Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Daivos Kazlauskienės ir Aušros Valinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja)

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Z. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo Z. Š. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu būti namuose nuo 21.00 val. iki 6.00 val., uždraudžiant bausmės vykdymo laikotarpiu bendrauti su S. T..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Z. Š. nuteistas už tai, kad sukėlė žmogui fizinį skausmą ir nežymiai sužalojo žmogų, o būtent:

jis 2015 m. rugsėjo 14 d., apie 20.00 val., prie miško, esančio Vilniaus r., Kalvelių sen., Žvėryno k., tyčia dujų balionėliu papurškė neaiškios kilmės dujomis S. T. į veido ir akių sritis, dėl ko S. T. sukėlė abiejų akių junginių cheminį nudegimą, taip sukeldamas S. T. fizinį skausmą ir tokiu būdu nežymiai sutrikdė jo sveikatą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 28 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias būtinosios ginties institutą. Šioje byloje nagrinėjamo įvykio metu, anot Z. Š., jis turėjo teisę į būtinąją gintį ir šia teise pasinaudojo neperžengdamas jos ribų.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, konfliktas tarp jo su broliu iš vienos pusės ir medžiotojų, tarp kurių buvo ir nukentėjusysis, iš kitos pusės įvyko jo tėvams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Tamsiu paros metu nepažįstamų asmenų buvo užblokuotas jo vairuojamas automobilis ,,Audi 80“, ką tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme patvirtino pats nukentėjusysis S. T.. Nuteistasis pažymi, jog jį sustabdę asmenys elgėsi įžūliai, reikalavo parodyti rankas, atidaryti bagažinę, švietė prožektoriais į veidą ir automobilio saloną, ką taip pat patvirtino pats nukentėjusysis. Taigi, anot apelianto, akivaizdu, kad nukentėjusysis S. T. ir kartu su juo buvę Z. S. bei O. B. jo ir brolio atžvilgiu elgėsi neteisėtai. Savaime suprantama, kad nuošalioje vietoje jo ir brolio atžvilgiu nepažįstamų asmenų atliekami neteisėti veiksmai leido nukentėjusiojo ir su juo buvusių asmenų veiksmus vertinti kaip realią grėsmę, tuo labiau, kad nukentėjusysis ir su juo buvę asmenys kaltino juos brakonieriavimu. Aplinkybė, kad nukentėjusysis su Z. S. bei O. B. ieškojo galimų brakonierių, negalėjo būti pretekstas jo vairuojamo automobilio užblokavimui bei vėliau bandomoms daryti apžiūroms ar kratoms. Be to, byloje neginčijama aplinkybė, kad nukentėjusiojo vairuojamame automobilyje buvo jam (Z. Š.) priklausantis šuo. Šunį nukentėjusysis ir su juo buvę Z. S. bei O. B. atsisakė grąžinti. Pats nukentėjusysis S. T. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino, kad jam pabandžius atidaryti jo automobilio ,,Nissan“ duris, jis laikė šias duris neleisdamas atidaryti, teigdamas kad „turime pasikalbėti“. Pasakius, kad šuo priklauso jam, nukentėjusiojo ir jo draugų elgesys tapo dar agresyvesnis, kadangi jie nusprendė, kad jis su broliu yra tie jų ieškomi brakonieriai. Savaime suprantama, kad nukentėjusiojo ir jo draugų veiksmus jis laikė neteisėtais ir pavojingais. Dėl tokių, apelianto manymu, neteisėtų nukentėjusiojo ir jo draugų veiksmų tarp jų ir jo su broliu kilo konfliktas, jiems buvo pradėta grasinti „šūviu į galvą“. Konflikto metu nukentėjusysis nuėjo į automobilį ir iš jo išsitraukė šaunamąjį ginklą, kurį nukreipė į jį (apeliantą). Tik tuomet jis nubėgo į automobilį paimti dujų balionėlį ir juo papurškė S. T. ir Z. S. link.

