- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-06-02
- Bylos Nr.
- 1A-135-806/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-42774-2020-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Dzedulionis, Nida Vigelienė, Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė
- Kaltinamasis
- A. V., M. V.
- Nukentėjusysis
- Z. B., Vilniaus teritorinės ligonių kasos
- Advokatai
- Vaidotas Sviderskis
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nidos Vigelienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 7-ojo skyriaus prokuroro Dainiaus Dambrausko apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2021 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. ir M. V. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą išteisinti, neįrodžius, jog jie padarė nusikalstamą veiką.
Nukentėjusiojo Z. B. ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai atmesti.
Išteisintajam A. V. iš Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros priteista 1 100 Eur advokato išlaidų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. V. ir M. V. buvo kaltinami tuo, kad nesunkiai sutrikdė žmogui sveikatą dėl chuliganiškų paskatų, o būtent: 2020 m. spalio 25 d. apie 13 val., būdami (duomenys neskelbtini), veikdami kartu, dėl chuliganiškų paskatų, panaudodami kaip pretekstą savo veiksmams menkavertę dingstį, pribėgę prie gatve dviračiu važiuojančio Z. B., A. V. tyčia sudavė rankoje laikyta medine lazda Z. B. per dešinę ranką plaštakos srityje, o M. V. rankoje laikyta medine lazda sudavė Z. B. per kairę ranką plaštakos srityje, dėl ko Z. B. nukrito nuo dviračio bei savo bendrais veiksmais padarė Z. B. nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kairio alkūnkaulio lūžiu, poodinėmis kraujosruvomis dešininėje plaštakoje, kairiame rieše, kairės plaštakos sumušimu, pasireiškusiu minkštųjų audinių patinimu. Šiais savo veiksmais A. V. ir M. V. buvo kaltinami padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2021 m. lapkričio 24 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pripažinti A. V. ir M. V. kaltais pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir skirti jiems laisvės atėmimą 1 metams, remiantis BK 75 straipsniu jo vykdymą atidėti 2 metams, paskiriant įpareigojimus: dalyvauti elgesio pataisos programoje, tęsti darbą. Vadovaujantis BK 72¹ straipsniu, skirti baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą prisiartinti prie nukentėjusio asmens iki bausmės atlikimo pabaigos. Vadovaujantis BK 71 straipsniu skirti baudžiamojo poveikio priemonę – 20 MGL dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą. Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl 133,70 eurų gydymo išlaidų atlyginimo tenkinti visiškai ir priteisti šią sumą iš A. V. ir M. V. solidariai. Nukentėjusiojo Z. B. civilinį ieškinį dėl 5 800 eurų neturtinės žalos atlyginimo tenkinti visiškai ir priteisti šią sumą iš A. V. ir M. V. solidariai. Priteisti iš A. V. ir M. V. solidariai 700 eurų nukentėjusiojo Z. B. patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, padarė klaidingas, nepagrįstas išvadas, kurios neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Prokuroro teigimu, nuosprendyje pasisakyta ne dėl įrodymų visumos vertinimo, o tik dėl atskirų įrodymų ir tik ta apimtimi, kiek tai reikalinga priimti išteisinamąjį nuosprendį. Priimant išteisinamąjį nuosprendį nebuvo išsamiai įvertinti visi bylos duomenys, o tai galėjo turėti reikšmės teismo vidiniam įsitikinimui vertinant įrodymus, išvados padarytos neišnagrinėjus ir neaptarus visų teisiškai reikšmingų aplinkybių.
2.2. Prokuroras pažymi, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį teismas iš esmės rėmėsi tik nukentėjusiojo parodymų analize, nurodydamas juose esančius neatitikimus, tačiau visiškai neanalizavo A. V., M. V. ir D. V. parodymuose esančių prieštaravimų (nors pripažino, kad pirminiai jų parodymai keitėsi). Taip pat teismas nepateikė jokių argumentų dėl kitų baudžiamojoje byloje esančių duomenų, patikėdamas kaltinamųjų nurodyta versija, kad ,,nukentėjusiajam važiuojant ir laikant lazdą vienoje rankoje, kaltinamajam A. V. bandant atimti lazdą, nukentėjusysis su pačia lazda buvo patrauktas/ar pastumtas, dėl ko, atsižvelgiant į jo girtumą, prarado pusiausvyrą ir nugriuvo.“
2.3. Akcentuojama, kad teismas nekreipė dėmesio, jog konfliktas įvyko nukentėjusiajam Z. B. dviračiu važiuojant viešu keliu. Byloje nustatyta, kad keliu važiuojantį nukentėjusįjį užpuolė V. šuo, tai patvirtina Z. B., A. V., M. V. ir D. V. proceso metu duoti parodymai. Tai, kad V. šuo puldavo žmones, patvirtino ir teisme apklaustas liudytojas A. D.
2.4. Apelianto teigimu, byloje surinkti duomenys taip pat patvirtina ir tai, kad Z. B. lazda norėjo apsiginti nuo V. šuns, o ne pulti V. Prokuroro teigimu, tokia išvada darytina remiantis: 1) A. V. ikiteisminio tyrimo metu duotais ir teisme patvirtintais parodymais, kad šuo buvo nepririštas, todėl išbėgo ant kelio ir pradėjo loti ant Z. B. Pravažiavęs A. D. sklypą Z. B. prie riboženklio nulipo nuo dviračio, pasiėmė į riboženklį atremtą lazdą ir vėl užlipęs keliu pradėjo važiuoti A. V. ir A. D. sklypų link; 2) M. V. akistatos metu duotais ir teisme patvirtintais parodymais bei D. V. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuose šie asmenys teigė, jog jiems pasirodę, kad Z. B. norėjo suduoti šuniui; 3) liudytojo A. D. parodymais, jog Z. B. važiuodamas dviračiu pasiėmė lazdą apsiginti nuo V. šuns; 4) 2021 m. gegužės 20 d. objektų apžiūros protokolo duomenimis, kuriame užfiksuota, jog A. V. pareigūnams aiškina, kad Z. B. pasiėmė pagalį apsiginti nuo šuns.
