- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-09-05
- Bylos Nr.
- 2A-1561-619/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-07662-2011-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andžej Maciejevski, Andrutė Kalinauskienė, Loreta Lipnickienė
- Atsakovas
- B. M.
- Ieškovas
- „If P&C Insurance AS“
- Trečiasis asmuo
- S. A., AB „Lietuvos draudimas“
- Kategorijos
- 44.5.2.17pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Loretos Lipnickienės ir Andžej Maciejevski, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės B. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo „If P&C Insurance AS“ ieškinį atsakovei B. M. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys S. A., AB „Lietuvos draudimas“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas „If P&C Insurance AS“ (AB „If draudimas“ teisių ir pareigų perėmėjas) prašė priteisti iš atsakovės B. M. 21627,81 Lt žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, jog jis ir S. A. (draudėjas) sudarė draudimo sutartį (draudimo liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria buvo apdraustas automobilis Nissan Murano, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nuo įvairių rizikų. 2009-01-16 įvyko eismo įvykis, kurio metu S. A., vairuodamas automobilį partrenkė pėsčiąjį R. R. M., kuris dėl įvykio metu patirtų sužalojimų mirė. Įvykio metu buvo apgadintas minėtas automobilis. AB „If draudimas“ įvykį pripažino draudžiamuoju ir pagal draudimo liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygas išmokėjo 21 627,81 Lt draudimo išmokų: 2009-02-18 buvo išmokėta 21252,81 Lt remonto darbus atlikusiai UAB „Raitas“, o 2009-08-17 S. A. pervesta 375 Lt. Išmokėjęs draudimo išmoką ieškovas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalą asmenį. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastis – neteisėti R. R. M. veiksmai, kurie pasireiškė tuo, kad jis, pažeisdamas KET 9, 50 ir 51 p. – nesivadovaudamas šviesoforu, įžengė į gatvės važiuojamosios dalies reguliuojamąją pėsčiųjų perėją ir ją kirto tuo metu, kai degė pėsčiųjų judėjimą draudžiantis raudonas šviesoforo signalas, tokiu būdu sudarė netikėtą kliūtį gatve važiuojančiai S. A. vairuojamai transporto priemonei, kurios ir buvo partrenktas. S. A. kaltė nenustatyta. Kadangi eismo įvykio kaltininkas mirė (2009-01-16), pareiga atlyginti padarytą žalą pereina jo įpėdinei, perėmusiai palikimą – atsakovei B. M..
Atsiliepimas
Atsakovė B. M. atsiliepime nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Teigė, kad ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl to, kad nesurinkta pakankamai įrodymų, todėl tyrimo metu S. A. kaltė nenustatyta, tačiau tai savaime neįrodo R. R. M. kaltės ir jo atsakomybės. Prokuroro nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo nėra nuosprendis ir jis neturi prejudicinės galios šioje byloje. Asmens kaltė dėl padarytos žalos nustatinėjama civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo. Atsakovė teigia, kad būtent S. A. veiksmai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti, remiantis ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis (ekspertizės aktas Nr. 11-773 (10), liudytojų apklausos protokolai). Ekspertizės metu nustatyta, kad važiuodamas 50 km/h greičiu, vairuotojas turėjo techninę galimybę išvengti eismo įvykio laiku stabdydamas. Vairuotojas privalėjo vykdyti KET taisyklių 133-134 p. reikalavimus – pėsčiajam įžengus į važiuojamąją dalį, sustabdyti automobilį. Šiuos reikalavimus privaloma vykdyti nepriklausomai nuo to, ar pėsčiasis judėjo degant raudonai šviesai, taip pat nepriklausomai nuo jo girtumo ir pan., vairuotojas privalo saugoti žmogaus gyvybę ir sveikatą. Eksperto išvada, kad S. A. veiksmai – iškilus grėsmei eismo saugumui, nestabdė vairuojamo automobilio, dėl to partrenkė netikėtą kliūtį sudariusį pėsčiąjį – techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu, nes vairuotojas turėjo techninę galimybę sustabdyti automobilį, tačiau to nepadarė.
Tretysis asmuo AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepime į ieškinį nurodė, kad palaiko ieškinį, prašė tenkinti ieškovo ieškinį. Teigė, kad S. A. nėra laikomas didesnio pavojaus šaltinio valdytoju, už padarytą žalą atsakančiu be kaltės, nes ikiteisminis tyrimas dėl LR BK 281 str. 1 d. numatyto nusikaltimo, buvo nutrauktas, konstatavus, kad S. A. nepadarė minėtame straipsnyje numatytos veikos. Mano, kad atsakomybė tenka pačiam R.R. M., nes įvykio kilimo sąlyga buvo jo neatsargūs, KET 9, 50, 51 punktų reikalavimams prieštaraujantys veiksmai. Pažymėjo, jog AB „Lietuvos draudimas“ B. M. išmokėjo 5 812,02 Lt draudimo išmoką laidojimo išlaidoms atlyginti.
