Kauno apygardos teismo nutartis

2018-03-09 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-231-383/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-03-09
Bylos Nr.
1A-231-383/2018
Teisminio proceso Nr.
01-1-05057-2017-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Valdas Vitunskas, Danguolė Šiugždinytė, Viktoras Preikšas
Kaltinamasis
E. S.
Nukentėjusysis
O. S.
Advokatai
Eglė Dargvainė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-231-383/2018Teisminio proceso Nr. 01-1-05057-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 2.4.7 (S)
Kauno apygardos teismasNuTARTiSLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. kovo 9 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Viktoro Preikšo, Danguolės Šiugždinytės ir Valdo Vitunsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei,dalyvaujant prokurorei Renatai Staniulienei,išteisintajam E. S., jo gynėjai advokatei Eglei Dargvainei,nukentėjusiajai O. S.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorės V. Ž. ir nukentėjusiosios O. S. apeliacinius skundus dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo E. S. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 3 dalį, nepadarius nusikalstamos veikos ir išteisintas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, neįrodžius jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

E. S., teismui buvo atiduotas kaltinant jį, tuo, kad jis 2014 m. sausio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, apie 11.00 val., name, adresu (duomenys neskelbtini), panaudojo fizinį smurtą prieš savo šeimos narį – mažametį sūnų G. S., gim. (duomenys neskelbtini), t. y. tyčia sudavė jam vieną smūgį delnu per galvą pakaušio srityje, tokiu būdu sukėlė nukentėjusiajam G. S. fizinį skausmą, tai yra pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. Be to, E. S. buvo kaltintas tuo, kad jis 2017 m. vasario 1 d. apie 16.30 val. name, adresu (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu dėl nesutarimų su šeimos nare – sutuoktine O. S., tyčia spyrė vieną kartą jai į kojas ir tokiu būdu padarė jai poodines kraujosruvas abejose blauzdose ir odos nubrozdinimą dešinėje blauzdoje – tuo nežymiai sutrikdė nukentėjusiajai O. S. sveikatą, tai yra pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Jonavos rajono apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, dėl fizinio skausmo sukėlimo konstatavo, kad byloje neginčytinai nėra įrodyta aplinkybė, kad kaltinamasis, ranka suduodamas per sūnaus pakaušį, sukėlė jam fizinį skausmą t. y. nebuvo nustatytas vienas iš būtinų nusikaltimo sudėties požymių – objektyvioji pusė, todėl tolesnis baudžiamasis procesas negalimas. Dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo apylinkės teismas konstatavo, kad byloje surinktais ir ištirtais įrodymais neginčytinai nepaneigtas kaltinamojo aiškinimas, kad konstatuoti sužalojimai nukentėjusiajai atsirado nukentėjusiajai pačiai spiriant E. S. ir atsitrenkiant į jo bato padą. Tokiu būdu nesurinkus pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad E. S. tyčia spyrė O. S., tuo nežymiai sužalodamas jos sveikatą, kaltinamasis pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisintas. Apeliaciniame skunde nukentėjusioji O. S. prašo, panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 14 d. nuosprendį kaip neteisėtą ir nepagrįstą bei priimti naują nuosprendį E. S. ir nuteisti jį pagal BK 140 straipsnio 3 dalį paskiriant - 30 MGL dydžio bauda, pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteisti jį 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje, šį įpareigojimą įvykdant per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, uždrausti lankytis nepilnamečio nukentėjusiojo G. S. ir apeliantės gyvenamojoje vietoje, taip