2.5. Prokuroro vertinimu, akistatos metu A. V. duoti parodymai, jog Z. B. su lazda norėjo jį mušti, vertintini kritiškai, o D. V. teisme duoti parodymai yra prieštaringi ir nelogiški, nes ji teigė mananti, kad Z. B. puolė ją, galbūt šunį, gal A. V., po ko jau nurodė, kad ji buvo namo kieme nuo keliuko 5-10 metrų, ji mananti, kad šis puolė ją, nes ją pamatęs buvo nusiteikęs agresyviai. Z. B. važiavo keliu ir nebuvo užsukęs į jų kiemą.
2.6. Prokuroras pažymi, kad konfliktą pradėjo ne Z. B., o išteisintieji, kurie užpuolė keliu važiuojantį nukentėjusįjį ir atliko smurtinius veiksmus jo atžvilgiu. Tai patvirtina Z. B. viso proceso metu duoti nuoseklūs parodymai. Aplinkybę, kad Z. B. atžvilgiu buvo naudojamas smurtas, patvirtina ir: 1) V. B. parodymai, jog jai paskambinęs A. D. nurodė, kad Z. B. sumušė A. V. Taip pat ji teigė, kad Z. B. jai pasakojo, kad jam važiuojant link A. D. išbėgo visi trys: A. V., jo sūnus M. ir žmona D. su lazdomis ir pradėjo jį mušti, dėl to jis nugriuvo nuo dviračio; 2) A. D. parodymai, jog jis matė, kad Z. B. pro jo sodybą kažkur važiuoja, po kiek laiko pro jo langus pamatė einantį Z. B., kuris nurodė, kad jį primušė, šis jo paklausė, kas, ar A.? Z. B. atsakė, kad visi trys davė su lazdomis per rankas, dėl ko jis nugriuvo nuo dviračio. Skunde pažymima, kad tai, jog prieš Z. B. buvo panaudota fizinė jėga (pastūmimas, patraukimas), po kurios panaudojimo Z. B. nugriuvo nuo dviračio ir patyrė sužalojimus, proceso metu duodami parodymus pripažino ir išteisintieji (A. V. 2021 m. vasario 9 d. ikiteisminio tyrimo apklausos, akistatos ir teisme duoti parodymai, M. V. akistatos metu ir teisme duoti parodymai). Skunde atkreipiamas dėmesys, kad A. V. iš pradžių teigė, kad Z. B. stumtelėjo nuo savęs, o vėliau teigė, kad patraukė į save. Prokuroro teigimu, byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis norėjo įvažiuoti ar buvo įvažiavęs į V. sklypą ketindamas juos užpulti, todėl nebuvo jokio teisėto pagrindo išteisintiesiems užstoti kelią važiuojančiam Z. B., reikalauti mesti lazdą, jį stumdyti ar kitaip smurtauti.
2.7. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad nei akistatos metu, nei apklausiama teisme D. V. nepatvirtino, kad Z. B. lazda bandė suduoti ar sudavė A. V., taip pat ji teisme teigė, kad konflikto metu jos sūnus buvo su ja, ant keliuko apskritai nebuvo išėjęs, nors šią aplinkybę paneigia tiek jos ikiteisminio tyrimo 2020 m. spalio 25 d. apklausos metu duoti parodymai, tiek M. V. parodymai bei kiti bylos duomenys. Skunde pabrėžiama, kad ši liudytoja yra buvusi A. V. žmona ir M. V. mama, todėl turi suinteresuotumą bylos baigtimi, jos parodymai prieštaringi, be to, ji akivaizdžiai siekia sumenkinti M. V. vaidmenį įvykyje. Atsižvelgus į tai, teismo išvada, jog jos parodymai yra nuoseklūs, todėl teismas jais besąlygiškai tiki, yra nepagrįsta.
2.8. Apelianto teigimu, teismo išvada, jog ikiteisminio tyrimo metu Z. B. duoti parodymai apie lazdos laikymą paneigia jo teisme duotus parodymus ir atitinka D. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duotus parodymus, kad nukentėjusysis važiavo link jų sklypo mojuodamas lazda ir norėdamas suduoti A. V., yra neteisinga. Prokuroras pabrėžia, kad D. V. nedavė parodymų, kad Z. B. norėjo suduoti A. V. (ji prieštaringai aiškino, mananti, kad Z. B. puolė ją). Taip pat skunde akcentuojama, kad ne tik Z. B., tačiau ir išteisintieji skirtingai pasakojo apie tai, kaip Z. B. laikė lazdą važiuodamas dviračiu. A. V. 2021 m. vasario 9 d. apklausos metu teigė, kad rankoje Z. B. prie vairo turėjo medinę apvalaus pjovimo lazdą. M. V. akistatos metu nurodė, kad Z. B. pasiėmė pagalį ir grįžo atgal, laikydamas pagalį ant dviračio vairo; apklausiamas teisme aiškino, kad ,,važiavus į mane užsimojo pagaliu, tada trenkė man“. Apklausiamas teisme M. V. teigė, kad ,,Jis su pagaliu mosikavo ir pro mane pravažiavo. Jis toliau su savo lazda mosikavosi...Z. B. važiuodamas laikėsi už dviejų rankenų, lazda buvo prie vairo, tada jis privažiavo, atleido vieną ranką ir pakėlė.“ Šie parodymai patvirtina Z. B. parodymus, kad bent jau kurį laiką jis važiavo dviračiu abiem rankomis laikydamas vairą ir lazdą laikydamas prie vairo, todėl visiškai netikėti nukentėjusiojo parodymais, pasak apelianto, nėra pagrindo.