Tretysis asmuo S. A. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. gegužės 23 d. sprendimu ieškovo „If P&C Insurance AS“ ieškinį tenkino visiškai. Priteisė ieškovui „If P&C Insurance AS“, Lietuvoje veikiančio per „If P&C Insurance AS“ filialą, iš atsakovės B. M. 21627,81 Lt (dvidešimt vieną tūkstantį šešis šimtus dvidešimt septynis litus, 81 ct) žalos atlyginimo, 5 % (penkių procentų) dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą (21627,81 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2011-08-31) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2149 Lt bylinėjimosi išlaidų. Taip pat priteisė iš atsakovės B. M. Lietuvos valstybei 28,84 Lt pašto siuntimo išlaidų. Teismas konstatavo, kad mirusiojo R. R. M. elgesys lėmė žalos automobiliui atsiradimą, nurodė, jog R. R. M. nesilaikė elementaraus saugumo reikalavimų, pagrindinė eismo įvykio, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė Nissan Murano, priežastis buvo R. R. M. neatsargūs, Kelių eismo taisyklių 9, 50 ir 51 punktų reikalavimams prieštaraujantys veiksmai, - R. R. M. nesivadovaudamas šviesoforu, įžengė į L.Asanavičiūtės gatvės važiuojamosios dalies reguliuojamą pėsčiųjų perėją ir ja kirto gatvę tuo metu, kai degė pėsčiųjų judėjimą draudžiantis raudonas šviesoforo signalas, be to prieš tai darydamas neįsitikino, kad tai saugu ir nebus trukdoma artėjančioms transporto priemonėms, tokiu būdu sudarė netikėtą kliūtį L.Asanavičiūtės gatve važiuojančiai S. A. vairuojamai transporto priemonei. Nurodė, kad liudytojų paaiškinimuose prieštaravimų dėl šios aplinkybės nėra. Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto Vilniaus skyriaus 2009-01-17 specialisto išvadoje Nr. M120/09(01) fiksuota, kad pagal toksikologijos laboratorijos duomenis R. R. M. kraujyje rasta 1,98 promilės etilo alkoholio. R. R. M. veikos neteisėtumas yra nustatytas (KET 9, 50 ir 51 punktų pažeidimai). Teismui nekilo abejonių dėl tiesioginio priežastinio ryšio tarp R. R. M. veikos neteisėtumo ir žalos, padarytos transporto priemonei. Teismas pripažino jo veiksmus, nulėmusius žalos atsiradimą, atliktais dėl didelio neatsargumo. Spręsdamas dėl S. A. kaltės dėl atsiradusios žalos transporto priemonei, teismas pažymėjo, kad jo kaltė dėl eismo įvykio nebuvo konstatuota baudžiamojo proceso tvarka. Nurodė, kad nors Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 2011 m. gegužės 13 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą nesurinkus pakankamai duomenų pagrindžiančių S. A. kaltę, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 str. 5 d., neturi šiai bylai prejudicinės galios, tačiau vertindamas tuos pačius ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad yra S. A. kaltė dėl žalos padarymo automobiliui Nissan Murano. Teismas pažymėjo, kad atstumas, kurį įveikė R. R. M. būdamas vairuotojo matomumo zonoje, yra fakto klausimas, kurį nustato ne ekspertas, bet teismas. Šiuo atveju teismas sprendė, kad aplinkybes, susijusias su R. R. M. judėjimu vairuotojo S. A. matomumo zonoje objektyviausiai patvirtina liudytojos E. G. parodymai, nes ji įvykį matė iš tos pačios vietos (kelio pusės) kaip ir R. R. M.. Tuo tarpu liudytojai J. A., A. T., V. U. ir O. K. įvykį matė iš kitos kelio pusės, todėl jų parodymai apie matomumą ir R. R. M. nueitą (nubėgtą) kelią iki susidūrimo, yra neobjektyvūs ir neinformatyvūs. Teismas nurodė, kad šios liudytojos paaiškinimai atitinka S. A. paaiškinimus, kad pėsčiąjį jis matė bėgantį (tai reiškia, kad pamatė pėsčiąjį tuo pat metu kaip ir pėsčiasis jo automobilį, arba vėliau). Pagal liudytojos E. G. paaiškinimus, iki pradėdamas bėgti pėsčiasis buvo nuėjęs iki pusės savo krypties eismo juostų, o tai iš esmės atitinka S. A. paaiškinimus ir jo parodymus vietoje, jog pėsčiąjį jis pastebėjo kai jis buvo pirmos eismo juostos viduryje. Pagal šiuos duomenis teismas padarė išvadą, jog vairuotojo matomumo zonoje (po to, kai pėsčiasis pradėjo bėgti) R. R. M. galėjo įveikti ne daugiau kaip 3,5 m. atstumą, šį atstumą skaičiuojant maksimaliai palankiai, t.y. nuo pirmos eismo juostos vidurio iki antros eismo juostos vidurio. Teismo vertinimu, toks atstumas pagal eksperto tiriamojoje dalyje pateiktus skaičiavimus yra per mažas, kad vairuotojas S. A. būtų galėjęs vykdyti KET reikalavimus ir pamatęs kliūtį sustabdyti transporto priemonę. Pagal eksperto skaičiavimus, vairuotojas būtų galėjęs išvengti susidūrimo tik tokiu atveju, jei pėsčiasis vairuotojo matymo zonoje bėgdamas ramiu tempu būtų įveikęs ne mažiau kaip 3,6 ÷ 4,6 m. atstumą (su paklaida, atsižvelgiant į judėjimo greitį). Todėl teismas atmetė atsakovės argumentus, kad dėl žalos yra ir S. A. kaltė ir priteistino žalos atlyginimo dydžio nemažino. Teismas taip pat nenustatė pagrindo mažinti žalos atlyginimo dydį dėl atsakingo už žalą asmens turtinės padėties. Todėl ieškinį tenkino visiškai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniame skunde atsakovė B. M. nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo panaikinti Vilniaus m. 2-o apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, prašo ieškovo ieškinį atmesti. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė eismo įvykio dalyvių veiksmų priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu, neteisingai konstatavo, kad žuvusiojo R.R. M. veiksmai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti, ir kad automobilio „Nissan“ vairuotojo S. A. veiksmai nesusiję priežastiniu ryšiu su eismo įvykio kilimu. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Aplinkybė, jog S. A. nebuvo patrauktas baudžiamojo atsakomybėn dėl eismo įvykio pasekmių, savaime neįrodo atsakovės sutuoktinio kaltės. Prokuroro nutarimas šioje civilinėje byloje neturi prejudicinės galios.
2. Teismas neatsižvelgė į ekspertizės metu atliktus skaičiavimus, kurie įrodo, kad vairuotojas S. A., važiuodamas jo nurodytu 50 km/h greičiu, turėjo techninę galimybę išvengti eismo įvykio laiku stabdydamas. Ekspertai apskaičiavo, kad vairuotojas turėjo tokią galimybę, nepriklausomai nuo to, ar pėsčiasis ėjo, ar bėgo skersai važiuojamosios dalies.
