- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-02-21
- Bylos Nr.
- 1A-67-634/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-23341-2016-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Edita Dambrauskienė, Valdas Vitunskas, Giedrius Endriukaitis
- Kaltinamasis
- K. A.
- Nukentėjusysis
- E. K., H. M.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Dambrauskienės, Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Vitunsko,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės E. S. ir nukentėjusiųjų E. K. ir H. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio, kuriuo
K. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Nukentėjusiųjų E. K. ir H. M. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.
Nukentėjusiųjų turėtos proceso išlaidos iš K. A. nepriteistos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
K. A. buvo kaltinta tuo, kad ji, būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio restorano „(duomenys neskelbtini)“ direktore ir atsakovo atstove civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl išmokų, susijusių su darbo užmokesčio priteisimu, žinodama, kad dokumentų originaluose – mokamojo žiniaraščio Nr. (duomenys neskelbtini) už 2015 m. birželio mėn., grafoje: „pinigus pagal žiniaraštį išmokėjo kasininkas E. K.“ nėra E. K., dirbusios kasininke laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio iki 2015 m liepos mėnesio, parašo bei antrojo mokamojo žiniaraščio Nr. (duomenys neskelbtini) lape (tabelyje) grafoje: „parašas“ nėra H. M., dirbusio direktoriaus pareigose laikotarpiu nuo 2004 m. vasario 12 d. iki 2015 m. birželio 30 d. parašo, atsiliepimo į civilinį ieškinį surašymui 2016 m. balandžio 4 d. iš savo el. pašto (duomenys neskelbtini) persiuntė teisininkui G. S. į jo el. paštą (duomenys neskelbtini) žinomai suklastotų dokumentų – mokamojo žiniaraščio Nr. (duomenys neskelbtini) už 2015 m. birželio mėn. bei antrojo mokamojo žiniaraščio Nr. (duomenys neskelbtini) lapo (tabelio) kopijas, kuriuose minėtose grafose buvo pasirašyta už E. K. ir H. M., patvirtinant, kad pinigai – 1618,43 eurai, išmokėti ir kad juos gavo H. M., bei tęsdama nusikalstamą veiką žinomai suklastotus dokumentus – mokamojo žiniaraščio Nr. (duomenys neskelbtini) už 2015 m. birželio mėn. bei antrojo mokamojo žiniaraščio Nr. (duomenys neskelbtini) lapo (tabelio) kopijas, pasirašytas už E. K. ir H. M., uždėdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ antspaudą ir pasirašydama, jog kopijos tikros, panaudojo 2016 m. balandžio 5 d. pateikdama Kauno apylinkės teismui kartu su atsiliepimu į civilinį ieškinį civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), tai yra kaltinama pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.Kauno apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 27 d. nuosprendyje konstatavo, kad byloje nėra objektyvių ir neginčijamų duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog K. A. žinojo, kad darbo užmokestis H. M. nėra išmokėtas ir mokamojo žiniaraščio Nr. (duomenys neskelbtini) kopija, kurią ji tvirtino ir siuntė teisininkui bei pateikė teismui, neatitinka tikrovės, tai yra kad joje E. K. ir H. M. parašai yra galimai suklastoti. Dėl to K. A. išteisinta, neįrodžius, kad savo veiksmais padarė BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorė E. S. prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo pripažinti K. A. kalta pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir paskirti jai 300 MGL (753,20 Eur) baudą, taip pat priteisti iš K. A. E. K. 100 eurų, H. M. – 500 eurų turėtų proceso išlaidų, taip pat 110,83 eurų kelionės į teismą išlaidų, ir tenkinti nukentėjusiųjų E. K. ir H. M. civilinius ieškinius.Prokurorės nuomone, skundžiamame nuosprendyje išdėstyti motyvai nepatvirtina išvados, kad