Z. Š. atkreipia dėmesį tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis dėl dujų panaudojimo davė iš esmės panašius parodymus kaip jis bei jo brolis D. Š., t.y., kad dujomis jis jam papurškė tada, kai jis su šaunamuoju ginklu lipo iš automobilio. Iki to laiko dujos nebuvo panaudotos, nukentėjusysis nematė, kur tuo metu buvo ir ką veikė jo draugai. Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis parodymus pakeitė ir paaiškino, kad jis pirmiausia papurškė dujomis Z. S. į veidą, o tik tada nukentėjusysis šoko į automobilį paimti šaunamąjį ginklą, po to lipant iš automobilio buvo apipurkštas dujomis. Akivaizdu, kad parodymus nukentėjusysis pakeitė siekdamas suderinti juos su Z. S. ir O. B. parodymais bei jo (apelianto) gynybinius veiksmus paversti neteisėtu nukentėjusiojo užpuolimu. Vis dėlto net iš šie nukentėjusiojo parodymai prieštarauja Z. S. parodymams, kad jis dujomis papurškė Z. S., o po to iš karto papurškė šalia stovinčiam S. T. (o ne lipančiam su ginklu iš automobilio, kaip teigia pats nukentėjusysis). Siekimą melagingais parodymais slėpti savo neteisėtus veiksmus jo atžvilgiu patvirtina ir tokios aplinkybės, kad, pavyzdžiui, Z. S. apskritai neigia, jog jo brolio buvo prašoma parodyti rankas bei automobilio bagažinę (nors šią aplinkybę patvirtina ir pats nukentėjusysis).

Visos išdėstytos aplinkybės, anot nuteistojo, patvirtina, kad jis turėjo pagrindą jo atžvilgiu nukentėjusiojo ir su juo buvusių asmenų atliekamus neteisėtus veiksmus vertinti kaip pavojingą, realų ir akivaizdų kėsinimąsi, nukreiptą tiek į jį su broliu, tiek į jo nuosavybę. Jo atlikti veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu buvo visiškai adekvatūs esamai situacijai: papurškęs dujų ir tuo pašalinęs jam keliamą grėsmę, jis pasiėmė iš nukentėjusiojo automobilio savo šunį ir išvažiavo namo. Jokio perteklinio smurto nukentėjusiojo ar kitų asmenų atžvilgiu jis nenaudojo, o kitų galimybių atsiimti šunį ir išvengiant konflikto išvažiuoti iš įvykio vietos nebuvo, kadangi, kaip minėta, to padaryti neleido nukentėjusysis su draugais tiek užblokavę jo automobiliui kelią, tiek laikydami automobilio „Nissan“ duris ir neleisdami paimti šuns. Tai, kad nukentėjusysis su draugais ieškojo tariamų brakonierių, negali jų neteisėtų veiksmų jo atžvilgiu padaryti teisėtais, o jo gynybinio pobūdžio veiksmus paversti nusikalstama veika. Apeliantas atkeipia dėmesį į tai, kad įvykio dieną nei jis, nei brolis nebrakonieriavo, savo tėvams nuosavybės teise priklausančioje žemėje buvo teisėtai, o nukentėjusiojo ir kitų su juo buvusių asmenų spėjimai apie galimą jų brakonieriavimą niekada nebuvo patvirtinti.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo ir su juo buvusių asmenų veiksmams bei jų teisėtumo įvertinimui apskritai neskyrė jokio dėmesio, todėl negalėjo priimti pagrįstų išvadų ir dėl jo atliktų veiksmų, kurių jis ėmėsi kaip atsako į nukentėjusiojo ir su juo buvusių asmenų veiksmus, teisinio įvertinimo.

Teismo posėdyje nuteistasis Z. Š. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo atstovas prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo Z. Š. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrino paduoto apeliacinio skundo ribose (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus nepažeisdamas BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio reikalavimų, ir jais remdamasis teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes bei veikos teisinę kvalifikaciją.

Nuteistasis neginčija purškimo dujomis fakto, tačiau mano, jog pirmosios instancijos teismas, nepripažindamas, jog jis turėjo teisę gintis nuo pavojingo kėsinimosi, netinkamai taikė BK 28 straipsnio nuostatas.

Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Įstatymas nustato tokias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, 2) kėsinimasis turi būti realus, 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus, 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui, 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos.

