Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-04-11 · Administracinė byla Nr. I-517-406/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-04-11
Bylos Nr.
I-517-406/2017
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Gintaras Čekanauskas
Pareiškėjas
P. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-517-406/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02174-2016-7Procesinio sprendimo kategorijos 20.2.3.2; 55.1 (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. balandžio 11 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Gintaras Čekanauskas,sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,dalyvaujant pareiškėjui P. V. (P. V.),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. V. (P. V.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas P. V. (P. V.) skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde (b. l. 9), patikslintame skunde (b. l. 14, 16) bei teismo posėdžio metu nurodė, jog nuo 2016 m. birželio 10 d. apie savaitę laiko jam teko gyventi su nuteistaisiais, sergančiais kvėpavimo organų tuberkulioze, tame tarpe ir atvira forma bei su nuteistaisiais, kuriems buvo įtariama ši liga. Pažymėjo, jog šia liga niekada nesirgo, paklausus pareigūnų dėl jo laikymo su plaučių tuberkulioze sergančiais asmenimis, buvo paaiškinta, jog padaryta klaida. Teigė, kad nors Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo uždrausta rūkyti, tačiau į tokius draudimus niekas nekreipė dėmesio. Viso to pasėkoje jis labai pergyveno dėl savo sveikatos, sutriko miegas, patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, susirgo depresija. Prašė skundą tenkinti bei priteisti iš atsakovo 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už netinkamas kalinimo sąlygas.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepimu (b. l. 18-20) su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad pareiškėjas 2016 m. birželio 10 d. buvo iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės Vilniaus padalinio perkeltas į Pravieniškių padalinio ūkio aptarnavimo būrį. Pažymėjo, jog nuteistieji, kuriems būtina atlikti papildomus tyrimus dėl atviros tuberkuliozės, laikomi specialiai tam įrengtose patalpose, taip pat pacientai, sergantys pavojinga ar ypač pavojinga užkrečiamąja liga (tai pažymima jų asmens bylos pažymoje), privalo dėvėti vienkartinę medicininę kaukę ir yra laikomi atskirai nuo kitų asmenų Laisvės atėmimo vietų ligoninės 6-ojo korpuso antrajame bei trečiajame pastato aukšte. Atkreipė dėmesį, kad asmeniui atvykus į įstaigą, turi būti atlikti visi privalomi sveikatos patikrinimo veiksmai, todėl karantino patalpose asmens sulaikymo terminas priklauso nuo to, per kiek laiko nurodyti veiksmai gali būti atlikti. Nuteistiesiems, kurie perkeliami į įstaigą ūkio darbams atlikti, išimčių nėra. Teigė, kad pareiškėjui atvykus į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, buvo atliktos visos privalomos procedūros ir iki perkėlimo į 4 būrio (Ūkio aptarnavimo būrys) gyvenamąsias patalpas, buvo laikomas 6-ojo korpuso pirmojo aukšto 116 palatoje, atskirai nuo kitų aktyvia plaučių tuberkulioze sergančių bei nuo kitų su įtariama, bet nenustatyta šios ligos diagnoze nuteistųjų. Akcentavo, jog Laisvės atėmimo vietų ligoninėje draudžiama rūkyti bei informacija apie draudimą rūkyti yra iškabinta Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpose. Pažymėjo, kad pareiškėjas buvimo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikotarpiu nesikreipė į administraciją dėl galimai netinkamo pareigūnų elgesio ar skundžiamų laikymo sąlygų. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais, jo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio, nepagrįstas priežastinis ryšys. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui, kurią jis nurodo patyręs, kadangi apie savaitę buvo laikomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir LAVL) kartu su asmenimis, sergančiais atvira plaučių tuberkulioze, nors pats šia liga nesirgo, taip pat LAVL buvo uždrausta rūkyti, tačiau į tokius draudimus niekas nekreipė dėmesio.

Žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas esant šioms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, kad valstybės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga - neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, šios sąlygos buvimas (nebuvimas), kaip taisyklė, byloje nustatinėjamas pirmiausia. Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) gali lemti, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes nenustačius bent vienos iš minėtų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 str. taikymo teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 3 straipsnyje nustatyta, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, jog Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir, kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė privalo garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje P. prieš Graikiją).

Pareiškėjui tenka pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, taip pat privaloma pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, kt.). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos atlyginimo klausimus. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui, gali būti konstatuotas neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas byloje Nr. A444-619/2008). Neturtine žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Kaip minėta, pareiškėjas skunde nurodė, jog LAVL visi rūko nors tai daryti buvo draudžiama. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama visose sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose. Taigi pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Bylos duomenimis nustatyta, kad LAVL informacija apie draudimą rūkyti yra iškabinta (b. l. 19), todėl vertintina, kad įstaiga tinkamai įgyvendina šį draudimą. Atsižvelgiant į tai, jog pagal teisinį reglamentavimą LAVL nuteistiesiems rūkyti yra draudžiama ir negali būti rūkoma, todėl pareiškėjas, matydamas, kad nuteistieji pažeidinėja nustatytas kalinimo normas, turėjo kreiptis į LAVL administraciją dėl rūkymo, tačiau pareiškėjas nėra kreipęsis į įstaigos administraciją dėl to, kad kiti nuteistieji rūkytų LAVL ar dėl to, kad jiems būtų paskirtos nuobaudos už režimo nesilaikymą. Taigi byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl šie pareiškėjo teiginiai, atmestini kaip neįrodyti.

