Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-2380-596/2017

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2017-09-19
Bylos Nr.: I-2380-596/2017
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00363-2017-5
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Jolita Rasiukevičienė
Atsakovas: Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Pareiškėjas: G. S., R. S.
Trečiasis asmuo: Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija

Administracinė byla Nr. I-2380-596/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00363-2017-5Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3.; 12.10.3.; 55.1. (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. rugsėjo 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė,

dalyvaujant atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei Akvilei Berenytei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundus pareiškėjams G. S. ir R. S. bei pareiškėjų G. S. ir R. S. skundus atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) kreipėsi į teismą su skundais, prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2017 m. sausio 13 d. sprendimus Nr. S-10 (7-256/2016) ir Nr. S-11 (7-258/2016) bei priimti naują sprendimą – patvirtinti VMI 2016 m. spalio 11 d. sprendimus Nr. 68-297 ir Nr. 68-298 (t. 1, b. l. 1–6; b. l. 34–39).

Atsiliepimas

Atsakovės teigimu, VMI ir MGK skirtingai interpretuoja Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) taikymą, t. y. ginčas tarp pareiškėjų ir VMI vyksta dėl vienkartinėse šeimos turėto turto deklaracijose (forma FR0593) pareiškėjų deklaruotų 288 000 Lt piniginių lėšų ne banko įstaigoje.

Nurodo, jog pareiškėja 2005 m. gegužės 1 d. pateikė vienkartinę gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaraciją (forma FR0593), kurioje deklaravo 120 000 Lt piniginių lėšų ne banke ir 618 400 Lt iš kredito įstaigų pasiskolintų lėšų, o pareiškėjas 2005 m. balandžio 29 d. pateikė vienkartinę gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaraciją (forma FR0593), kurioje deklaravo 168 000 Lt piniginių lėšų ne banke, 100 vnt. akcijų, kurių vertė 10 000 Lt, ir 8 957 vnt. akcijų, kurių vertė 89 570 Lt.

Nurodo, jog Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Klaipėdos AVMI) patikrinimo pradžioje, t. y. 2009 m. sausio 1 d., pareiškėjų galimai disponuojamų grynųjų pinigų likutį nustatė, neatsižvelgdama į vienkartinėse gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijose pareiškėjų deklaruotą 288 000 Lt pinigų sumą. Mokesčių administratorius, palyginęs pareiškėjų 2003 m. gegužės 2 d. pateiktose 2002 m. gyventojų turto ir pajamų deklaracijose (forma FR0001) deklaruotas piniginių lėšų likučių sumas (pareiškėjas deklaravo, kad 2002 m. gruodžio 31 d. ne banke turėjo 135 000 Lt, pareiškėja deklaravo, kad 2002 m. gruodžio 31 d. ne banke turėjo 14 000 Lt) su vienkartinėse gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijose deklaruotomis sumomis, nustatė, kad pareiškėjų deklaruota piniginių lėšų suma ne banke per 2003 m. padidėjo 139 000 Lt. Įvertinęs 2003 m. pareiškėjų gautas 6 709,61 Lt oficialias pajamas, patirtas 17 321 Lt išlaidas, konstatavo, kad gautų pajamų nepakako sutaupyti 139 000 Lt per 2003 m.

Mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu nustatė, jog pareiškėjai: 2004 m. gavo 9 641 Lt pajamas ir patyrė 42 399,81 Lt išlaidas (pareiškėjų išlaidos viršijo pajamas 32 759 Lt); 2005 m. gavo 12 169 Lt pajamas ir patyrė 42 500,16 Lt išlaidas (pareiškėjų išlaidos viršijo gautas pajamas 30 331 Lt); 2006 m. gavo 2 804,94 Lt pajamas ir patyrė 71 537,63 Lt išlaidas (pareiškėjų išlaidos viršijo gautas pajamas 68 733 Lt); 2007 m. gavo 10 601,96 Lt pajamas ir patyrė 94 518,07 Lt išlaidas (pareiškėjų išlaidos viršijo gautas pajamas 83 916 Lt); 2008 m. gavo 50 171,14 Lt pajamas ir patyrė 67 318,95 Lt išlaidas (pareiškėjų išlaidos viršijo gautas pajamas 17 148 Lt), t. y. 2004–2008 m. laikotarpiu pareiškėjai gavo 92 097,65 Lt pajamas bei patyrė 335 595,62 Lt išlaidas. Įvertinęs tikrintu 2009–2012 m. laikotarpiu pareiškėjų gautas pajamas (105 928 Lt) ir patirtas išlaidas (869 802 Lt), įvertinęs, kad pareiškėjai 2009 m. sausio 1 d. piniginių lėšų likučio ne banke neturėjo, taip pat įvertinęs pareiškėjų sukauptus piniginių lėšų likučius banke, mokesčių administratorius nustatė, kad 2009–2012 m. pareiškėjų šeimos išlaidos 776 634 Lt suma viršijo jų iš oficialių pajamų šaltinių gautas pajamas.

Atsiliepimas

Atsakovė nesutinka su skundžiamais MGK sprendimais, nes, MGK vertinimu, pareiškėjų 2005 m. balandžio 29 d. bei 2005 m. gegužės 1 d. pateiktose vienkartinėse gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijose nurodyti duomenys įgijo teisinį stabilumą ir mokesčių administratorius, 2014–2016 m. atlikdamas pareiškėjų atžvilgiu mokestinį tyrimą bei patikrinimą, šių deklaracijų duomenų kvestionuoti nebegalėjo. MGK, įvertinusi pareiškėjų deklaruotas 2003 m. gruodžio 31 d. turėtas 288 000 Lt pinigines lėšas ne banke, pripažino, kad 2009 m. sausio 1 d. susidaro 44 502,03 Lt piniginių lėšų likutis. VMI, vadovaudamasi Įstatymo 3 straipsnio 1 punktu, 4 straipsniu, atsižvelgdama į Įstatymo Aiškinamajame rašte nurodytą tikslą, taip pat remdamasi teisėtų lūkesčių principo aiškinimu, daro išvadą, jog gyventojas turėjo prievolę, visų pirma, deklaruoti realų, tikrai turimą turtą, antra, esant pareikalavimui, pagrįsti deklaruoto turto šaltinius. Tai, kad Įstatyme nėra nurodyti terminai dėl deklaracijos duomenų tikrumo patikrinimo, yra susiję su tuo, kad lygiai taip pat Įstatyme nėra jokių terminų, kiek laiko ateityje bus galima vienkartinės deklaracijos duomenimis grįsti kito turto įsigijimą.

Dėl MGK cituojamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikos, kurioje konstatuota, kad mokesčių administratoriui negali būti suteikiama teisė neribotą laiką įpareigoti nuolatinį Lietuvos gyventoją pagrįsti pateiktos vienkartinės turto deklaracijos duomenis (LVAT 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015; LVAT 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3938-438/2016), nurodo, jog LVAT praktikoje konstatuota, kad, atsižvelgus į teisinį vakuumą reglamentuojant duomenų tikrinimo bei mokesčių apskaičiavimo terminą, yra teisinis pagrindas vadovautis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 68 straipsnio nuostatomis. Tačiau pažymi, kad mokesčių administratorius, siekdamas nustatyti pareiškėjų šeimos tikrinamojo laikotarpio pradžioje turėtų piniginių lėšų likutį, atliko 2003–2009 m. pajamų ir išlaidų tyrimą, kurio metu nebuvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjų apmokestinimo už 2009–2012 m. Atsižvelgdama į LVAT praktiką dėl galimybės remtis papildoma įrodomąja medžiaga, kurioje užfiksuotos ankstesniais laikotarpiais atsiradusios faktinės aplinkybės, svarbios teisingam mokesčio apskaičiavimui (perskaičiavimui), daro išvadą, kad mokesčių administratorius, siekdamas nustatyti pareiškėjų šeimos piniginių lėšų likučius tikrinamojo laikotarpio pradžioje, pagrįstai analizavo, vertino ir kaip įrodymais rėmėsi ankstesnių mokestinių laikotarpių duomenimis.

Atkreipia dėmesį į tai, jog įstatymų leidėjas, priimdamas Įstatymą, siekė suformuoti duomenų bazę, kurioje atsispindėtų duomenys apie kai kurias gyventojų, pagal tuo metu galiojančius įstatymus nedeklaruojančių turto ir pajamų, turimo turto rūšis (pinigines lėšas ne banke, nebaigtą statybą ar neįregistruotą turtą, vertybinius popierius, kitą stambios vertės turtą), taip pat apie tokių gyventojų paskolintas ir pasiskolintas lėšas. Daro išvadą, jog Įstatymas priimtas ne mokesčių apskaičiavimo tikslais, todėl, aiškinant Įstatymo nuostatas, negali būti daroma analogija su teisės normomis, reglamentuojančiomis mokesčio apskaičiavimą.

