Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Atsiliepimas

Atsakovas ir atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus AVPK atsiliepimais į skundą prašo: 1) pakeisti atsakovus, iš atsakovų pašalinant Vilniaus AVPK; 2) skundo dalyje dėl 92,53 Lt neišmokėto darbo užmokesčio taikyti ieškinio senaties terminą bei bylą pagal pareiškėjo skundą nutraukti, kadangi skundas buvo paduotas praleidus nustatytus padavimo terminus; 3) skundą Vilniaus AVPK atžvilgiu atmesti kaip nepagrįstą (b.l.11-13, 16-19). Su skundu nesutinka dėl šių motyvų:

1. Kadangi atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kurio funkcijas, teises bei pareigas reglamentuoja konkrečios teisės normos, todėl Vilniaus AVPK veiksmų teisėtumas turi būti nustatytas jų atitikties įstatymų reikalavimams atžvilgiu. Pagal VTĮ (ginčo laikotarpiu galiojusi įstatymo Nr. IX-855 redakcija) 4 straipsnį statutiniams valstybės tarnautojams yra taikoma VTĮ 23-26 straipsniuose nustatyta darbo apmokėjimo tvarka, todėl Vilniaus AVPK, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, pareiškėjui pagrįstai taikė VTĮ 23 str. 2 dalį. Valstybės kontrolės 2005-05-13 ataskaitoje Nr. 1030-2-27 buvo nurodytas trūkumas dėl 70 procentų ribojimo netaikymo. Pagal Valstybės kontrolės įstatymo 20 straipsnį audituotas subjektas per šiame straipsnyje nustatytą terminą informuoja Valstybės kontrolę apie sprendime nurodytų teisės aktų pažeidimų pašalinimą, nurodymų, teikimų ir siūlymų vykdymą. Įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisės spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta KT, kol nėra atitinkamo KT sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (KT 2004-12-13 nutarimas). Valstybės tarnautojų teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą reiškia ir tai, kad valstybės tarnautojų darbo užmokestis turi būti nustatomas įstatymu. Teisingo apmokėjimo už darbą principas nepaneigia įstatymų leidėjo teisės nustatyti įvairias apmokėjimo už darbą formas ar įvairias darbo užmokesčio sudedamąsias dalis. Tai, jog prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento patvirtina ir LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A5-264/2003. Vilniaus AVPK, apskaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį, veikė teisėtai, taip, kaip privalėjo pagal įstatymus. Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius, buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais. Kadangi Vilniaus AVPK nepažeidė nė vieno teisės akto, jo veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų ar kaltės. Galioja prezumpcija, kad įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad KT nutarimų galia yra nukreipta į ateitį, tuo tarpu praeityje susiklosčiusių teisinių santykių šiais nutarimais pakeisti negalima. Įvertinus tai, kad Vilniaus AVPK sprendimai, kuriais pareiškėjui buvo taikomas darbo užmokesčio ribojimas, buvo priimti iki KT 2009-12-11 nutarimo paskelbimo, darytina išvada, kad jie atitiko tuo metu galiojančių teisės aktų (VTĮ, Vidaus tarnybos statuto) nuostatas. Tokia teisės aiškinimo bei taikymo praktika pateikiama ir LVAT 2009-02-19 nutartyje Nr. A822-256/2008. Valstybės tarnybos teisiniai santykiai - tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį (KT 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Vilniaus AVPK įgaliotas išmokėti atlyginimą pagal iš biudžeto skirtus asignavimus. Bet remiantis Biudžeto sandaros įstatymo 4 str. 1 dalimi, 5 ir 7 straipsniais, Biudžetinių įstaigų įstatymo 8 straipsniu, Vilniaus AVPK skiriamų valstybės biudžeto asignavimų valdytojas yra Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau-Departamentas), kuris turi tam tikras įstatymų numatytas teises ir pareigas, susijusias su biudžeto asignavimų lėšų panaudojimo organizavimu. Teisinėje Konstitucijos aiškinimo mokslinėje doktrinoje teigiama, kad KT nutarimų padariniai yra erga omnes ir ex nunc. Vienintelė išimtis yra tada, kai į KT su prašymu ištirti taikytino teisės akto konstitucingumą kreipiasi teismas: jo nagrinėjamos bylos šalims KT nutarimas sukelia ex tunc padarinius (E. Kūris. Konstitucijos aiškinimas, konstitucinės teisės šaltiniai ir besikeičianti konstitucinės teisės paradigma/Teisės problemos, 2003/3, p. 8). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau-LAT) senato apžvalgoje teigiama, kad įstatymas ar kitas Seimo aktas, Lietuvos Respublikos Prezidento, Vyriausybės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (Konstitucijos 107 str. 1 d., Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 1 d.). Vadinasi, toks teisės aktas negalioja tik ateičiai (ex nunc). Todėl sprendimas, kuris buvo priimtas, vadovaujantis įstatymu ar kitu teisės aktu, vėliau KT pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai arba įstatymams, yra teisėtas ir pagrįstas ir negali būti dėl šios priežasties naikinamas. Jeigu KT dėl jo kompetencijai priklausančio teisės akto atitikimo Konstitucijai arba įstatymams pradėtą teiseną byloje nutraukia dėl to, kad ginčijamas teisės aktas panaikintas, tai toks aktas, atsižvelgiant į materialinės teisės normos galiojimo laike principą, gali būti taikomas (Teismų praktika, 1997-07-02, Nr. 7). Departamentas 2010-01-07 raštu Nr. 5-S-93 informavo, kad „tol kol nebus priimti specialūs teisės aktai ir skirtos tikslinės lėšos, policijos įstaigos neturi pagrindo mokėti policijos pareigūnams priklausančių išmokų", todėl tokių išmokų priteisimo atveju, policijos įstaiga šias sumas dengtų iš darbo užmokesčio fondo lėšų, dėl ko susidarytų dar didesnis lėšų trūkumas galintis sąlygoti paties bei kitų įstaigos darbuotojų atlyginimų išmokėjimo klausimą. Atsižvelgiant į Biudžeto sandaros įstatymo 32 straipsnį, 70 procentų ribojimo atveju, lėšos (jei tokios lėšos, buvo sutaupytos) būtų buvusios grąžintos į biudžetą. Todėl teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Vilniaus AVPK, tuo pačiu turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Vyriausybės, skirti tam reikalingus asignavimus.

2. Dėl skundo reikalavimo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką solidariai iš atsakovų paaiškina, kad Vilniaus AVPK pareiškėjui atlyginimą nagrinėjamu laikotarpiu mokėjo iš tų lėšų, kurias skyrė valstybės įgaliotos institucijos, todėl neišmokėta darbo užmokesčio dalis turi būti priteista tik iš Lietuvos valstybės. Tokia pozicija išreikšta ir LVAT 2010-01-19 nutartyje Nr. A-143-61/10. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu kasmet yra patvirtinami Vilniaus AVPK skiriami asignavimai, tarp jų - išlaidoms (atskirai-darbo užmokesčiui) ir turtui įsigyti. Vilniaus AVPK, būdamas asignavimų valdytojas, yra įpareigojamas naudoti jam skirtus biudžeto asignavimus pagal nustatytą paskirtį. Biudžeto sandaros įstatymo 27 str. 1 dalyje numatyta, kad valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė. Pagal galiojančius teisės aktus Vilniaus AVPK, kaip biudžeto asignavimų valdytojui, kyla pareiga tikslingai naudoti biudžeto lėšas, kurios jam yra skirtos atitinkamų funkcijų vykdymui, tuo tarpu biudžeto formavimas priklauso ne Vilniaus AVPK, o Vyriausybės kompetencijai. Atsižvelgiant į tai, vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje turi būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės. Tai, kad tokio pobūdžio bylose Lietuvos valstybė turi būti traukiama atsakovu patvirtina ir LVAT 2009-12-23 nutartis Nr. A756-1285/2009. Vilniaus AVPK nėra tinkamas atsakovas šioje byloje ir vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau-ABTĮ) 54 straipsniu, turi būti pašalintas iš atsakovų.

3. Reikalavimams dėl darbo užmokesčio ar kitų socialinių garantijų išmokų priteisimo taikytinas DK 27 str. 2 dalyje nustatytas bendrasis 3 metų senaties terminas (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005). Pareiškėjas prašo priteisti 92,53 Lt darbo užmokesčio nepriemoką už 2006 metus, bet šioje skundo dalyje jis praleido senaties terminą skundui paduoti, kas sudaro pagrindą bylos nutraukimui (ABTĮ 101 str. 1 d. 6 punktas).