2.9. Apeliantas sutinka, jog nukentėjusiojo parodymai dėl D. V. vaidmens įvykio metu skiriasi, tačiau atkreipia dėmesį, kad 2020 m. spalio 25 d. Z. B. davė parodymus iš karto po įvykio, todėl buvo susijaudinęs ir neblaivus, jautė šoką ir didelį skausmą, kaip girdėti garso įraše, kalbėjo nuotrupomis, nerišliais sakiniais ir nebuvo pajėgus išsamiai papasakoti visų aplinkybių. Be to, akivaizdu, kad jis užpultas tuo metu, kai važiavo dviračiu, todėl jo dėmesys buvo sutelktas ne tik į užpuolikus, tačiau ir važiavimą dviračiu bei puolantį šunį, todėl jis negalėjo smulkiai įsidėmėti kiekvieno asmens veiksmų. Z. B. beveik viso proceso metu tvirtino, kad jį užpuolė visi trys V. ir logiškai teismo posėdžio metu tai paaiškino – D. V. kartu bėgo, komandavo tą padaryti, todėl jis ir sakė, kad jį užpuolė trise. Skunde pažymima, kad nukentėjusysis viso proceso metu davė nuoseklius parodymus dėl užpuolimo būdo, teigdamas, kad V. jį mušė pagaliais per rankas, dėl šio poveikio jis nugriuvo nuo dviračio ir patyrė sužalojimus. Šių aplinkybių pagrindu skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo teiginys, jog išanalizavus Z. B. parodymus, darytina išvada, kad jo parodymai apie įvykusį konfliktą nėra patikimi nei dėl prieš jį smurtavusių asmenų ar jų turėtų daiktų, nei dėl lazdos laikymo būdo jam važiuojant, neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
2.10. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo teiginys, jog teismo medicinos specialisto 2020 m. spalio 28 d. išvada ir specialistės parodymai nei patvirtina, nei paneigia nukentėjusiojo sužalojimų atsiradimo mechanizmo, yra nepagrįsta. Apelianto teigimu, teismo medicinos ekspertė Rasa Gaidienė atlikusi nukentėjusiojo apžiūrą, ištyrusi 2020 m. spalio 25 d. gydytojo įrašus ligos istorijoje pateikė išvadą, kad Z. B. padaryti sužalojimai kietu buku daiktu galimai užduotyje nurodytu laiku, mažiausiai keturiais trauminiais poveikiais. Apklausta teisme ji nurodė, kad padaryti sužalojimai nėra būdingi kritimui nuo dviračio, nes sužalotos tik plaštakos, tvirtino, kad sužalojimai būdingesni smūgio sudavimui, bent jau vienas smūgis tikrai turėjo būti. Prokuroras pažymi, kad išvadoje nurodyti duomenys atitinka Z. B. parodymus.
2.11. Apelianto vertinimu, privataus eksperto Pauliaus Petreikio išvada vertintina kritiškai, nes šis ekspertas neatliko nukentėjusiojo apžiūros, nematė gydytojo įrašų ligos istorijoje, pateiktoje išvadoje padarė klaidų nurodydamas Z. B. padarytų sužalojimų lokalizaciją, teismo posėdžio metu savo išvadą koregavo. Kita vertus, ir P. Petreikis pripažino, kad du Z. B. padaryti sužalojimai galėjo būti padaryti krentant, o trečias – kietu buku daiktu, kas galėtų būti tiek žemės paviršius, tiek lazda, tiek dviračio vairas ar rėmas. Be to, šio asmens surašytas dokumentas yra tiriamas ir vertinamas kaip dokumentas-konsultacinė išvada, surašyta specialiųjų žinių turinčio asmens (BPK 95-96 straipsniai).
2.12. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nukentėjusiojo nurodyta versija dėl smūgio sudavimo būdo yra sunkiai įtikima, nes šis teigė, kad jam važiuojant dviračiu vienu metu abu kaltinamieji lazdomis trenkė atitinkamai per kairės ir dešinės rankos plaštakas, o tokiu atveju kaltinamieji turėjo stovėti skirtingose kelio pusėse ir abu vienu metu nusitaikyti bei pataikyti nukentėjusiajam būtent į rankų plaštakas, o ne kitas labiau atsikišusias kūno vietas. Apelianto teigimu, tokia gynėjo pasufleruota teismo išvada (jog kaltinamieji turėjo stovėti skirtingose kelio pusėse ir vienu metu pataikyti į plaštakas) neatitinka bylos aplinkybių, nes Z. B. niekada nedavė parodymų, kad smūgiai jam buvo suduoti tuo pačiu metu iš skirtingų pusių. Prokuroras pažymi, kad smūgiai galėjo būti suduoti ir vienas po kito.
2.13. Apelianto teigimu, teismo išvada, jog įvykio metu Z. B. buvo neblaivus, nepagrįsta bylos duomenimis. Ši aplinkybė yra svarbi, nes teismas, remdamasis nukentėjusiojo neblaivumu, netiki jo parodymais. Atkreipia dėmesį, kad 1,35 promilės girtumas Z. B. nustatytas 1,5 val. po įvykio. Baudžiamojoje byloje nėra jokių patikimų įrodymų, kad nukentėjusysis įvykio metu buvo girtas. Priešingai, liudytoja V. B. patvirtino, kad iš namų jis išvažiavo blaivus (ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad šis išvažiavo sveikas, iš išvaizdos nepamatė, kad būtų išgėręs, bent jau tikrai negirtas, o teisme nurodė, kad Z. B. nebuvo išgėręs. Teigė, kad jis buvo truputį išgėręs iš vakaro), po pusvalandžio pas A. D., jau patyręs sužalojimus užėjo blaivus (ikiteisminio tyrimo metu A. D. nurodė, kad iš pažiūros Z. B. atrodė blaivus, o teisme teigė, kad šis buvo blaivus). Nepaneigta Z. B. versija, kad jis stiklinę degtinės išgėrė po sužalojimo grįžęs namo, nes negalėjo pakelti didžiulio skausmo. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad teismas patikėjo D. V. parodymais, nors ši liudytoja pati teigė, kad nukentėjusįjį matė iš toliau, be to, jos parodymų nepatvirtina net vyro ir sūnaus parodymai. Taip pat prokuroras pabrėžia, kad teismas, kaip vieną iš nukentėjusiojo neblaivumo įrodymų laikė advokato pateiktą versiją, jog nugriuvęs neblaivus Z. B. tiesiog užmigo, nors tai prieštarauja elementariai logikai, nes Z. B. nukritęs patyrė alkūnkaulio lūžį.