Atsakovės vertinimu, nors pareiškėjai vienkartinėse 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijose deklaravo 288 000 Lt pinigines lėšas ne banke, t. y. pareiškėjų deklaruota piniginių lėšų ne banke suma per 2003 m. padidėjo 139 000 Lt, tačiau 2003 m., išskyrus su darbo santykiais susijusias pajamas 6 709,61 Lt, kitų gautų pajamų nenustatyta, todėl, vadovaujantis dominuojančia LVAT praktika administracinėse bylose Nr.: A8–693/2007, A442-206/2009, A556-1073/2010, A-438-201/2011, pagal kurią mokesčių mokėtojai turi pareigą ne tik deklaruoti atitinkamas pajamų ar piniginių lėšų sumas, bet ir pagrįsti jų realumą ir gavimo šaltinius, pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjai per 2003 m. piniginių lėšų nesukaupė ir vienkartinėse 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijose deklaruotų piniginių lėšų ne banke (pareiškėjo – 168 000 Lt, pareiškėjos – 120 000 Lt), iš viso 288 000 Lt, neturėjo.

Atsiliepimas

Pateiktame atsiliepime pareiškėjai su atsakovės skundais nesutiko ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus (t. 1, b. l. 76–79).

Pateikia nuomonę, kad skundžiami MGK 2017 m. sausio 13 d. sprendimai yra naikintini kitais pagrindais, t. y. MGK tinkamai pareiškėjams nepranešė apie MGK posėdį (MGK pranešimai paštu pareiškėjams buvo įteikti po MGK posėdžio), taip pat MGK neužtikrino visų mokestinių patikrinimų bylų dokumentų kopijų įteikimo pareiškėjams. Dėl šių priežasčių buvo pažeistos pareiškėjų teisės dalyvauti MGK posėdyje ir susipažinti su bylų medžiaga. Dėl tokių MGK neteisėtų veiksmų buvo suvaržytos pareiškėjų teisės tinkamai pasirengti teisinei gynybai. Be to, MGK, išnagrinėjusi pareiškėjų skundus, panaikino VMI sprendimus, tačiau nieko nepasisakė dėl Klaipėdos AVMI sprendimų, kurie sukėlė teisines pasekmes pareiškėjams, tuo tarpu VMI sprendimai buvo tik ikiteisminės ginčų sprendimo procedūros dalis. Teigia, kad nepanaikinus Klaipėdos AVMI sprendimų, po MGK 2017 m. sausio 13 d. sprendimų priėmimo, susiklostė nestabili teisinė situacija, nes, panaikinus VMI sprendimus, liko galioti Klaipėdos AVMI sprendimai.

Nurodo, jog VMI, teikdama skundus teismui, siekia nepagrįstai išvengti 5 m. senaties termino taikymo dėl mokesčių apskaičiavimo, todėl skunduose VMI klaidingai aiškina ir pateisina Klaipėdos AVMI ir VMI veiksmus dalyje dėl pareiškėjų turėtų piniginių lėšų likučio nustatymo 2009 m. sausio 1 d. Šioje dalyje Klaipėdos AVMI viršijo savo įgaliojimus, nes išėjo už mokestinio patikrinimo laikotarpio ribų. Klaipėdos AVMI neturėjo pavedimo atlikti mokestinius patikrinimus už laikotarpį nuo 2002 m. iki 2009 m., todėl pareiškėjų piniginių lėšų likučio nustatymas 2009 m. sausio 1 d. yra nepagrįstas jokiais leistinais įrodymais ir / ar administracinėmis procedūromis. Šioje dalyje turėjo būti taikytas 5 m. senaties terminas.

Dėl VMI reikalavimo panaikinti MGK 2017 m. sausio 13 d. sprendimus ir patvirtinti VMI 2016 m. spalio 11 d. sprendimus nurodo, jog teismas nėra kompetentingas patvirtinti VMI sprendimus. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 ir 92 straipsnius, panaikinus MGK administracinius aktus, viešojo administravimo subjekto administracinė procedūra būtų grąžinama į pradinę padėtį. VMI 2016 m. spalio 11 d. sprendimų teisėtumą privalo spręsti MGK, kuri galutinio sprendimo dėl šių administracinių aktų teisėtumo dar nepriėmė, tik pavedė VMI iš naujo išnagrinėti pareiškėjų skundus.

Pareiškėjų nuomone, VMI, neatlikusi pareiškėjų mokestinių patikrinimų už laikotarpį nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d., neturėjo surinkusi leistinų įrodymų apie pareiškėjų pajamas ir apie jų kreditorius. Todėl išsamus įrodymų vertinimas, neatlikus tokių mokestinių patikrinimų, nėra galimas, nes tai prieštarauja MAĮ nuostatoms, įgalinančioms mokesčių administratorių visais atvejais atlikti mokesčių mokėtojo veiklos mokestinį patikrinimą ir tik tokio patikrinimo išvadų pagrindu atitinkamai įvertinti mokesčių mokėtojo turėtas pajamas.

Šalies argumentai

Pareiškėjai kreipėsi į teismą su skundais, kuriuos vėliau patikslino, prašydami panaikinti MGK 2017 m. sausio 13 d. sprendimus Nr. S-10 (7-256/2016) ir Nr. S-11 (7-258/2016) ir perduoti pareiškėjų skundus MGK nagrinėti iš naujo (t. 1, b. l. 132–134, 147–151; t.2, b. l. 15–17, 40–44).

Nurodo, jog skundžiamais MGK 2017 m. sausio 13 d. sprendimais buvo grubiai pažeistos pareiškėjų teisės, nes jie neturėjo galimybės dalyvauti MGK posėdyje – MGK neužtikrino, kad pareiškėjams būtų žinoma apie MGK posėdį, kuris įvyko 2016 m. gruodžio 20 d., ir tinkamai pasirengti teisinei gynybai šiame mokestiniame ginče. Pagal MGK nuostatus, MGK posėdis yra teisėtas tik tuo atveju, jeigu apie posėdžio datą ir laiką buvo tinkamai pranešta pareiškėjui, t. y. pareiškėjo teisė dalyvauti posėdyje privalo būti užtikrinta.

Be to, MGK ne pilna apimtimi išnagrinėjo pareiškėjų skundus, t. y. MGK priėmė sprendimus dėl VMI 2016 m. spalio 11 d. sprendimų, tačiau dėl Klaipėdos AVMI 2016 m. liepos 8 d. sprendimų, būtent kurie pareiškėjams sukėlė teisines pasekmes, MGK nepriėmė jokių sprendimų. Pareiškėjų nuomone, MGK nepagrįstai nepanaikino Klaipėdos AVMI 2016 m. liepos 8 d. sprendimų, o panaikino tik VMI 2016 m. spalio 11 d. sprendimus ir pareiškėjų skundus perdavė nagrinėti VMI. Nurodo, jog mokestinis patikrinimas yra užbaigtas minėtais Klaipėdos AVMI sprendimais, todėl VMI pareiškėjų skundų nagrinėjimo metu neturi teisinių galimybių atlikti mokestinio patikrinimo veiksmus ir perskaičiuoti mokėtinų mokesčių dydžius, nes VMI vykdo tik mokesčių mokėtojo skundo nagrinėjimo funkcijas, bet neatlieka mokestinio patikrinimo, kuris buvo pavestas atlikti Klaipėdos AVMI.

Nesutinka su MGK išvada, kad netaikytinas 5 metų senaties terminas, nes MGK nenustatė 5 metų senaties termino eigos pradžios ir šio termino pabaigos. Taip pat MGK netinkamai vertino faktinę aplinkybę dėl mokestinio patikrinimo laikotarpio, todėl netinkamai aiškino MAĮ dėl mokestinio patikrinimo ribų ir apimties. MGK netinkamai vertino VMI galimybes nustatyti pareiškėjų turimų piniginių lėšų likutį 2009 m. sausio 1 d., neatlikus ankstesnių laikotarpių mokestinio patikrinimo.

MGK netinkamai vertino VMI veiksmus dėl pareiškėjų kreditorių galimybių paskolinti pareiškėjams pinigus, nes, neatlikus kreditorių piniginių lėšų mokestinių patikrinimų, nebuvo galima spręsti, kad kreditoriai neturėjo galimybės pareiškėjams skolinti pinigus.

MGK be teisėto pagrindo nepripažino pareiškėjų pateiktų paskolos sutarčių, kadangi šių sutarčių turinio VMI netyrė arba buvo tiriamos aplinkybės, neatliekant mokestinių patikrinimų dėl pareiškėjų kreditorių galimybių skolinti pinigus. Taip pat MGK nepagrįstai nepripažino paskolos sutarčių ir teismo nutarčių, kuriomis buvo patvirtintos atitinkamos taikos sutartys, nes, kaip jau buvo minėta, dėl skolintų pinigų VMI neatliko mokestinių patikrinimų kreditorių atžvilgiu.

Šalies argumentai

Pareiškėjai skunde MGK prašė pripažinti VMI veiksmus neteisėtais ir įpareigoti atlikti veiksmus, tačiau šioje dalyje MGK nepriėmė jokio sprendimo, todėl daro išvadą, kad MGK pareiškėjų skundus išnagrinėjo ne pilna apimtimi, nes dėl šių reikalavimų nepriėmė jokio sprendimo.

