Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Vanda Višnevska rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos N. L. P. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėja N. L. P. kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos N. L. P. senelė I.-B. N. (N. / N.), taip pat žinoma kaip E. N. (N. / N.), santuokinė pavardė – P., iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

Pareiškėja nurodo, kad Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos buvo pateiktas pareiškėjos prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Pareiškėja prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pateikė, remdamasi Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje nustatyta, jog asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Pareiškėja prašyme dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nurodė bei Migracijos departamentui pateikė turimus dokumentus, patvirtinančius, jog pareiškėjos senelė I.-B. N. (N. / N.), taip pat žinoma kaip E. N. (N. / N.), santuokinė pavardė – P., iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. 2022 m. gegužės 27 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo Nr. 1V-403, kuriuo nuspręsta netenkinti pareiškėjos prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Atsisakymas atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę motyvuotas tuo, kad nepakako dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjos senelė iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjos teigimu, ji neturi kitos galimybės įrodyti Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyto Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pagrindo buvimą, todėl teikia pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad pareiškėjos senelė I.-B. N. (N./ N.), taip pat žinoma kaip E. N. (N. / N.), santuokinė pavardė – P., iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., nustatymo.

Suinteresuotasis asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime su pareiškimu nesutiko, prašė pareiškimą palikti nenagrinėtu. Nurodė, kad pareiškėja nesilaikė Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – Pilietybės įstatymas) 38 straipsnio 6 dalyje nustatytos išankstinės prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos. Pagal minėtą teisės normą galimybė kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, numatyta kai Migracijos departamentas, išnagrinėjęs prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nustato, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Ši aplinkybė yra konstatuojama išimtinai Migracijos departamento direktoriaus sprendimu, kuriuo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimo procedūra yra sustabdoma. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2022 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. 1V-403 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ netenkino pareiškėjos prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Šį įsakymą pareiškėja galėjo skųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui per vieną mėnesį nuo šio įsakymo paskelbimo Teisės aktų registre arba nuo šio įsakymo nuorašo įteikimo dienos, tačiau skundas nebuvo teiktas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnis numato galimybę pareiškėjai atnaujinti praleistą terminą 2022 m. gegužės 27 d. įsakymui Nr. 1V-403 apskųsti. Pati pareiškėja pasirinko tokį elgesio modelį (neskųsti priimto sprendimo neatkurti Lietuvos Respublikos pilietybės). Pažymėtina, kad kaip ir nurodyta vidaus reikalų ministro 2022 m. gegužės 27 d. įsakyme Nr. 1V-403, įsakymas net 6 mėnesius galėjo būti skundžiamas vidaus reikalų ministrui. Pažymėjo, jog pareiškėjos atžvilgiu prašymo dėl pilietybės atkūrimo procedūra yra baigta, priimtas galutinis sprendimas, kurio apskundimo tvarkos pareiškėja nesilaiko. Migracijos departamento direktorius sprendimu nekonstatavo, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėja yra asmens iki 1940 m. birželio 15 d. buvusio Lietuvos Respublikos piliečiu palikuone, todėl nėra Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje numatyto pagrindo pareiškėjai kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Atsižvelgiant į tai, kad priimtas vidaus reikalų ministro sprendimas neatkurti Lietuvos Respublikos pilietybės, darytina išvada, jog pareiškėjos atveju duomenų yra pakankamai, o paneigti vidaus reikalų ministro sprendimo juridinio fakto nustatymo pagalba nėra galimybės. Kadangi pareiškėjos Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo procedūra yra pasibaigusi, o nauja procedūra nėra pradėta (pareiškėja nėra pateikusi naujo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo), nėra Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje imperatyviai nustatyto pagrindo pareiškėjai kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Proceso dalyviai apie bylos nagrinėjimą informuoti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 133 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka specialiame interneto tinklalapyje (CPK 443 straipsnio 5 dalis). Teismo vertinimu, šiuo atveju žodinis procesas nėra būtinas, o byla gali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Pareiškimas visiškai tenkintinas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja N. L. P. Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu (kaip asmenų, kurie iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonė, kuri iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgijusi Lietuvos Respublikos pilietybės) siekia atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėja neteismine tvarka kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrę su prašymu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą ir prie jo pridėtus dokumentus, 2022 m. balandžio 12 d. priėmė teikimą Nr. 22TR38 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“, kuriuo siūlė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrei netenkinti pareiškėjos prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nes pareiškėja neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti. Atsižvelgdama į nurodytą Migracijos departamento teikimą, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrė 2022 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. 1V-403 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ nusprendė netenkinti pareiškėjos prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

Pareiškėja, neturėdama kitos galimybės įrodyti Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyto Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pagrindo buvimą, kreipėsi į teismą ypatingosios tvarkos tvarka, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos senelė I.-B. N. (N. / N.), taip pat žinoma kaip E. N. (N. / N.), santuokinė pavardė – P., iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

Dėl išankstinės prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos

Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena.

Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis nustato, kad tuo atveju, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija (t. y. Migracijos departamentas) konstatuoja, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka.

Suinteresuoto asmens Migracijos departamento nuomone, tam, kad asmuo įgytų teisę kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, aplinkybė, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, turi būti konstatuota išimtinai Migracijos departamento direktoriaus sprendimu, kuriuo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimo procedūra yra sustabdoma. Šiuo atveju Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrė 2022 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr. 1V-403 netenkino pareiškėjos prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Pareiškėjai minėto įsakymo neapskundus administracine tvarka, pareiškėjos atžvilgiu Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo procedūra laikytina pasibaigusia. Kadangi pareiškėjos Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo procedūra yra pasibaigusi, o nauja procedūra nėra pradėta (pareiškėja nėra pateikusi naujo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo), nėra Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje imperatyviai nustatyto pagrindo pareiškėjai kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Teismas neturi pagrindo pritarti šiems suinteresuoto asmens argumentams.

Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nurodė, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėja yra asmens iki 1940 m. birželio 15 d. buvusio Lietuvos Respublikos piliečiu palikuone, todėl nėra Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje numatyto pagrindo pareiškėjai kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas konstatavo, kad pateikti dokumentai patvirtina, kad I.-B. N., gim. (duomenys neskelbtini) m. Panevėžyje, buvo Lietuvos Respublikos pilietė, bet nepatvirtina E. N. (E. N., E. P., E. N.) Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d., nes nėra pakankamai duomenų patvirtinti, kad I.-B. N., gim. (duomenys neskelbtini) m. Panevėžyje, kuri buvo Lietuvos Respublikos pilietė iki 1940 m. birželio 15 d., ir pareiškėjos senelė/prosenelė E. N. (E. N., E. P., E. N.), yra vienas ir tas pats asmuo, nes nepateikti dokumentai, patvirtinantys anketinių duomenų iš „I.-B. N., gim. (duomenys neskelbtini) m. Panevėžyje“ į „E. N., gim. (duomenys neskelbtini) m. Rusijoje“ keitimą, taip pat nėra dokumentų, įrodančių, kad I.-B. N. atvyko į (duomenys neskelbtini), o E. N. išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., keitimą, kaip tai yra nurodyta Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 3 punkte, todėl pareiškėja neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Teismo vertinimu, vien tai, kad nurodytas aplinkybes Migracijos departamentas konstatavo ne Migracijos departamento direktoriaus sprendimu, kuriuo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimo procedūra yra sustabdoma, o teikimu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrei, kuriuo buvo siūloma netenkinti pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, neteikia pagrindo spręsti, kad pareiškėja nesilaikė išankstinės prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos ir todėl neįgijo teisės kreiptis į teismą ypatingosios tvarkos tvarka, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą.

Nagrinėjamu atveju Migracijos departamento teikimas savo turiniu iš esmės atitinka Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nurodytą sąlygą kreipimuisi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, todėl, teismo vertinimu, yra pakankamas patvirtinti, kad pareiškėja negali kitokia, t. y. ne teismo tvarka, gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kadangi jokių papildomų įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjos senelės iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, pareiškėja neturi, darytina išvada, kad pareiškėja gijo teisę ir pagrįstai kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo teismo tvarka.

Aplinkybė, kad pareiškėja dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo į teismą kreipėsi prieš tai administracine tvarka neapskundusi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrės 2022 m. gegužės 27 d. įsakymo, kuriuo buvo nuspręsta netenkinti pareiškėjos prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, neteikia pagrindo kitaip vertinti susiklosčiusią situaciją ar pripažinti, kad pareiškėja piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis. Pažymėtina, kad asmeniui, neturinčiam tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, ši aplinkybė nustatinėtina būtent bendrosios kompetencijos teisme Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatyta tvarka nustatant juridinę reikšmę turintį faktą.

Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 10 dalį Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimas – tai teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimas Pilietybės įstatyme nustatytais pagrindais ir tvarka. Teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę – tai iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę asmens ir jo palikuonių teisė atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatyme nustatyta tvarka (Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 17 dalis). Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalis).

Remiantis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalimi, dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalį, jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai. Vadovaujantis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalimi, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka.