3. Teismas nevertino, kad vairuotojas S. A. techniniu požiūriu privalėjo vykdyti Kelių eismo taisyklių 133-134 p. reikalavimus - pėsčiajam įžengus į važiuojamąją dalį, sustabdyti automobilį. Ekspertai nurodė, kad tam reikalingas atstumas buvo pakankamas, taigi vairuotojas techniniu požiūriu šių reikalavimų nevykdė. Vairuotojas turėjo vykdyti šiuos reikalavimus (stabdyti automobilį) nepriklausomai nuo to, ar pėsčiasis judėjo degant raudonam šviesoforo signalui ar ne. Vairuotojas S. A. taip pat privalėjo laikytis šių KET reikalavimų nepriklausomai nuo pėsčiojo girtumo, kadangi minėti KET punktai įpareigoja vairuotoją saugoti žmogaus gyvybę ir sveikatą priklausomai nuo to žmogaus elgesio, daromų pažeidimų. Ekspertas padarė vienareikšmišką išvadą, kad pėsčiasis užtruko pakankamai ilgą laiko tarpą per kurį vairuotojas galėjo sustabdyti automobilį. Nurodė, kad ekspertai padarė išvadą, kad automobilio „Nissan Murano“ vairuotojo S. A. veiksmai - iškilus grėsmei eismo saugumui nestabdė vairuojamo automobilio, dėl to partrenkė netikėtą kliūtį sudariusį pėsčiąjį - techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu. S. A. turėjo galimybę įvykdyti KET 133 ir 134 punktų reikalavimus ir išvengti pėsčiojo patrenkimo ir automobilio sugadinimo, tačiau jų neįvykdė, tuo pačiu tiesioginiu priežastiniu ryšiu sieti jo veiksmus su eismo įvykio kilimu.
4. Teismo sprendime nurodyta aplinkybė apie tai, kad kelio dešinėje pusėje stovėjo automobiliai, yra neteisinga ir nepagrįsta įrodymais. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančiame plane schemoje nėra pažymėta jokių stovinčių automobilių, apie juos neužsimenama policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose, protokoluose. Teismas rėmėsi tik liudytojos E. G. papildomos apklausos protokolu, kuriame ji vienintelė iš apklaustų liudytojų nurodė, kad važiuojamoje dalyje stovėjo automobiliai. Teismas neatsižvelgė, kad šią aplinkybę liudytoja nurodė jau praėjus ilgam laiko tarpui nuo eismo įvykio, šių parodymų nepatvirtina kita eismo įvykio tyrimo medžiaga.
5. Teismas neatsižvelgė, kad lengvieji automobiliai, net jei jie ir būtų stovėję važiuojamojoje dalyje, nebūtų užstoję už juos aukštesnio pėsčiojo. Automobiliai nebūtų mažinę vairuotojui A. matomumo dar ir todėl, kad šis asmuo vairavo padidinto pravažumo automobilį „Nissan Murano“, kuris yra aukštesnis už įprastus lengvuosius automobilius. Teismo nustatyta važiuojamosios dalies vieta, kurioje neva vairuotojas jau galėjo pastebėti pėsčiąjį, yra grindžiama spėjimu, prieštarauja policijos pareigūnų surinktai medžiagai ir ekspertų skaičiavimams.
6. Teismas neatsižvelgė į teismo posėdyje eksperto nurodytą aplinkybę apie tai, kad, automobilio padėtis po eismo įvykio rodo, jog vairuotojas pradėjo stabdyti savo vairuotą automobilį tik tuomet, kai jis jau partrenkė pėsčiąjį, o ne anksčiau.
7. Teismas nepagrįstai atnaujino ieškovui terminą dėl reikalavimo žuvusiojo įpėdinei pareiškimo. Ikiteisminio tyrimo atnaujinimai ir atlikimas neturėjo įtakos ieškovo teisei paduoti ieškinį ir tai nėra objektyvi priežastis termino atnaujinimui. Ieškovas žinojo, kad prokuroro nutarimas neturės prejudicinės galios sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo.
8. Teismas neteisingai įvertino atsakovės turtines galimybes. Teismas atsižvelgė į paveldėtų lėšų dydį, nors nuo palikimo gavimo jau praėjo ilgas laiko tarpas. Šiuo metu atsakovės turtinė padėtis yra sunki, nes jos gaunamos pajamos yra nedidelės, tai atsakovė įrodė pateiktais ir teikiamais dokumentais. Atsakovė neturi finansinių galimybių įvykdyti ieškovo reikalavimą iš karto.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliantės atsakovės B. M. apeliacinį skundą ieškovas „If P&C Insurance AS“ nurodė, kad nesutinka su jos apeliaciniu skundu, prašo apeliacinį skundą atmesti. Nesutikimą grindžia šiais argumentais.
1. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys (ekspertizės aktas Nr. 11-773 (10), liudytojų apklausos protokolai, eismo įvykio apžiūros protokolas) leidžia daryti išvadą, kad būtent vairuotojo S. A. veiksmai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti. Teigė, kad priešingai, visi ikiteisminio tyrimo metu surinkti bei civilinėje byloje esantys įrodymai, įskaitant ir apeliantės paminėtus, leidžia daryti kitokią išvadą, t.y. tokią, kokią ir padarė teismas. Teismo sprendimas pagrįstas eksperto išvada (ekspertizės aktas Nr. 11-773 (10)), kurioje konstatuojama, kad pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti techniniu požiūriu buvo pėsčiojo R.R. M. veiksmai - kirto važiuojamąją dalį degant draudžiamajam tai daryti raudonam šviesoforo signalui, tokiu būdu sudarė netikėtą kliūtį artėjančio automobilio „Nissan Murano" vairuotojui. Atsakovė nepateikė jokių argumentų, kodėl minėta eksperto išvada turėtų būti laikoma neteisinga, ar suprantama kitaip, nei eksperto parašyta.
