos 10 d., apie 22.00 val., Kauno r., Raudondvaryje, Mažųjų laivų prieplaukoje, automobilyje VW California, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su R. V., paėmė nukentėjusios V. G. mobilaus ryšio telefoną, taip atimdamas galimybę nukentėjusiajai priešintis, tyčia jėga prispaudė nukentėjusiąją savo kūnu, prieš jos valią nurengė šortus ir apatines kelnaites, bei grasino nuogą palikti prieplaukoje ir reikalavo rinktis kokiu būdu su jais santykiauti, nukentėjusiajai priešinantis ir atsisakius lytiškai santykiauti, grąžino drabužius, bei nuvežė į Kauno r., Raudondvaryje, prie bažnyčios esančią automobilių stovėjimo aikštelę, kur bendrininkavo R. V., kuris prieš V. G. valią nurengė šortus ir apatines kelnaites, bei tenkino savo lytinę aistrą, lytiniu organu liesdamas nukentėjusios kūną, t. y. bendrininkavo R. V. seksualiai prievartaujant fizinio sąlyčio būdu.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistojo R. G. gynėjas prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodo, jog teismo nuosprendis yra neteisėtas ir šališkas. R. G. veiksmuose nėra jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties. Teismas nepagrįstai pripažino, kad kaltinamieji turėjo galimybę užbaigti nusikaltimą, kurį buvo pradėję daryti, t. y išžaginimą, tokiu būdu teismas išėjo iš kaltinimo ribų. Byloje nėra jokių duomenų, kad kaltinamieji turėjo tikslą išžaginti nukentėjusiąją. Tokiu niekuo nepagrįstu teiginiu akivaizdžiai išreiškiamas teismo priešiškumas ir nusistatymas kaltinamųjų atžvilgiu. Nors nuosprendyje konstatuojama, kad kaltinamieji veikė bendrininkų grupėje, tačiau nekonkretizuojama, kuo konkrečiai pasireiškė tas bendrininkavimas. Dar daugiau R. G. tariamai atlikti veiksmai sutapatinami su R. V. veiksmais. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad R. G. būtų glamonėjęs nukentėjusiosios kaklą ar krūtinę, lytiniu organu būtų lietęsis prie jos kūno. Nukentėjusiosios nurodyti tariami veiksmai, kuriuos atliko R. G.– nurengė šortus ir maikutę, liepė pasirinkti kokiu būdu santykiauti, pasakė, kad nurengs ir paliks prieplaukoje neatitinka BK 150 str. dispozicijos, kadangi jie nesusiję su lytinės aistros tenkinimu analinio, oralinio ar kitokio fizinio sąlyčio būdu. Nukentėjusioji nurodė, kad nepastebėjo, jog R. G. būtų lytiškai susijaudinęs, nurodė, kad R. G. nerodė jokio dėmesio nei jai, nei jos draugėms. R. G. pripažintas kaltu ir nuteistas remiantis praktiškai vien tik nukentėjusios V. G. prieštaringais ir nenuosekliais parodymais, kas prieštarauja BPK 301 str. 2 d. nuostatoms. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji tą vakarą vartojo alkoholinius gėrimus, buvo neblaivi, bendraudama su nuteistaisiais susivėlino grįžti į namus, bijojo motinos. I. G. teismo posėdyje parodė, kad yra griežta motina. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad nukentėjusiosios parodymai nepatikimi ir iššaukti aukščiau nurodytos situacijos. Tai, kad jos parodymai nepatikimi patvirtina ir tai, kad ji nurodė, jog pirmo susitikimo su R. V. metu automobilyje buvo ir R. G.. Tačiau byloje yra pateikta pažyma, kad jis tuo laiku dar nebuvo grįžęs į Kauną.