2.14. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos prokuratūra yra Generalinės prokuratūros, kuriai skiriami biudžeto asignavimai, padalinys, todėl teismas nepagrįstai bylinėjimosi išlaidas priteisė iš Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintieji A. V. ir M. V. bei jų gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
5. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuspręsta atlikti dalinį įrodymų tyrimą ir papildomai apklausti nukentėjusįjį Z. B., išteisintuosius A. V. ir M. V.
6. Apklaustas išteisintasis A. V. paaiškino, kad pilnai nematė, kaip nugriuvo B., tik matė, kad griuvo ant žemės. Detalių dabar nepamena. Tvirtai nepamena, kaip jis krito nuo dviračio. Kai B. krito, jis buvo pravažiavęs apie 3-6 metrus nuo jo. Jis atėmė iš jo lazdą, jis pravažiavo į priekį, jis į jį buvo nugara. Matė, kaip jis virsta nuo dviračio, matė, kaip abejomis rankomis atsirėmė į žemę. Jis virto su visu dviračiu ir atsirėmė rankomis į žemę. Jis paleido vairą ir krisdamas pasirėmė rankomis. Daugiau detalių neprisimena. Kai B. pasiėmęs lazdą važiavo, tuo metu šuo lakstė, buvo paleistas. Šuo buvo jų sklypo gale, iš savo teritorijos nebėgo. Sūnus šunį pagavo. B. važiuodamas lazdą laikė rankoje, o kurioje, nežino. Jis tik pamena, kad jis užsimojo ant jo, greičiausiai dešine ranka. B. buvo girtas, kai išvažiavo iš savo kioskelio. Kad jis girtas, suprato, nes netvirtai važiavo, be to, jis dėdę girtą pažįsta. Dėdės paprašė mesti lazdą, kai buvo užsimojęs. Jis važiavo keliu, o paėmęs lazdą, grįžo link jų pusės. Sutinka, kad negerai, jog aplojo šuo, bet jis pravažiavęs paėmė lazdą ir sugrįžo. Kai jis grįžo į jų pusę, suprato, kad kažkas bus, be to, jis buvo girtas. Prieš dvi dienas buvo su B. konfliktas dėl šuns. Tada jų šunį kliudė dėdė Z., šuo po pusdienio atsigavo, todėl jie nieko nedarė. Buvo net trys apklausos, galėjo suklysti dėl sūnaus. Buvo trys policijos mašinos ir iš kiekvienos jį apklausė, galėjo suklysti. Jis pats tą dieną buvo blaivus. Visų aplinkybių neatsimena, nes nuo įvykio praėjo pusantrų metų. Kai atiminėjo pagalį, pašalinių žmonių nebuvo. Kai dėdė važiavo su lazda, stovėjo savo kieme ir išėjo į kelią. Jis, A. V. gavo į galvą ir į ranką vienu kartu, tada tą lazdą pagavo, ją ištraukė Z. B. iš rankų. Kai atėmė, jis pavažiavo ir nukrito, greičiausiai ant žolės. Dviratis krito šonu. Jis nieko nedarė, nuėjo. Dėdė nuėjo pas kaimyną. Nematė ant dėdės jokių sužalojimų, jis atsikėlė ir nuėjo. Prie dėdės daugiau niekas nebuvo priėjęs. Šuo mažiukas. Dėdė jį apkalba, nes tarp jų yra konfliktų.
7. Apklaustas išteisintasis M. V. paaiškino, jog matė, kad jis (Z. B.) griuvo. Jis tuo metu buvo ant kelio, šalia savo sklypo, nuo Z. 10-15 m. Kaip krito, negali pasakyti. Tuo metu jis rankose laikė šunį. B., kol važiavo nuo riboženklio, lazdą laikė rankose, o kai prie jų privažiavo, pakėlė ranką su lazda. Kurią ranką pakėlė, neatsimena. Ar B. buvo girtas, negali pasakyti. Jis B. nelietė, su juo jam pravažiuojant nekalbėjo. Mama buvo netoli jų, atrodo, prie dviračio nebuvo priėjusi. Dėdę pamatė, kai šuo nubėgo link jo ir jis ėjo pasiimti šunį. Šunį pagavo ties sklypo riba, o Z. tuo metu jau važiavo link jų, tada tėtis ėmė jį ginti. Kai jis stovėjo su šunimi, Z. pravažiavo, o tėtis nuo jo buvo apie 10 m. Jis ėjo atgal su šunimi. B. lazdą pasiėmė prie riboženklio ir tada važiavo link jo. Matė, kaip sudavė tėčiui, tuo metu rankose laikė šunį. Trenkė tėčiui į ranką, tėtis pagavo lazdą ir ištraukė jam iš rankų. Tada Z. bandė minti dviratį, bet jam nepavyko. Kai jis krito, buvo jau be lazdos. Jis pats lazdos neturėjo, tėtis irgi neturėjo.