2. Visiškai sutinka su apeliantės nurodyta aplinkybe, jog tai, kad S. A. nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn savaime neįrodo atsakovės sutuoktinio kaltės ir jo atsakomybės dėl eismo įvykio pasekmių, bei kad prokuroro nutarimas šioje civilinėje byloje neturi prejudicinės galios. Neaišku, kodėl šis teiginys paminėtas apeliaciniame skunde, kadangi nei ieškovas savo ieškinio reikalavimų, nei teismas sprendimo negrindė aplinkybe, jog S. A. nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Ieškovas civilinėje byloje rėmėsi prokuroro nutarimu ne kaip prejudicinę galią turinčiu įrodymu, o kaip oficialiuoju rašytiniu įrodymų, turinčiu CPK 197 str. 2 d. nustatytą įrodomąją reikšmę. Teismo sprendime taip pat nėra pasisakyta, kad jis remiasi prokuroro nutarimu kaip prejudicinę galią turinčiu įrodymu, priešingai, sprendime konstatuota, kad prokuroro nutarimas neturi šiai bylai prejudicinės galios.
3. Nesutinka su apeliantės argumentu, kad pirmos instancijos teismas sprendime konstatavo įrodymais nepagrįstą aplinkybę apie tai, kad kelyje buvusios kliūtys galėjo užstoti vairuotojui pėsčiąjį ir sutrukdyti jį laiku pastebėti. Ieškovo nuomone, apeliantės argumentas, kad S. A. vairuojamas automobilis yra aukštesnis už įprastus lengvuosius automobilius, ir todėl negalėjo užstoti pėsčiojo, nepagrįstas, kadangi byloje nėra duomenų, kokie automobiliai buvo priparkuoti važiuojamojoje dalyje (tikėtina, kad kai kurie iš jų taip pat buvo aukštesni nei įprastiniai), be to, automobilyje sėdinčio vairuotojo akių lygis nesutampa su automobilio aukščiu.
4. Nepagrįstas apeliantės argumentas, jog pėsčiasis yra aukštesnis už lengvuosius automobilius, todėl priparkuoti automobiliai pėsčiojo negalėjo užstoti, nes visuotinai žinoma aplinkybė yra tai, kad arčiau esantys daiktai visada atrodo didesni už toliau esančius daiktus. Teigia, kad net jeigu R.R. M. buvo aukštesnis už priparkuotus automobilius, tai labai nedaug, ir todėl bet kokiu atveju vairuotojui buvo labai apsunkintos galimybės pėsčiąjį pamatyti ir įvertinti jo veiksmus, ypač atsižvelgiant į tai, kad įvykio metu jau buvo sutemę, gatvė apšviesta dirbtiniu apšvietimu. Vertindamas vairuotojo galimybes laiku pamatyti pėsčiąjį, teismas pagrįstai vadovavosi liudytojos E. G. parodymais, kuri ikiteisminio tyrimo eigoje papildomos apklausos metu parodė, kad prieš pat perėją, prie šaligatvio, buvo priparkuoti automobiliai, o pirmasis iš jų buvo maždaug 5-6 metrų atstume nuo perėjos ribos. Šie automobiliai pasak liudytojos, trukdė apžvelgti važiuojamąją dalį ir pamatyti nuo V. Druskio gatvės pusės artėjančius automobilius. Mano, kad remiantis šios liudytojos parodymais darytina išvada, kad tokiu atveju priparkuoti automobiliai turėjo trukdyti ir vairuotojams matyti toje vietoje stovinčius pėsčiuosius. Šios liudytojos parodymus iš dalies patvirtina ir kitų liudytojų (J. A., A. T., V. U., O. K.) parodymai. Vadovaudamasis liudytojos E. G. parodymais teismas pagrįstai sprendė, kad vairuotojo matomumo zonoje pėsčiasis galėjo įveikti ne daugiau kaip 3,5 m., atstumą, kuris, pagal eksperto tiriamojoje dalyje pateiktus skaičiavimus, yra per mažas, kad vairuotojas būtų turėjęs galimybę išvengti susidūrimo.
5. Atsakovė nepagrįstai teigia, jog automobilio padėtis po eismo įvykio parodo, kad automobilis buvo pradėtas stabdyti tik po susidūrimo su pėsčiuoju. Ikiteisminio tyrimo metu vairuotojas S. A. paaiškino, kad po susidūrimo pėsčiasis liko gulėti važiuojamojoje dalyje, todėl S. A., bijodamas, kad kiti automobiliai, bandydami apvažiuoti jo automobilį, gali užvažiuoti ant kelio viduryje gulinčio pėsčiojo, kiek pavažiavo į priekį ir automobilį pastatė toje pačioje juostoje, kur gulėjo pėčiasis (žr. 2011-05-13 Vilniaus m. apylinkės prokuratūros nutarimas, ieškinio priedas Nr. 13).
Šalies argumentai
6. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad ikiteisminio tyrimo atnaujinimai ir atlikimas neturėjo įtakos ieškovo teisei teikti ieškinį ir tai nėra objektyvi priežastis termino atnaujinimui. Mano, kad tokie apeliantės argumentai rodo, kad apeliantė painioja ieškinio pareiškimo terminą su reikalavimo atsakovei pareiškimo terminu. Nurodo, kad reikalavimas įpėdiniui gali būti pareiškimas bet kokia forma, nebūtinai reiškiant ieškinį (CK 5.63 str. 1 d.). Tokį reikalavimą ieškovas registruotu paštu atsakovei išsiuntė 2009-07-03, per 3 kalendorines dienas nuo informacijos iš tyrimą atlikusios teisėsaugos institucijos apie nustatytą eismo įvykio kaltininką sužinojimo dienos, todėl ši diena, o ne ieškinio pareiškimo diena laikytina reikalavimo atsakovei pateikimo diena. Dėl šios priežasties visi atsakovės nurodyti argumentai dėl ieškinio pateikimo terminų yra atmestini.
7. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad teismas neteisingai įvertino jos turtines galimybes. Byloje yra įrodyta, kad po savo sutuoktinio mirties atsakovė paveldėjo piniginių lėšų, kurių vertė yra virš 48 tūkst. Lt, bei 1/2 žemės sklypo dalį, kurio rinkos vertė pagal nekilnojamojo turto registro įvertinimą yra 30.800,00 Lt (ieškinio priedas Nr. 19). Atsakovė argumentuoja, kad nuo palikimo gavimo yra praėjęs ilgas laiko tarpas, tačiau ši faktinė aplinkybė niekaip neįrodo fakto, kad paveldėto turto atsakovė jau neturi (yra išleidusi), be to, atsakovė pirmos instancijos teisme nepateikė jokių paaiškinimų ir argumentų apie tai, kad paveldėtų lėšų jau neturi ir dėl kokių priežasčių (kam buvo priversta jas išleisti). Atsakovės pirmos instancijos teisme pateiktas paaiškinimas, kad paveldėtos lėšos buvo išleistos laidotuvėms, yra nepagrįstas jokiais įrodymais, be to, jį paneigia ir byloje esantis AB „Lietuvos draudimas“ atsiliepimas į ieškinį, kuriame nurodyta, kad ši bendrovė kompensavo atsakovei laidotuvių išlaidas. Bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu atsakovė pripažino, kad ši AB „Lietuvos draudimas" pateikta informacija yra teisinga. Teigia, kad atsakovė dirba, gauna pastovias pajamas, todėl, net jeigu ir būtų išleidusi paveldėtas lėšas, turi visas galimybes pasiimti paskolą ir įvykdyti teismo sprendimą.
Atsiliepimas
Tretieji asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atsakovės B. M. apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Ši byla nagrinėjama atsakovės B. M. apeliacinio skundo ribose.
Byloje ginčas kilo iš delikto ir subrogacijos teisinių santykių. Civilinei atsakomybei už padarytą žalą atsirasti yra būtina nustatyti šių sąlygų visumą: žalos (nuostolių) atsiradimo faktą ir žalos dydį (CK 6.249 str.); neteisėtą veikimą arba neveikimą (CK 6.246 str.); kaltę (tyčią arba neatsargumą) (CK 6.248 str.); priežastinį ryšį tarp nuostolių atsiradimo ir veiksmų (CK 6.247 str.). Bent vienos sąlygos nenustačius, civilinė atsakomybė negalima. Nagrinėjamu atveju draudimo bendrovė turi reikalavimo teisę į atsakovę, nustačius visas R. R. M. civilinės atsakomybės sąlygas dėl padarytos žalos.
Apeliantės tvirtinimu teismas neteisingai konstatavo, kad žuvusiojo veiksmai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti, bei kad vairuotojo veiksmai nėra susiję priežastiniu ryšiu su eismo įvykio kilimu. Teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Apeliantė nurodo, kad aplinkybė, jog S. A. nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl eismo įvykio pasekmių, savaime neįrodo atsakovės sutuoktinio kaltės. Prokuroro nutarimas šioje civilinėje byloje neturi prejudicinės galios.
Teisėjų kolegija sutinka su šiuo apeliantės argumentu, tačiau pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuose taip pat konstatavo, kad prokuroro nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą neturi šiai bylai prejudicinės galios, tačiau nurodė, kad vertindamas tuos pačius ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus, neturi pagrindo konstatuoti, kad yra nustatyta S. A. kaltė dėl žalos padarymo automobiliui Nissan Murano.
Dėl stabdymo momento
Apeliantė teigia, kad teismas neatsižvelgė į teismo posėdyje eksperto nurodytą aplinkybę apie tai, kad automobilio padėtis po eismo įvykio rodo, jog vairuotojas pradėjo stabdyti savo vairuotą automobilį tik tuomet, kai jis jau partrenkė pėsčiąjį, o ne anksčiau. Teigia, kad vairuotojas privalėjo stabdyti vairuojamą transporto priemonę, faktas jog S. A. laiku nestabdė savo vairuojamos transporto priemonės ir techniniu požiūriu tai turėjo priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu.
Su tokiais teiginiais kolegija nesutinka. Ekspertas L. A. 2012-03-23 teismo posėdžio metu teigė, kad jam sunku pasakyti, ar vairuotojas pradėjo stabdyti prieš patrenkdamas pėsčiąjį ar jau jį patrenkus (t.1., b.l. 165, 167). Eksperto teigimu, jeigu vairuotojas būtų pradėjęs stabdyti partrenkimo metu, jis būtų panašiai sustojęs. Atkreiptinas dėmesys, kad atliekant ekspertizę nėra paminėta, jog buvo įvertintos ir eismo sąlygos (snigo, pradėjimas temti - kas ženkliai įtakoja kelio matomumą). Ekspertas posėdžio metu nurodė, kad „sulygus atstumą su stabdymo keliu, buvusiomis eismo sąlygomis, aplinkybėmis, tai negaliu tiksliai pasakyti, kur pradėjo stabdyti“ (t.1., b.l. 167). Taigi, apeliantės nurodoma aplinkybė yra viena iš eksperto nurodomų prielaidų, bet ne kategoriškas tvirtinimas. Pažymėtina, kad teismas, priimdamas sprendimą, negali jo grįsti prielaidomis apie bylos aplinkybes. Pagal CPK 270 straipsnio 4 dalies 1 punktą teismas priima sprendimą vadovaudamasis nustatytomis aplinkybėmis. Darydamas išvadas teismas privalo nurodyti nustatytas bylos aplinkybes, įvertinti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, nurodyti įstatymus ar kitus teisės aktus, kuriais vadovavosi priimdamas sprendimą (CPK 270 str. 4 d.). Taigi teismas, įvertindamas įrodymus, turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Labai svarbu, kad faktiniai duomenys (informacija) būtų patikimi. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2008-09-04 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-409/2008; kt.). Atsižvelgus į eksperto paaiškinimus teismo posėdžio metu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ekspertas negalėjo tiksliai nustatyti, kada vairuotojas pradėjo stabdyti, todėl nesutinka su apeliantės argumentu, kad būtent į šią eksperto prielaidą, tikėtiną išvadą turėjo atsižvelgti pirmosios instancijos teismas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas: teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 2005-02-07 civilinė byla 3K-3-60/2005). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi byloje esančių duomenų visuma, liudytojų parodymais, ekspertizės aktu, eksperto paaiškinimu teismo posėdžio metu. Atsižvelgiant į tai, kad eksperto išvada yra sąlyginė, todėl ji negali kategoriškai patvirtinti fakto, kad vairuotojas laiku nestabdė savo vairuojamos transporto priemonės ir techniniu požiūriu tai turėjo priežastinį ryšį su eismo įvykio kilimu.