MGK neteisingai aiškino mokesčių mokėtojo teisę susipažinti su bylos medžiaga. Pareiškėjai ne kartą VMI ir MGK teikė prašymus dėl bylos dokumentų kopijų pateikimo, tačiau dokumentai jiems nebuvo pateikti. Pareiškėjų teigimu, MGK ir VMI teismo sprendimu įpareigotini atlikti veiksmus, t. y. įpareigotini pateikti pareiškėjams visos mokestinės bylos dokumentų kopijas.

Atsiliepimas

Pateiktuose atsiliepimuose atsakovė su pareiškėjų skundais nesutiko ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus (t. 1, b. l. 180–183; t. 2, b. l. 51–54).

Nurodo, jog mokestinis ginčas tarp pareiškėjų ir mokesčių administratoriaus vyksta dėl pareiškėjams papildomai apskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSDĮ) už 2009–2012 metus, nustačius, kad pareiškėjų patirtos išlaidos viršijo pajamas, ir konstatuojant, kad pareiškėjai turėjo įstatymo nustatyta tvarka 776 634 Lt (po 388 317 Lt) neapmokestintų pajamų.

Dėl iki 2009 m. pareiškėjų patirtų išlaidų nurodo, jog patikrinimo metu, siekiant nustatyti piniginių lėšų likutį mokestinio patikrinimo pradžioje (2009 m. sausio 1 d.), buvo vertintos ankstesnių laikotarpių gautos pajamos ir patirtos išlaidos. Ankstesnio laikotarpio pajamų vertinimas atliktas tik siekiant nustatyti piniginių lėšų likutį tikrinamojo laikotarpio pradžioje, tačiau ne siekiu apmokestinti pareiškėjus. Todėl piniginių lėšų likučio nustatymas patikrinimo pradžioje nėra suprantamas kaip patikrinimas už ankstesnį nei leidžiama laikotarpį.

Dėl pareiškėjų teiginio, kad mokesčių administratorius neatsižvelgė į deklaracijose nurodytas sumas, pažymi, kad būtent šiuo pagrindu yra paduotas VMI skundas teismui, kuriame pateikiama detali argumentacija dėl vienkartinėse šeimos turėto turto deklaracijose (forma FR0593) pareiškėjų deklaruotų 288 000 Lt piniginių lėšų ne banko įstaigoje.

VMI sutinka su MGK sprendime išdėstyta argumentacija dėl pareiškėjos papildomai pateiktų Palangos miesto apylinkės teismo nutarčių 2016 m. lapkričio 23 d. civilinėje byloje Nr. 2SP-1308-588/2016 bei 2016 m. lapkričio 15 d. civilinėje byloje Nr. 2SP-1241-824/2016. Nurodo, jog Klaipėdos AVMI, neigdama paskolų grynaisiais pinigais gavimą, atliko A. Z., V. Z., S. Z. ir D. M. deklaruojamų pajamų analizę. Mokesčių administratorius, įvertinęs kreditorių metines pajamų mokesčio deklaracijas, bankų sąskaitų išrašus, paskolų davėjų turimus finansinius įsipareigojimus, nustatė, kad minėti asmenys neturėjo finansinių galimybių suteikti paskolų iš viso 266 500 Lt sumai. Konstatuota, kad paskolos ilgalaikės, beprocentinės, be grąžinimo garantijų. VMI pažymi, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas yra ne sandorių, kuriais pareiškėjai grindžia savo gautas pajamas, galiojimas, o galimybė šiais sandoriais pagrįsti pareiškėjų gautas pajamas ir iš to kylančios mokestinės teisinės pasekmės. VMI vertinimu, Klaipėdos AVMI, priimdama sprendimus pareiškėjų atžvilgiu, tinkamai taikė MAĮ 67 straipsnio 1 dalies imperatyvą pagrįsti išvadas surinktais įrodymais, o pareiškėjai, nesutikdami su vietos mokesčių administratoriaus išvadomis, turėjo jas paneigti pateiktų įrodymų pagrindu. Paskolų grynaisiais pinigais gavimo faktas grindžiamas tik pareiškėjų ir su jais susijusių asmenų paaiškinimais, paskolų sutarčių kopijomis, kitų tiesioginių įrodymų nėra pateikta. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad taikos sutartis mokestine teisine prasme nepagrindžia pajamų gavimo fakto. Sutinka, kad teismo nutartis dėl taikos sutarties sudarymo yra galiojanti ir turinti res judicata galią taikos sutarties šalims, tačiau, remiantis ja, negalima daryti išvados, kad piniginės lėšos pagal 2006 m. lapkričio 20 d. paskolos sutartį buvo realiai perduotos pareiškėjai, nes pinigų gavimo / perdavimo faktas yra iš esmės paneigtas kitais įrodymais. Pabrėžia, kad Klaipėdos AVMI surinko pakankamai įrodymų, kurie patvirtina, jog pagal pareiškėjų pateiktus sandorius juose nurodyti asmenys neturėjo galimybės, atsižvelgiant į jų turtinę padėtį ir pajamas, kurios nustatytos pagal mokesčių administratoriaus surinktus duomenis, pareiškėjams paskolinti nurodytų piniginių lėšų.

Pažymi, kad LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, jog vien tik mokestinio patikrinimo dokumentų (mokestinio ginčo nagrinėjimui reikšmingos įrodomosios medžiagos) nepateikimas mokesčių mokėtojui nekliudo nagrinėti mokestinį ginčą tuo atveju, jei visa įrodomoji medžiaga, kurios pagrindu buvo priimti ginčijami mokesčių administratoriaus sprendimai, yra pateikiama teismui (LVAT sprendimai administracinėse bylose Nr. A442-43/2011; Nr. A438-2926/2011).

Atsiliepimas

Teismo posėdyje atsakovės atstovė palaikė skundus ir prašė juos tenkinti, remdamasi juose išdėstytais argumentais. Su pareiškėjų skundais nesutiko ir prašė juos atmesti, remdamasi atsiliepimuose išdėstytais argumentais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimo į skundus nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Skundai atmestini.

Administracinėje ir MGK bylose Nr. 7-256/2016 ir Nr. 7-258/2016 surinktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Klaipėdos AVMI po pravesto pokalbio su pareiškėju, kuris yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, dėl nuostolingos bendrovės veiklos ir labai mažo pardavimų / pirkimo santykio ir bendrovei paskolintų piniginių lėšų, atlikusi pareiškėjų operatyvius patikrinimus už 2009–2012 m. laikotarpį (pareiškėjo 2014 m. sausio 31 d. operatyvaus patikrinimo ataskaita Nr. FR0760-818 (MGK byla Nr. 7-256/2016, t. 2, b. l. 57–64); pareiškėjos 2014 m. sausio 31 d. operatyvaus patikrinimo ataskaita Nr. FR0760-816 (MGK byla Nr. 7-258/2016, t. 2, b. l. 89–100)), inicijavo pareiškėjų mokestinius patikrinimus, patikrinant GPM ir PSDĮ už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius atliko pareiškėjų gautų pajamų ir patirtų išlaidų analizę už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.; siekdamas nustatyti grynųjų pinigų likutį tikrinamojo laikotarpio pradžioje, atliko pajamų ir išlaidų analizę už laikotarpį nuo 2002 m. iki 2008 m.; išanalizavo mokesčių administratoriaus informacinės sistemos bei operatyvių patikrinimų duomenis; atliko pareiškėjų mokesčių administratoriui teiktų pajamų ir turto deklaracijų analizę; atliko pareiškėjų piniginių lėšų banko sąskaitose analizę; išanalizavo pareiškėjų paskolinius sandorius su giminystės ryšiais susijusiais asmenimis (paėmė ir išanalizavo paskolų davėjų paaiškinimus dėl sandorių sudarymo aplinkybių, įvertino asmenų finansinius šaltinius ir galimybes paskoloms suteikti bei pareiškėjų finansines galimybes paskolas grąžinti); išanalizavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokesčių administratoriui pateiktus bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ operatyvaus patikrinimo duomenis; paėmė pareiškėjų paaiškinimus apie gautas paskolas, apie pareiškėjų (šeimos) apytiksles vartojimo bei kitas išlaidas.