8. Apklaustas nukentėjusysis Z. B. paaiškino, kad važiavo paėmęs lazdą, nes būna, kad šuo griebia už kojų. Dirbo pas D. Nuo riboženklio paėmė lazdą, ją pasidėjo ant dviračio vairo ir prispaudė. Lazdą laikė rankoje, prispaudęs ją prie dviračio rankenos ir važiavo, kita ranka lazdos nelaikė. Bevažiuojant jį pasitiko A., M., šone buvo A. žmona. Vienas jam sudavė per kairę ranką, kitas per dešinę ranką. Jie abu stovėjo iš priekio, šonu. Sudavė jam jie abu kartu. M. trenkė per kairę, o A. per dešinę ranką, ant rankų liko sumušimai. Jis tada iš karto griuvo ant pievos, prie kelio krašto. Krito ant šono, ant alkūnės. Kai trenkė per rankas, atleido vairą ir krito, dviratis krito į šoną. Krito ant kairės alkūnės, dviratis truputį jį kliudė. Jis važiuodamas nebuvo užsimojęs lazda. Buvo praradęs sąmonę, atsipeikėjo, jautė labai didelį skausmą. Kai atsipeikėjo, nieko aplinkui nebuvo. Kai atsigavo, dviratis buvo jam iš dešinės, atskirai nuo jo. Važiuodamas nuo šuns, lazda nesigynė. Jie prie jo buvo be šuns. Lazda, kurią vežėsi, gulėjo prie dviračio, kai atgavo sąmonę. Jam skaudėjo plaštakų viršutines dalis ir negalėjo vienos rankos valdyti, iš skausmo pradėjo verkti. Įvykio metu nebuvo vartojęs alkoholio. Jo nuo dviračio niekas nestūmė, tik sudavė jie abu jam lazdomis. Iš karto po įvykio galėjo kitaip nurodyti, nes buvo šoke. Pirminius parodymus tokius davė dėl šoko. V. jam nesudavė, bet ji buvo kartu ir kažką komandavo. Jie pykosi, nes jie norėjo daryti savo tvarką, sakė, ką norės, tą darys, ir jiems niekas nenurodinės. Negali būti, kad jam sudavė V. Negali pasakyti, kodėl jo parodymai keičiasi. Dieną prieš, išvakarėse buvo išgėręs. Su D. nevartojo alkoholio. Kai atsigavo, dviračio su savimi neėmė, nes jautė didelį skausmą. Dviratis nebuvo sugadintas. Gėrė alkoholį dieną prieš įvykį. Kol laukė greitosios, išgėrė 200 g stiklinę „baltos“.
9. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau ir – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų, turėjusių neigiamos įtakos asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla ar dėl kurio skundas yra nepaduotas.
10. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo priimtu išteisinamuoju nuosprendžiu, iš esmės motyvuojant tuo, kad apylinkės teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį.
11. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys). Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas, kaip ir tikrinimas, iš esmės yra subjektyvus ir logikos dėsniais grindžiamas procesas, kuris vyksta pagal baudžiamojo proceso įstatymo normas. Esminis reikalavimas įrodymų vertinimo procesui yra išsamus, nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ir tai, kad turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nė vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.). Pažymėtina, jog pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai leidžia pagrįstai konstatuoti, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
12. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.
13. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymima, kad esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1‑4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-88-628/2018).
14. Iš bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas savo sprendimą dėl A. V. ir M. V. išteisinimo grindė teisiamajame posėdyje tiesiogiai išnagrinėtų ir įvertintų įrodymų visuma, kurios pagrindu padaryta išvada, kad išnaudojus visas procesines galimybes nebuvo surinkta pakankamai kaltinančių įrodymų, jog būtų paneigta A. V. ir M. V. nekaltumo prezumpcija ir jie būtų pripažinti kaltais dėl jiems inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, taip, kaip ji suformuluota kaltinamajame akte, padarymo. Skundžiamame nuosprendyje išsamiai išanalizuota ir motyvuotai pasisakyta, kodėl nukentėjusiojo Z. B. bei liudytojų A. D. ir V. B. parodymus kartu su kitais byloje esančiais įrodymais teismas vertino kaip nepakankamus apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo iš esmės kitaip vertinti byloje esančių įrodymų visumos ir daryti kitokias išvadas, nei padarė apylinkės teismas.
15. Priešingai, nei teigia prokuroras, pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, rėmėsi ne tik nukentėjusiojo parodymais, nurodydamas juose esančius neatitikimus, bet ir kitais byloje esančiais įrodymais. Teisiamajame posėdyje buvo apklausti kaltinamieji A. V. ir M. V., specialistė R. Gaidienė, ekspertas P. Petreikis, liudytojai A. D., V. B., D. V., įvertinti kiti byloje esantys duomenys. Vertindamas minėtų liudytojų parodymų patikimumą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė, be kita ko, į ikiteisminio tyrimo duomenis, visų pirma šių liudytojų ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes, t. y. duotų parodymų (ne)nuoseklumą, (ne)prieštaringumą viso proceso metu; duomenų, gaunamų apklausiant kaltinamuosius, prigimtį, t. y. kaltinamųjų suinteresuotumą bylos baigtimi ir galimą pateikiamos informacijos šališkumą; santykių pobūdį tarp nukentėjusiojo Z. B., liudytojos V. B. ir išteisintųjų A. V., M. V., t. y. aplinkybę, kad tarp jų kaip giminaičių yra susiklostę konfliktiški santykiai dėl žemės, taip pat į tai, kad ne pirmą kartą esant ir taip konfliktiškiems santykiams tarp giminaičių, kyla konfliktas ir dėl V. šuns. Pastebėtina, kad tai, jog apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje akcentavo nukentėjusiojo Z. B. parodymų nenuoseklumą, nereiškia, kad nebuvo atsižvelgta ir į išteisintųjų A. V., M. V. parodymų prieštaringumą proceso metu, kitus baudžiamojoje byloje esančius duomenis, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad priimant išteisinamąjį nuosprendį nebuvo išsamiai įvertinti visi bylos duomenys, atmestinas kaip nepagrįstas. Šiame kontekste pažymėtina, jog vien tai, kad A. V. ir M. V. proceso metu davė prieštaringus parodymus, nėra pakankamas pagrindas apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, nenustačius pakankamai kitų jų kaltę pagrindžiančių įrodymų.