Nagrinėjant bylas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas) nustatymo, taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės, nustatytos įstatyme (CPK 176–185 straipsniai) bei suformuotos kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-323/2012). Pagal CPK 185 straipsnio nuostatas visapusiškai vertinant pareiškėjo paaiškinimus reikia vadovautis tuo, kad pareiškėjas turi suinteresuotumą bylos baigtimi, tačiau vien ši aplinkybė nenulemia, kad jos paaiškinimus reikia vertinti kaip nepatikimus. Kartu įvertinama, kad asmuo kreipiasi su pareiškimu dėl šio juridinio fakto nustatymo, nes kitokia tvarka jis negali gauti reikiamo dokumento. Jeigu pareiškėjo pareiškimo nagrinėjimo metu nepateikiami priešingi įrodymai, nekyla ginčas dėl fakto, tai detalūs, logiški ir nuoseklūs pareiškėjo parodymai gali būti vertinami kaip patikimi. Ši aplinkybė svarbi vertinant, ar pareiškėjo paaiškinimai kartu su kitais byloje esančiais įrodymais yra pakankami konkrečiai faktinei aplinkybei nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-695/2018).

Iš byloje pateikto (duomenys neskelbtini) Respublikos vidaus reikalų departamento išduoto pareiškėjos N. L. P. gimimo liudijimo Nr. G2621783 matyti, kad pareiškėja yra I. A. P., (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, ir V. J. H., (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, dukra. Iš (duomenys neskelbtini) Respublikos vidaus reikalų departamento išduoto pareiškėjos tėvo I. A. P. gimimo liudijimo Nr. G2633068 matyti, kad jo tėvai yra N. P., (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, gimęs Rusijoje, ir E. N., (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, gimusi Rusijoje. (duomenys neskelbtini) Respublikos vidaus reikalų departamento išduoto pareiškėjos tėvo sesers S. D. P. gimimo liudijimo Nr. G2634117 matyti, kad pareiškėjos tėvo sesers S. D. P. tėvai yra E. N., (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, ir N. P., (duomenys neskelbtini) metų amžiaus. Iš pateiktos santuokos liudijimo kopijos matyti, kad (duomenys neskelbtini) Johanesburgo mieste sudaryta N. P. ir E. N. santuoka. 2019 m. rugpjūčio 12 d. laidojimo tarnybos rašte nurodoma, kad E. P. mirė (duomenys neskelbtini) Bloemfontein ir palaidota Memorialo kapinėse, Bloemfontein, ir pareiškėjos senelės antkapio nuotrauka, kurioje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) mirė (duomenys neskelbtini) m. E. P., I., rabino D. P. dukra. Taigi byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja N. L. P. yra I.-B. N. (N. / N.), taip pat žinomos kaip E. N. (N. / N.) vaikaitė.

Byloje pateikti pareiškėjos gauti duomenys iš Lietuvos archyvų. Lietuvos centrinio valstybės istorijos archyvo 2019 m. gegužės 7 d. pažymoje Nr. R4-1162 nurodyta, kad Panevėžio miesto savivaldybės archyviniame fonde, D. N. (N.) asmens byloje vidaus pasui gauti esančių dokumentų ir tame pačiame archyviniame fonde saugomos N. I. B. m. liepos 24 d. vidaus paso gavimo kortelės Nr. 1590, kopijos. Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2021 m. sausio 7 d. pateiktoje 1918 m. spalio 17 d. Asmens liudijimo Nr. 27221, galiojančio iki paso su fotografija išdavimo, kopijoje nurodyta, kad dokumentas išduotas I. N., (duomenys neskelbtini) m. amžiaus, gyvenančiai Panevėžyje. Taip pat, Liudymo kopijoje, patvirtinama, kad D. N. kilęs iš Panevėžio ir nuolat gyvena Panevėžyje, nurodyta D. N. šeimos sudėtis, įskaitant dukrą I. – B., (duomenys neskelbtini) m. Pateikta 1920 m. liepos 23 d. pil. I. N. prašymo išduoti nuolatinį lietuvišką pasą kopija. Taip pat, pateikta 1920 m. liepos 24 d. Panevėžyje išduoto I. B. N. vidaus paso Nr. 1590 kopija, kurioje nurodyta, kad I.B. N. – (duomenys neskelbtini) metų. Lietuvos centrinio valstybės istorijos archyvo 2019 m. gegužės 7 d. pažymoje Nr. R4-1162 nurodyta, kad daugiau dokumentų, patvirtinančių, jog I.-B. N., gyveno Lietuvoje, Panevėžio m. ir buvo Lietuvos Respublikos pilietė, bei dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo faktus, archyve saugomuose fonduose nerasta. Teismui nekyla abejonių, kad pareiškėjos šeimos dokumentų archyve išsaugotas Lietuvos Respublikos užsienio paso Nr. 13031, išduoto 1922 m. rugsėjo 28 d. I.-B. N., originaliame užsienio pase panaudota ta pati pareiškėjos senelės nuotrauka kaip ir Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomame vidaus pase. Taip pat, 1922 m. rugsėjo 28 d. išduotame Lietuvos Respublikos užsienio pase Nr. 13031 yra informacija, patvirtinanti pareiškėjos senelės išvykimą iš Lietuvos į Pietų Afriką.