K. A., antrą kartą pateikdama teisininkui G. S., o vėliau ir teismui mokamojo žiniaraščio Nr. (duomenys neskelbtini) ir jo antrojo lapo (tabelio) kopijas su H. M. ir E. K. parašais, nežinojo, jog jų parašai suklastoti ir kad jai nebuvo žinoma apie darbo užmokesčio išmokėjimą H. M.. Nors išteisintosios veiksmus, kai ji Darbo ginčų komisijai ir pirmą kartą teisininkui atsiliepimo surašymui pateikė mokamojo žiniaraščio Nr. (duomenys neskelbtini), priskaitymų-išskaitymų žiniaraščio, kuriame matyti skola H. M., kopijas be parašų, gal ir galima vertinti kaip nesigilinimą į situaciją ir dokumentų turinio neanalizavimą, kaip teigia pirmosios instancijos teismas, tačiau vėlesni jos veiksmai, kuomet ji gavo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterių jai elektroniniu paštu atsiųstus mokamojo žiniaraščio Nr. (duomenys neskelbtini) ir jo antrojo lapo (tabelio) originalų nuorašus ir matė, kad jie yra be H. M. ir E. K. parašų, tačiau antrą kartą advokatui siuntė minėtą dokumentą jau su parašais, prieš tai jį patvirtinusi antspaudu ir parašu, rodo, ne tik kad ji buvo įsigilinusi į situaciją ir dokumentų turinį, bet ir atskleidžia jos tyčią disponuoti žinomai suklastotu dokumentu.Tuo tarpu teismo išvada, kad atsiradusi žiniaraščio kopija su nukentėjusiųjų parašais galėjo ir nesukelti išteisintajai jokių abejonių dėl dokumento kopijos atitikimo originalui, nes ji buvo akcininkės Y. H. patikinta, kad su H. M. yra atsiskaityta, visiškai nepagrįsta. Neginčytina nuosprendyje nurodoma aplinkybė, kad atleidžiant H. M. iš darbo K. A., dirbdama padavėja, galėjo ir nežinoti, ar buvo išmokėtas darbo užmokesti H. M., tačiau nagrinėjamu dokumentų pateikimo laikotarpiu ji bendrovėje dirbo direktore ir pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktus buhalterinius dokumentus turėjo suprasti, kad pinigai H. M. nebuvo išmokėti. Nuosprendyje taip pat nurodyta, jog aplinkybę, kad su H. M. buvo atsiskaityta, patvirtina ir akcininkės Y. H. pozicija, jog jokių skolų nėra, taip pat tai, kad ji pati surado teisininką G. S., išdėstė jam aplinkybes, kad yra gautas ieškinys ir kad reikia paruošti atsiliepimą. Prokurorė pažymi, kad asmens, kuris gali surašyti atsiliepimą į ieškinį civilinėje byloje dėl darbo užmokesčio neišmokėjimo, suradimas ir bendrovės akcininko pozicija, kad skolų nėra, nėra pagrindas konstatuoti, jog su darbuotoju buvo atsiskaityta, kai tuo tarpu buhalteriniai dokumentai rodo priešingai. Šiuo atveju buhalterinių dokumentų – kasos išlaidų ar kasos pajamų orderių, patvirtinančių, jog buvo H. M. išmokėti pinigai, nėra. Todėl, prokurorės nuomone, K. A., būdama bendrovės direktore, matydama buhalterinių dokumentų originalus, žinodama, kad teisme vyksta civilinis procesas dėl neišmokėto darbo užmokesčio, turėjo suabejoti staiga atsiradusiais dokumentais, kurie neatitiko originalų.Apeliantės vertinimu, teismo išvada, kad byloje nėra objektyvių ir neginčijamų duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog K. A. žinojo, kad darbo užmokestis H. M. nėra išmokėtas ir mokamojo žiniaraščio Nr. (duomenys neskelbtini) kopija, kurią ji tvirtino ir siuntė teisininkui bei pateikė teismui, yra suklastota, pagrįsta prielaidomis. Prie šios nepagrįstos išvados teismas priėjo vertindamas tik išteisintosios K. A. ir liudytojo G. S. prieštaringais parodymais bei liudytojos Y. H. teiginius, kad jokių skolų darbuotojams nėra. Tačiau išteisintosios ir liudytojo G. S., kuris nagrinėjant civilinę bylą dalyvavo kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas, parodymai turi būti vertinami kritiškai, kaip siekis K. A. išvengti baudžiamosios atsakomybės, kas turėtų įtakos ir priimant sprendimą civilinėje byloje.Nukentėjusiųjų H. M. ir E. K. apeliaciniame skunde prašoma panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo