- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-30
- Bylos Nr.
- 1A-114-337/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-09997-2018-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Vanagas, Danutė Švitinienė, Algirdas Gaputis
- Nuteistasis
- V. T.
- Nukentėjusysis
- L. R.
- Civilinis ieškovas
- Panevėžio teritorinės ligonių kasos
- Advokatai
- Žygimantas Rutkauskas
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Danutės Švitinienės, Algirdo Gapučio,
neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. T. ir nukentėjusiosios L. R. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 27 d. nuosprendžio, kuriuo V. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK ) 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta vienerių metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 23 d. nutartimi subendrinta bausme, bausmes iš dalies sudedant, ir V. T. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.
Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Civilinės ieškovės Panevėžio teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinys tenkintas visiškai ir iš V. T. Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai priteista 219,82 Eur (du šimtus devyniolika eurų 82 ct) turtinei žalai atlyginti.
Nuspręsta išieškoti iš V. T. 9,90 Eur (devynis eurus 90 ct) proceso išlaidų į valstybės pajamas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. T. nuteistas už tai, kad jis 2018 m. kovo 2 d., apie 00.30 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini) sudavė kumščiu ne mažiau kaip vieną kartą buvusiai sugyventinei L. R. į veido sritį, o nukentėjusiajai pabėgus į vonią, kurioje ji norėjo užsirakinti, ją pasivijęs vonioje pastūmė, dėl ko L. R. trenkė galvą į radiatorių, taip šiais veiksmais padarė L. R. nosies kaulų lūžį, odos nubrozdinimą galvos plaukuotoje dalyje, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
V. T. apeliaciniu skundu prašoma panaikinti apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019-02-27 nuosprendį ir V. T. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Skunde teigiama, kad nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu pati teigė, jog būdama neblaivi ji paslydo vonioje ir krisdama trenkėsi veidu į radiatorių, o po to į grindis. Tikinama, kad tokios nukentėjusiosios versijos kategoriškai nepaneigė ir pirmos instancijos teisme apklausta teismo medicinos ekspertė. Nurodoma, kad teismas neteisingai vertina S. S. parodymus. Teigiama, kad ši moteris turi turtinių pretenzijų L. R.. Pažymima, kad minimos liudytojos parodymų iš esmės nepatvirtina jokie kiti byloje esantys duomenys. Taip pat skunde teigiama, kad teismas nevertino liudytojos K. M. parodymų.
Apeliaciniu skundu L. R. aukštesnės instancijos teismo taip pat prašo panaikinti apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019-02-27 nuosprendį ir V. T. atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. Skunde teigiama, kad V. T. apeliantės nesužalojo. Tikinama, kad kerštaudama V. T. ji pirminiuose savo parodymuose nurodė, kad V. T. jos atžvilgiu naudojo fizinį smurtą nors iš tikrųjų ji pati susižalojo krisdama vonioje. Teigiama, kad šią aplinkybę apeliantė nurodė savo draugei K. M.. Pažymima, kad šiuo metu nukentėjusioji jokių ryšių su nuteistuoju nepalaiko, juos sieja tik jų bendras vaikas. Tikinama, kad sūnui labai reikia tėčio, todėl V. T. nuteisimas laisvės atėmimo bausme sukels sunkias pasekmes vaikui.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmestini.
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 str. 3 d. skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateiktų apeliacinių skundų ribose.
Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 str. 1 d.). Nuosprendis laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.
Įrodymų vertinimo taisykles baudžiamajame procese reglamentuoja BPK 20 str. Komentuojamo straipsnio 5 d. numato, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste paminėtina, kad tiek apkaltinamasis, tiek išteisinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 str. reikalavimus, t. y. įrodymai turi būti ne tik lakoniškai išdėstyti, bet ir atlikta jų analizė, kas suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, kad tiek kaltinantys, tiek teisinantys asmenį įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes. Tinkamam įrodymų vertinimo procesui itin svarbu byloje esančius duomenis vertinti ne tik atskirai, bet ir jų visumą, sujungiant visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus faktus į loginę visumą, nes tik tokiu būdu galima konstatuoti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl asmens kaltumo/nekaltumo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme.