Tarpukariu Lietuvoje pilietybės klausimai buvo reglamentuoti 1919 m. sausio 9 d. Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę. Šio įstatymo 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos piliečiais laikomi: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą; b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais, ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais. Pagal 1919-12-05 Valstybės Tarybos priimtus Pasų įstatus kiekvienas Lietuvos pilietis, sukakęs 17 metų, privalėjo turėti pasą (Pasų įstatų § 2). Mažamečiai ligi 17 metų amžiaus įrašomi į tėvo arba motinos pasą (Pasų įstatų § 3).

Nagrinėjamu atveju 1920 m. liepos 24 d. Lietuvos Respublikos vidaus paso Nr. 1590 ir 1922 m. rugsėjo 28 d. Lietuvos Respublikos užsienio paso Nr. 13031 išdavimų I.-B. N. faktas reiškia, kad I.-B. N. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) metais (pasų išdavimo metu) buvo Lietuvos Respublikos pilietė.

2021 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021 pateikti išaiškinimai dėl teisės aktų aiškinimo nagrinėjant pilietybės atkūrimo klausimus bylose. Kasacinės instancijos teismo nutarties 52 punkte Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad „<...1922 m. birželio 22 d. „Vyriausybės žiniose“ buvo paskelbtas Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę papildymas (VŽ, 1922 m. birželio 22 d., Nr. 94-772) 6 paragrafu, kuriame buvo nurodyta, kad: „žmonės, kurie einant šio įstatymo I § ir jo pastaba, ar Lietuvos taikos sutarties su Rusija VI-jo straipsnio pirmąja dalimi, yra laikomi Lietuvos piliečiais, bet gyvena svetimos valstybės teritorijoje, jeigu svetimoje valstybėje nėra natūralizavęsi, privalo per 6 mėnesius nuo šio įstatymo paskelbimo dienos įsiregistruoti pas Lietuvos diplomatinius atstovus ar konsulus užsienyje ir, pristatę jiems savo pilietybės įrodymus, išsiimti Lietuvos pasus. Tose valstybėse, kuriose ligi šiam laikui nėra nei diplomatinės, nei konsulinės Lietuvos atstovybės, nurodytas 6 mėnesių terminas laikomas nuo Lietuvos atstovybės tose valstybėse įsisteigimo dienos“. 1923 m. gruodžio 22 d. pirmiau aptartas 6 paragrafas buvo papildytas pastaba, kad „valstybėse, kuriose pasų sistemos nėra, pilietybei išlaikyti užtenka įsiregistruoti pas Lietuvos atstovą arba konsulą“ (VŽ, 1923 m. gruodžio 22 d., Nr. 146-1052). 1937 m. lapkričio 30 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę pakeitime, kuriuo įstatymas papildytas 7 paragrafu, buvo nustatyta, kad „Lietuvos pilietis, kuris gyvena užsienyje daugiau kaip dvejus metus be užsienio paso arba su negaliojančiu užsienio pasu, netenka Lietuvos pilietybės, išskiriant atsitikimus, kai Lietuvos piliečio gyvenimą užsienyje be užsienio paso ar su negaliojančiu užsienio pasu Vidaus Reikalų Ministeris pripažįsta pateisinamu. Šie asmenys gali atgauti Lietuvos pilietybę šio įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka“.>“.

Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad 1919 m. sausio 9 d. Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę nebuvo nustatyta, kad asmuo, įgijęs kitos valstybės pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės; nebuvo nustatyta ir kitų Lietuvos pilietybės netekimo atvejų. Kasacinės instancijos teismas išaiškino, kad tuometinis pilietybės suteikimo/netekimo teisinis reglamentavimas įtvirtino dvigubos pilietybės neleistinumo principą (nurodytos nutarties 54-57 punktai), tačiau pagal tarpukario įstatymus pilietybės netekimas, įgijus kitos valstybės pilietybę, nebuvo ex lege (pagal įstatymą), jį turėdavo patvirtinti (arba sukurti išimtį ir pilietybę leisti išlaikyti) Ministrų Taryba (nurodytos kasacinės instancijos teismo nutarties 58, 67 punktai). Tiek kasacinės instancijos teismas, tiek Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, formuodami teismų praktiką bylose dėl pilietybės atkūrimo, pažymėjo, kad valstybės institucijų, turėjusių nurodytą reglamentavimą taikyti nuostata buvo tokia, jog įgijęs kitos valstybės pilietybę asmuo, Lietuvos pilietis jos netekdavo tik oficialios procedūros būdu, gavęs valstybės institucijos, Vidaus reikalų ministerijos, sutikimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2915-602/2019, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021). Teismų suformuota praktika dėl nurodytų teisės normų aiškinimo sąlygoja išvadą, kad vien aplinkybė, kad asmuo įgijo kitos valstybės pilietybę, nėra laikoma pakankama spręsti, kad asmuo prarado Lietuvos pilietybę. Esant suformuotai teisės aiškinimo taisyklei, kad nebuvo automatinio Lietuvos pilietybės netekimo, jam patvirtinti buvo nustatyta oficiali patvirtinimo procedūra.

Nagrinėjamos bylos atveju teisiškai reikšminga aplinkybe taip pat laikytina tai, kad po nurodytos kasacinio teismo nutarties priėmimo, įstatymų leidėjas 2022 m. sausio 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 2 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo Pilietybės įstatymo 2 straipsnį papildė 11 dalies nuostata (įsigaliojusia 2022 m. sausio 28 d.), kad asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę, – asmuo, bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę; ši sąvoka neapima asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras ir dėl kurių yra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo. Įstatymu apibrėžęs asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, sąvoką, įstatymo leidėjas siekė palengvinti asmenims, besikreipiantiems dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, įrodinėjamų aplinkybių, kad Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmens protėvis iki 1940 m. birželio 15 d. nebuvo jos netekęs, naštą (Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas. Pagrindinio komiteto išvada dėl Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIVP-430(2), 2021 m. gruodžio 15 d. Nr. 102-P-36).

Jau nurodyta, kad byloje esančių įrodymų visuma teikia pakankamą pagrindą išvadai, jog pareiškėjos senelė išvykimo į Pietų Afrikos Respubliką metu ((duomenys neskelbtini) metais) turėjo Lietuvos pilietybę. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2019 m. gegužės 7 d. rašte Nr. R4-3617 nurodyta, kad dokumentų, patvirtinančių pareiškėjos senelės I.-B. N. (N. / N.) Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo faktus, archyve saugomuose fonduose nerasta, o tai sąlygoja labiau tikėtiną išvadą, kad dėl pilietybės atėmimo (išėjimo) procedūra nebuvo pradėta. Taigi dėl pareiškėjos senelės nėra atliktos Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytos privalomos procedūros ir nėra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo. Suinteresuotas asmuo byloje priešingų aplinkybių, kad buvo atliktos Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytos privalomos procedūros ir priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl pareiškėjos senelės pilietybės atėmimo, neįrodinėjo. Nurodytos aplinkybės teikia pagrindą pripažinti pareiškėjos senelę asmeniu, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę. Tokios pozicijos laikomasi ir aktualiausioje teismų praktikoje (žr. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1094-852/2022).

Sugretinus į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, juose esančius duomenis (asmenvardžius, duomenis apie asmenų amžių, gimimo vietą ir t.t.), teismas daro labiau tikėtiną išvadą, kad I.-B. N. (N./ N.) (po santuokos sudarymo P.) ir E. N. (N. / N.), yra tas pats asmuo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjos pateikti rašytiniai įrodymai sudaro pakankamą pagrindą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos senelė I.-B. N. (N./ N.), taip pat žinoma kaip E. N. (N. / N.), santuokinė pavardė – P., iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnio 1 dalis).

Juridinę reikšmę turintis faktas apie tai, kad pareiškėjos senelė galėjo būti laikoma Lietuvos Respublikos piliete, išvykusia iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., nustatytas tam, kad pareiškėja galėtų atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę (CPK 448 straipsnio 1 dalis, Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punktas, 9 straipsnio 2 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 270, 279 straipsniais, 444 straipsnio 2 dalies 8 punktu, 445, 448 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

patenkinti pareiškėjos N. L. P. pareiškimą.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos N. L. P. senelė I.-B. N. (N. / N.), taip pat žinoma kaip E. N. (N. / N.), santuokinė pavardė – P., iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas siekiant įgyvendinti pareiškėjo pareiškėjos N. L. P., gim. (duomenys neskelbtini), teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo nuorašo gavimo dienos gali būti skundžiama apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.