16. Taip pat, priešingai, nei nurodo prokuroras, nukentėjusiojo Z. B. viso proceso metu duoti parodymai nebuvo nuoseklūs ir vienareikšmiškai nepatvirtina jo nurodytų aplinkybių dėl įvykusio konflikto. Z. B. įvykio dieną 2020-10-25 atvykusiems policijos pareigūnams nurodė, kad 2020-10-25 apie 13.00 val., adresu (duomenys neskelbtini), jam važiuojant servitutiniu keliu su dviračiu jį puolė kaimynų, tai yra giminaičių: A., D. ir M. V. šuo, todėl jis su pagaliu norėjo jį nuvyti, dėl ko prie jo pribėgo minėti šuns šeimininkai ir daužė jį lazdomis, dėl ko jis pargriuvo ant žemės ir neteko sąmonės. Vėliau atsikėlęs pajuto skausmą kairėje rankoje, todėl buvo iškviesta policija ir greitoji pagalba (t. 1, b. l. 1, 24). Tai, kad nukentėjusįjį lazdomis užpuolė visi trys asmenys, Z. B. nurodė ir liudytojams A. D. ir V. B., kurie šias aplinkybes patvirtino (t. 1, b. l. 63-66, 71, 72). Įvykio dieną 2020-10-25 apklaustas liudytoju Z. B. parodė, kad M. V. trenkė jam su lazda per ranką (per kurią nepamena), taip pat nepamena, ar trenkė kiti asmenys ir kiek kartų suduota, todėl nugriuvo nuo dviračio ant žemės (ant kelio) ir prarado sąmonę (kažkur 1 min.) (t. 1, b. l. 35). Papildomai apklaustas 2020-11-20 Z. B. parodė, kad jam būnant ant dviračio, dar važiuojančiam Kernavės gatve, A. pirmas sudavė lazda jam per dešinę ranką, o tuo pačiu M. sudavė jam per kairę ranką. D. V. lazdą rankoje turėjo, bet ar jam sudavė, negali pasakyti, nes po tų smūgių per rankas, kuriuos sudavė A. ir M. V., jis nuo dviračio nugriuvo. Jam aptemo sąmonė, o kai atsipeikėjo, prie jo nė vieno V. jau nebuvo (t. 1, b. l. 53, 54). Tačiau 2021-04-09 akistatos tarp D. V. ir Z. B. metu Z. B. paklausus, ar atliko ir kokius smurtinius veiksmus jo atžvilgiu D. V., jis nurodė, kad D. V. jam sudavė lazda per ranką, kiek atsimena, per dešiniąją plaštaką. Sudavė vieną kartą (t. 1, b. l. 167, 168). 2021-04-09 akistatos tarp A. V. ir Z. B. metu Z. B. vėlgi nurodė, kad jam lazdomis sudavė ne tik A. V., bet ir jo sūnus M. ir jo žmona D. 2021-09-30 teisiamojo posėdžio metu Z. B. parodė, kad jam važiuojant dviračiu, A. V. ir M. V. išdygo su lazdomis. Kiekvienas turėjo po lazdą, o šone ar iš paskos buvo D. V. Ji komandavo tą padaryti, tą padaryti, kaip visą laiką. Jis važiuodamas keliu lazdą laikė, o jie pribėgę per rankas davė. M. V. į kairę, A. V. į dešinę ranką smogė. M. V. sudavė vieną kartą į kairę ranką virš plaštakos. Jie iškarto abudu sudavė, vienas į kairę, o kitas į dešinę ranką. Gavo po vieną smūgį, abi rankos buvo sužalotos. D. V. jo nemušė. Ji tik rėkdavo, komandas davinėjo jiems. D. V. kartu bėgo, tai ir sakė, kad užpuolė trise. Davė jie abudu su lazdomis, o užpuolė trise jį. D. V. arti nebuvo pribėgusi, kažkur nuo jų 3-5 m. Nematė, ar D. V. kokį daiktą rankose turėjo. Tiksliai D. V. nematė, o juos matė (t. 2, b. l. 131-134). Apklaustas apeliacinės instancijos teisme Z. B. parodė, kad jam bevažiuojant dviračiu jį pasitiko A., M., šone buvo A. žmona. Vienas jam sudavė per kairę ranką, kitas per dešinę ranką. M. trenkė per kairę, o A. per dešinę ranką, ant rankų liko sumušimai.
17. Z. B. duotų parodymų patikimumo kontekste atkreiptinas dėmesys ir tai, kad nukentėjusysis įvykio dieną nurodė, kad važiavo dviračiu namo ir, pamatęs kaimynų šunį, pasiėmė lazdą nuo jo apsiginti bei toliau važiavo dviračiu atgal kartu su lazda. 2020-11-20 apklausos metu Z. B. parodė, kad įvykio dieną lazdą laikė prie vairo dešine ranka. Privažiavus keliu prie V. sklypo, prie jo pribėgo V. šuo ir puolė jį, jis pakėlė lazdą, bet šuniui nesudavė (t. 1, b. l. 53). Tačiau teisiamojo posėdžio metu Z. B. parodė, kad jį šuo pradėjo pulti jau privažiavus prie kaimynų sklypo, dar jam nepasiėmus lazdos, ir jis tik paskui pasiėmė lazdą, kad apsigintų nuo šuns. Taip pat nurodė, kad lazdą laikė prie vairo su rankomis. Lazdą laikė kumščiuose. Lazda buvo prispausta prie dviračio vairo. Dviračio vairą laikė abiem rankomis, nuo pat pradžios iki pabaigos. Vairą laikė abiem rankomis, o kotą dešine ranka (t. 2, b. l. 131-134). Apeliacinės instancijos teisme Z. B. nurodė, kad paėmęs lazdą, ją pasidėjo ant dviračio vairo ir prispaudė. Lazdą laikė rankoje, prispaudęs ją prie dviračio rankenos ir važiavo, kita ranka lazdos nelaikė. Taigi ir šiuo atžvilgiu nukentėjusysis keitė savo poziciją, teisme nurodydamas, kad lazdos nebuvo pakėlęs ar užsimojęs ir ją visą laiką laikė prie vairo.