pat iš E. S. priteisti visas O. S. patirtas bylinėjimosi išlaidas. Skunde nurodoma, jog skundžiamas Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas, nemotyvuotas, todėl naikintinas. Apeliantės teigimu, nuosprendyje netinkamai taikytos tiek materialinės tiek procesinės teisės normos. Skunde teigiama, kad teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį E. S. dėl mažamečiui sukelto fizinio skausmo grubiai pažeidė baudžiamojo proceso reikalavimus dėl įrodymų vertinimo taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimus. Teigiama, jog teismas nuosprendyje nepasisakė dėl ikiteisminio tyrimo metu surinktų įrodymų – mažamečio, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų parodymų, jų neanalizavo. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas mažametis, tyrėjos kabinete, nesant šalia jam artimųjų žmonių, davė aiškius ir nenuginčytinus parodymus – po tėvo smūgio jis pajuto skausmą ir nei E. S., nei jo gynėja neįrodė, kad sūnus buvo nuteiktas prieš tėvą duoti parodymus, todėl netikėti G. S. parodymais nėra jokio pagrindo. Skunde taip pat nurodoma, kad teismas įrodymus vertino neteisingai, iškraipytai, galimai šališkai, o teismo nuosprendyje padarytos išvados prieštarauja surinktai bylos medžiagai. Apeliantės nuomone, teismas visiškai nesivadovavo nukentėjusiojo G. S. parodymais, kad būtent nuo E. S. smurto proveržio jis visiškai nepageidauja bendrauti su tėvu, kad jų santykiai yra konfliktiniai – ir dėl jo atžvilgiu vartojamo smurto, ir dėl jo motinos atžvilgiu vartojamo smurto, agresijos.Skunde pažymima, kad teismo išvados dėl nukentėjusiosios atžvilgiu panaudoto smurto yra neteisėtos ir nepagrįstos, nes teismas savo išvadas motyvavo atsižvelgdamas į civilinius nukentėjusiosios ir išteisintojo santykius, santuokos nutraukimo bylos duomenimis, E. S. palankių asmenų – jo motinos ir sesers parodymais nuneigiant apeliantės parodymus. Skunde taip pat keliamos abejonės dėl teismo nešališkumo, kadangi teismas vadovavosi tik kaltinamajam palankių liudytojų parodymais, neteisingai vertino nukentėjusiosios teisę prasidėjus skyrybų procesui kviesti policijos pareigūnus kai, apeliantės vertinimu, išteisintojo E. S. elgesys, piktnaudžiavimas alkoholiu ir narkotikai tapo iš vis neprognozuojami, be to, teismas neteisingai vertino teismo specialistės parodymus teisme. Nukentėjusioji nurodo, jog dėl E. S. naudojamo smurto nuo 2014 metų, ji inicijavo skyrybų procesą, todėl teismo vertinimas, jog apeliantė apkalba E. S., galimai buvo šališkas. Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys į 2015 m. gegužės 21 d. prokurorės nutarimą, kuriame išteisintasis pripažino savo kaltę ir tai, jog buvo apsvaigęs veikos padarymo metu. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, jog ikiteisminio tyrimo metu išteisintajam buvo skirta kardomoji priemonė, kuria paskirta gyventi skyrium nuo nukentėjusiųjų, teigiama, jog būtent ši kardomoji priemonė davė akivaizdžius rezultatus – E. S. nebegalėjo prieš nukentėjusiąją ir jų vaikus naudoti fizinio smurto.Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros penktojo skyriaus prokurorė prašo, panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio dalį dėl E. S. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį: pripažinti E. S. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje ir paskirti 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę; įpareigoti E. S. dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, šį įpareigojimą įvykdyti per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, uždrausti lankytis nukentėjusiosios O. S. gyvenamojoje vietoje. Taip pat prašoma kardomąją priemonė – įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios palikti iki bausmės vykdymo pradžios, bausmę pradėjus vykdyti, kardomosios priemonės nebetaikyti; likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą, tai yra, neginčija išteisinimo pagal LR BK 140 str. 3 dalį.Skunde nurodoma, jog skundžiamas Jonavos rajono apylinkės teismo išteisinamasis nuosprendis dalyje dėl išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį – naikintinas ir šioje dalyje turi būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kadangi nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nurodoma, jog E. S. kaltę padarius nusikalstamą veiką patvirtina ir įrodo bylos duomenys – nukentėjusiosios O. S., liudytojos E. S. parodymai, specialisto išvada ir ekspertės Z. Makšimaitės paaiškinimas, daiktų apžiūros protokolai ir kita rašytinė medžiaga. Prokurorės teigimu, šiuos duomenis teismas privalėjo vertinti kaip visumą, o ne besąlygiškai remtis išteisintojo bei subjektyviais jo artimųjų – motinos ir sesers parodymais nevertindamas jų parodymų prieštaravimo ne tik nukentėjusiosios, bet ir kitiems byloje esantiems duomenims. Prokurorės nuomone, teismo teiginys, kad vykstantis skyrybų procesas patvirtina, nukentėjusiosios savanaudiškus tikslus naudojantis vykstančiu baudžiamuoju procesu – yra tik teismo prielaida. Prokurorės įsitikinimu, šioje byloje teismas vertino tik nukentėjusiosios parodymus, visiškai nevertindamas, kad skyrybų procesu galėjo manipuliuoti ir kaltinamasis, siekdamas sumenkinti nukentėjusiąją, teigdamas, neva nukentėjusioji jį apkalba dėl turto. Todėl, nors tarp nukentėjusiosios ir išteisintojo vyksta skyrybų procesas, atsižvelgiant į surinktų įrodymų visetą, ši aplinkybė nėra pagrindas abejoti nukentėjusiosios parodymais ir netikėti jų teisingumu.Skunde taip pat pažymima, jog teismas nepagrįstai vertino nukentėjusiosios parodymus kaip mažiau patikimus nei išteisintojo. Nukentėjusioji apklausta teisiamajame posėdyje 2017 m. rugsėjo 5 d. nuosekliai paaiškino apie E. S. smurtinius veiksmus, jos parodymai sutampa su rašytine bylos medžiaga: specialisto išvada Nr. G297/2017(02), 2017 m. vasario 1 d. tarnybiniu pranešimu, ikiteisminio tyrimo metu apklaustos liudytojos E. S. parodymais. Taip pat nurodoma, jog abejoti įvykio tikrumu vien dėl to, kad sužalojimas ant kairės blauzdos nebuvo užfiksuotas iš karto po įvykio atvykus policijos pareigūnams, nėra pagrindo. Kraujosruvų susidarymas priklauso nuo įvairių aplinkybių ir išryškėti jos gali ne iš karto, bet po kelių ar keliolikos valandų nuo fizinio poveikio, priklausomai nuo žmogaus organizmo savybių, todėl logiškas nukentėjusiosios paaiškinimas, kad kraujosruva kairėje blauzdoje atsirado E. S. spiriant jai į dešinę blauzdą, jo kojai nuslydus per abi kojas. Kad abu trauminiai poveikiai galėjo būti padaryti vienu spyriu, o padarytas sužalojimas daugiau būdingas spyrimui į koją, o neatsitrenkus į kažką, teisiamajame posėdyje patvirtino ir teismo medicinos ekspertė Z. Makšimaitė. Atsiliepimais į nukentėjusiosios O. S. ir prokurorės apeliacinius skundus išteisintasis E. S. prašo, apeliacinius skundus atmesti ir skundžiamą Jonavos rajono apylinkės teismo nuosprendį palikti nepakeistą.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nukentėjusioji ir prokurorė pritarė apeliaciniuose skunduose pareikštiems prašymams, prašė apeliacinius skundus tenkinti. Išteisintasis E. S. ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti. Nukentėjusiosios O. S. ir prokurorės apeliaciniai skundai atmetami Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies nuostatomis, pagrįstai E. S. iš kaltinimų pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisino. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pažymima, kad įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus nėra pagrindo daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Ta aplinkybė, kad įrodymų vertinimas neatitinka apeliantų lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės. Be to, remiantis bylos medžiaga matyti, kad Jonavos rajono apylinkės teismas išteisintojo, nukentėjusiųjų, liudytojų, ekspertės parodymus, specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus bei kitus rašytinius įrodymus įvertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Teismas motyvuotai pagrindė savo sprendimą, todėl aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų nuostatų pažeidimo fakto. Be to, kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Dėl išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį

Nukentėjusiosios O. S. apeliaciniame skunde keliamas klausimas, jog apylinkės teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį, neteisingai įvertino bylos aplinkybes, padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir E. S. nepagrįstai pagal BK 140 straipsnio 3 dalį išteisino. Nukentėjusiosios įsitikinimu, bylos nagrinėjimo teisme surinkti duomenys leidžia pagrįstai manyti, kad E. S., padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje. Teisėjų kolegija su šiais nukentėjusiosios apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nesutinka. Aukštesnysis teismas pritaria apylinkės teismo nuosprendyje padarytai išvadai, jog E. S. nepadarė veikos, turinčios BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.Nagrinėjamos bylos kontekste aktualu pabrėžti, kad pagal BK įtvirtintų normų, saugančių asmens sveikatą, sistemą neteisėtas fizinis poveikis bet kokio amžiaus žmogui laikomas nusikalstamu, jei sukelia jam bent fizinį skausmą (BK 140 straipsnis). Fizinio skausmo sukėlimas artimajam giminaičiui ar šeimos nariui baudžiamas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, o mažamečiam vaikui – pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. Taigi fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Kaip fizinis skausmas gali būti suprastos ir kitokios nukentėjusiajam sukeltos fizinės kančios, pvz., negalėjimas įkvėpti, labai aukštos ar žemos temperatūros pojūtis ir kitos panašios būklės. Kita vertus, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016).Kaltinimas E. S. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį buvo suformuotas dėl to, kad jis panaudojo fizinį smurtą prieš savo šeimos narį – mažametį sūnų G. S., t. y. tyčia sudavė jam vieną smūgį delnu per galvą pakaušio srityje ir tokiais veiksmais nukentėjusiajam G. S. sukėlė fizinį skausmą. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas nuosprendyje, spręsdamas E. S. išteisinimo klausimą dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra nustatytas vienas iš būtinų nusikaltimo sudėties požymių – objektyvioji pusė, kad byloje neginčytinai nėra įrodyta aplinkybė, kad E. S., ranka suduodamas per sūnaus pakaušį, sukėlė jam fizinį skausmą. Iš byloje esančių nukentėjusiojo G. S. parodymų duotų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu matyti, kad nagrinėjamo įvykio metu jį labiausiai paveikė jam iki tol nematytas tėvo pyktis, kuris jį labai išgąsdino. Nukentėjusysis parodė, kad 2014 m. sausio mėnesį tėtis grįžo iš baliaus, pamiegojo, vėliau atsikėlė ir išbėgo į lauką, kur išsimaudęs sniege, grįžo šlapias namo. Jis tuo metu valgė. Tėtis, visas šlapias, jį apkabino rankomis ir pakėlė. Tai jam labai nepatiko. Jis supykęs nubėgo į antrą aukštą. Mama paklausė, kas ten vyksta. Jis sušuko, kad tas lopas jį pakėlė visas šlapias. Tėtis tai išgirdo ir paklausė, kas toks lopas. Atėjo į antrą aukštą ir trenkė jam delnu per pakaušį, taip vadinamą „žuvytę“. Jis iš baimės skausmo nejuto. Tai buvo pirmas kartas, kai tėtis jam trenkė, jis išsigando. Į triukšmą atbėgo mama. Jis nubėgo į sesės kambarį ir išsikvietė