Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės, Aleno Piesliako ir Nijolės Žimkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Š. gynėjo advokato Mindaugo Bliuvo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo M. Š. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalyje, jam skirta 80 MGL (4 000 Eur) dydžio bauda. M. Š. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 4 dalyje, jam skirta 30 MGL dydžio (1 500 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės iš dalies sudėtos ir M. Š. skirta galutinė subendrinta bausmė – 100 MGL (5 000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 ir 7 punktais, 68 ir 72 straipsniais, M. Š. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: draudimas naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) 2 (dvejiems) metams, šį terminą skaičiuojant nuo 2018 m. balandžio 18 d.; automobilio „Porsche Macan“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ½ vertės atitinkančios pinigų sumos – 23 490 Eur (dvidešimt trijų tūkstančių keturių šimtų devyniasdešimties) Eur konfiskavimas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

4. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorė prašo nuteistojo M. Š. gynėjo advokato Mindaugo Bliuvo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 17 d. nuosprendį. Prokurorė sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais įrodymais (veikos kvalifikavimo) ir teismo pateiktais motyvais, sutinka, kad M. Š. kaltė įrodyta visiškai, jo veiksmai kvalifikuoti tinkamai, teismo sprendimas nekelia jokių abejonių, todėl prokurorės manymu, keisti nuosprendį nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Nuteistojo M. Š. gynėjo advokato Mindaugo Bliuvo apeliacinis skundas atmestinas.

5. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad 2018 m. balandžio 15 d. M. Š. vairavo automobilį būdamas neblaivus, kai jo kraujyje buvo daugiau nei 1,5 promilės alkoholio (kraujyje rasta 2,72 promilės etilo alkoholio), tai yra neginčijamas nuteisimas pagal BK 281 straipsnio 7 dalį. Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinis skundas iš esmės yra paduotas dėl, nuteistojo gynėjo nuomone, netinkamo BK 227 straipsnio 4 dalies taikymo ir BPK 20 straipsnio nuostatų nesilaikymo. Taip pat prašoma dalyje dėl nuteisimo pagal BK 281 straipsnio 7 dalį atleisti M. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir baudžiamąją bylą nutraukti bei M. Š. priteistą automobilio „Porshe Macan“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 50 % vertės atitinkančią konfiskuotiną pinigų sumą 23 490 Eur sumažinti iki 20% automobilio vertės atitinkančios 9 396 Eur piniginės sumos konfiskavimo. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

6. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis ir savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais remdamasis atmetė kitus įrodymus. Aukštesniojo teismo vertinimu, sprendžiant M. Š. kaltės klausimą, dėl kyšio, mažesnės nei 1 MGL vertės, siūlymo valstybės tarnautojui, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus bei juos vertinant, padaryta nebuvo. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančius įrodymus, palyginęs juos tarpusavyje ir įvertinęs jų visumą, padarė išvadą, kad M. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 4 dalyje. Su tokia išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.

7. Nuteistasis M. Š., ginčydamas savo kaltę dėl jam inkriminuotos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 4 dalyje, iš esmės apeliuoja į pirmosios instancijos teismo konstatuotus faktus ir teismo atliktą bylos įrodymų vertinimą, teigia, kad neprisimena, jog būtų siūlęs, siekęs su policijos pareigūnais susitarti ir juos papirkti, buvo apsvaigęs, jautė didelį stresą, todėl galėjo elgtis neadekvačiai. Šiuos teiginius, kuriais nuteistasis M. Š. neigia savo kaltę, teisėjų kolegija laiko nepagrįstais ir konstatuoja, kad byloje esantys ir teismo ištirti įrodymai paneigia tokią nuteistojo poziciją bei apeliacinio skundo argumentus.

8. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines nusikalstamos veikos aplinkybes, pirmiausia rėmėsi liudytojo M. R. parodymais, kuriuos vertino kaip nuoseklius ir atitinkančius kitus bylos įrodymus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad liudytojas M. R. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog sustabdyto automobilio vairuotojas kalbėjo nerišliai, nuo jo sklido alkoholio kvapas, matėsi, kad vairuotojas akivaizdžiai neblaivus. Asmuo prisipažino, kad vartojo alkoholį ir pasiūlė susitarti, kad jie paleistų ir jis važiuos namo. Jis įspėjo asmenį, kad šis nesiūlytų kyšio, bet į įspėjimus vairuotojas nereagavo ir paėmęs piniginę, ištraukė pinigus (kelias kupiūras, iš kurių tikrai matė 10 Eur kupiūrą), kuriuos pradėjo tiesti į jo pusę. Jis pasakė, kad asmuo pasidėtų pinigus ir nesunkintų savo padėties (t.1, b. l. 17). Pirmosios instancijos teisme liudytojas M. R. davė iš esmės tapačius parodymus, nurodė, kad priėjo prie automobilio, bendravimas buvo įrašytas vaizdo registratoriumi. Liudytojas parodė, kad pareikalavo dokumento, paklausė dėl padangos, asmuo atsakė, kad žino, jog iki namų netoli, važiavo tik dėl picos. Liudytojas pasiūlė asmeniui prieiti iki tarnybinio automobilio, vairuotojas pasakė, kad jei ten prieis, tai „viskas“. Iš piniginės asmuo išėmė kažkiek pinigų, jam pasirodė, kad išėmė 60 Eur, asmuo buvo įspėtas dėl policijos pareigūno papirkimo, jam buvo paaiškinta nesunkinti situacijos, asmuo paprašė susitarti (t. 1, b. l. 92-93). Apeliaciniame skunde bandoma sumenkinti liudytojo M. R. parodymus, nurodoma, kad prieš duodamas parodymus tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu, liudytojas galėjo peržiūrėti jo vaizdo registratoriumi užfiksuotus vaizdo įrašus, tai yra, jo parodymai galėjo būti ne apie prisimenamas įvykio aplinkybes, o apie tai, kas užfiksuota įrašuose. Teisėjų kolegija su tokiu apeliacinio skundo argumentu nesutinka. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, minėtas liudytojas viso proceso metu detaliai nurodė esmines įvykio aplinkybes, apibūdino įvykio vietą, laiką, kyšio siūlymo aplinkybes. Byloje nėra duomenų, kad policijos pareigūnas M. R. būtų anksčiau pažinojęs nuteistąjį, siekęs jį apkalbėti ar būtų suinteresuotas bylos baigtimi, todėl abejoti šio liudytojo parodymų patikimumu, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Be to, liudytojo M. R. parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys objektyvūs duomenys. Liudytojas A. B. teisme parodė, kad sustabdžius automobilį, porininkas (M. R.) nuėjo bendrauti su asmeniu, o jis stovėjo tarp automobilių, girdėjo, kaip porininkas įspėjo asmenį dėl papirkimo, porininkas sakė, kad asmuo nesunkintų savo padėties (t. 1, b. l. 95-96). Iš BIRT ataskaitų žiūryklės duomenų matyti, kad 2018 m. balandžio 15 d., 12.11 val., įregistruotas įvykis, jog automobilio „Porsche“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojas galimai neblaivus. Važiuodamas per šaligatvius prasidūrė padangą. Sustojo prie Pikolono picerijos (t. 1, b. l. 4).