Apelianto nuomone, vertinant įrodymus pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 str. nustatytus reikalavimus. Teismas nesilaikė BPK 301 str. 1 d. reikalavimų ir nuosprendyje pasirėmė nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo duotais parodymais jų nepagarsinęs. Teismas vertino tik kaltinimui reikšmingus abstrakčius duomenis, o gynybai svarbius duomenis nutylėjo ir jų neanalizavo. Nesant nuosprendyje įrodymų patikimumo analizės, esant esminiams prieštaravimams nuosprendis negali būti teisėtas ir objektyvus.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistojo R. V. gynėjas prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Skunde nurodo, jog apylinkės teismo padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties ir kaltinamojo kaltumo, priešingai nei tvirtinama apkaltinamajame nuosprendyje, paremtos faktiniais duomenimis, kurie akivaizdžiai byloja, kad R. V. veiksmuose nebuvo BK 150 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių. Į apkaltinamąjį nuosprendį be jokių išlygų buvo perkelta nukentėjusiosios pateiktoji įvykių versija. Tuo tarpu įrodomoji baudžiamosios bylos medžiaga liudija, jog net ir apylinkės teismo nustatytos aplinkybės neduoda pagrindo manyti, kad R. V. seksualiai prievartavo V. G.. Iš byloje esančių įrodymų nesimato, kad R. V. ne tik, kaip rašoma nuosprendyje, lietėsi savo lytiniu organu prie nukentėjusiosios kūno, bet ir būtent taip norėjo patenkinti savo lytinę aistrą. Vertinant tik objektyviuosius požymius, lietimasis lytiniu organu prie nukentėjusiosios kūno gali būti traktuojamas kaip lytinės aistros tenkinimas fizinio sąlyčio būdu, tačiau vien to neužtenka. Nenustačius, kad tokio prisilietimo tikslas ir buvo noras tenkinti savo lytinę aistrą fizinio sąlyčio būdu, negalima tvirtinti, jog buvo padaryta seksualinio prievartavimo požymius turinti nusikalstama veika. Nėra įrodymų, kad R. V. specialiai lytiniu organu lietėsi prie nukentėjusiosios kūno, jog dėl to pajaustų kažkokį seksualinį pasitenkinimą. Nesiginčijama, kad V., norėdamas sužadinti V. G. lytinę aistrą ar norą lytiškai santykiauti galėjo glamonėti jos krūtis, bučiuoti kaklą, galų gale netgi galėjo netyčia savo lytiniu organu prisiliesti prie nukentėjusiosios kūno, bet tai nereiškia, kad jis, supratęs, jog V. G. nepageidauja normalių lytinių santykių, vis vien bandė tenkinti savo lytinę aistrą tyčia liesdamasis varpa prie nukentėjusiosios kūno, juo labiau, kad net ir nenustatyta, kiek kartų jis savo lytiniu organu prisilietė prie V. G. ir ar apskritai prisilietė, tai paremta tik nukentėjusiosios parodymais. V. G. reakcija į jai rodomą R. V. dėmesį, į apsikabinimus prie Raudondvario pilies, jos elgesys tiek ten, tiek parduotuvėje, šampano gėrimas, važiavimas su dviem vyrais į mažųjų laivų prieplauką po to, kai jos draugės atsisakė tai daryti, be jokių abejonių leido R. V. galvoti, kad mergina galbūt būtų nieko prieš lytiškai santykiauti. Dėl to pakankamai natūraliai gali atrodyti jo noras turėti su V. G. lytinius santykius. Tokiu atveju teismų praktikoje dominuoja pozicija, jog neatsako pagal BK 149 ar 150 str. už padarytą veiką asmuo, savo noru nutraukęs pradėtą išžaginimą ar seksualinį prievartavimą suvokdamas, kad gali tai pabaigti. Teismas R. V. veiksmuose nenustatė savarankiškos tyčios seksualiai prievartauti V. G. kitokio fizinio sąlyčio būdu, todėl jau vien dėl to R. V. turėjo būti pagal BK 150 str. 1 d. išteisintas. Antra vertus, šioje byloje nebuvo jokių objektyvių duomenų, leidusių besąlygiškai tikėti nukentėjusiosios parodymais apie prieš ją vartotą jėgą, apie bandymus prieš jos valią lytiškai su ja santykiauti, apie seksualinio prievartavimo požymius.

Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, jog teismas visiškai netinkamai vertino byloje buvusius įrodymus ir apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė teisme netirtais faktiniais duomenimis, tokiu būdu pažeidė BPK 301 str. 1 d. Analizuojant V. G. teisme duotus parodymus, teismas nuosprendyje remiasi ir tais parodymais, kurie yra antro tomo 148 lape, nors tie parodymai teisiamajame posėdyje nebuvo tiriami. Nuosprendyje cituojami ir kiti bylos dokumentai, kurie nebuvo nei balsu perskaityti, nei kaip nors kitaip ištirti teisminio bylos nagrinėjimo metu. Šios aplinkybės byloja, kad apkaltinamojo nuosprendžio išvados grindžiamos teisme netirtais įrodymais. R. V. kaltinančios išvados praktiškai paremtos vien tik nukentėjusiosios V. G. parodymais, dėl to teismas privalėjo skirti ypatingą dėmesį jų patikimumo nustatymui, nes vien jos procesinė padėtis leidžia manyti, jog ji galėjo būti suinteresuota bylos baigtimi. Jokie faktiniai bylos duomenys nepatvirtino ir V. G. teiginio apie prieš ją vartotą jėgą, apie jos rūbų nurengimą, apie grasinimus. Ikiteisminio tyrimo metu buvo apžiūrėti nukentėjusiosios vilkėti drabužiai, tačiau nebuvo rastas nė menkiausias įplyšimas. Be to vargu, ar buvo įmanoma V. G. nurodytomis aplinkybėmis du kartus per prievartą nurengti tuos pačius drabužius ir jų nesuplėšyti. Be to, nukentėjusiąją apžiūrėjo teismo medicinos specialistas, tačiau jis nerado jokių sužalojimo žymių. Nebuvo nukentėjusioji nuosekli ir pasakodama apie tai, kas ir kaip jai grasino.

Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai R. V. bei R. G. parodymus laikė neobjektyviais, nenuosekliais, neatitinkančiais faktinių bylos aplinkybių, nes jų parodymai, palyginus juos su nukentėjusiosios teiginiais, buvo žymiai stabilesni ir labiau patikimi. Kaltinimas turėjo pateikti neginčijamus jų kaltės įrodymus. Jeigu tokių neatsirado, visi prieštaravimai bei neaiškumai turėjo būti vertinami kaltinamųjų naudai. Apylinkės teismas nevertino įrodymų visumos, ignoravo nekaltumo prezumpciją, negretino vienų faktinių duomenų su kitais, nepašalino buvusių prieštaravimų, apkaltinamąjį nuosprendį parėmė faktiškai iš vienintelio įrodymų šaltinio, nekreipdamas dėmesio į tai, kad tos informacijos nepatvirtino kiti bylos duomenys, kad nukentėjusiosios parodymai stokoja logikos.

Apeliaciniame skunde pažymima, jog pagal BPK 255 str. 1 d. byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Apylinkės teismo nuosprendžio analizė leidžia manyti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė šią taisyklę. Kaltinamajame akte, kuriame buvo išdėstytas R. V. padarytos nusikalstamos veikos, nieko nebuvo rašoma apie tai, kad R. V. kėsinosi išžaginti V. G.. Tuo tarpu aprašomojoje apylinkės teismo nuosprendžio dalyje atsirado samprotavimai, kurie aiškiai viršijo R. V. suformuluoto kaltinimo ribas. Nuosprendžio teiginiai, jog kaltinamieji turėjo ketinimą smurtu palaužti nukentėjusios pasipriešinimą ir atlikti lytinį aktą prieš nukentėjusios valią, t. y. išžaginimą, rodo, jog teismas be teise paremto pagrindo ėmėsi nagrinėti tokius veiksmus, dėl kurių nei R. V., nei R. G. nebuvo perduoti teisti pirmosios instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė, nukentėjusioji ir jos atstovė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų gynėjų Jono Kvaraciejaus ir Ričardo Girdziušo apeliaciniai skundai atmestini.

Išnagrinėjusi apeliacinius skundus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant R. V. ir R. G. kaltės klausimus pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, R. V. ir R. G. pagrįstai pripažino kaltais pagal BK 150 str. 1 d.

BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymų vertinimą reglamentuojančios baudžiamojo proceso įstatymo normos reikalauja, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 str. 1 d. 2 p.). Pirmosios instancijos teismas minėtų reikalavimų nepažeidė. Vien nuteistiesiems nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui, todėl atmestini apeliacinių skundų argumentai dėl šališko ir netinkamo įrodymų vertinimo. Apygardos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Lytinės aistros tenkinimas BK 150 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų arba tos pačios lyties asmenų veiksmai, kai lytinė aistra tenkinama kitais būdais, negu numatyta BK 149 straipsnyje, būtent: oraliniu būdu–įvedant vyro varpą nukentėjusiajam asmeniui (vyrui ar moteriai) į burną, analiniu būdu–įvedant vyro varpą nukentėjusiajam asmeniui (vyrui ar moteriai) į išeinamąją angą, ar kitokio fizinio sąlyčio būdu–masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, liečiant lytiniu organu kito žmogaus kūną ir panašiai. Byloje neginčijamai nustatyta, jog lytinė aistra buvo tenkinama, liečiantis lytiniu organu prie nukentėjusiosios kūno. Baudžiamoji atsakomybė kyla atlikus pavojingus veiksmus ir nepriklauso nuo to, ar seksualinio prievartavimo veiksmus atlikusiam asmeniui pavyko patenkinti savo lytinę aistrą, pajusti seksualinį pasitenkinimą ar malonumą. Taigi, šiuo atveju nesvarbu ar R. V. ir R. G. buvo seksualiai susijaudinę ar pajuto pasitenkinimą, malonumą, ar ne. Nepagrįsti, todėl atmestini R. V. gynėjo skundo argumentai, kad jo ginamasis galėjo netyčia savo lytiniu organu prisiliesti prie nukentėjusios kūno ir neturėjo tikslo prieš nukentėjusiosios valią tenkinti savo lytinės aistros. Nuteistųjų veiksmų seka leidžia teigti, jog jie turėjo tikslą patenkinti savo lytinę aistrą. R. V. ir R. G. tamsiu paros metu, įsisodinę į automobilį nukentėjusiąją, jai liepė pasirinkti, kokiu būdu su jais santykiauti, o jai atsisakius, jėga nukentėjusiajai nurengė šortus ir apatines kelnaites, atsegė ir liemenėlę, lietė krūtinę, bučiavo kaklą. Vėliau savo šortus nusimovė ir R. V., savo lytiniu organu lietė nukentėjusiosios kūną. Pirmą kartą nukentėjusiąją nurengė R. G., o antrą kartą ją nurengė R. V., ir tai apygardos teisme patvirtino pati nukentėjusioji. V. G. išreiškė savo nesutikimą santykiauti ir tai suprato patys nuteistieji, ji bandė atstumti, spyrė, verkė, prašė paleisti, atiduoti drabužius.

Nuteistųjų nurodymas pasirinkti santykiavimo būdą ir tai, jog nukentėjusiajai jėga buvo numauti šortai ir kelnaitės, leidžia teigti, jog nuteistieji siekė patenkinti savo lytinę aistrą taip pat ir išžaginant nukentėjusiąją, tačiau savanoriškai nusprendė atlikti kitus seksualinio prievartavimo veiksmus. Pirmosios instancijos teismo teiginiai dėl nuteistųjų tikslo išžaginti, priešingai nei teigiama abiejų kaltinamųjų gynėjų skunduose, negali būti vertinami kaip kaltinimo ribų peržengimu, juo labiau, jog R. G. bei R. V. ir nėra nuteisti už pasikėsinimą išžaginti.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, taikant baudžiamąją atsakomybę už lytinės aistros tenkinimą prieš asmens valią nepakanka nustatyti lytinės aistros tenkinimo fakto. Veika užtraukia baudžiamąją atsakomybę, jei ji padaroma: a) panaudojant fizinį smurtą, b) grasinant tuoj pat jį panaudoti, c) kitaip atimant galimybę priešintis ar d) pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. Šie požymiai numatyti kaip alternatyvūs, todėl nusikaltimo sudėčiai pakanka bent vieno iš jų.