pripažinti K. A. kalta pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir civilinius ieškinius tenkinti visiškai.Apeliantai nurodo, kad nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas pažeidžiant baudžiamąjį įstatymą. Apylinkės teismas netinkamai vertino įrodymus ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad K. A. veikoje nėra tyčios, tai yra kad ji nežinojo, jog dokumentas yra netikras arba suklastotas. Tokią išvadą teismas padarė vadovaudamasis vien tik pačios išteisintosios parodymais, neatsižvelgdamas, kad jie prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams, nevertindamas kitų svarbių įrodymų – buhalterinės įmonės darbuotojų, kuriais netikėti nėra jokio teisinio pagrindo, parodymų.Skunde nurodoma, kad K. A., du kartus gavusi iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinius dokumentus, susijusius su H. M. darbo užmokesčiu, turėjo matyti, kad mokamojo žiniaraščio Nr. (duomenys neskelbtini) kopija yra be nukentėjusiųjų parašų. Buhalterė L. B. patvirtino, kad dokumentus siuntė tik K. A. jos nurodytu elektroniniu paštu, taip pat kad visi bendrovės dokumentai buvo jų įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“, kitų žiniaraščių negali būti ir nėra. Todėl teismo nurodytas argumentas, kad galėjo būti kitas žiniaraštis Nr. (duomenys neskelbtini) bedrovės patalpose, yra visiškai nepagrįstas ir neteisėtas. Pažymėtina, kad tik teisininkui nurodžius, jog teismui teikiama mokamojo žiniaraščio Nr. (duomenys neskelbtini) kopija turi būti su darbuotojų parašais, nes tik tokiu būdu galima laimėti bylą, K. A. pateikė dokumentus su parašais, juos patvirtindama kaip „kopija tikra“, nors prieš tai, kaip minėta, du kartus gavo dokumentą be parašų. Atsižvelgiant į tai, teismo argumentas, kad žiniaraščio kopija su nukentėjusiųjų parašais galėjo ir nesukelti išteisintajai jokių abejonių dėl dokumento kopijos atitikimo originalui, yra visiškai nepagrįstas. Be to, išteisintoji, kaip įmonės vadovė, tvirtindama dokumentą žyma „kopija tikra“ ir pateikdama šiuos dokumentus teismui, turėjo matyti originalų dokumentą, tačiau skundžiamą nuosprendį priėmusiam teismui šios aplinkybės, taip pat ir dėl tokio žinomai suklastoto dokumento pateikimo teismui kilusios pasekmės nepasirodė svarbios. Nukentėjusieji mano, kad tokiu būdu pirmosios instancijos teismas nesiėmė visų priemonių apginti jų interesų ir pažeistų teisių dėl atlyginimo nesumokėjimo.Atsiliepime į apeliacinius skundus nukentėjusieji H. M. ir E. K. prašo apeliacinius tenkinti, panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m, rugsėjo 27 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo K. A. pripažinti kalta, padarius nusikalstą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jai 20 MGL baudą, taip pat civilinius ieškinius tenkinti visiškai ir iš jos priteisti proceso išlaidas nukentėjusiesiems.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė pritarė apeliaciniuose skunduose išdėstytiems motyvams ir prašė juos tenkinti, išteisintoji ir jos gynėja prašė apeliacinius skundus atmesti, nukentėjusioji prašė jos ir H. M. paduotą apeliacinį skundą tenkinti.Prokurorės ir nukentėjusiųjų apeliaciniai skundai atmetami.Aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinių skundų ir atsiliepimo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai K. A. išteisino pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Priešingai nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, teismo išvados dėl K. A. nekaltumo siuntus ir panaudojus žinomai suklastoto dokumento kopijas, grindžiamos ne vien tik jos parodymais, bet ir kitais įrodymais (liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymais, rašytiniais bylos duomenimis). Teisėjų kolegijos vertinimu, spręsdamas K. A. kaltės (nekaltumo) klausimą pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį.BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo.Šioje baudžiamojoje byloje K. A. buvo kaltinta tuo, kad būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore, žinodama, kad originalių dokumentų – mokamojo žiniaraščio Nr. (duomenys neskelbtini) grafoje „pinigus pagal žiniaraštį išmokėjo kasininkas E. K.“ nėra E. K. parašo bei antrojo mokamojo žiniaraščio Nr. (duomenys neskelbtini) lape (tabelyje) grafoje „parašas“ nėra H. M. parašo, atsiliepimo į civilinį ieškinį surašymui elektroniniu paštu persiuntė teisininkui G. S. šių žinomai suklastotų dokumentų kopijas, kuriuose minėtose grafose buvo pasirašyta už E. K. ir H. M., tuo patvirtinant, kad pinigai – 1618,43 eurai, išmokėti ir kad juos gavo H. M., bei tęsdama nusikalstamą veiką šiuos žinomai suklastotus dokumentus, uždėdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ antspaudą ir pasirašydama, jog kopijos tikros, panaudojo pateikdama Kauno apylinkės teismui kartu su atsiliepimu į civilinį ieškinį.Pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai atskleidė disponavimo žinomai suklastotu dokumentu sudėties turinį ir teisingai nurodė, kad BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties būtinas subjektyvusis požymis yra kaltė, kuri turi pasireikšti tiesiogine tyčia. Tokiu atveju kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, supranta, kad siekdamas teisinėje apyvartoje įtvirtinti apgaulę siunčia ar panaudoja žinomai suklastotą dokumentą, kuris gali sukelti teisines pasekmes, ir nori taip veikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-210/2014, 2K-608/2010 ir kt.). Kaltės turinys atskleidžiamas įvertinant tiek vidinius-psichinius (subjektyvius) nusikalstamos veikos požymius: paties kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimas, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, paskatas, nulėmusias nusikalstamos veikos padarymą ir šia veika siekiamus padarinius, tiek išorinius (objektyvius) jos požymius, tai yra atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-180-693/2015, 2K-590/2014 ir kt.).K. A. išteisinimą pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nulėmė išvada, jog neįrodyta jos tyčinė kaltė dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kaltinimas neįrodė esminio šioje byloje fakto, jog K. A. žinojo, kad dokumentų – mokamojo žiniaraščio Nr. (duomenys neskelbtini) už 2015 m. birželio mėn. bei antrojo mokamojo žiniaraščio Nr. (duomenys neskelbtini) lapo (tabelio), kopijos yra suklastotos, tai yra kad E. K. ir H. M. parašai nėra tikri. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir teismo priimto sprendimo, tokią išvadą lėmė byloje surinkti įrodymai apie K. A., kaip direktorės, faktinį veiklos ir atliekamų funkcijų pobūdį ir buvusias aplinkybes, lėmusias kaltinime nurodytų veiksmų su dokumentais atlikimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su nuosprendyje pateiktu K. A. kaltės turinio vertinimu visiškai sutinka.Nagrinėjamu atveju nustatyta ir nėra ginčijama, kad byloje esantis originalus mokamasis žiniaraštis Nr. (duomenys neskelbtini) be E. K. ir H. M. parašų (1 t., b. l. 78-79) buvo 2015 metų rugsėjį perduotas UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir čia buvo saugomas iki kol policijos pareigūnai jį paėmė. UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai šio žiniaraščio skaitmeninę kopiją du kartus siuntė UAB „(duomenys neskelbtini)“ elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini). Taip pat nustatyta, kad K. A. originalaus mokamojo žiniaraščio Nr. (duomenys neskelbtini) kopiją (be darbuotojų parašų) 2016 m. sausio mėnesį pateikė Darbo ginčių komisijai ir 2016 m. balandžio 4 d. jau suklastotą (su minėtų darbuotojų parašais) dokumento