9. Tai, kad nuteistasis policijos pareigūnams siūlė kyšį, patvirtina vaizdo įrašai. Iš savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad vyriausiasis patrulis N. R. pateikė CD su vaizdo įrašu (t. 1, b. l. 20). Nagrinėjamo apeliacinio skundo kontekste pažymėtina, kad du iš šešių vaizdo įrašų yra užfiksuoti policijos pareigūno M. R. asmeniniu nešiojamu (pritvirtintu prie uniformos) vaizdo registratoriumi, likę – tarnybiniame automobilyje įrengtu stacionariu vaizdo registratoriumi. Kadangi apylinkės teismas sprendė, kad vien pareigūnų ir kaltinamojo pokalbio tarnybiniame automobilyje garso įrašas, nesant vaizdo, nėra pakankamas išvadai dėl kaltinamojo tyčios pasiūlyti būtent kyšį buvimo, todėl aplinkybes, jog kaltinamasis ir tarnybiniame automobilyje siūlė kyšį valstybės tarnautojams, kad jam nebūtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, iš kaltinimo pašalino. Dėl šių vaizdo įrašų nepasisakoma. Tuo tarpu skundžiamame nuosprendyje aptarta vaizdo įrašo „04151222_0012“ eiga, ir užfiksuoto pokalbio turinys patvirtina, kad M. Š. suprato, jog jo prašoma prieiti prie tarnybinio automobilio tam, kad alkotesteriu būtų patikrintas jo neblaivumas. Tokia išvada darytina įvertinus pareigūno ir pažeidėjo pokalbio kontekstą, pažeidėjo veiksmus, o būtent, pareigūnui nurodžius pažeidėjui ateiti patikrinimui, vairuotojas sako „jei ten praeisiu, tai bus blogai“, nurodo, jog šalia gyvena, vartodamas žodžius „prašome, pareigūne“, pareigūnui nurodant, kad reikia tikrintis, tada žiūrės kiek, nuo ko priklausys tolesnė procedūra, vairuotojas, sakydamas žodžius „M., žiūrėkit“, naršo pirštais piniginėje, pareigūnui sakant, kad nesunkintų situacijos, kad tai yra papirkimas ir baudžiamoji atsakomybė; vairuotojas atsako, kad „žinau, kad davažiuoti, vat yra porą metrų“, „jei ten nueisiu, man bus“, pareigūnas nurodo, kad bet kuriuo atveju privalo jį patikrinti, nes yra gautas pranešimas apie vairavimą, todėl reikia patikrinti; vairuotojas sako „M., žiūrėkite, nu patikrint“, vairuotojas ištraukia iš piniginės keletą popierinių banknotų ir sako „aš saugiai nuvažiuosiu“, tuo metu ištiesia link pareigūno ranką su popieriniais banknotais; pareigūnas atsako „ne, ne, ne“; pareigūnas dar kartą pakartoja, kad vairuotojas nesunkintų sau situacijos; vairuotojas atsako „bliamba, jeigu aš ten įlipsiu...“. Šių duomenų analizė leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis, kuris vairavo automobilį būdamas neblaivus, policijos pareigūnams jį sustabdžius, pasiūlė vienam iš jų (M. R.) duoti kyšį už tai, kad nebūtų tikrinamas alkotesteriu. Be to, minėto pokalbio metu toks nuteistojo elgesys, pokalbio kontekstas rodo, kad M. Š. aiškiai suprato ir suvokė savo padėtį, galimas pasekmes, o jo žodžiai ir veiksmai buvo nukreipti išvengti konkrečios procedūros, šiuo atveju, blaivumo patikros, atitinkamai išvengti pažeidimo konstatavimo fakto.

10. Šioje byloje esminis ginčas kyla dėl pareigūno M. R. asmeniniu nešiojamu vaizdo registratoriumi užfiksuotų vaizdo įrašų pripažinimo įrodymais ir šių įrašų įrodomosios reikšmės. Pastebėtina, kad nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde iš esmės pagrindinis dėmesys skiriamas aplinkybėms dėl policijos pareigūno M. R. asmeniniu vaizdo registratoriumi daryto įrašo teisėtumo ir leistinumo, tvirtinant, kad M. R., tarnybinėje veikloje naudodamas asmeninį vaizdo registratorių, nesilaikė policijos pareigūnams privalomų teisės aktų ir juose numatytų imperatyvių nuostatų, be to, pažeidėjas (M. Š.) nebuvo įspėtas apie įrašymo priemonės naudojimą. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrašo iš pareigūno asmeninio registratoriaus teisėtumą, sprendė, kad atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, nėra pagrindo šiuos vaizdo įrašus laikyti neteisėtu būdu gautais ir dėl to neleistinais įrodymais. Su tokia teismo išvada teisėjų kolegija sutinka.

11. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įrodinėjimo procese lemiamą reikšmę paprastai turi ne vienos rūšies įrodymai, o visuma bylos proceso metu gautų įrodymų bei jų tarpusavio ryšys. Be to, įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir, ar jų pakanka nustatyti visas įrodinėtinas aplinkybes.