Tiek nuteistojo V. T., tiek ir nukentėjusiosios L. R. apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pasak apeliantų, teismas bylos aplinkybes pagal pateiktą kaltinimą išnagrinėjo neišsamiai ir nevisapusiškai, įrodymus vertino pažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimus, tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiojo bei liudytojų paaiškinimus apie faktines įvykio aplinkybes vertino klaidingai, vienpusiškai, neatsižvelgė į bylos aplinkybių visumą, dėl ko priėmė prielaidomis grįstą nuosprendį. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinių skundų argumentus bei byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad aukščiau išvardinti skundų argumentai nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais ir tėra deklaratyvūs nuteistojo bei nukentėjusiosios teiginiai, dėl ko nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumu.
Pirmosios instancijos teismas savo išvadą, kad V. T. padarė BK 138 str. 1 d. nurodytą veiką, grindė teisiamajame posėdyje tiesiogiai išnagrinėtų ir įvertintų bylos įrodymų visuma, kaip to reikalaujama BPK 20 str. 5 d. ir 301 str. 1 d. Teisiamajame posėdyje buvo apklaustas nuteistasis, nukentėjusioji, liudytojai S. S., J. S., A. A., N. S., K. M., specialistė S. M., ištirti rašytiniai bylos dokumentai: įvykio vietos apžiūros protokolas, specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini visa ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini medžiaga, kiti bylos duomenys ir šių įrodymų visumos pagrindu teismas V. T. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame išdėstė savo išvadas pagrindžiančius motyvus, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė paskesnius, prieštaringus L. R. parodymus.
Atkreiptinas dėmesys, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, teismas, priimdamas V. T. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi liudytojos K. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teismo posėdžio metu pateiktais parodymais. Pažymėtina, kad K. M., skirtingai nei teigia L. R., nepatvirtino jos iškeltos nagrinėjamo įvykio versijos, t. y. kad L. R. susižalojo pati krisdama vonioje. K. M. pirmos instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad L. R. po įvykio tiesiogiai nematė, su ja kalbėjosi tik telefonu. Pažymėjo, kad telefoninio pokalbio metu nukentėjusioji teigė, kad pykosi su V. T., stumdėsi, sakė, kad V. T. ją pastūmė. K. M. apklausos metu nurodė žinanti, kad L. R. pakeitė savo parodymus, tačiau priežasties dėl ko ji taip padarė įvardinti negalėjo (2 t. 120 b. l.).
Nuteistojo apeliaciniame skunde teigiama, jog priimdamas skundžiamą nuosprendį teismas išskirtinai rėmėsi liudytojos S. S. parodymais. Nurodoma, kad šios liudytojos parodymų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys duomenys, kadangi pati ji nematė L. R. susižalojimo aplinkybių, tik perskaitė nukentėjusiosios parodymus, kad ją galimai sužalojo V.. Aukštesnės instancijos teismas atmeta šiuos nuteistojo skundo argumentus kaip nepagrįstus. Priešingai nei teigiama skunde liudytojos S. S. parodymai iš esmės sutampa su kitų liudytojų parodymais. Nors S. S. tiesiogiai ir nematė aptariamo įvykio, kurio metu nukentėjo L. R., tačiau ji pirmoji, tik išgirdusi triukšmą nukentėjusiosios gyvenamame bute, atėjo pasižiūrėti kas jame vyksta. S. S. tikino, kad L. R. atidarius buto duris pamatė jos kruviną veidą, šią aplinkybę patvirtina ir greitosios medicinos darbuotoja N. S., kuri pirmos instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad L. R. veidas jai atvykus buvo kruvinas (2 t. 106, 107 b. l.). Analogiškas aplinkybes nurodė ir policijos pareigūnai savo pirminiuose parodymuose, kuriuos patvirtino teismo posėdžio metu. Tiek pareigūnas A. A., tiek ir J. S. nurodė, kad jiems nuvykus į L. R. butą juos pasitiko nukentėjusioji kruvinu veidu ir pamėlusia nosimi (1 t. 133, 138 b. l). Pirmines nurodytas nukentėjusiosios sužalojimo aplinkybes patvirtina ir 2018-01-09 Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini kurioje nurodyta, kad nosies kaulų lūžis bei odos nubrozdinimas galvos plaukuotoje dalyje L. R. padaryti mažiausiai dvejais trauminiais poveikiais galimai suduodant kumščiu.