Pagal susiformavusią teismų praktiką, lytinės aistros tenkinimas panaudojant fizinį smurtą yra tada, kai nukentėjusiojo asmens esamam ar galimam pasipriešinimui įveikti kaltininkas panaudoja veiksmus, kuriais pažeidžiamas nukentėjusiojo asmens kūno neliečiamumas, žmogaus kūno audinių ar organų anatominis vientisumas arba jų funkcijos. Tai gali būti nukentėjusiojo mušimas, rankų užlaužimas, nukentėjusiojo užgulimas, prispaudimas, smaugimas, priverstinis alkoholio, narkotinių, psichotropinių medžiagų ar žmogaus valią paveikiančių vaistų sugirdymas ir panašiai. Lytinės aistros tenkinimas kitaip atimant galimybę priešintis yra tada, kai nukentėjusiojo asmens pasipriešinimui įveikti kaltininkas panaudoja būdus, kurių neapima terminai „fizinio smurto panaudojimas“ ar „grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą“, ar „pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle“, tačiau jais palaužiama nukentėjusiojo asmens valia priešintis ir pažeidžiama jo seksualinė laisvė, dėl to lytinės aistros tenkinimas įvyksta prieš nukentėjusiojo valią. Tai gali būti nukentėjusiojo surišimas (jei tam nenaudojamas smurtas), migdomųjų sugirdymas, melagingas žinios pranešimas, uždarymas į izoliuotą patalpą, grasinimas tuoj pat sunaikinti ar atimti turtą, palikti vieną be pagalbos miške ar kitoje nuošalioje vietoje, perduoti nukentėjusįjį nusikalstamai grupuotei ir panašiai.

Šiuo atveju, nuteistieji, veikdami bendrai, siekdami palaužti nukentėjusiosios valią, panaudojo prieš ją fizinį smurtą, t. y. prispaudus nukentėjusios kūną, jėga nurengė šortus ir apatines kelnaites, bei atėmė iš nukentėjusios galimybę priešintis, t. y. atėmė iš jos mobilaus ryšio telefoną, kad ji negalėtų kviestis pagalbos. Nuteistieji taip pat grasino nukentėjusiąją palikti nuogą nuošalioje vietoje ir tokiu būdu taip pat atėmė iš nukentėjusiosios galimybę priešintis.

Nors pagal aprašytas veikos aplinkybes, nuteistųjų nusikalstama veika atitinka BK 150 str. 2 d., nes jie veikė bendrininkų grupėje, tačiau apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis non reformatio in peius principu, draudžiančiu bloginti skundą padavusių asmenų teisinę padėtį, nusikalstamos veikos kvalifikacijos nekeičia ir nesprendžia klausimo dėl bylos grąžinimo prokurorui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr. 2K-733/2007, 2K-276/2012). Tačiau tai nereiškia, jog nuteistųjų veikoje nėra nustatytas bendrininkavimo požymis.

Seksualinis prievartavimas yra laikomas padarytas bendrininkų grupės, kai seksualiai prievartaujant susitarę dalyvauja keli asmenys, iš kurių bent du yra seksualinio prievartavimo vykdytojai. Tokiu atveju kelių vykdytojų padaryta veika kvalifikuojama kaip padaryta bendrininkų grupės. Seksualinio prievartavimo vykdytoju laikomas ir toks asmuo, kuris naudojo fizinį smurtą, grasino ar kitais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis, bet netenkino lytinės aistros.

Bylos medžiaga nustatyta, jog R. G., veikdamas kartu su R. V., paėmė nukentėjusiosios V. G. mobilaus ryšio telefoną, grasino nuogą palikti prieplaukoje, taip atimdamas galimybę priešintis, tyčia jėga prispaudė nukentėjusiąją savo kūnu ir prieš jos valią nurengė šortus ir apatines kelnaites ir reikalavo rinktis kokiu būdu su jais santykiauti, jai nesutikus, grąžino drabužius ir nuvežė į automobilių stovėjimo aikštelę, kur R. V., prieš nukentėjusiosios valią nurengęs šortus ir apatines kelnaites, tenkino savo lytinę aistrą, lytiniu organu liesdamas nukentėjusiosios kūną. Nors savo lytinę aistrą tenkino tik R. V., tačiau R. G. savo veiksmais prisidėjo prie nusikalstamo sumanymo įgyvendinimo, palaužiant nukentėjusios valią–panaudojo fizinį smurtą, atėmė galimybę priešintis, todėl jis, pagrįstai pripažintas nusikalstamos veikos bendravykdytoju.