12. Nagrinėjamoje byloje įrašas buvo gautas policijos pareigūnui panaudojus asmeninį registratorių. Byloje nustatyta, kad pareigūnas asmeninį vaizdo registratorių panaudojo atlikdamas tarnybines pareigas, tai yra, sustabdžius neblaivų vairuotoją. Liudytojas M. R. parodė, kad tarnybinių registratorių visiems pareigūnams neužtenka, naudojo savo registratorių tik darbo tikslais, dėl įrodymų, dėl savo saugumo (t. 1, b. l. 93-94). Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau –VIĮ) 5 straipsnio 1 dalies 3 punktas suteikia teisę kiekvienam asmeniui užsirašinėti, fotografuoti, filmuoti, naudotis garso ir vaizdo technikos priemonėmis, taip pat kitais būdais fiksuoti informaciją, išskyrus šio įstatymo 13 straipsnyje nurodytus atvejus. VIĮ 13 straipsnio 1 dalyje numatyti atvejai, kai draudžiama atlikti minėtus veiksmus, tačiau VIĮ 13 straipsnio 2 dalyje nurodyti draudimai netaikomi fiksuojant teisės pažeidimus. Nors Policijos įstaigų vidiniai teisės aktai reglamentuoja tik policijos tarnybiniuose automobiliuose įrengtų stacionariųjų ir pareigūnų nešiojamųjų tarnybinių vaizdo registratorių naudojimo policijos veikloje tvarką, nereglamentuoja policijos pareigūnų asmeninių (ne tarnybinių) nešiojamųjų vaizdo registratorių naudojimo tvarkos, vis tik įvertinus teisės aktų reikalavimus ir byloje nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo išvadai, kad policijos pareigūnas tarnybos metu panaudodamas asmeninį registratorių, kuriuo buvo užfiksuota nusikalstama veika, esmingai pažeidė teisės aktų taisykles, kad šis įrodymas buvo gautas neteisėtu būdu ir neturi įrodomosios reikšmės. Be to, pareigūnas filmuotos vaizdo medžiagos niekur viešai neskelbė, ji buvo perduota policijos budėtojui ir vėliau pareigūnams, atliekantiems tyrimą. Pažymėtina, jog vien tik formalus atitinkamų duomenų gavimo tvarkos pažeidimas savaime nepaneigia tokio įrodymo patikimumo. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama, kad pažeidėjas (M. Š.) nebuvo įspėtas apie įrašymo priemonės naudojimą, tačiau teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad vien tik neperspėjimas apie daromą įrašą nėra pagrindas konstatuoti, kad įraše užfiksuota informacija yra neteisinga ir kad darant įrašą buvo suvaržytos įstatyme įtvirtintos kaltinamojo teisės (Nr. 2K-271-788/2017). Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės nesutrukdė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nes šiuo atveju ir be asmeniniu registratoriumi padaryto įrašo byloje surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių neabejotinai spręsti, jog M. Š. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 4 dalyje.

13. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog M. Š. realiai nesuvokė ir nesuprato savo veiksmų, savo sakomų žodžių esmės ir reikšmės, o po to, kai jį sustabdė policijos pareigūnai, dalies savo veiksmų apskritai nepamena, t. y., jis nesiekė ir neturėjo jokios tyčios papirkti policijos pareigūnų. Tokius nuteistojo parodymus teisėjų kolegija vertina kaip siekį palengvinti teisinę padėtį ir taip išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kaip jau buvo minėta, nuteistojo pokalbio su pareigūnu turinys rodo, kad jis suvokė savo padėtį ir siūlydamas kyšį bandė išvengti akivaizdžių pasekmių. Šios išvados nepaneigia nuteistojo gynėjo akcentuojama teismo medicinos specialisto konsultacinė išvada.

14. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas M. Š. žodžius, išsakytus policijos pareigūnams, pagrįstai įvertino kaip siūlymą duoti mažesnės negu 1 MGL vertės kyšį už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus. Tokie M. Š. išsakyti žodžiai, jo veiksmai (įvertinus, kad jį pareigūnai sustabdė vairuojant esant neblaiviam, kai jo kraujyje buvo daugiau nei 1,5 ‰ alkoholio (kraujyje rasta 2,72 ‰ etilo alkoholio), patvirtina jo ketinimo papirkti pareigūnus realumą. M. Š. nenurodė konkretaus siūlomo kyšio dydžio, tačiau iš bylos aplinkybių galima spręsti, kad šis siūlymas buvo realus ir nuteistasis suvokė, ką ir kokiu tikslu policijos pareigūnams siūlo. Įvertinus tai, kad M. Š. siūlyto kyšio dydžio tiksliai neįvardijo, o pareigūnas kyšio nepaėmė, sprendimas inkriminuoti mažiausią iš normoje numatytų kyšio dydžių (iki 1 MGL) laikytinas pagrįstu. Būtent tai lėmė M. Š. veikos kvalifikavimą pagal švelniausią normą, numatytą BK 227 straipsnio 4 dalyje (baudžiamasis nusižengimas). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad taip vertindamas pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė.

15. Nuteistojo gynėjas advokatas prašo dalyje dėl kaltinimo pagal BK 281 straipsnio 7 dalį atleisti M. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir baudžiamąją bylą nutraukti. Toks prašymas yra nepagrįstas. Pažymėtina, kad pagal BK 40 straipsnį asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taip pat pažymėtina, jog tam, kad asmenį būtų galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, byloje turi būti nustatytos visos BK 40 straipsnio 1, 2 dalyse numatytos sąlygos. Kadangi teisėjų kolegija nemato pagrindo išteisinti M. Š. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 4 dalyje, atitinkamai nėra pagrindo konstatuoti, kad M. Š. padarė vieną nusikalstamą veiką ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Nesant vienos iš būtinų sąlygų, teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, liečiančių atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. Š. bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė įstatymo reikalavimų, savo sprendimą tinkamai motyvavo.