18. Nukentėjusiojo Z. B. nurodytų aplinkybių nepatvirtina ir liudytojų V. B., A. D. duoti parodymai, kadangi jie patys įvykio nematė ir nurodė tik paties nukentėjusiojo paaiškinimus, pagal kuriuos jį užpuolė visi trys minėti asmenys. Išteisintieji A. V. ir M. V., nors proceso metu davė nenuoseklius ir prieštaringus parodymus, teisme nepripažino, kad būtų trenkę Z. B., ar kitaip jį pastūmę, dėl ko jis galėjo nukristi nuo dviračio ir susižaloti. Tokių aplinkybių nepatvirtino ir įvykį mačiusi liudytoja apklausta D. V. Pritartina prokuroro argumentui, kad nėra pagrindo visiškai netikėti nukentėjusiojo Z. B. duotais parodymais, kadangi kai kurios nurodytos aplinkybės sutapo ir su išteisintųjų, D. V. parodymais, kitais vėliau analizuotinais duomenimis, tačiau Z. B. parodymai, tokie, kokie buvo duoti viso proceso metu, nesant pakankamai kitų objektyvių duomenų, nesudaro galimybės vienareikšmiškai nustatyti, kokiu būdu ir kurių asmenų veiksmais buvusio įvykio metu jis patyrė jam nustatytus sužalojimus. Atsižvelgiant į tai, kad minėti liudytojai šioje baudžiamojoje byloje dėl savo santykio su proceso šalimis galėjo būti, be kita ko, neobjektyvūs, šališki ir (arba) suinteresuoti duoti tiesos neatitinkančius arba ją iškreipiančius parodymus, taip pat nutylėti tam tikras aplinkybes ar pridėti išgalvotas, teisėjų kolegija vertina, kad šioje baudžiamojoje byloje nėra pakankamai objektyvių duomenų, patvirtinančių nukentėjusiojo Z. B. nurodytas įvykio aplinkybes.
19. Prokuroras skunde nurodo, kad sutinka, jog nukentėjusiojo parodymai dėl D. V. vaidmens įvykio metu skiriasi, tačiau atkreipia dėmesį, kad 2020 m. spalio 25 d. Z. B. davė parodymus iš karto po įvykio, todėl buvo susijaudinęs ir neblaivus, jautė šoką ir didelį skausmą, kaip girdėti garso įraše, kalbėjo nuotrupomis, nerišliais sakiniais ir nebuvo pajėgus išsamiai papasakoti visų aplinkybių. Šis prokuroro argumentas, kuriuo yra pateisinamas Z. B. parodymų prieštaringumas, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi Z. B. savo poziciją dėl D. V. vaidmens įvykio metu keitė net du kartus, be to, papildomos apklausos metu 2020-11-20, kai jau buvo praėjęs tam tikras laiko tarpas nuo įvykio, Z. B. parodė, kad negali pasakyti, ar D. V. jam sudavė lazda. Taigi, Z. B. dėl šios aplinkybės nebuvo tikras ir daug vėliau. Kita vertus, kaip minėta, 2021-04-09 akistatos metu tarp Z. B. ir D. V. nukentėjusysis nurodė, kad D. V. jam sudavė lazda per ranką, kiek atsimena, per dešiniąją plaštaką, sudavė vieną kartą. 2021-04-09 akistatos metu tarp Z. B. ir A. V. nukentėjusysis parodė, kad jį užpuolė su lazdom A. V., D. V. ir M. V. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu Z. B. vėl pakeitė savo poziciją ir nurodė, kad per plaštakas jam smūgiavo A. V. ir M. V. Tokios pačios pozicijos dėl jo atžvilgiu smurtavusių asmenų Z. B. buvo ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau kodėl akistatos metu jis davė kitokius parodymus dėl D. V. jis apeliacinės instancijos teismui niekaip paaiškinti negalėjo. Apeliacinės instancijos teisme Z. B. nurodė, kad D. V. jam nesudavė, bet ji buvo kartu ir kažką komandavo. Pasak nukentėjusiojo, negali būti, kad jam sudavė V. ir jis negali pasakyti, kodėl jo parodymai keičiasi. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumas ir prieštaringumas esminėse detalėse, nesant kitų patikimų įrodymų, nesudaro galimybės vienareikšmiškai patvirtinti Z. B. nurodytų įvykio aplinkybių, kurių konkrečiai viso proceso metu negalėjo nurodyti ir pats nukentėjusysis.
20. Taip pat pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad specialistės R. Gaidienės išvada ir teisme duoti paaiškinimai nei patvirtina, nei paneigia nukentėjusiojo Z. B. sužalojimų atsiradimo mechanizmo. Specialisto išvadoje Nr. G 3161/2020 (01) nurodyta, kad Z. B. nustatytas kairio alkūnkaulio lūžis, poodinės kraujosruvos dešinėje plaštakoje, kairiame rieše, kairės plaštakos sumušimas, pasireiškęs minkštųjų audinių patinimu. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu (daiktais), galimai užduotyje nurodytu laiku, t. y. 2020-10-25. Sužalojimai vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl alkūnkaulio lūžio sveikata sutrikdoma ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui. Sužalojimai padaryti mažiausiai keturiais trauminiais poveikiais (t. 1, b. l. 51, 52). Kita vertus, nors apklausta teisiamojo posėdžio metu specialistė R. Gaidienė nurodė, kad tai, ką ji matė, nėra būdinga kritimui nuo dviračio ir sužalojimai būdingesni kaip smūgio sudavimai, tačiau taip pat pažymėjo, kad turėjo būti suduotas bent vienas smūgis (t. 2, b. l. 134). Taigi, pasak specialistės, kiti trauminiai poveikiai nukentėjusiajam galėjo atsirasti ir kitomis aplinkybėmis, nei nurodoma kaltinime, be kita ko, Z. B. nukritus nuo dviračio. Atsižvelgiant į tai, kad pats nukentėjusysis neigė, kad jį kas nors būtų pastūmęs, dėl ko jis galėjo nukristi ir susižeisti, – Z. B. tvirtino, jog jis nuo dviračio nukrito dėl A. V. ir M. V. smūgių į abejų rankų plaštakas, – o specialistės išvadoje neatmetama galimybė, kad trauminiai poveikiai nukentėjusiajam galėjo atsirasti ir kitomis aplinkybėmis, tačiau bent vienas smūgis turėjo būti padarytas, darytina išvada, kad šiuo atveju, išnaudojus visas procesines priemones, nėra galimybės nustatyti, kokiais konkrečiais trauminiais poveikiais buvo padaryti sužalojimai Z. B., be kita ko, kuris iš asmenų galimai smūgiavo nukentėjusiajam.