Dėl pareiškėjo kalinimo kartu su asmenimis, sergančiais aktyvia plaučių tuberkulioze.

Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose pataisos įstaigose, jeigu yra tokia galimybė, laikomi: nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą už nesunkius ir apysunkius nusikaltimus; nuteistieji už tyčinius ir neatsargius nusikaltimus; buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai, kuriems pirmą kartą paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė; pavojingi recidyvistai, nuteisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus; nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze; nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad suimtieji ir nuteistieji uždaromi kamerose laikantis izoliavimo reikalavimų ir atsižvelgiant į jų amžių, sveikatos būklę ir kitas asmenines savybes. Šio straipsnio 1 dalies 9 punktas nustato specialius izoliavimo reikalavimus tik asmenims, sergantiems aktyvia plaučių tuberkulioze, – jie turi būti laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklų, patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 65 punktas numato, jog pataisos namų, laisvės atėmimo vietų ligoninės, nepilnamečių pataisos namų ir kalėjimų direktoriai įsakymais sudaro komisijas, kurios nuteistuosius, pirmą kartą po nuosprendžio įsiteisėjimo iš kardomojo kalinimo vietos atvykusius į šias pataisos įstaigas, jiems dalyvaujant, priskiria paprastosioms grupėms, taip pat suskirsto į būrius, skyrius ir kameras. Skirstant nuteistuosius į būrius, skyrius, kameras atsižvelgiama į jų neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, kitas asmenines savybes, pataisos įstaigos psichologinės tarnybos rekomendacijas ir laikantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytų nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų.

Pagal minėtų taisyklų 66 punktą nuteistieji, kurie <...> palikti kardomojo kalinimo vietose, laisvės atėmimo vietų ligoninėje arba kalėjime atlikti ūkio darbus, kardomojo kalinimo vietos, laisvės atėmimo vietų ligoninės arba kalėjimo direktoriaus įsakymu, jiems dalyvaujant, priskiriami paprastosioms grupėms, taip pat suskirstomi į būrius vadovaujantis šių taisyklių 65 punkte nustatyta tvarka.

Bylos duomenimis nustatyta, jog vadovaujantis LAVL direktoriaus 2016 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. NK-29 „Dėl nuteistojo P. V. darbo pareigų pakeitimo“ pareiškėjas nuo 2016 m. birželio 10 d. buvo perkeltas iš LAVL Vilniaus padalinio Statybininko pareigų į LAVL Pravieniškių padalinio Pastatų ir įrenginių aptarnavimo ir einamojo remonto darbininko pareigas (b. l. 21).

Į bylą pateiktame 2017 m. sausio 10 d. LAVL rašte Nr. S-157 nurodyta, jog LAVL palikdama nuteistąjį atlikti ūkio darbus įstaigoje vadovaujasi ir LAVL direktoriaus 2014 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. V-191 patvirtintomis LAVL vidaus tvarkos taisyklėmis. Nuteistasis atlikti ūkio darbus paliekamas dirbti tik tuomet, kai jį gydantis gydytojas teigiamai įvertina jo sveikatą (b. l. 27).

Nors atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas iki perkėlimo į 4 būrio (Ūkio aptarnavimo būrys) gyvenamąsias patalpas buvo laikomas tik LAVL 6-ojo korpuso pirmojo aukšto 116 palatoje atskirai nuo kitų aktyvia plaučių tuberkulioze sergančių bei nuo kitų su įtariama, bet nenustatyta šios ligos diagnoze nuteistųjų, tačiau jokių šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų nepateikė. Pareiškėjas pripažino atsakovo nurodytą aplinkybę, kad jam atvykus į LAVL, jis buvo laikomas palatoje Nr. 116, tačiau taip pat nurodė, kad minėtoje palatoje jis praleido vos vieną valandą ir buvo perkeltas gyventi į antrojo aukšto palatą, kurioje buvo patalpinti nuteistieji, sergantys plaučių tuberkulioze, t. y. vieniems jų jau buvo nustatyta plaučių tuberkuliozės forma, tame tarpe ir atvira, kitiems – nebuvo nustatyta šios ligos diagnozė, tačiau įtariama. Šią aplinkybę teismo posėdžio metu patvirtino ir kartu su pareiškėju šioje palatoje gyvenęs ir plaučių tuberkulioze sirgęs liudytojas V. T. (V. T.), kuris nurodė ir tai, kad pareiškėjui prabuvus keletą dienų tarp sergančių plaučių tuberkulioze, LAVL administracijos atstovas atėjo į palatą ir atsiprašė pareiškėjo, kad įvyko klaida, bei iškėlė jį į kitą gyvenamąją patalpą.