16. Taip pat prašoma M. Š. priteistą automobilio „Porshe Macan“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) 50 % vertės atitinkančią konfiskuotiną pinigų sumą 23 490 Eur sumažinti iki 20% automobilio vertės atitinkančios 9 396 Eur piniginės sumos konfiskavimo ir nustatyti 2 metų konfiskuotinos sumos savarankišką sumokėjimo terminą nuo apeliacinės instancijos teismo priimto sprendimo įsiteisėjimo dienos. Prašymas netenkintinas. Nuteistojo gynėjas, pateikdamas šį prašymą, iš esmės apeliuoja į tai, kad tokia konfiskuotina suma pažeidžia proporcingumo principą bei suvaržo ir apriboja M. Š. teises labiau nei tai būtina. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad siekis apsaugoti visuomenę nuo pakartotinių tokio pobūdžio kelių eismo taisyklių pažeidimų bei pataisyti kaltininko elgesį nusveria nuteistojo patiriamus suvaržymus. Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę, atsižvelgė į byloje pateiktus duomenis apie automobilio „Porsche Macan“, 2017 m. gamybos, vertę, t. y. 46 980 Eur, taip pat į tai, kad M. Š. teisme pripažino kaltę dėl automobilio vairavimo esant neblaiviam ir gailėjosi, į skirtinos baudos dydį, į tai, kad M. Š. turi didelių finansinių įsipareigojimų, kad finansiškai padeda savo dabartinės sutuoktinės iš pirmos santuokos dukrai, išlaiko iš pirmos santuokos savo du nepilnamečius vaikus, moka už sūnaus mokslus ir pragyvenimą užsienyje, į nuteistojo ir jo sutuoktinės pajamas, pagrįstai sprendė, kad visuomenės saugumą kelių eismo srityje užtikrintų ½ minėtos transporto priemonės vertę atitinkančios sumos konfiskavimas. Su tokia teismo išvada teisėjų kolegija sutinka. Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai nėra pakankami teigti, kad nagrinėjamu atveju tokio dydžio konfiskuotina suma pažeistų teisingumo ir proporcingumo principus. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, į tai, kad M. Š. vairavo neblaivus bei pasiūlė kyšį valstybės tarnautojui už tai, kad išvengtų atsakomybės už vairavimą esant neblaiviam, tokią automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimą nėra pagrindo laikyti neproporcinga baudžiamojo poveikio priemone, kurią paskyrus būtų aiškiai pažeista pusiausvyra tarp tikslo nubausti teisės pažeidėją ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją bei pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti.

17. Vertinant skundžiamo nuosprendžio sprendimą nustatyti terminą baudai savanoriškai sumokėti per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, darytina išvada, kad nustatytas terminas yra teisingas. Pažymėtina, kad BPK nenumato galimybės išdėstyti konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos mokėjimo, to nenumato ir Bausmių vykdymo kodeksas. Baudžiamojo poveikio priemonės – konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos savanoriško įvykdymo terminas nuosprendyje nėra nustatomas, kadangi įsiteisėjus nuosprendžiui ji vykdoma priverstinai, o nuosprendis dėl šios baudžiamojo poveikio priemonės pateikiamas vykdyti antstoliui (BPK 342 straipsnio 4 dalies 7 punktas). Dėl išdėstyto, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo tenkinti apelianto prašymo ir konfiskuotinos automobilio vertės sumos sumokėjimo terminą išdėstyti 2 metų laikotarpiui. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės apie šeimynines pajamas, kreditorinius įsipareigojimus, nesudaro pagrindo prailginti baudos sumokėjimo terminą. Iš bylos duomenų matyti, jog nuteistasis dirba, yra (duomenys neskelbtini) įmonės direktorius. Atkreiptinas dėmesys, kad nesumokėjus baudos per teismo nustatytą laiką ir esant pasikeitusioms aplinkybėms, dėl ko bauda negalėtų būti sumokėta, toks prašymas gali būti spręstinas pakartotinai, taip pat priverstinės baudos išieškojimo stadijoje antstolis, įvertinęs nuteistojo finansines galimybes, gali nustatyti kitus baudos mokėjimo išdėstymo terminus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. Š. gynėjo advokato Mindaugo Bliuvo apeliacinį skundą atmesti.