Taigi pirmas klausimas, nuo kurio sprendimo priklauso Z. Š. padarytos veikos baudžiamasis teisinis vertinimas, yra būtinosios ginties sąlygos, ar buvo pavojingas kėsinimasis ir ar kilo teisė į būtinąją gintį, nustatymas. Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi. Pažymėtina ir tai, kad tinkamam baudžiamojo įstatymo taikymui labai svarbu tiksliai nustatyti faktines bylos aplinkybes.

Baudžiamoje byloje surinktais duomenimis nustatyta, kad konflikte iš vienos pusės dalyvavo nuteistasis Z. Š. ir jo brolis D. Š., o iš kitos - nukentėjusysis S. T. ir liudytojai Z. S., O. B.. Taip pat nuteistojo, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai patvirtina, kad nagrinėjamo incidento pradžioje Z. S. vairuojamas automobilis buvo užblokavęs Z. Š. automobilį, neleidžiant jam išvažiuoti, išlipę iš savo automobilių medžiotojai Z. Š. ir jo brolio prašė parodyti rankas, atidaryti bagažinę, švietė prožektoriumi, Z. Š. nebuvo leista atidaryti nukentėjusiojo automobilio dureles ir pasiimti jame buvusio savo šuns. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu nustatytas minėtas nukentėjusiojo ir kartu su juo buvusių asmenų elgesys pripažintinas netinkamu, tačiau negali būti vertinamas kaip pavojingas kėsinimasis.

Byloje esantys jau minėti įrodymai, taip pat specialisto išvada patvirtina, kad nustatytas nukentėjusiojo abiejų akių junginių cheminis nudegimas, sukėlęs S. T. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdęs jo sveikatą, buvo padarytas Z. Š. papurškus neaiškios kilmės dujomis. Todėl nagrinėjamu atveju itin svarbu nustatyti situaciją, nulėmusią šiuos padarinius sukėlusius veiksmus, būtina nustatyti juos inicijavusias priežastis ir tikslus. Pažymėtina, kad incidente dalyvavusių asmenų parodymai dėl minėtos situacijos skiriasi.

Nuteistasis Z. Š. tvirtina, jog dujas purškė gindamasis, kad tik po to, kai nukentėjusysis nuėjo į automobilį, išsitraukė šaunamąjį ginklą bei nukreipė į jį, jis nubėgo į automobilį paimti dujų balionėlį ir juo papurškė S. T. ir Z. S. link. Tačiau tokie jo teiginiai yra paneigiami baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog dujos buvo panaudotos iki S. T. išlipant iš automobilio, t.y. tik atidarius automobilio dureles. S. T. tiek apklausiant jį ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme nuosekliai teigė, jog Z. Š. jam dujas papurškė išlipimo iš automobilio momentu. Tai, kad dujomis pirmasis pradėjo purkšti nuteistasis, patvirtino ir liudytojai Z. S. ir O. B.. Nukentėjusysis ir minėti liudytojai taip pat patvirtino, kad Z. Š. minėti veiksmai buvo puolamojo pobūdžio, sekę po to, kai buvo atsisakyta atiduoti automobilyje buvusį šunį. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad svetimo gyvūno savavališkas negrąžinimas nėra aktyvūs veiksmai, keliantys akivaizdžią grėsmę įstatymo saugomiems interesams. Atsižvelgiant į aukščiau nustytas aplinkybes nėra pagrindo išvadai, jog įvykio metu Z. Š. ar jo turtui buvo kilęs akivaizdus ir realus pavojus, nuo kurio jis galėtų gintis.

Įvertinęs visumą minėtų įrodymų apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nuteistojo apeliaciniame skunde iškelta versija nepasitvirtino, jo teiginys, jog tai nukentėjusysis nuėjo į automobilį, išsitraukė šaunamąjį ginklą bei nukreipė į jį ir tik tuomet jis nubėgo į automobilį paimti dujų balionėlį bei papurškė S. T. ir Z. S. link, yra nepagrįstas įrodymais, tad teismas neturi pagrindo konstatuoti šią faktinę aplinkybę kaip nustatytą.

Remiantis tuo, kas pasakyta, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas BK 140 straipsnio 1 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos požymius nustatė pagrįstai, nustatyta veika kvalifikuota teisingai, o Z. Š. neveikė būtinosios ginties sąlygomis.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

nuteistojo Z. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.