Dėl techninės galimybės išvengti eismo įvykio laiku stabdant
Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neatsižvelgė į ekspertizės metu atliktus skaičiavimus, kurie įrodo, kad vairuotojas S. A., važiuodamas jo nurodytu 50 km/h greičiu, turėjo techninę galimybę išvengti eismo įvykio laiku stabdydamas. Nurodė, kad ekspertai padarė išvadą, kad automobilio „Nissan Murano“ vairuotojo S. A. veiksmai - iškilus grėsmei eismo saugumui nestabdė vairuojamo automobilio, dėl to partrenkė netikėtą kliūtį sudariusį pėsčiąjį - techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu. S. A. turėjo galimybę įvykdyti KET 133 ir 134 punktų reikalavimus ir išvengti pėsčiojo patrenkimo ir automobilio sugadinimo, tačiau jų neįvykdė, tuo pačiu tiesioginiu priežastiniu ryšiu sieti jo veiksmus su eismo įvykio kilimu.
Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliantės argumentais. Pažymėtina, kad šie apeliacinio skundai argumentai, t.y. pateiktos atskiros frazės iš ekspertizės akto neatspindi faktinių ekspertizės akto išvadų. Lietuvos Teismo ekspertizės centro 2010-04-16 ekspertizės akte Nr. 11-773 (10) pažymėta, kad jei vairuotojui važiuojant 50 km/h greičiu, pėsčiasis įveikė ne mažesnį kaip 2,5-3,5 m. atstumą (atitinkamai pėsčiojo greičiui 3,6-5,0 km/h), o automobiliui važiuojant 50 km/h, pėsčiasis įveikė ne mažesnį kaip 3,6-4,6 m. atstumą (atitinkamai pėsčiojo ėjimo greičiui 5,1-6,5 km/h), vairuotojas S. A. veiksmai, - laiku nestabdė savo vairuojamos transporto priemonės, - techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu. Tuo tarpu kitu atveju, jei vairuotojui važiuojant 50 km/h greičiu pėsčiasis įveikė mažesnį kaip 2,5-3,5 m. atstumą (atitinkamai pėsčiojo greičiui 3,6-5,0 km/h), o automobiliui važiuojant 50 km/h greičiu, pėsčiasis įveikė mažesnį kaip 3,6-4,6 m. atstumą (atitinkamai pėsčiojo ėjimo greičiui 5,1-6,5 km/h), vairuotojas S. A. neturėjo techninės galimybės išvengti pėsčiojo pertrenkimo laiku stabdydamas automobilį. Ekspertizės akte nėra nustatyta, kokį atstumą pėsčiasis įveikė S. A. matomumo zonoje, todėl negalima daryti kategoriškos išvados, kad vairuotojas S. A. turėjo galimybę išvengti susidūrimo su pėsčiuoju. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atstumas, kurį įveikė žuvusysis R.R. M. būdamas vairuotojo matomumo zonoje, yra fakto klausimas, kurį nustato teismas, o ne ekspertas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, remdamasis liudytojų parodymais, padarė išvadą, jog vairuotojo matomumo zonoje (po to, kai pėsčiasis pradėjo bėgti) žuvusysis R.R. M. galėjo įveikti ne daugiau kaip 3,5 m. atstumą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šis pirmosios instancijos teismo nustatytas faktas dėl pėsčiojo įveikto atstumo vairuotojo matomumo zonoje yra teisingas ir pagrįstas byloje esančiais rašytiniais įrodymais (planu-schema, nustatytais atstumais tarp kelio važiuojamosios dalies juostų ir kt.), eksperto išvada, liudytojų parodymais. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su šia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada. Kadangi toks atstumas pagal eksperto tiriamojoje dalyje pateiktus skaičiavimus yra per mažas, kad vairuotojas S. A. būtų galėjęs vykdyti KET reikalavimus ir pamatęs kliūtį sustabdyti transporto priemonę, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovės argumentus, kad dėl patirtos žalos yra ir S. A. kaltė ir nemažino priteistinos žalos atlyginimo.
Dėl vairuotojo galimybės pastebėti pėsčiąjį
Apeliantė nesutinka su teismo išvada dėl nustatytos važiuojamosios dalies vietos, kurioje neva vairuotojas jau galėjo pastebėti pėsčiąjį, mano ji yra grindžiama spėjimu, prieštarauja policijos pareigūnų surinktai medžiagai ir ekspertų skaičiavimams. Su šiais apeliantės teiginiais kolegija nesutinka.