Patikrinimo metu Klaipėdos AVMI, išanalizavusi ir įvertinusi surinktus duomenis, nustatė, kad pareiškėjų 2009–2012 m. faktiškai patirtos išlaidos (didžiąją dalį kurių sudarė pareiškėjos išlaidos banko paskoloms dengti ir kredito palūkanoms grąžinti; pareiškėjo suteikta paskola UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ reikmėms panaudotos pareiškėjo nuosavos lėšos; įmokos draudimo bendrovei; paskolos grąžinimas A. J.; vartojimo išlaidos) 776 634 Lt viršijo jų gautas pajamas (pareiškėjos individualios veiklos pajamos; pareiškėjų su darbo santykiais susijusios pajamos; banko paskola; grąžinta GPM permoka): 2009 m. pareiškėjų patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 291 180 Lt, 2010 m. – 189 669 Lt, 2011 m. – 135 973 Lt, 2012 m. – 159 812 Lt, t. y. pareiškėjai iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių gavo pajamas (kiekvienas po 388 317 Lt), kurių 2009–2012 m. nedeklaravo, nuo jų neapskaičiavo ir nesumokėjo GPM. Pareiškėjai tikrintu laikotarpiu patirtoms išlaidoms pagrįsti mokesčių administratoriui pateikė su fiziniais asmenimis A. Z., V. Z., S. Z. ir D. M. sudarytas paskolų sutartis iš viso 166 500 Lt sumai. Tačiau mokesčių administratorius, vertindamas pareiškėjų gautas pajamas, neatsižvelgė į pateiktas paskolų sutartis, teigdamas, kad paskolų suteikimas nėra pagrįstas objektyviais įrodymais bei juridinę galią turinčiais dokumentais. Taip pat vietos mokesčių administratorius, nustatydamas 2009 m. sausio 1 d. (patikrinimo pradžioje) galimai pareiškėjų disponuojamų grynųjų pinigų likutį, neatsižvelgė į jų vienkartinėse gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijose deklaruotą 288 000 Lt pinigų sumą. Klaipėdos AVMI mokesčio bazei nustatyti taikė MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatas ir mokėtinus mokesčius apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taikant išlaidų metodą. Vietos mokesčių administratorius 2016 m. gegužės 11 d. patikrinimo aktu Nr. (9.6) FR0680-349 apskaičiavo pareiškėjui 17 419,78 Eur GPM ir 2 529,83 Eur PSDĮ (MGK byla Nr. 7-256/2016, t. 1, b. l. 40–48), 2016 m. gegužės 11 d. patikrinimo aktu Nr. (9.6) FR0680-350 apskaičiavo pareiškėjai 14 517,21 Eur GPM ir 2 529,83 Eur PSDĮ (MGK byla Nr. 7-258/2016, t. 1, b. l. 48–56).

Pareiškėjams pateikus pastabas dėl minėtų patikrinimo aktų, Klaipėdos AVMI 2016 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. (6.5) FR0682-435 patvirtino 2016 m. gegužės 11 d. patikrinimo aktą Nr. (9.6) FR0680-349, nurodydama pareiškėjui sumokėti į valstybės biudžetą 17 419,78 Eur GPM ir 2 529,83 Eur PSDĮ, apskaičiuotus 9 265,62 Eur GPM delspinigius ir 1 707,84 Eur PSDĮ delspinigius bei skirtas 30 proc. dydžio 5 225 Eur GPM baudą ir 758 Eur PSDĮ baudą (MGK byla Nr. 7-256/2016, t. 1, b. l. 15–21). Klaipėdos AVMI 2016 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. (6.5) FR0682-436 patvirtino 2016 m. gegužės 11 d. patikrinimo aktą Nr. (9.6) FR0680-350, nurodydama pareiškėjai sumokėti į valstybės biudžetą 14 517,21 Eur GPM ir 2 529,83 Eur PSDĮ, apskaičiuotus 7 629,46 Eur GPM delspinigius ir 1 707,84 Eur PSDĮ delspinigius bei skirtas 30 proc. dydžio 4 355 Eur GPM baudą ir 758 Eur PSDĮ baudą (MGK byla Nr. 7-258/2016, t. 1, b. l. 18–29).

Pareiškėjai dėl Klaipėdos AVMI 2016 m. liepos 8 d. sprendimų Nr. (6.5) FR0682-435 ir Nr. (6.5) FR0682-436 inicijavo mokestinius ginčus, kuriuos išnagrinėjusi VMI savo sprendimais (pareiškėjo atžvilgiu – 2016 m. spalio 11 d. sprendimas Nr. 68-297 (MGK byla Nr. 7-256/2016, t. 1, b. l. 5–6a); pareiškėjos atžvilgiu – 2016 m. spalio 11 d. sprendimas Nr. 68-298 (MGK byla Nr. 7-258/2016, t. 1, b. l. 6a–8)), palaikė vietos mokesčių administratoriaus poziciją, konstatuodama, jog vietos mokesčių administratorius pagrįstai ir teisėtai apskaičiavo ir nurodė pareiškėjui sumokėti 17 419,78 Eur GPM, 9 265,62 Eur GPM delspinigius, 5 225 Eur GPM baudą, 2 529,83 Eur PSDĮ, 1 707,84 Eur PSDĮ delspinigius ir 758 Eur PSDĮ baudą, o pareiškėjai – 14 517,21 Eur GPM, 7 629,46 Eur GPM delspinigius, 4 355 Eur GPM baudą, 2 529,83 Eur PSDĮ, 1 707,84 Eur PSDĮ delspinigius ir 758 Eur PSDĮ baudą.

Pareiškėjai, nesutikdami su šiais VMI sprendimais, dėl jų pateikė skundus MGK (MGK byla Nr. 7-256/2016, t. 1, b. l. 1–3; MGK byla Nr. 7-258/2016, t. 1, b. l. 1–4a), kuri 2017 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. S-10 (7-256/2016) panaikino VMI 2016 m. spalio 11 sprendimą Nr. 68-297 ir perdavė pareiškėjo skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo (MGK byla Nr. 7-256/2016, t. 2, b. l. 122–136), o 2017 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. S-11 (7-258/2016) panaikino VMI 2016 m. spalio 11 sprendimą Nr. 68-298 (MGK 2017 m. vasario 20 d. sprendimu Nr. S-36 (7-258/2016) patikslino MGK 2017 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. S-11 (7-258/2016) rezoliucinėje dalyje nurodytą naikinamą VMI 2016 m. spalio 11 d. sprendimo numerį ir vietoj sprendimo „Nr. 68-297“ nusprendė įrašyti sprendimo „Nr. 68-298“ (MGK byla Nr. 7-258/2016, t. 2, b. l. 192) ir perdavė pareiškėjos skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo (MGK byla Nr. 7-258/2016, t. 2, b. l. 176–190). MGK minėtuose sprendimuose, pasisakydama dėl pareiškėjų skunduose MGK nurodytų esminių nesutikimo su skundžiamais VMI sprendimais motyvų, nurodė, jog mokesčių administratorius ankstesniu laikotarpiu pareiškėjų gautas pajamas bei patirtas išlaidas vertino, siekdamas nustatyti piniginių lėšų likutį tikrinamojo laikotarpio pradžioje (2009 m. sausio 1 d.), o ne siekdamas apmokestinti pareiškėjus už ankstesnį laikotarpį, jis neperskaičiavo pareiškėjams mokėtinų mokesčių už laikotarpį iki tikrinamojo laikotarpio pradžios (2009 m. sausio 1 d.), kas prieštarautų MAĮ 68 straipsniui.

MGK, spręsdama dėl paskolos sutarčių realumo, darė išvadą, kad byloje nėra pateikti objektyvūs įrodymai, iš kurių galima būtų daryti vienareikšmę išvadą apie paskolų suteikimą ir šių sandorių pagrindu realiai egzistavusius pajamų šaltinius. Tai, kad visos ginčo pajamos (266 500 Lt) yra gautos grynaisiais pinigais, kad šių pajamų šaltinių buvimas yra grindžiamas tarp giminystės ryšiais susijusių asmenų įformintomis paskolų sutartimis, kad paskolų sandoriai sudaryti ekonomiškai nenaudingomis sąlygomis, kad apie ginčo paskolų sandorius pareiškėjai mokesčių administratorių informavo tik po to, kai susipažino su atlikto operatyvaus patikrinimo rezultatais, leidžia teigti, jog šie sandoriai buvo sudaryti formaliai, siekiant sukurti regimybę apie pareiškėjų tariamai gautas pajamas ir tokiu būdu padėti jiems išvengti GPM mokėjimo nuo pajamų, kurių šaltiniai mokesčių administratoriui yra nežinomi. Todėl MGK sprendė, kad mokesčių administratorius, vertindamas pareiškėjų tikrinamojo laikotarpio pajamas bei išlaidas, pagrįstai neatsižvelgė į sudarytus paskolų sandorius, o pajamas, kuriomis pareiškėjai faktiškai disponavo, pripažino pareiškėjų gautomis kitomis pajamomis, kurių mokesčių įstatymų nustatyta tvarka nedeklaravo ir nuo kurių neapskaičiavo bei nesumokėjo į biudžetą GPM.