kopiją elektroniniu paštu nusiuntė teisininkui G. S., rengusiam atsiliepimą į ieškinį, ir kitą dieną kartu su atsiliepimu į ieškinį šio dokumento kopiją, uždėjusi įmonės antspaudą ir patvirtinusi savo parašu, kad kopija tikra, pateikė teismui.Iš esmės pagrindinis apeliacinių skundų argumentas, kuriuo grindžiama aplinkybė, kad K. A., teisininkui G. S. ir teismui pateikdama mokamojo žiniaraščio Nr. (duomenys neskelbtini) kopiją su E. K. ir H. M. parašais, žinojo apie tai, kad šie dokumentai yra suklastoti, yra tai, kad išteisintoji, žinodama apie teisme nagrinėjamą ginčą dėl darbo užmokesčio sumokėjimo H. M., būdama susipažinusi su elektroniniu paštu buhalterės jai atsiųsta originalaus mokamojo žiniaraščio kopija, kurioje nebuvo minėtų parašų, ir netrukus gavusi šio dokumento kopiją su minėtų asmenų parašais, turėjo suprasti, kad šis dokumentas buvo suklastotas. Tačiau iš apeliacinių skundų turinio nėra aišku, kokiais įrodymais yra grindžiama ši išvada, nes nei K. A., nei kiti liudytojai nepatvirtino, jog išteisintoji būtų žinojusi apie suklastotus buvusių darbuotojų parašus minėtame mokamajame žiniaraštyje. Apeliaciniuose skunduose nurodomi teiginiai, kad K. A. pagal savo užimamas pareigas turėjo suprasti dokumentų, kuriais disponuoja, turinį, ir dėl anksčiau paminėtų aplinkybių šie dokumentai jai turėjo sukelti abejonių, yra pagrįsti prielaidomis, bet ne konkrečiais įrodymais. Taigi pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai dėl K. A. tyčios disponuoti žinomai suklastotu dokumentu nepakankamo įrodytumo.Sprendžiant dėl išteisintosios kaltės turinio, šiuo atveju svarbu įvertinti byloje ištirtų įrodymų visetu – nukentėjusiųjų E. K. ir H. M. parodymais, pačios išteisintosios, iš dalies ir liudytojo G. S. parodymais, taip pat rašytine bylos medžiaga (UAB „(duomenys neskelbtini)“ susirašinėjimas su akcininke Y. H. ir kt.), nustatytas aplinkybes, kad K. A., nors formaliai ir buvo paskirta įmonės direktore, tačiau ji tik vykdė vienintelės akcininkės Y. H. nurodymus ir savarankiškai įmonės vardu neveikė.Nors Y. H. nurodė, kad įmonės valdyme, dokumentų rengime ir darbo užmokesčio mokėjime nedalyvavo, nes nesuprato lietuvių kalbos, tačiau jos parodymai prieštarauja tiek nukentėjusiosios E. K., tiek K. A. nurodytoms aplinkybėms. Nukentėjusioji E. K. nurodė, kad jai buvo pasiūlyta dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore tik dėl to, kad Y. H., neturėdama leidimo gyventi Lietuvoje, negalėjo užimti šių pareigų ir galėjo būti tik akcininke, ką patvirtino ir pati Y. H.. Po jos išėjimo iš darbo direktore buvo „padaryta“ K. A., prieš tai restorane dirbusi padavėja. Nukentėjusioji E. K. įmonėje sudarydavo tabelius, kuriuos siųsdavo buhalterei ir akcininkei, atlyginimus pagal buhalterės atsiųstus mokamuosius žiniaraščius grynaisiais mokėjo akcininkė, su ja visuomet buvo virėjas L. L., įmonės kasa buvo pas juos. Dokumentus dėl darbuotojų atleidimo nukentėjusioji rengė taip pat akcininkės Y. H. nurodymu, po to ši išsiversdavo dokumento turinį su specialia programa, kurią turėjo, laiškus akcininkė rašydavo anglų kalba. Kaltinime nurodytas mokomasis žiniaraštis buvo parengtas nukentėjusiajai šioje įmonėje dirbant direktoriaus pavaduotoja ir kasininke, šį dokumentą grafoje „pinigus pagal žiniaraštį išmokėjo kasininkė E. K.