Pažymėtina, kad apeliantė nenurodo, kokiems konkretiems eksperto skaičiavimams prieštarauja ši teismo padaryta išvada. Atkreiptinas dėmesys, kad ekspertas, darydamas ekspertizę, neturėjo galimybės nustatyti S. A. vairuojamo automobilio greičio, todėl modeliuodamas galimas eismo įvykio situacijas (priklausomai nuo pėsčiojo judėjimo greičio) laikė, kad pastarasis važiavo teismo nutartyje nurodytu 50 km/h greičiu. Ekspertinio tyrimo metu taip pat nebuvo galimybės nustatyti tikslios pėsčiojo partrenkimo vietos kelio ilgio ir pločio atžvilgiu. Atsižvelgus į tai, kad ekspertas rėmėsi prielaida, kad S. A. važiavo 50 km/h greičiu, o šis greitis ekspertizės metu kaip pagrindas buvo naudojamas atliekant tolesnį tyrimą, todėl darytina išvada, kad šioje dalyje eksperto paskaičiavimai yra prielaidų pobūdžio, tikėtini. Pažymėtina, kad ekspertizė aktas yra viena iš įrodinėjimo priemonių rūšių (CK 177 str.). Teismui eksperto išvada nėra privaloma. Eksperto išvada neturi jokio pranašumo prieš kitus bylos įrodymus. Teismas eksperto išvadą turi vertinti visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. eksperto išvada vertinama pagal visus byloje esančius įrodymus (CPK 218 str.). Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi kitais byloje esančiais duomenimis, t.y. liudytojų parodymais. Pažymėtina, kad apeliantė nenurodo, kokiems būtent policijos pareigūnų surinktiems duomenims prieštarauja pirmosios instancijos teismo nustatyta važiuojamosios dalies vieta, kurioje vairuotojas jau galėjo pastebėti pėsčiąjį. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad priešingai, nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuose nurodoma, kokiais duomenimis teismas rėmėsi, nustatydamas važiuojamosios dalies vietą, kurioje vairuotojas jau galėjo pastebėti pėsčiąjį. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad E. G. parodymai labiausiai atitinka tikrovę ir pėsčiojo elgesį šioje situacijoje, t.y., tai, kad pėsčiasis pradėjo bėgti tik po to, kai pamatė artėjantį automobilį, o iki tol jis negalėjo matyti atvažiuojančio automobilio dėl pirmoje eismo juostoje stovinčių automobilių. Teismo vertinimu, tokie liudytojos paaiškinimai atitinka vairuotojo S. A. paaiškinimus, kad pėsčiąjį jis matė bėgantį (teismo vertinimu tai reiškia, kad pamatė pėsčiąjį tuo pat metu kaip ir pėsčiasis jo automobilį, arba vėliau). Teismas konstatavo, kad pagal liudytojos E. G. paaiškinimus, iki pradėdamas bėgti pėsčiasis buvo nuėjęs iki pusės savo krypties eismo juostų, o tai iš esmės atitinka S. A. paaiškinimus ir jo parodymus vietoje, jog pėsčiąjį jis pastebėjo kai jis buvo pirmos eismo juostos viduryje (ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 10-1-00112-09, b.l. 75-77). Taigi, šios aplinkybės nustatytos liudytojų parodymais. Todėl atmetami apeliantės argumentai, kad teismo nustatyta važiuojamosios dalies vieta, kurioje neva vairuotojas jau galėjo pastebėti pėsčiąjį, yra grindžiama spėjimu ar prieštarauja ekspertų skaičiavimams.
Dėl stovinčių automobilių
Apeliantės nuomone, teismas sprendime konstatavo įrodymais nepagrįstą aplinkybę apie tai, kad kelyje buvusios kliūtys galėjo užstoti vairuotojui pėsčiąjį ir sutrukdyti jį laiku pamatyti. Pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančiame plane schemoje nėra pažymėta jokių stovinčių automobilių, apie juos neužsimenama policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose, protokoluose. Teismas nepagrįstai rėmėsi tik liudytojos E. G. papildomos apklausos protokolu, kuriame ji vienintelė iš apklaustų liudytojų nurodė, kad važiuojamoje dalyje stovėjo automobiliai. Teismas neatsižvelgė, kad šią aplinkybę liudytoja nurodė jau praėjus ilgam laiko tarpui nuo eismo įvykio, šių parodymų nepatvirtina kita eismo įvykio tyrimo medžiaga.
Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliantės argumentais. Prie nagrinėjamos civilinės bylos prijungtoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr.10-1-00112-09 yra įvykio vietos fotonuotraukos (ikiteisminio tyrimo Nr. 10-1-00112-09 b.l. 41), kuriose yra matomi pastatyti automobiliai dešinėje kelio pusėje. Iš tyrėjos J. S. 2009-02-02 tarnybinio pranešimo nustatyta, jog šias fotonuotraukas padarė liudytoja D. Š. (ikiteisminio tyrimo Nr. 10-1-00112-09 b.l. 40). Kad važiavimo kryptimi pirmoje eismo juostoje buvo priparkuota automobilių prie kelio bortelio ir tokiame kelio važiuojamosios dalies plotyje sniegas buvo nevalytas taip pat nurodė tretysis asmuo S. A. 2009-10-12 apklausos metu (ikiteisminio tyrimo Nr. 10-1-00112-09 b.l. 74), liudytoja J. A. (ikiteisminio tyrimo Nr. 10-1-00112-09 b.l. 137), liudytoja V. U. (ikiteisminio tyrimo Nr. 10-1-00112-09 b.l. 138) liudytoja O. K. (ikiteisminio tyrimo Nr. 10-1-00112-09 b.l. 139) ir liudytojas A. T. (ikiteisminio tyrimo Nr. 10-1-00112-09 b.l. 140). Atsižvelgiant į liudytojų parodymus, ikiteisminio tyrimo duomenis, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad tik vienintelė iš apklaustųjų liudytoja E. G. nurodė, jog važiuojamoje dalyje stovėjo automobiliai, nes tai patvirtina aukščiau išvardinti duomenys. Todėl atmestini apeliantės argumentai, kad teismas rėmėsi tik liudytojos E. G. papildomos apklausos protokolu.