MGK, vertindama skundžiamų VMI sprendimų pagrįstumą pinigų likučio tikrinamo laikotarpio pradžioje (2009 m. sausio 1 d.) nustatymo aspektu, pažymėjo, jog mokesčių administratorius 2009 m. sausio 1 d. galimai pareiškėjų disponuojamų grynųjų pinigų likutį nustatė, neatsižvelgdamas į pareiškėjų vienkartinėse gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijose deklaruotą 288 000 Lt pinigų sumą. MGK, atsižvelgdama į LVAT praktiką, aiškinančią Įstatymo, Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies ir 9 straipsnio 3 dalies bei MAĮ 68 straipsnio nuostatas, darė išvadą, jog pareiškėjų 2005 m. balandžio 29 d. ir 2005 m. gegužės 1 d. pateiktos vienkartinės gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turtėto turto deklaracijos (FR0593), t. y. jose nurodyti duomenys apie 2003 m. gruodžio 31 d. ne banke turėtas 288 000 Lt pinigines lėšas, įgijo teisinį stabilumą. Todėl mokesčių administratorius, 2014 m. atlikdamas pareiškėjų mokestinis patikrinimus (2014 m. gruodžio 15 d. pavedimai tikrinti), šių duomenų kvestionuoti ar įpareigoti pareiškėjus pateikti deklaracijose nurodytų duomenų teisingumą patvirtinančius įrodymus, o, jų nepateikus, – pareiškėjams apskaičiuoti mokesčius kaip nepagrindus 2009–2012 m. turėtų pajamų, neturėjo teisinio pagrindo. Konstatavo, jog VMI, nepripažinusi vienkartinėse gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijose deklaruotų 288 000 Lt piniginių lėšų, neteisingai nustatė pareiškėjų tikrinamojo laikotarpio pradžioje disponuojamų grynųjų pinigų likutį, dėl ko pareiškėjams neteisingai buvo apskaičiuotos ir jų mokestinės prievolės bei su jomis susijusios sumos. MGK nurodytų argumentų pagrindu skundžiamus VMI sprendimus panaikino ir pareiškėjų skundus perdavė centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

Byloje ginčas kilęs dėl MGK 2017 m. sausio 13 d. sprendimų Nr. S-10 (7-256/2016) ir Nr. S-11 (7-258/2016) teisėtumo ir pagrįstumo.

VMI, nesutikdama su MGK 2017 m. sausio 13 d. sprendimais Nr. S-10 (7-256/2016) ir Nr. S-11 (7-258/2016) dalyje, kurioje MGK, pripažinusi, kad tikrinamo laikotarpio pradžioje (2009 m. sausio 1 d.) pareiškėjai ne banke turėjo vienkartinėse gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijose deklaruotą 288 000 Lt pinigų sumą, dėl ko jų turėtas piniginių lėšų likutis 2009 m. sausio 1 d. sudarė 44 502,03 Lt, o ne 0, kaip nustatė mokesčių administratorius, ir dėl ko pareiškėjams neteisingai buvo apskaičiuotos jų mokestinės prievolės bei su jomis susijusios sumos, VMI sprendimus panaikino ir pareiškėjų skundus perdavė centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo, teigė, kad MGK netinkamai aiškino Įstatymo nuostatas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

Pareiškėjai, ginčydami MGK sprendimus, savo reikalavimus panaikinti skundžiamus sprendimus ir perduoti pareiškėjų skundus MGK nagrinėti iš naujo grindė šiais esminiais argumentais:

– MGK, neužtikrindama, kad pareiškėjams būtų žinoma apie MGK posėdį, pažeidė jų teises;

– MGK, nepriimdama sprendimo dėl Klaipėdos AVMI 2016 m. liepos 8 d. sprendimų, kurie pareiškėjams sukėlė teisines pasekmes, netinkamai išnagrinėjo pareiškėjų skundus;

– MGK netinkamai vertino VMI galimybes nustatyti pareiškėjų turimų piniginių lėšų likutį 2009 m. sausio 1 d., neatlikus ankstesnių laikotarpių mokestinio patikrinimo, todėl nepagrįstai netaikė penkerių metų senaties termino;

– MGK netinkamai vertino VMI veiksmus dėl pareiškėjų kreditorių galimybių paskolinti pareiškėjams pinigus, taip pat be teisėto pagrindo nepripažino pareiškėjų pateiktų paskolos sutarčių ir teismo nutarčių, kuriomis buvo patvirtintos atitinkamos taikos sutartys, nes, neatlikus kreditorių piniginių lėšų mokestinių patikrinimų, nebuvo galima spręsti, kad kreditoriai neturėjo galimybės pareiškėjams skolinti pinigus;

– MGK nepagrįstai nepasisakė dėl pareiškėjų skundų MGK reikalavimo pripažinti VMI veiksmus neteisėtais ir įpareigoti atlikti veiksmus;

– MGK neteisingai aiškino mokesčių mokėtojo teisę susipažinti su bylos medžiaga, nepagrįstai nepateikė jiems prašomų dokumentų, todėl MGK ir VMI teismo sprendimu įpareigotini pateikti pareiškėjams visos mokestinės bylos dokumentų kopijas.

LVAT praktikoje ne kartą nurodyta, kad asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirenkant elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas, bylos nagrinėjimo apimtis apsprendžiama pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus (LVAT 2013 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-595/2013, publikuota: „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 25, 2013; LVAT 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-927/2014). Kadangi nagrinėjamoje byloje atsakovė ir pareiškėjai yra pareiškęs konkrečius ir aiškius reikalavimus, todėl administracinė byla nagrinėtina šių reikalavimų ribose.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, spręsdamas dėl VMI skundų teismui argumento, kad MGK netinkamai aiškino Įstatymo nuostatas, dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą, pagrįstumo, nurodo, jog MGK, panaikindama VMI 2016 m. spalio 11 d. sprendimus Nr. 68-297 ir Nr. 68-298 ir perduodama pareiškėjų skundus centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo, pareiškėjų skundų tenkinimo iš dalies pagrindu įvardijo LVAT 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015 bei jo pagrindu priimtą LVAT 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3938-438/2016, kuriose buvo atliktas Įstatymo aiškinimas, suponavęs nuostatą, kad mokesčių administratorius yra ribojamas laike (penkeri metai, pradedant skaičiuoti nuo kalendorinių metų, buvusių prieš tuos kalendorinius metus, kuriais tikslinama / perskaičiuojama / tikrinama), siekiant paneigti / kvestionuoti iki 2005 m. gegužės 1 d. atliktą gyventojo turto deklaravimą pagal Įstatymą.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Nagrinėjamu atveju nagrinėjama administracinė byla iš esmės yra analogiška administracinei bylai Nr. A-2667-438/2015, kurioje LVAT priėmė 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą, ir administracinei bylai Nr. eA-3938-438/2016, kurioje LVAT priėmė 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartį. Be to, analogiškos pozicijos LVAT laikėsi ir nagrinėdamas administracinę bylą Nr. A-1125-556/2017, kurioje priėmė 2017 m. liepos 4 d. nutartį, sutikdamas, kad Įstatymo pagrindu užpildytoje bei mokesčių administratoriui pateiktoje gyventojo turto deklaracijoje nurodyti duomenys negali būti kvestionuojami neapibrėžtą laiko tarpą, turi egzistuoti teisių ir pareigų vienovė. LVAT 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendime apibrėžtą laiko tarpą, per kurį gali būti patikrinta ir galbūt paneigta gyventojų turto deklaracija pagal Įstatymą, laikė teisiškai pagrįstu, teigdamas, kad tik taip gali būti išsaugotas teisinių santykių stabilumas.

Vadovaujantis minėta suformuota LVAT praktika analogiško pobūdžio byloje, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjų mokesčių administratoriui 2005 m. balandžio 29 d. ir 2005 m. gegužės 1 d. pateiktos vienkartinės gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos ir jose nurodyti duomenys apie ne banke turėtas 288 000 Lt pinigines lėšas įgijo teisinį stabilumą. Todėl mokesčių administratorius, 2014 m. atlikdamas pareiškėjų atžvilgiu mokestinius patikrinimus, šiose deklaracijose nurodytų duomenų kvestionuoti negalėjo. Mokesčių administratoriaus teisė reikalauti pareiškėjus pagrįsti deklaruoto turto įsigijimo šaltinius už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada buvo pateikta deklaracija, sausio 1 d., buvo pasibaigusi.

Vadovaudamasis išdėstytais argumentais, teismas pripažįsta, kad ginčijamuose MGK sprendimuose padarytos išvados, jog VMI nepagrįstai teigė, kad pareiškėjai negalėjo turėti 288 000 Lt piniginių lėšų likučio ne banke, kuris būtų nustatytas 2009 m. sausio 1 d. ir kurį būtų galima perkelti į vėlesnį mokestinį laikotarpį, ir kad pareiškėjai negalėjo 2009–2012 m. laikotarpiu turėtų išlaidų grįsti 2005 m. balandžio 29 d. ir 2005 m. gegužės 1 d. pateiktų vienkartinių gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijų duomenimis, yra teisingos. MGK pagrįstai sprendė, jog VMI, nepripažinusi vienkartinėse gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijose deklaruotų 288 000 Lt piniginių lėšų, neteisingai nustatė pareiškėjų tikrinamojo laikotarpio pradžioje disponuojamų grynųjų pinigų likutį, dėl ko pareiškėjams neteisingai apskaičiavo mokestines prievoles bei su jomis susijusias sumas. Todėl nėra pagrindo ginčijamus MGK 2017 m. sausio 13 d. sprendimus Nr. S-10 (7-256/2016) ir Nr. S-11 (7-258/2016) dalyje, kurioje MGK, pripažinusi, kad tikrinamo laikotarpio pradžioje (2009 m. sausio 1 d.) pareiškėjai ne banke turėjo vienkartinėse gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijose deklaruotą 288 000 Lt pinigų sumą, dėl ko jų turėtas piniginių lėšų likutis 2009 m. sausio 1 d. sudarė 44 502,03 Lt, o ne 0, kaip nustatė mokesčių administratorius, ir dėl ko pareiškėjams neteisingai buvo apskaičiuotos jų mokestinės prievolės bei su jomis susijusios sumos, VMI sprendimus panaikino ir pareiškėjų skundus perdavė centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo, panaikinti kaip neteisėtus ir nepagrįstus. Atsižvelgiant į tai, VMI skundai atmestini kaip nepagrįsti, o MGK sprendimai minėtoje dalyje pripažintini teisėtais ir pagrįstais.