21. Šiame kontekste pritartina prokuroro argumentui, jog baudžiamojoje byloje nėra jokių vienareikšmių įrodymų, kad nukentėjusysis įvykio metu buvo girtas. Kita vertus, pats Z. B. dėl savo blaivumo įvykio metu nurodė prieštaringas aplinkybes. 2020-11-20 apklausos metu Z. B. parodė, kad įvykio metu jis buvo neblaivus, buvo išgėręs alaus nuo ryto. Teisiamojo posėdžio metu Z. B. nurodė, kad nebuvo išgėręs, buvo blaivus. Tik vėliau po įvykio išgėrė stiklinę degtinės, taip pat buvo išgėręs iš vakaro. Tokias pačias aplinkybes kaip pirmosios instancijos teismui jis nurodė ir apeliacinės instancijos teismui. Objektyviai nustatyta, kad įvykio dieną 14,59 val., t. y. praėjus porai valandų po įvykio, Z. B. nustatytas 1,35 prom. neblaivumas. Aplinkybę, kad įvykio metu Z. B. buvo neblaivus, nurodė išteisintieji, liudytoja D. V. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju neatmestina tikimybė, kad Z. B. įvykio metu galėjo būti neblaivus, kas galėjo turėti įtakos tiek jo koordinacijai vairuojant dviratį, prisimenant detaliai kiekvieno iš konflikte dalyvavusių asmenų veiksmus.
22. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas – asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltė neįrodyta įstatymo nustatyta tvarka ir pripažinta įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Sudėtinė nekaltumo prezumpcijos principo dalis yra in dubio pro reo principas, pagal kurį abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Abejonių gali kilti dėl bet kurių bylos elementų: faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių buvimo; teisinių veikos požymių (nusikalstamos veikos sudėties elementų ar požymių, kitų nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmingų aplinkybių) buvimo; sąlygų, būtinų duomenims pripažinti įrodymais, buvimo; atskirų įrodymų patikimumo ir jų įrodomosios reikšmės; įrodymų visumos pakankamumo nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltei konstatuoti ar kitų nagrinėjant bylą sprendžiamų klausimų. Pažymėtina, kad kaltinamojo naudai aiškinamos tik tokios abejonės, kurių neįmanoma pašalinti išnaudojus visas galimybes. Abejonės baudžiamajame procese šalinamos ne tik atliekant BPK nustatytus veiksmus, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, bet ir tinkamai, laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, įvertinant įrodymus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-30-689/2018).
23. Iš naujo įvertinusi kiekvieną byloje surinktą įrodymą, taip pat įvertinusi juos kompleksiškai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus, jų visetą bei padarė pagrįstą išvadą dėl A. V. ir M. V. išteisinimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kuri neprieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Teisėjų kolegijos vertinimu, įrodymai, kuriais apylinkės teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, yra gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti įrodymų ir daryti kitokias išvadas, nei padarė apylinkės teismas ir su jomis iš esmės sutinka. Tai, kad pirmosios instancijos teismas bylos faktines aplinkybes nustatė ir jas vertino kitaip, nei prokuroras, t. y. nepalankiai nukentėjusiajam, nereiškia, jog byla išnagrinėta neišsamiai, o nuosprendyje padarytos išvados dėl to, kad nėra įrodyta, jog A. V. ir M. V. padarė BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą nusikalstamą veiką, yra nepagrįsta. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei nenustačius pirmosios instancijos teismo esminių bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, tiriant ir vertinant įrodymus, taikymo pažeidimų, darytina išvada, jog naikinti skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Dėl proceso išlaidų
24. Prokuroras skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos prokuratūra yra Generalinės prokuratūros, kuriai skiriami biudžeto asignavimai, padalinys, todėl teismas nepagrįstai bylinėjimosi išlaidas priteisė iš Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros.
25. BPK 106 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.
26. Sprendžiant, iš ko turi būti priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, atsižvelgtina į BPK 105 straipsnio 5 dalį, kurioje nurodyta, jog tais atvejais, kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.
27. Atsižvelgiant į nurodytą reglamentavimą, Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2021 m. lapkričio 24 d. nuosprendis dalyje dėl 1 100 Eur proceso išlaidų priteisimo A. V. iš Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros keistinas, minėtas išlaidas priteisiant iš valstybės.
28. Vilniaus apygardos teismui taip pat pateiktas gynėjo prašymas A. V. priteisti 544,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
29. Apeliacinės instancijos teisme priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas.
30. Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinis procesas vyko pagal prokuroro apeliacinį skundą. Nagrinėjant bylą apeliacine žodinio proceso tvarka teismo posėdyje dalyvavo ir išteisintųjų gynėjas advokatas Vaidotas Sviderskis. Atsižvelgiant į skundo nagrinėjimo rezultatą, į tai, kad gynėjas gynė išteisintuosius apeliacinės instancijos 2 teismo posėdžiuose, byloje buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas, teisėjų kolegijos manymu, patirtos 544,50 Eur bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos, nėra aiškiai per didelės, atitinka teisingumo, protingumo bei proporcingumo kriterijus ir turi būti atlygintos visa apimtimi.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,
nutaria:
Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2021 m. lapkričio 24 d. nuosprendį pakeisti.
Priteisti A. V. iš valstybės 1 100 Eur proceso išlaidų.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Tenkinti advokato Vaidoto Sviderskio prašymą ir A. V. priteisti iš valstybės 544,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.