Apeliantė tvirtina, kad teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog lengvieji automobiliai, net jei jie ir būtų stovėję važiuojamojoje dalyje, nebūtų užstoję už juos aukštesnio pėsčiojo. Apeliantė preziumuoja, kad pėsčiasis buvo aukštesnis nei priparkuoti automobiliai, tačiau nenurodė jo ūgio. Pažymėtina, kad kelio matomumas labai priklauso nuo oro sąlygų, nuo paros meto (kaip žinoma, kad įvykio metu temo, snigo), todėl vienareikšmiškai teigti, kad lengvieji automobiliai, stovėję važiuojamojoje dalyje, nebūtų užstoję už juos aukštesnio pėsčiojo, negalima. Be to svarbu paminėti ir tai, kad pėsčiasis eismo įvykio metu buvo neblaivus (girtumas 1,98 promilės etilo alkoholio), ši aplinkybė įtakoja pėsčiojo galimybę stabiliai stovėti, o tuo pačiu ir galimybę jį pamatyti už stovinčių automobilių. Todėl atmestini apeliantės argumentai, jog lengvieji automobiliai, net jei jie ir būtų stovėję važiuojamojoje dalyje, nebūtų užstoję už juos aukštesnio pėsčiojo.
Dėl ieškinio senaties termino
Apeliantė teigia, kad teismas nepagrįstai atnaujino ieškovui terminą dėl reikalavimo žuvusiojo įpėdinei pareikšti. Pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo atnaujinimai ir atlikimas neturėjo įtakos ieškovo teisei paduoti ieškinį ir tai nėra objektyvi priežastis termino atnaujinimui. Ieškovas žinojo, kad prokuroro nutarimas neturės prejudicinės galios sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad kreditoriaus reikalavimų pareiškimas ar ieškinio pareiškimas CK 5.63 straipsnio 1 dalies tvarka yra informavimo veiksmas. Jo teisinė reikšmė svarbi CK 5.63 straipsnio 4 dalies taikymui. Kai reikalavimai arba ieškinys pavėluojamas pareikšti per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, tai šis terminas dėl svarbių priežasčių teismo gali būti atnaujinamas, jeigu CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytų veiksmų buvo imtasi ne vėliau kaip per trejus metus nuo palikimo atsiradimo dienos, t.y. kreditorius, praėjus trims mėnesiams, bet ne vėliau kaip per trejus metus nuo palikimo atsiradimo dienos, turi atlikti nors vieną iš šių veiksmų: 1) pareikšti reikalavimą įpėdiniams, testamento vykdytojui ar palikimo administratoriui; 2) pareikšti teisme ieškinį. Nustatytas trejų metų terminas yra naikinamasis, jo teismas negali atnaujinti. Taip pat teismų praktikoje yra išaiškinta, jog nustačius, kad trijų mėnesių terminas yra praleistas, tai kreditoriui atsiranda pareiga patvirtinti svarbias trijų mėnesių termino praleidimo priežastis (CPK 178 str., CK 1.131 str. 2 d., 5.63 str. 4 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2006). Pažymėtina, kad CK nenustatyta, kokios priežastys laikytinos svarbiomis. Tai kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, kiekvienu atveju atsižvelgiant į tai, ar asmuo operatyviai ėmėsi veiksmų savo teisei realizuoti, ar terminas praleistas nežymiai ir pan. Atsižvelgiant į išdėstytą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atnaujino praleistą terminą, nurodydamas, kad terminas praleistas nežymiai (2,5 mėn.), atsižvelgė į tai, kad ieškovas turėjo pagrindą abejoti dėl to, kas yra eismo įvykio kaltininkas ir kas yra atsakingas už žalą, o gavęs nutarimą, nedelsiant pareiškė reikalavimą.
Dėl turtinės padėties
Apeliantės teigimu, teismas neteisingai įvertino atsakovės turtines galimybes. Teismas atsižvelgė į paveldėtų lėšų dydį, nors nuo palikimo gavimo jau praėjo ilgas laiko tarpas. Šiuo metu atsakovės turtinė padėtis yra sunki, nes jos gaunamos pajamos yra nedidelės, tai atsakovė įrodė pateiktais ir teikiamais dokumentais. Teigė, kad ji neturi finansinių galimybių įvykdyti ieškovo reikalavimą iš karto.
Apeliantė, nurodydama savo sunkią turtinę padėtį, pateikė pažymas apie gaunamas lėšas, turimą asmeninę sąskaitą. Nurodė, kodėl šiuo metu jos turtinė padėtis tapo sunki, nes gaunamos pajamos yra nedidelės. Tačiau iš byloje esamų duomenų darytina išvada, kad 2011 m. ir 2012 m. apeliantės gaunamas uždarbis UAB „Oktavija“ nepasikeitė (t.1., b.l. 121 ir b.l. 189), be to ji gauna senatvės pensiją ir našlių pensiją (t.1., b.l. 186-187). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ji turi nekilnojamojo turto – butą (duomenys neskelbtini) (t.1., b.l. 44) bei ½ žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (t.1., b.l. 45), taip pat yra paveldėjusi pinigines lėšas. Byloje nėra duomenų, kad ji turėtų išlaikytinių ar kitų įsipareigojimų, nėra duomenų, kad ji paveldėtas lėšas išleido, iš bylos duomenų nustatyta, kad sutuoktinio laidojimo išlaidas atlygino AB „Lietuvos draudimas“, išmokėdamas atsakovei 5 812,02 Lt. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad atsakovė negalės kompensuoti visos žalos. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nemažino priteistinos žalos dydžio. Pažymėtina, kad tenkinus ieškinį visiškai, nėra užkirstas kelias atsakovei kreiptis į teismą dėl sprendimo vykdymo išdėstymo, kaip tai yra numatyta CPK 284 straipsnyje.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje nustatė ginčo sprendimui reikšmingas aplinkybes ir iš esmės tinkamai jas kvalifikavo bei pagrįstai ieškinį tenkino.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atmetus apeliacinį skundą, tenkintinas ieškovo „If P&C Insurance AS“ prašymas dėl išlaidų už advokato pagalbą apeliacinėje instancijoje priteisimo –1000 Lt. Šių išlaidų turėjimas pagrįstas į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais (t.2., b.l. 19). Prašoma priteisti išlaidų už advokato pagalbą apeliacinėje instancijoje atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus dydžius (8.11 punktas, už atsiliepimą į apeliacinį skundą), todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės B. M. a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovo „If P&C Insurance AS“ naudai apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti – 1 000 Lt.