Pasisakant dėl pareiškėjų skundų teismui argumentų, jog MGK pažeidė pareiškėjų teises, nes neužtikrino, kad pareiškėjams būtų žinoma apie MGK posėdį, pažymėtina, jog pagal Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1119 „Dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuostatų patvirtinimo“, 27 punktą, į MGK posėdį kviečiami mokesčių mokėtojas (jo atstovai) ir mokesčių administratoriaus atstovai; jeigu į posėdį neatvyksta ginčo šalys, skundas gali būti nagrinėjamas joms nedalyvaujant; kai iki skundo nagrinėjimo MGK posėdyje pradžios MGK gauna šių asmenų prašymą atidėti skundo nagrinėjimą dėl priežasčių, kurias MGK pripažįsta svarbiomis, MGK turi teisę skundo nagrinėjimą atidėti. Tokios pačios nuostatos įtvirtintos ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento, patvirtinto MGK pirmininko 2004 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 1-14 „Dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento patvirtinimo“, 26 punkte. Minėto MGK reglamento 22 punkte nustatyta, kad mokestinio ginčo šalys apie skundo nagrinėjimo MGK posėdyje laiką ir vietą iš anksto informuojamos raštu; mokesčių mokėtoją informuoja MGK narys, išsiųsdamas pranešimą apie skundo nagrinėjimo MGK posėdyje laiką ir vietą, o mokesčių administratorių – posėdžių sekretorius, išsiųsdamas posėdžio darbotvarkę.

Kaip matyti iš MGK bylų medžiagos, MGK 2016 m. gruodžio 9 d. raštu Nr. 5-765 (7-256/2016) pareiškėjui buvo pranešta, kad jo skundas bus nagrinėjamas MGK posėdyje 2016 m. gruodžio 20 d. 11 val. (MGK byla Nr. 7-256/2016, t. 2, b. l. 111). Pareiškėjai apie jos MGK pateikto skundo nagrinėjimą 2016 m. gruodžio 20 d. 11 val. 30 min. buvo pranešta MGK 2016 m. gruodžio 9 d. raštu Nr. 5-766 (7-258/2016) (MGK byla Nr. 7-258/2016, t. 2, b. l. 159). Šiais raštais pareiškėjai taip pat buvo informuoti, kad ginčo šalims neatvykus į posėdį, skundas bus nagrinėjamas joms nedalyvaujant. Pareiškėjams pranešimai buvo siųsti jų skunduose MGK nurodytu gyvenamosios vietos adresu. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, pripažintina, kad MGK, nagrinėdama pareiškėjų skundus, nepažeidė teisės aktuose, reglamentuojančiuose skundų nagrinėjimo MGK posėdyje procedūras, įtvirtintų taisyklių. Pareiškėjams pranešimai apie skundų nagrinėjimą MGK buvo išsiųsti tinkamai, jų nurodytu adresu ir esant pakankamam laiko tarpui nuo jų išsiuntimo iki MGK posėdžio. Aplinkybė, kad pareiškėjams MGK pranešimai apie vyksiantį MGK posėdį pašte buvo įteikti jau po MGK posėdžio, kaip skunduose teismui nurodė pareiškėjai, nepaneigia išvados, jog MGK tinkamai informavo pareiškėjus apie vyksiantį MGK posėdį.

Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (1 p.), neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas (2 p.) ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (3 p.). LVAT jurisprudencijoje yra pripažįstama, jog ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata (analogiška nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančiai ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatai) reiškia, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės. Kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (LVAT 2013 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1420/2013).

Šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog ta aplinkybė, kad pareiškėjai nedalyvavo MGK posėdyje, galėjo daryti įtaką MGK sprendimų Nr. S-10 (7-256/2016) ir Nr. S-11 (7-258/2016) teisėtumui, bei sudaro teisinį ir faktinį pagrindą abejoti minėtų sprendimų teisėtumu bei pagrįstumu.

Pareiškėjai skunduose teismui teigė, kad MGK, nepriimdama sprendimo dėl pareiškėjams teisines pasekmes sukėlusių Klaipėdos AVMI 2016 m. liepos 8 d. sprendimų panaikinimo, netinkamai išnagrinėjo pareiškėjų skundus.

MAĮ 151 straipsnyje nustatyta, jog MGK nagrinėja: 1) mokestinius ginčus, kylančius tarp mokesčių mokėtojo ir centrinio mokesčių administratoriaus; 2) mokesčių mokėtojo ir centrinio mokesčių administratoriaus mokestinius ginčus dėl centrinio mokesčių administratoriaus sprendimų, priimtų išnagrinėjus mokesčių mokėtojų skundus dėl vietos mokesčių administratoriaus sprendimų; 3) mokesčių mokėtojo ir centrinio mokesčių administratoriaus mokestinius ginčus, kai centrinis mokesčių administratorius per MAĮ nustatytus terminus nepriėmė sprendimo dėl mokestinio ginčo. MGK, išnagrinėjusi mokesčių mokėtojo skundą dėl mokestinio ginčo, priima vieną iš šių sprendimų: 1) patvirtina centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą; 2) panaikina centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą; 3) iš dalies patvirtina arba iš dalies panaikina centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą; 4) pakeičia centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą; 5) perduoda skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo (MAĮ 155 str. 4 d.).

Taigi, vadovaujantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu, MGK nagrinėja mokestinius ginčus, kilusius tarp mokesčių mokėtojo ir centrinio mokesčių administratoriaus – VMI, ir priima vieną iš MAĮ 155 straipsnio 4 dalyje apibrėžtą MGK galimą priimti sprendimą dėl centrinio mokesčių administratoriaus sprendimų. Atsižvelgiant į skundžiamų MGK 2017 m. sausio 13 d. sprendimų Nr. S-10 (7-256/2016) ir Nr. S-11 (7-258/2016) motyvuojamąsias bei rezoliucines dalis, teigtina, kad šiuo atveju turėtas omenyje MAĮ 155 straipsnio 4 dalies 5 punktas – MGK perduoda skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Teismui nekyla teisinių abejonių dėl MGK teisės pasinaudoti MAĮ 155 straipsnio 4 dalies 5 punkte nurodyta taisykle. Tai yra atliekama, kai MGK negali priimti sprendimo, numatyto kituose MAĮ 155 straipsnio 4 dalies punktuose ir, pagal byloje esančius duomenis, egzistuoja galimybė bei būtinybė atlikti veiksmus priskirtus būtent mokesčių administratoriui, kurie sąlygotų ir atitinkamą pakartotinį sprendimą. Šiame sprendime teismas sprendė, kad MGK pagrįstai pripažino, jog tikrinamo laikotarpio pradžioje (2009 m. sausio 1 d.) pareiškėjai ne banke turėjo vienkartinėse gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijose deklaruotą 288 000 Lt pinigų sumą, dėl ko jų turėtas piniginių lėšų likutis 2009 m. sausio 1 d. sudarė 44 502,03 Lt, o ne 0, kaip nustatė mokesčių administratorius, ir dėl ko pareiškėjams mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo jų mokestines prievoles bei su jomis susijusias sumas. Pažymėtina, kad centrinis mokesčių administratorius, remiantis MAĮ 2 straipsnio 22 punktu, 25 straipsnio 1 dalies 9 punktu ir 150 straipsniu, nagrinėja mokestinius ginčus, kurie kyla tarp mokesčio mokėtojo ir vietos mokesčio administratoriaus. Taigi centrinis mokesčių administratorius, remdamasis ginčijamais MGK sprendimais, nagrinėdamas pareiškėjų skundus iš naujo, privalės priimti vieną iš MAĮ 154 straipsnio 4 dalyje nurodytų sprendimų, tame tarpe, jeigu nustatys, kad reikalingas pakartotinis mokestinis patikrinimas (kaip skunde nurodė pareiškėjai), panaikinti vietos mokesčių administratoriaus sprendimą ir pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą (MAĮ 154 str. 4 d. 5 p.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, vadovaujantis minėtomis MAĮ nuostatomis, darytina išvada, jog pareiškėjai nepagrįstai teigė, jog MGK privalėjo priimti sprendimą dėl Klaipėdos AVMI 2016 m. liepos 8 d. sprendimų, nes, pabrėžtina, MGK nesuteikta teisė priimti kitokį sprendimą, nei įtvirtinta MAĮ 155 straipsnio 4 dalyje. Taip pat pastebėtina, jog MGK panaikinus Klaipėdos AVMI sprendimus, kaip reikalavo pareiškėjai, centrinis mokesčių administratorius neturėtų teisinio pagrindo nagrinėti mokestinio ginčo, t. y. nebeliktų mokestinio ginčo objekto – vietos mokesčių administratoriaus sprendimo.