4. Vilniaus AVPK šioje byloje yra netinkamas atsakovas. Pagal ABTĮ 15 str. 1 d. 3 punktą žalos atlyginimo klausimas sprendžiamas remiantis CK nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį prievolė atlyginti pagal šį įstatymą atsiradusią žalą tenka valstybei, pagal CK 6.273 straipsnį atstovaujamai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos. Kadangi pareiškėjas žalą sieja su VTĮ 23 str. 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, o šį aktą, kurio 23 straipsnį 2009-12-11 neteisėtu pripažino KT, priėmė Seimas, todėl pagal 2001-07-26 Vyriausybės nutarimo Nr.932 1 punktą, Vilniaus AVPK nėra įgaliotas atstovauti Lietuvos valstybę dėl Seimo priimtų įstatymų teisėtumo bei iš jų galimai kylančios žalos pareiškėjui. Atstovavimas yra civilinis teisinis santykis, atsirandantis tarp atstovo ir atstovaujamojo, kurio pagrindu atstovas, remdamasis įstatymu, administraciniu aktu ar išreikšdamas atstovaujamojo valią jam suteiktų įgalinimų ribose sudaro sandorius ir atlieka atstovaujamojo vardų juridinę reikšmę turinčius veiksmus, kurie sukuria, pakeičia ar panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas. Atstovai civiliniame procese dažniausiai priskiriami byloje dalyvaujantiems asmenims. Teisės literatūroje vyrauja dvi skirtingos nuomonės dėl atstovų priskyrimo byloje dalyvaujantiems asmenims. Vieni autoriai mano, kad atstovai negali būti laikomi byloje dalyvaujančiais asmenimis, nes jie neturi materialinio teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi. Kiti autoriai teigia, kad būtent atstovai turi būti priskirti prie byloje dalyvaujančių asmenų, nes jie neviršydami savo įgaliojimų stengiasi pasiekti tam tikrą teigiamą teisinį rezultatą byloje savo atstovaujamojo naudai. Tai reiškia, kad atstovas yra suinteresuotas, nors jo suinteresuotumas bylos baigtimi yra ne materialinis teisinis, o procesinis teisinis, nes jis atstovauja ne savo, o atstovaujamojo interesams. Šią nuomonę palaikė ir mūsų įstatymų leidėjas, naujajame CPK priskyręs atstovus byloje dalyvaujantiems asmenims, taip pat aiškiai nurodęs, kad byloje dalyvaujantys asmenys yra tie, kurie turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi (Jurisprudencija. 2003. t. 47(39); 119-127 Inga Žalėnienė dr. Virgilijus Valančius, dr. Stasys Vėlyvis). Pagal CK 2.132 str. atstovauti galima sandorio, įstatymų, teismo sprendimo ar administracinio akto pagrindu. Civilinio kodekso komentaras išaiškino, kad „civilinėje teisės doktrinoje skiriamas savanoriškas (sutartinis) atstovavimas ir atstovavimas pagal įstatymą." (Justitia 2002 m. 256 p.). CK 2.135 straipsnyje interesų konfliktas įtvirtina vieną iš pagrindinių atstovavimo principų- atstovas turi veikti tik atstovaujamojo interesais (Justitia, 2002 m., 270 p.). LAT taip pat pripažino, kad įstatymas draudžia atstovo ir atstovaujamojo interesų konfliktą (LAT 1999-10-27 nutartis Nr. 3K-3-721/1999). Šis principas yra bendras visai teisei, jo analogas įtvirtintas ir LR BPK 47 str. 1 d. kur nurodoma, kad „tas pats advokatas negali būti dviejų ar daugiau asmenų gynėju, jei vieno iš jų interesai prieštarauja kito gynybos interesams". Vilniaus AVPK manymu, atsižvelgiant į šiuos principus ir buvo priimtas Ministro Pirmininko 2010 m. sausio 14 d. potvarkis Nr. 13, kuriuo Ministras Pirmininkas įgaliojo atstovauti Policijos departamento atstovus Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo policijos įstaigų valstybės tarnautojams. Šis potvarkis priimtas išskirtinai byloms dėl VTĮ 23 str. 2 d. taikymo, todėl taikytinas principas Lex specialis derogat legi generali ir potvarkis Nr. 13 laikytinas specialiuoju norminiu aktu nutarimo Nr. 932 atžvilgiu. Šis potvarkis visiškai atitinka CK 2.132 str. įtvirtinto atstovavimo administracinio akto pagrindu sąvoką bei atitinka CK 2.137 str. 1 d. nustatytus reikalavimus. Tuo tarpu nutarimas Nr. 932 nesuteikia visų šaliai būtinų teisių, jų neįvardija ir neatitinka CK 2.137 str. 1 d., todėl gali suteikti atstovui tik CK 2.137 str. 2 d. numatytas teises „tik tiems veiksmams, kurių reikia atstovaujamojo turtui ir turtiniams interesams išsaugoti bei turto priežiūrai". Taip pat Ministro Pirmininko 2010 m. sausio 14 d. potvarkis Nr. 13 yra priimtas vėliau už 2001-07-26 Vyriausybės nutarimą Nr. 932, todėl taikytinas ir principas Lex posterior derogat legi priori, nustatantis, kad vėlesnė (naujesnė) norma nugali senesniąją. Tai, kad tokio pobūdžio bylose Vyriausybė ar jos įgaliotas asmuo turi būti traukiama atsakovo Lietuvos valstybės atstovu, patvirtina ir LAT 2007-02-21 nutartis Nr. 3K-P-187/2007 bei LVAT 2009-12-23 nutartis Nr. A756-1285/2009.