Nors nuteistieji teigia, jog jokių prievartinių veiksmų su nukentėjusiąją neatliko, jos seksualiai neprievartavo, negrasino, jėga nenurenginėjo ir nesilietė lytiniu organu, tačiau tokia nuteistųjų pozicija laikytina tik kaip siekimu išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nekyla abejonių, kad nukentėjusiosios parodymai seksualinio prievartavimo bylose yra vieni reikšmingiausių įrodymų vertinimo procese. Priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, viso proceso metu nukentėjusiosios parodymai esminėse aplinkybėse sutapo, nukentėjusiajai nebuvo pagrindo išsigalvoti apie nepadarytą nusikaltimą, net ir teigiant, jog nukentėjusiosios mama yra labai griežta. Be to, ji buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingus parodymus ir suvokė, kas jos tokiu atveju laukia. Apygardos teismas, teismo posėdyje išklausęs nukentėjusiąją, taip pat neturi pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais, juo labiau, kad juos iš dalies patvirtina liudytojų parodymai. Pirmosios instancijos teisme liudytoja apklausta K. Z., nurodė, jog ji įvykio metu susisiekusi su nukentėjusiąja, telefonu girdėjo kaip ji verkė, girdėjo ir vyrišką balsą, kuris klausė, kam ji skambimo, su kuo kalbėjo. Nukentėjusiosios būseną po įvykio matę liudytojai R. Z. ir I. G. nurodė, jog sutikus juos Viktorija verkė, krito ant žemės, buvo labai išsigandusi.

Atmestini, kaip nepagrįsti R. G. gynėjo skunde nurodyti argumentai dėl nukentėjusiosios parodymų nepatikimumo. Skunde teigiama, jog R. G. pirminio susitikimo metu dar nebuvo grįžęs į Kauną ir tai patvirtina byloje esanti pažyma, kad jis parskrido į Vilnių tik 17.19 val., o nukentėjusioji teigia, kad jai apie 15.45 val. stovint stotelėje prie jos privažiavo baltas mikroautobusiukas ir jame sėdėjo du vaikinai, kurie prisistatė Tadu ir Dariumi. Apygardos teisme apklausta nukentėjusioji patvirtino, jog vienas iš vaikinų tikrai buvo R. V. ir jis prisistatė vardu Darius, o kitas vaikinas, pasivadinęs Tadu, buvo labai panašus į R. G.. Tad neatmetama galimybė, jog nukentėjusioji gerai neįsidėmėjo kito vaikino bruožų, todėl galėjo ir suklysti dėl antrojo vaikino. Kita vertus šios aplinkybės, analizuojant nusikalstamus veiksmus, nėra ypatingai svarbios. Byloje neginčijamai nustatyta, jog įvykio metu, t. y. 10.00 val. vakaro R. G., pasivadinęs vardu Tadas, jau buvo kartu su R. V., su kuriuo bendrai įvykdė nusikalstamą veiką.

Kaip teisingai nuteistojo R. V. gynėjas nurodo, baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos reikšmingos sprendžiant bylą aplinkybės, kai dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimo, darant nusikalstamą veiką, nekyla jokių pagrįstų abejonių, o visos iškilusios abejonės, kai jų negalima pašalinti, vertinamos kaltinamojo naudai. Šioje byloje pagrįstų abejonių dėl nuteistųjų dalyvavimo įvykdant nusikalstamą veiką, nekyla, pagrindo išteisinti R. V. ar R. G., nėra.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad Kauno apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o naikinti ar keisti jį apeliacinių skundų motyvais pagrindo nėra.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. G. gynėjo advokato Jono Kvaraciejaus ir nuteistojo R. V. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo apeliacinius skundus atmesti.

Kolegijos pirmininkas Algerdas UrbšysTeisėjai Jurgis KiškisValdas Vitunskas