Dėl pareiškėjų skundų teismui motyvų, jog MGK nepagrįstai nepasisakė dėl pareiškėjų skundų MGK reikalavimo pripažinti VMI veiksmus neteisėtais ir įpareigoti VMI atlikti veiksmus, pažymėtina, jog MGK nagrinėja mokestinius ginčus – ginčus, kylančius tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) (MAĮ 2 str. 22 p.). Įstatymai nesuteikia teisės MGK nagrinėti mokesčių mokėtojų skundus dėl valstybinio administravimo subjektų veiksmų teisėtumo ir dėl šių subjektų neatlikimo jų kompetencijai priskirtų veiksmų. Tokios bylos priskirtinos administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 17 str. 1 d. 1 p.). MGK, nagrinėdama pareiškėjų skundus, šiuos skundus dalyje dėl minėtų reikalavimų, vadovaudamasi MGK nuostatų 36.1 punktu, turėjo palikti nenagrinėtus. Ir nors MGK tokio sprendimo nepriėmė, ši pažaida nelaikytina esmine, sudarančia pagrindą naikinti MGK 2017 m. sausio 13 d. sprendimus Nr. S-10 (7-256/2016) ir Nr. S-11 (7-258/2016)

Teismas nesutinka su pareiškėjų argumentu, kad VMI, nustatydama pareiškėjų turimų piniginių lėšų likutį 2009 m. sausio 1 d., atliko ankstesnių laikotarpių (iki 2009 m.) mokestinį patikrinimą, todėl pažeidė penkerių metų senaties terminą. Teismo vertinimu, pareiškėjai klaidingai supranta susidariusią situaciją ir šiuo atveju nepagrįstai vadovaujasi MAĮ 68 straipsniu, pagal kurį mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodė ir MGK, mokesčių administratorius neperskaičiavo pareiškėjams mokėtinų mokesčių už laikotarpį iki 2009 m., kas prieštarautų MAĮ 68 straipsniui. Mokesčių administratorius tik vertino ankstesniais laikotarpiais pareiškėjų pateiktas deklaracijas ir kitus mokesčių administratoriaus duomenų bazėse turimus duomenis, pareiškėjų gautas pajamas ir patirtas išlaidas, kiek tai susiję su atliekamais mokestiniais patikrinimais už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Norminiai aktai, reglamentuojantys mokesčių administratoriaus atliekamus kontrolės veiksmus, nedraudžia mokesčių administratoriui vertinti ankstesniais mokestiniais laikotarpiais įvykusių aplinkybių, turinčių įtakos tikrinamojo laikotarpio mokesčių apskaičiavimui. Tokia pozicija atitinka nuoseklią LVAT praktiką (LVAT 2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-693/2007; LVAT 2009 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-206/2009; LVAT 2010 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1073/2010; LVAT 2011 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-201/2011). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad mokesčių administratorius atliekamų kontrolės veiksmų metu pagrįstai analizavo papildomą įrodomąją medžiagą, kurioje užfiksuotos ankstesniais laikotarpiais (iki 2009 m.) atsiradusios faktinės aplinkybės, svarbios teisingam mokesčio apskaičiavimui (perskaičiavimui) už tikrinamąjį 2009–2012 m. laikotarpį.

Sprendžiant dėl pareiškėjų pajamų gavimo pagal paskolos sutartis, pažymėtina, jog mokesčių administratorius pareiškėjų tikrinamojo laikotarpio pradžioje bei tikrinamuoju laikotarpiu turėtomis pajamomis nepripažino suteiktų paskolų iš viso 266 500 Lt sumai. Pareiškėjai, grįsdami gautas pajamas, mokesčių administratoriui pateikė: 2006 m. lapkričio 20 d. paskolos sutartį, pagal kurią A. Z. iki 2013 m. vasario 1 d. paskolino pareiškėjai 45 000 Lt; 2007 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutartį, pagal kurią V. Z. iki 2014 m. kovo 31 d. paskolino pareiškėjai 30 000 Lt; 2010 m. birželio 3 d. paskolos sutartį, pagal kurią V. Z. iki 2015 m. birželio 3 d. paskolino pareiškėjai 36 500 Lt; 2009 m. balandžio 7 d. paskolos sutartį, pagal kurią S. Z. iki 2014 m. gruodžio 31 d. paskolino pareiškėjai 30 000 Lt; 2010 m. birželio 3 d. paskolos sutartį, pagal kurią S. Z. iki 2015 m. sausio 1 d. paskolino pareiškėjai 25 000 Lt (MGK byla Nr. 7-258/2016, t. 1, b. l. 195–199); 2009 m. gegužės 1 d. paskolos sutartį, pagal kurią D. M. penkerių metų laikotarpiui suteikė pareiškėjui 100 000 Lt beprocentę paskolą (MGK byla Nr. 7-256/2016, t. 1, b. l. 157). Mokesčių administratorius, patikrinimo metu išanalizavęs paskolų sutartis su pareiškėjais pasirašiusių asmenų deklaruojamas pajamas, bankų sąskaitų išrašus, paskolų davėjų turimus finansinius įsipareigojimus, darė išvadą, kad minėti asmenys neturėjo finansinių galimybių suteikti nurodytų paskolų. Be to, atsižvelgęs į tai, kad paskolų grynaisiais pinigais gavimo faktas grindžiamas tik pareiškėjų, A. Z. ir V. Z. paaiškinimais bei paskolų sutarčių, sudarytų su giminystės ryšiais susijusiais asmenimis (pareiškėjos teta ir pusbroliais bei pareiškėjo seserimi), kopijomis, nesant kitų tiesioginių įrodymų, konstatavo, kad pareiškėjai pagal minėtas paskolų sutartis realiai 266 500 Lt piniginių lėšų negavo (Klaipėdos AVMI patikrinimo aktų 3–6 psl., MGK byla Nr. 7-256/2016, t. 1, b. l. 41–42; MGK byla Nr. 7-258/2016, t. 1, b. l. 49–50).

MGK, įvertinusi aplinkybes dėl ginčo paskolų realumo, t. y. nustačiusi, kad visos ginčo pajamos (266 500 Lt) yra gautos grynaisiais pinigais, kad šių pajamų šaltinių buvimas yra grindžiamas tarp giminystės ryšiais susijusių asmenų įformintomis paskolų sutartimis, kad paskolų sandoriai sudaryti paskolų davėjams ekonomiškai nenaudingomis sąlygomis (sutartys beprocentės, paskolų grąžinimas neužtikrintas jokiomis priemonėmis), kad apie ginčo paskolų sandorius pareiškėjai mokesčių administratorių informavo tik po to, kai susipažino su atliktų operatyvių patikrinimų, kurių metu konstatuota, jog 2009–2012 m. pareiškėjų šeimos patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 160 976 Lt, rezultatais, darė išvadą, jog šie sandoriai buvo sudaryti formaliai, siekiant sukurti regimybę apie pareiškėjų tariamai gautas pajamas ir tokiu būdu padėti jiems išvengti GPM mokėjimo nuo pajamų, kurių šaltiniai mokesčių administratoriui yra nežinomi. Todėl sutiko su mokesčių administratoriaus pozicija, vertinant pareiškėjų tikrinamojo laikotarpio pajamas bei išlaidas, neatsižvelgti į sudarytus paskolų sandorius, o pajamas, kuriomis pareiškėjai faktiškai disponavo, pripažinti pareiškėjų gautomis kitomis pajamomis, kurių mokesčių įstatymų nustatyta tvarka nedeklaravo ir nuo kurių neapskaičiavo bei nesumokėjo į biudžetą GPM (MGK sprendimų 9–13 psl., MGK byla Nr. 7-256/2016, t. 2, b. l. 130–134; MGK byla Nr. 7-258/2016, t. 2, b. l. 184–188).

Teismas, nekartodamas mokesčių administratoriaus nustatytų ir MGK akcentuotų aplinkybių, nes tai būtų perteklinis aplinkybių perrašymas, sutikdamas su šių institucijų atliktu įrodymų vertinimu ir padaryta išvada, jog byloje nėra pateikti objektyvūs įrodymai, iš kurių galima būtų daryti vienareikšmę išvadą apie realų paskolų suteikimą ir šių sandorių pagrindu realiai egzistavusius pajamų šaltinius, nagrinėjamu aspektu pasisako dėl pareiškėjų skunduose nurodytų motyvų.