5. Įvertinus tai, kad teismų praktika iš esmės panašiose bylose turi būti formuojama vieninga linkme, taip pat atsižvelgiant į tai, kad KT yra pasisakęs, kad „teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai - būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t.y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų" (KT 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas), Lietuvos valstybę turi atstovauti Vyriausybė ar jos potvarkiu Nr. 13 įgaliotas asmuo. Atsižvelgiant į tai Vilniaus AVPK mano, kad jis nėra įgaliotas pateikti Lietuvos valstybės poziciją šioje byloje (b.l.11-13, 16-19).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau-Departamentas) atsiliepimu prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškina, kad pagal VTĮ 4 str. 2 dalį, statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai, išskyrus šio įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo tvarką. VTĮ 23 str. 2 dalyje nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. KT 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai" pripažino, kad VTĮ VI skyriaus „Darbo užmokestis" nuostatos, kurias taikė atsakovas Vilniaus AVPK apskaičiuodamas ir mokėdamas atlyginimą pareigūnams, prieštaravo Konstitucijai, tačiau prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento (LVAT 2003 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-264/2003). Departamentas, remdamasis Konstitucijos 102 str. 1 dalimi, 7 straipsniu, 6 str. 1 dalimi, 107 str. 2 dalimi, daro išvadą, kad kol nustatyta tvarka nėra nustatyta ir pripažinta, kad VTĮ 23 str. 2 dalies nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, VTĮ 23 str. 2 dalies nuostatos yra teisėtos ir valstybės institucijos privalo vykdyti įstatymo reikalavimus mokant priedus ir priemokas valstybės pareigūnams. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek pareigūnams, tiek valstybės valdžios institucijoms. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas Vilniaus AVPK, skaičiuodamas ir išmokėdamas darbo užmokestį pareiškėjui, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Taip pat nėra CK 6.271 straipsnyje, nei kituose pareiškėjo nurodytuose argumentuose nustatytų valstybės civilinės atsakomybės pagrindų. CK 6.271 str. nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas" reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą, kuris tiesiogiai daro įtaką asmens teisėms, laisvėms ir interesams. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda jeigu valdžios institucijos ar jų darbuotojai neveikė, taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl Departamentas mano, kad nėra teisinio pagrindo taikyti teisinę atsakomybę atsakovų atžvilgiu. Sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo prašo teismo atsižvelgti į LVAT 2003-06-27 nutartį administracinėje byloje Nr.A5-264/2003, kurioje buvo reikalaujama žalos padarytos viešojo administravimo subjekto, taikant antikonstitucinį įstatymą, atlyginimo, bet teismas pareiškėjo skundą atmetė. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2010-04-14, t.y. po KT 2009-12-11 nutarimo priėmimo, skųsdamas atsakovo veiksmus, kurie buvo įvykdyti iki atitinkamo KT nutarimo įsigaliojimo, todėl jo reikalavimas atmestinas. Be to, pareiškėjas prašo priteisti dalį lėšų už 2006 metus. Departamento manymu, šiai pareiškėjo reikalavimo daliai taikytinas DK 27 str. 2 dalyje nustatytas 3 metų senaties terminas (LVAT 2005-12-21 nutartis Nr.A1-638/2005), kuris skaičiuojamas nuo skundo teismui padavimo dienos. Mano, kad minėtoje skundo dalyje pareiškėjas yra praleidęs senaties terminą, todėl šioje dalyje jo skundas atmestinas. Taip pat nurodo, kad jeigu teismas nuspręstų, kad pareiškėjui priteistina darbo užmokesčio nepriemoka, prašo atidėti teismo sprendimo vykdymą 1 metams, nes policijos įstaigos neturi lėšų einamųjų metų biudžete darbo užmokesčio nepriemokai sumokėti (b.l.25-27).