senelius. Po įvykio jo ir tėčio santykiai nelabai geri. Su tėčiu nebendrauja. Nenori, nes yra piktas (t. 2 b. l. 160). Tai, kad sūnus dėl tėvo sudavimo per galvą jautė daugiau emocinį dėl išgąsčio skausmą, patvirtino ir teisminio nagrinėjimo metu apklausta nukentėjusioji O. S., kuri parodė, kad įvykio dieną ji, išgirdusi viršuje triukšmą, užbėgo ir pamatė neblaivų E. S. ir išsigandusį sūnų, kuris jai pasakė, kad tėvą pavadino lopu. Dar prie jos sūnus atsiprašė kaltinamojo, bet šis buvo toks piktas, kad negirdėjo. Vėliau sūnus jai pasakė, kad tėvas jam davė per galvą ranka. Skausmas buvo emocinis, daugiau buvo išgąstis. Sūnus išsikvietė senelius. Ji dėl įvykio niekur nesikreipė, tikėjosi, atsiprašys (t. 2 b. l. 122 – 123). Ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja E. S. apie 2014 m. žiemos įvykį parodė, kad ji tuo metu buvo savo kambaryje viršuje, abu tėvai buvo apačioje ir kažką kalbėjosi, į jų pokalbį įsikišo brolis G. ir pavadino tėvą „lopu“. Dėl šito tėvas labai supyko, užbėgo į antrą aukštą, ar jis broliui sudavė nežino, nes nematė, kadangi buvo savo kambaryje, bet tėvas pradėjo rėkti ant G., kuris ėmė labai verkti. G. išsigandęs nubėgo pas ją į kambarį ir paskambino seneliams (t. 1, b. l. 58). Nors nukentėjusiosios apeliaciniame skunde teigiama, jog skundžiamame nuosprendyje nepasisakyta dėl ikiteisminio tyrimo metu mažamečio G. S. duotų parodymų, jog jis po tėvo smūgio pajuto skausmą, tačiau aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ir rėmėsi teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais, tai yra, G. S. duotais parodymais, kuriuos, kaip jau minėta, teismo posėdžio metu patvirtino ir pati nukentėjusioji O. S.. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog byloje esantys duomenys - 2016 m. vasario 11 d. O. S. ieškinys E. S. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir turto padalijimo (t. 2 b. l. 15-19), Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Jonavos rajono policijos komisariato pateikta informacija apie tai, kad nuo 2014 m. gegužės 24 d. iki 2016 m. liepos 10 d. adresu (duomenys neskelbtini), buvo registruoti 9 įvairūs iškvietimai dėl smurto artimoje aplinkoje, dėl vagystės ir šmeižto, pradėti ir nutraukti ikiteisminiai tyrimai (2 t., b. l. 170), byloja apie įtemptus, sudėtingus ir konfliktiškus O. S. ir išteisintojo E. S. santykius. Kaip teisingai pastebėta skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusioji O. S. apie smurtą prieš sūnų pirmą kartą prakalbo tik 2017 m. vasario 22 d., kai jau vyko skyrybų procesas ir kiti ikiteisminiai procesai su išteisintuoju. Minėti nesutarimai, jų teisminiai ginčai, pačio sūnaus pyktis ir nenoras bendrauti su tėvu, leidžia spręsti apie G. S. parodymų policijos tyrėjai neobjektyvumą. Pažymėtina, jog sūnus ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiamas dalyvaujant jo mamai O. S., kurios aptartų santykių pobūdis su išteisintuoju, leidžia įžvelgti jos ir sūnaus suinteresuotumą tuo metu veikti prieš E. S.. Todėl vaiko apklausos metu policijoje užfiksuoti jo parodymai negali būti vertinami kaip lemiami, objektyvūs, sąžiningai duoti, ginčo įvykio situacijos aplinkybes atspindintys teiginiai. Aukštesniojo teismo vertinimu, vien tai, jog policijos tyrėjai G. S. davė palankius kaltinimui parodymus, dar nereiškia, jog vien tokių parodymų pakanka patraukti E. S. baudžiamojon atsakomybėn pagal 140 straipsnio 3 dalį.Teisėjų kolegija, įvertinusi E. S. pateiktą kaltinimą ir anksčiau aptartus įrodymus, daro išvadą, kad byloje nėra neabejotinų ir objektyvių duomenų, pagrindžiančių E. S. kaltę dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos. Apie nukentėjusiajam G. S. sukeltą reikšmingą fizinį poveikį - skausmo sukėlimą, objektyvių duomenų byloje nėra.