Pareiškėjų teigimu, tik atlikus jų kreditorių mokestinius patikrinimus galima spręsti, kad kreditoriai neturėjo galimybės pareiškėjams skolinti pinigus. Tačiau šis pareiškėjų argumentas yra nepagrįstas. Mokestinis patikrinimas yra atliekas siekiant kontroliuoti, kaip mokesčių mokėtojas vykdo mokesčių įstatymų reikalavimus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo, sumokėjimo, o įstatymų numatytais atvejais – ir kitose srityse (MAĮ 2 str. 23 p.). Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius atliko pareiškėjų mokestinius patikrinimus, kurių metu pareiškėjai mokesčių administratoriui pateikė duomenis, susijusius su kitų asmenų grynaisiais pinigais jiems perduotomis piniginėmis lėšomis. Kadangi pareiškėjai gautas pinigines lėšas grindė tik paskolos sutartimis ir paaiškinimais, mokesčių administratorius, remdamasis įstatymo leidėjo jam suteiktomis teisėmis, be kita ko, MAĮ 33 straipsnyje nustatytomis teisėmis, atliekant mokesčių administratoriui pavestas funkcijas, gauti iš asmenų, tarp jų iš kredito, mokėjimo ir elektroninių pinigų įstaigų, funkcijoms atlikti reikiamus duomenis ir dokumentų nuorašus, kompiuterinių laikmenų duomenis (kopijas) apie to arba kito asmens turtą, pajamas, išlaidas ir veiklą, naudotis savo ir kitų juridinių asmenų valdomų ar tvarkomų registrų, duomenų bazių informacija (1 p.); duoti mokesčių mokėtojui, taip pat kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims (kai tai susiję su mokesčių administratoriaus teisių mokesčių mokėtojo atžvilgiu įgyvendinimu) privalomus vykdyti nurodymus atvykti pas mokesčių administratorių, jei tai būtina jo funkcijoms atlikti; duoti nurodymus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir mokėjimo, turto bei pajamų deklaravimo bei apskaitos tvarkymo klausimais (7 p.), surinko duomenis apie paskolų sutartis su pareiškėjais sudariusių asmenų – A. Z., V. Z., S. Z. ir D. M., finansines galimybes suteikti ginčo paskolų sutartyse nurodytas piniginių lėšų sumas. Teisės aktai neįpareigoja mokesčių administratoriaus atlikti asmens, kurio pajamos vertinamos dėl galėjimo jas paskolinti, tikrinimo veiksmų, surašant patikrinimo aktą. Todėl teigtina, jog nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai rėmėsi jo turimais ir surinktais duomenimis apie pareiškėjų giminaičių gautas pajamas, įsigytą turtą, patirtas išlaidas ir kt., konstatuodamas, jog šie asmenys negalėjo sukaupti atitinkamų piniginių lėšų sumų, kurias galėtų paskolinti pareiškėjams. Svarbu pažymėti, jog pareiškėjai objektyviais duomenimis nepagrindė fakto, kad mokesčių administratorius neatsižvelgė ir neįvertino kokių nors aukščiau nurodytų asmenų pajamų šaltinių.

Pasisakant dėl pareiškėjų pateiktų paskolos sutarčių ir teismo nutarčių, kuriomis buvo patvirtintos atitinkamos taikos sutartys, pakankamumo, pripažįstant gautas pajamas realiomis, akcentuotina LVAT praktika, kuria, teismo nuomone, pagrįstai rėmėsi ir mokesčių administratorius, ir MGK. LVAT dėl mokesčių mokėtojo civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumo yra nurodęs, kad išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų (pavyzdžiui, paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Tokia išvada darytina ir atsižvelgiant į MAĮ 10 straipsnio nuostatas (LVAT 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-3513/2011; LVAT 2015 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-110-438/2015; LVAT 2017 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2342-442/2017). Taigi vien tik paskolos sutartys, teismo nutartys dėl atitinkamų taikos sutarčių patvirtinimo bei pareiškėjų, A. Z. ir V. Z. paaiškinimai apie paskolų suteikimą, iš esmės nedetalizuojant paskolų sutartyse įtvirtintų prievolių įvykdymo faktinių aplinkybių, atsižvelgiant į mokesčių administratoriaus išvadas dėl A. Z., V. Z., S. Z. ir D. M. turėtų pajamų ir išlaidų balanso, negali patvirtinti fakto, kad pareiškėjai realiai gavo ginčo paskolų sutartyse nurodytas pinigų sumas. Šiuo aspektu kartu atkreiptinas dėmesys į tai, jog LVAT taip pat yra ne kartą nurodęs, kad nei mokesčių įstatymai, nei Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, nei kiti teisės aktai nesuteikia mokesčių administratoriui teisės kištis į privačius sandorio šalių santykius ir ginčyti jų sudarytus sandorius pagrindais, nesusijusiais su mokesčių mokėtojo mokestinių prievolių nevykdymu ar netinkamu vykdymu (LVAT 2007 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17‑328/2007). Nei mokesčių administratorius, nei bylą nagrinėjantys administraciniai teismai nesprendžia dėl sandorių galiojimo ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių (pavyzdžiui, sandorių vykdymo), o vertina pagal tokį sandorį susiklosčiusius civilinius teisinius santykius mokestiniais teisiniais aspektais (LVAT 2010 m. gruodžio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575‑1853/2010; LVAT 2007 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17‑301/2007, Administracinė jurisprudencija Nr. 1(11); LVAT 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-1583-13; LVAT 2016 m. lapkričio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3075-575/2016).

Dėl pareiškėjų reikalavimų įpareigoti MGK ir VMI pateikti pareiškėjams visos mokestinės bylos dokumentų kopijas, pažymėtina, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartimi nuspręsta pareiškėjo G. S. skundo reikalavimą atsakovėms VMI ir MGK dėl įpareigojimo atlikti veiksmus – pateikti visų mokestinio patikrinimo metu surinktų dokumentų nustatyta tvarka patvirtintas kopijas susipažinimui nagrinėti administracinėje byloje Nr. I-2415-821/2017 (t. 2, b. l. 90–91). Remiantis Lietuvos teismų informacine sistema „Liteko“, nustatyta, kad teismo posėdis minėtoje administracinėje byloje vyks 2017 m. rugsėjo 28 d.

Dėl pareiškėjos R. S. skundo teismui reikalavimo įpareigoti MGK ir VMI pateikti pareiškėjai visų mokestinio patikrinimo metu surinktų dokumentų nustatyta tvarka patvirtintas kopijas, nurodytina, jog pagal MAĮ 129 straipsnio 4 dalį, vienas patikrinimo akto egzempliorius įteikiamas mokesčių mokėtojui. Prie šio egzemplioriaus pridedami visi priedai, jei juose nėra valstybės paslaptį sudarančios informacijos, taip pat paslaptimi pagal MAĮ laikomos informacijos apie kitą mokesčių mokėtoją. MAĮ 157 straipsnyje nustatyta, jog ikiteisminė mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija priimtą sprendimą dėl mokestinio ginčo įteikia mokesčių mokėtojui, o MGK – ir centriniam mokesčių administratoriui. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir poįstatyminiuose teisės aktuose (VMI viršininko 2004 m. gegužės 5 d. įsakyme Nr. VA-87 „Dėl Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių patvirtinimo“ (96 p., 139 p.), MGK nuostatuose (41 p.); MGK darbo reglamente (43 p.)). Taigi joks teisės aktas neįpareigoja mokesčių administratoriaus ir MGK pateikti mokesčių mokėtojui visų mokestinio patikrinimo metu surinktų dokumentų. Tuo tarpu, MAĮ 155 straipsnio 2 dalis įtvirtina mokesčių mokėtojo teisę MGK susipažinti su byloje esančia medžiaga. Tačiau pareiškėja šia teise nepasinaudojo ir į MGK susipažinti su visa jos byloje esančia medžiaga neatvyko. Pažymėtina, jog VMI, nagrinėdama pareiškėjos 2016 m. rugpjūčio 23 d. prašymą dėl visos patikrinimo medžiagos pateikimo, 2016 m. rugsėjo 7 d. raštu Nr. (24.4-31-5)-R-5562 informavo pareiškėją, kad ji su visa bylos medžiaga gali susipažinti VMI arba Klaipėdos AVMI (MGK byla Nr. 7-258/2016, t. 1, b. l. 10). Be to, Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų prašymą dėl bylos dokumentų kopijų pateikimo, 2017 m. balandžio 14 d. raštu Nr. eI-2380-596/2017 nurodė, kad, pareiškėjams už dokumentų kopijas sumokėjus 52,22 Eur ir pateikus teismui tai patvirtinančius įrodymus, bus išsiųstos prašomos dokumentų kopijos (t. 1, b. l. 91–92). Tačiau pareiškėja teismui nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad ji sumokėjo už prašomas pateikti dokumentų kopijas.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo dėl įpareigojimo VMI ir MGK pateikti visų mokestinio patikrinimo metu surinktų dokumentų nustatyta tvarka patvirtintas kopijas.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog MGK 2017 m. sausio 13 d. sprendimas Nr. S-10 (7-256/2016) ir MGK 2017 m. sausio 13 d. sprendimas Nr. S-11 (7-258/2016) yra teisėti ir pagrįsti, todėl naikinti jų VMI ir pareiškėjų skunduose teismui nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir pareiškėjų G. S. ir R. S. skundus atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jolita Rasiukevičienė