“ ji turėjo pasirašyti, jei akcininkės jai duotus pinigus būtų išmokėjusi darbuotojams, kurie apie tai patvirtintų savo parašu prie savo pavardžių. Tačiau šiuo atveju pinigų D. K. ir H. M. ji nebuvo išmokėjusi, todėl nebuvo ir jų parašų mokamajame žiniaraštyje. Akcininkė jai pieštuku padėjo varneles ir liepė pasirašyti už save ir už H. M., nurodydama, kad su juo buvo atsiskaityta. Kadangi E. K. nebuvo tikra, ar H. M. yra užmokėta už darbą, mokėjimo žiniaraštyje nepasirašė (parašė tik pirmą raidę „E“), kas visiškai atitinka byloje esančiame originaliame mokamajame žiniaraštyje Nr. (duomenys neskelbtini) esančius duomenis (1 t., b. l. 78-79). Nukentėjusysis H. M. taip pat nuosekliai teigė, kad dėl neišmokėto darbo užmokesčio bendravo tik su akcininke Y. H.. Liudytojas G. S. patvirtino, kad pirmiausiai dėl teisinių paslaugų tiekimo susipažino su UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininke, Kinijos piliete, su ja buvo susitikęs keletą kartų, aptarė atsiliepimo į ieškinį surašymo klausimą. Su K. A. susipažino po atsiliepimo surašymo, kai buvo įdarbintas įmonėje. Elektroniniu paštu vykusio susirašinėjimo tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės ir akcininkės Y. H. duomenys patvirtina, kad akcininkė aktyviai bendravo su įmonės buhalteriją tvarkiusios įmonės direktore dėl klausimų, susijusių su darbo užmokesčio išmokėjimu darbuotojams, taip pat jai buvo siunčiami atlyginimo žiniaraščiai (3 t., b. l. 113-200; 4 t., b. l. 1-40).Įvertinusi nustatytas aplinkybes dėl susiklosčiusios UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės veiklos organizavimo ir vykdymo praktikos, kuomet faktiškai įmonei ir administracijai vadovavo akcininkė, teisėjų kolegija neturi pagrindo atmesti išteisintosios K. A. nurodomų aplinkybių, kad ji nežinojo, jog teisininkui elektroniniu paštu nusiuntė ir su atsiliepimu į ieškinį teismui pateikė suklastotus dokumentus, kadangi į šių dokumentų turinį nesigilino, nes nagrinėjami klausimai buvo susiję su darbo užmokesčio išmokėjimu, kai ji įmonėje direktore dar nedirbo, be to, pasitikėjo akcininke, kuri jai nurodydavo, ką ji, kaip įmonės direktorė, turėjo atlikti, kokius dokumentus turėjo pateikti, visų pirma, Darbo ginčų komisijai, vėliau teisininkui ir teismui. Išteisintosios parodymai buvo nuoseklūs, jos nurodytas aplinkybes dėl disponavimo aptariamais dokumentais aplinkybių (kas ir kada jai atsiuntė mokamo žiniaraščio kopiją, kam ji šio dokumentų kopijas persiuntė ir kt.) atitinka liudytojų G. S., L. B. parodymus ir rašytinius įrodymus (K. A. susirašinėjimo elektroniniu paštu su G. S. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ duomenys ir kt.), o parodymai apie jos atliekamas funkcijas, darbų pobūdį sutapo su prieš tai įmonės direktore dirbusios nukentėjusiosios E. K. parodymais ir kitais jau aptartais įrodymais nustatytomis aplinkybėmis.Prokurorės apeliaciniame skunde kaip itin reikšminga aplinkybė, neva rodanti išteisintosios parodymų prieštaringumą, nurodyta tai, kad apklausiama pirmą kartą ikiteisminio tyrimo metu K. A. nurodė neprisimenanti, iš kur ji gavo mokamojo žiniaraščio kopiją su darbuotojų parašais, kurią ji nusiuntė teisininkui ir pateikė teismui (2 t., b. l. 50-53), tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu apklausta papildomai (2 t., b. l. 58-60) ir teisme nurodė, kad šį dokumentą jai davė akcininkė po to, kai ji akcininkei nurodė, jog teisininkui pateikti dokumentai nėra tinkami (nėra darbuotojų parašų). Apygardos teismas šių netikslumų nelaiko esminiais K. A. parodymų prieštaravimais, sudarančiais pagrindą jos parodymus vertinti kritiškai. Visų pirma, K. A. viso proceso metu nuosekliai parodė, kad dokumentų, kuriuos reikėjo pateikti Darbo ginčų komisijai, vėliau teisininkui ir teismui, buvo daug, dalį dokumentų ji rado restorano „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, kitą dalį jai atsiuntė buhalteriją tvarkiusi įmonė, taip pat reikalingus dokumentus davė akcininkė, parnešusi juos iš buhalterijos. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, K. A., prieš tai šiame restorane dirbusi padavėja ir neturėdama reikiamo išsilavinimo bei panašaus darbo patirties, galėjo ir neįsidėmėti konkrečių su minimais dokumentais susijusių aplinkybių. Be to, akcininkė Y. H. nepaneigė, kad dalį dokumentų ji pateikė K. A., taip pat nurodė analogiškas aplinkybes, kad dalis mokamųjų žiniaraščių buvo restorano patalpose, kiti buvo saugomi buhalterijoje (2 t., b. l. 123-124).Kaip vieną iš argumentų, patvirtinančių išteisintosios tyčią disponuoti žinomai suklastotu dokumentu, prokurorė nurodo ir tai, kad K. A., matydama buhalterinių dokumentų originalus, žinodama, kad teisme vyksta civilinis procesas dėl neišmokėto darbo užmokesčio, turėjo suabejoti staiga atsiradusiomis dokumentų kopijomis, kurios neatitiko originalų, tačiau vis tiek šias kopijas siuntė teisininkui, tvirtino savo parašu ir įmonės antspaudu, ir pateikė teismui. Tačiau byloje mokamojo žiniaraščio Nr. (duomenys neskelbtini) suklastota kopija nėra surasta, pati K. A. nuosekliai teigė, kad originalaus dokumento, kuriame būtų darbuotojų parašai, nematė, jai buvo pateikta kopija ir buvo nurodyta, kaip reikia ją patvirtinti. Tvirtindama dokumentus ji netikrino, ar jų turinys skiriasi nuo tų, kurie buvo pateikti Darbo ginčų komisijai, jos niekas neprašė to daryti. Kaip matyti iš išteisintosios ir G. S. susirašinėjimo elektroniniu paštu duomenų, G. S., gavęs jos atsiųsta mokamąjį žiniaraštį su parašais, atsiuntė jai atsiliepimą ir nurodė, kokius konkrečius veiksmus ji toliau turi atlikti: atspausdinti atsiliepimą 3 egzemplioriais; pasirašyti atsiliepimą ir uždėti įmonės antspaudą; padaryti mokamojo žiniaraščio (su ieškovo parašu) 3 kopijas, ant kiekvieno kopijos lapo reikia parašyti kopija tikra, savo vardą, pavardę, parašą ir įmonės spaudą; padaryti vieną savo darbo sutarties kopiją ir ją patvirtinti kaip nurodyta prieš tai; visus dokumentus būtinai šiandien pateikti Kauno apylinkės teismui (2 t., b. l. 18-19). Iš šio susirašinėjimo turinio ir pačios K. A. parodymų matyti, kad ji pati savo veikimo būdo nesirinko, visus veiksmus, susijusius su kaltinime nurodytų dokumentų kopijų siuntimu ir panaudojimu, atliko vykdydama jai duotus tikslius nurodymus, nesuprasdama, kad savo veiksmais įtvirtina tikrovės neatitinkančius duomenis, kurie gali sukelti teisines pasekmes, ir nesuvokdama pavojingo savo veiksmų pavojingo pobūdžio. Išteisintoji neturėjo tikslo savo veiksmais teisinėje apyvartoje įtvirtinti apgaulę, ji tiesiog siekė tinkamai vykdyti savo, kaip direktorės funkcijas, kurias pagal savo teisinį išprusimą ir įmonėje susiklosčiusią faktinę situaciją suvokė kaip tikslų ir nekvestionuojamą akcininkės nurodymų vykdymą. Nekaltumo prezumpcijos nuostatos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnyje, reglamentuoja tai, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą, baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, teismų praktikoje pripažįstama be kita ko ir tai, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.Tuo tarpu šioje byloje be nustatyto suklastotų dokumentų kopijų siuntimo ir jų panaudojimo fakto, kuris savaime nepatvirtina išteisintosios žinojimo apie suklastotus dokumentus, jokių kitų duomenų, galinčių patvirtinti jos tiesioginę tyčią disponuoti žinomai suklastotais dokumentais, nėra. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad K. A. veikoje nėra BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties subjektyviojo požymio – kaltės, ir pagrįstai ją dėl šio nusikaltimo išteisino, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).Esant nustatytoms aplinkybėms, Kauno apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo išteisintajai K. A., nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, kurias sudaro advokato užmokestis – 65 eurai. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš išteisintosios negalimas, todėl šios išlaidos iš K. A. neišieškotinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės E. S. ir nukentėjusiųjų E. K. ir H. M. apeliacinius skundus atmesti.