Pažymėtina, kad atsakovo atstovas įrodymų, paneigiančių pareiškėjo išdėstytas aplinkybes nepateikė, taip pat nepateikė ir įrodymų patvirtinančių, kokį laikotarpį konkrečiai pareiškėjas buvo laikomas palatoje Nr. 116 ir nuo kada konkrečiai pareiškėjas buvo apgyvendintas Ūkio aptarnavimo būryje. Nors į bylą pateiktoje LAVL Socialinės reabilitacijos skyriaus 2017 m. sausio 6 d. pažymoje „Dėl nuteistųjų įdarbinimo ir apgyvendinimo“ Nr. 19-3 nurodyta, kad pareiškėjas 2016 m. birželio 10 d. LAVL direktoriaus įsakymu Nr. NK-PER-66 (minėtas įsakymas į bylą nepateiktas) nuo 2016 m. birželio 10 d. buvo paskirtas gyventi į 4 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 211 (b. l. 29), tačiau, atsakovo atstovas atsiliepime teigė, kad pareiškėjas 2016 m. birželio 10 d. buvo laikomas LAVL 6-ojo korpuso pirmojo aukšto palatoje Nr. 116. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas nurodė, kad palatoje Nr. 116 prabuvo vos vieną valandą.

Pažymėtina, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių faktą, kad pareiškėjui būtų įtariama plaučių tuberkuliozė, ar kad jis būtų nepertraukiamai sirgęs atvira plaučių tuberkulioze, taip pat atsakovo atstovas nepateikė duomenų, kurie kartu su pareiškėju gyvenę asmenys sirgo aktyvia plaučių tuberkulioze ir kuriems iš jų buvo tik įtariama ši liga, todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjas nuo 2016 m. birželio 10 d. apie savaitę laiko nepagrįstai buvo laikomas LAVL karu su sergančiais plaučių tuberkulioze, tame tarpe ir atvira forma. Tai reiškia, kad LAVL netinkamai vykdė teisės aktais jai nustatytas pareigas ir taip pažeidė pareiškėjo teises būti kalinamam tinkamomis sąlygomis.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas ir nustatytas faktines aplinkybes bei į tai, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, konstatuotinas LAVL veiksmų neteisėtumas. Toks aukščiau įvardintų teisės aktų nesilaikymas patvirtina valstybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą, todėl nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog pareiškėjo nurodytu laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. birželio 10 d. apie savaitę buvo pažeista pareiškėjo P. V. (P. V.) subjektinė teisė užtikrinant jam teisę būti kalinamam su asmenimis, nesergančiais aktyvia plaučių tuberkulioze. Tai leidžia teigti, kad valdžios institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti (CK 6.271). Pažymėtina, kad suimtiems/kalinamiems garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga. Tačiau pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Byloje nėra duomenų, kad LAVL pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos, atvirkščiai, kaip nurodė tiek pareiškėjas, tiek teismo pasėdžio metu apklaustas liudytojas, kalinimo įstaigos administracija, išsiaiškinusi situaciją, kad pareiškėjas, kalinamas su plaučių tuberkulioze sergančiais asmenimis, atsiprašė pareiškėjo dėl susiklosčiusių aplinkybių bei pareiškėją perkėlė į kitą gyvenamąją vietą. Minėtų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, nuo 2016 m. birželio 10 d. apie savaitę laiko, atliko bausmę pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau teismas konstatuoja, kad valstybė CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to pareiškėjui CK 6.250 straipsnio prasme kilo atitinkamos pasekmės (dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, neigiamos emocijos).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į tinkamas teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas pataisos įstaigoje. Tačiau pabrėžtina, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A146-601/2013, Nr. A360-662/2015 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šiose bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Teismas, įvertinęs aukščiau šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-601/2013). Iš į bylą pateiktų pareiškėjo asmens sveikatos istorijos išrašų bei 2017 m. vasario 21 d. Kybartų pataisos namų pažymos Nr. ½-1240 matyti, kad pareiškėjui yra diagnozuotas emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas bei psichikos ir elgesio sutrikimai dėl kelių narkotikų ir kitų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo (b. l. 36-47). Psichiatro 2016 m. birželio 14 d. įraše nurodyta, jog pareiškėjas skundų dėl psichinės sveikatos būklės neišsako ir gydymas psichotropiniais medikamentais šiuo metu nereikalingas (b.l. 40). Pažymėtina, jog byloje nėra įrodymų, kad dėl netinkamų apie savaitę laiko pareiškėjo kalinimo sąlygų būtų sutrikusi ar pablogėjusi pareiškėjo sveikata.

Įvertinęs paminėtas aplinkybes, t. y. pažeidimo trukmę, bendrąsias kalinimo sąlygas LAVL bei į tai, kad byloje nėra įrodymų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas sprendžia, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės, į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas, pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Todėl pripažintina, kad nuo 2016 m. birželio 10 d. apie savaitę laiko buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, t. y. buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam su nesergančiais atvira plaučių tuberkulioze asmenimis, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu,

nusprendžia:

Skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad nuo 2016 m. birželio 10 d. apie savaitę laiko buvo pažeista P. V. (P. V.) teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Gintaras Čekanauskas