Skunduose teigiama, kad L. R. susižalojo pati krisdama vonioje, tačiau šis teiginys prieštarauja byloje surinktų įrodymų visuma nustatytoms faktinėms įvykio aplinkybėms ir pagrįstai yra atmestas. Teisėjų kolegija su šiuo vertinimu sutinka. Pažymėtina, kad vėliau iškeltą L. R. susižalojimo versiją paneigia jau minėta specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini kurioje pažymėta, kad nukentėjusiosios patirti sužalojimai nėra būdingi griuvimui. Siekiant nepalikti byloje abejonių ikiteisminio tyrimo pareigūnai pakartotinai kreipėsi į Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyrių dėl L. R. patirtų sužalojimų išvadų pateikimo. 2018-07-017 buvo pateikta pakartotinė specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini kurioje analogiškai kaip ir pirmoje, nurodyta, kad mažai tikėtina, jog L. R. galėjo susižaloti pati nukritusi vonioje, kadangi tam prieštarauja sužalojimų pobūdis ir jų lokalizacija (1 t. 86 b. l.). Šias išvadas pirmos instancijos teismo posėdyje iš esmės patvirtino ir teismo medicinos ekspertė S. M., pažymėjusi ir detaliai išaiškinusi, kodėl nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai nėra būdingi kritimui (2 t. 119 b. l). Be to, atkreiptinas dėmesys, jog L. R. pateiktą nagrinėjamo įvykio versiją, kad ji pati susižalojo besimaudydama vonioje ir joje paslydusi, paneigia N. S. parodymai. Liudytoja nurodė, kad nuvykusi pagal iškvietimą į L. R. gyvenamąjį butą pastarąją rado pasipuošusią ir su makiažu. Minima liudytoja taip pat pažymėjo, kad nuėjus į vonią kartu su L. R. vonią rado privemtą (2 t. 107 b. l.). Pati L. R. nurodė, kad į vonią privėmė draugė su kuria kartu gėrė šampaną. Iš susidėliojusių įvykių eigos L. R. paskesnė iškelta versija dėl maudymosi vonioje ir griuvimo yra atmetama.
Apeliaciniame skunde teigiama, jog priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį V. T. atžvilgiu pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad L. R. buvo neblaivi. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ir šis skundo teiginys nepaneigia teismo daromas išvadas. Visų pirma, pastebėtina, kad L. R. neneigė įvykio vakarą išgėrusi kelias taures šampano, tačiau pati savaime ši aplinkybė nesuponuoja išvados, jog ji ir lėmė nusikalstamos veikos pasekmes.
Pažymėtina, jog įrodymų rinkimas nėra begalinis procesas, įrodymų turi būti surinkta tiek, kad jų visuma leistų daryti pagrįstas išvadas dėl svarbių byloje aplinkybių. Be to, kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados.
Dėl bausmės
L. R. apeliaciniu skundu kelia V. T. paskirtos bausmės individualizavimo klausimą. Teigiama, kad V. T. paskirta bausmė padarys daugiau žalos nei naudos, kadangi sukels sunkias pasekmes judviejų vaikui, kuriam teks augti be tėčio. Aukštesnės instancijos teismas atmeta šį skundo argumentą kaip nepagrįstą.
Pažymėtina, jog bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti nusikaltusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 str. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 138 str. 1 d. sankcijoje numatyta, kad laisvės apribojimo arba arešto, arba laisvės atėmimo iki trejų metų bausmė. Pagal BK 61 str. 2 d., teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias, aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, minėtų įstatymo nuostatų nepažeidė, tinkamai jomis vadovavosi. Apeliaciniame skunde nenurodoma jokių argumentų, patvirtinančių teiginį, kad paskirta bausmė yra per griežta. V. T. nuteistas už nesunkaus tyčinio nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 1 d., padarymą. Nusikaltimas baigtas. Nuteistasis, nors yra jauno amžiaus, už nusikalstamų veikų padarymą jau buvo 5 kartus teistas, atlikinėjęs laisvės atėmimo bausmes. Teistumas neišnykęs ir nepanaikintas, o nusikaltimas padarytas nepraėjus nė metams po V. T. paleidimo iš įkalinimo įstaigos. Pažymėtina, kad V. T. baustas administracine tvarka, niekur nedirba, duomenų apie legalų pragyvenimo šaltinį nėra. Pirmosios instancijos teismas nustatė vieną V. T. baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę, lengvinančių aplinkybių nenustatė. Taigi, įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas bylos aplinkybes konstatuotina, kad V. T. paskirtą bausmę pripažinti aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga nėra pagrindo.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, nepažeidė BK 41 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir BK 54 str. nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, todėl tiek nuteistojo tiek ir nukentėjusiosios apeliaciniai skundai atmetami, Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2019 m. vasario 27 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
N. V. T. ir nukentėjusiosios L. R. apeliacinius skundus atmesti.