Dėl išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį

Tiek nukentėjusiosios O. S., tiek prokurorės apeliaciniuose skunduose taip pat keliamas klausimas ir dėl nepagrįsto E. S. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Skunduose teigiama, jog E. S. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką patvirtina ir įrodo bylos duomenys – nukentėjusiosios O. S., liudytojos E. S. parodymai, specialisto išvada ir ekspertės Z. Makšimaitės paaiškinimas, bei kita rašytinė medžiaga ir šiuos duomenis teismas privalėjo vertinti kaip visumą, o ne besąlygiškai remtis išteisintojo bei subjektyviais jo artimųjų parodymais.Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Kaip jau minėta BK 140 straipsnyje numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis – mušimo, kitokio smurto pavartojimo atvejais turi būti sukeltas vienas iš straipsnio dispozicijoje nurodytų padarinių: fizinis skausmas, nežymus sužalojimas ar trumpas susargdinimas. Kaltinimas E. S. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį buvo suformuotas dėl to, kad jis 2017 m. vasario 1 d. apie 16.30 val. name, adresu (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu dėl asmeninių nesutarimų su šeimos nare – sutuoktine O. S., tyčia spyrė vieną kartą jai į kojas ir tokiu būdu padarė jai poodines kraujosruvas abejose blauzdose ir odos nubrozdinimą dešinėje blauzdoje - tuo nežymiai sutrikdė nukentėjusiajai O. S. sveikatą. Šioje baudžiamojoje byloje išteisintojo E. S. kaltę pagal BK 140 straipsnio 2 dalį prokurorė iš esmė grindė nukentėjusiosios O. S., liudytojos E. S., parodymais, specialisto išvada bei ekspertės Z. Makšimaitės paaiškinimais. Tačiau susipažinus su visais byloje esančiais įrodymais matyti, jog nukentėjusiosios sužalojimo fakto tiesiogiai niekas nematė. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusioji O. S. parodė, jog įvykio dieną kai grįžo namo, rado E. S. besirausiantį jų dokumentuose. Ji paėmė iš jo dėžę ir nuėjo į virtuvę. E. S. priėjo prie jos ir dešinės rankos alkūne ją prispaudė ir stipriai surėkė į ausį, nuo ko ji apkurto. Ji ėmė jį stumti nuo savęs, tada jis spyrė jai į dešinę blauzdą. Kitą dieną mėlynės buvo ant abiejų kojų (t.1 b. l. 32-33, t. 2 b. l. 4-5). Liudytoja E. S. apklausta ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad kai po konflikto su mama tėvas išvažiavo iš namų, ji nusileido į apačią, rado mamą katilinėje, ji jai pasakė, kad tėvas jai spyrė, parodė ant dešinės blauzdos nubrozdinimą su paraudimu. Taigi, šioje byloje viso baudžiamojo proceso metu išteisintajam pareikšti kaltinimai buvo grindžiami iš esmės tik nukentėjusiosios O. S. parodymais ir iš jų išvestais kitais netiesioginiais įrodymais. Tuo tarpu išteisintasis E. S. viso proceso metu savo kaltę nuosekliai neigė. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme E. S. teigė, jog įvykio dieną buvo nuvykęs į namus paieškoti jam reikalingų pažymėjimų. Buvo paėmęs dėžutę su dokumentais, tada į kambarį įlėkė O. S., atėmė iš jo dėžę, sakydama, kad čia jo nieko nėra, ir nuėjo į virtuvę. Jis ėjo iš paskos. Kadangi prieš tai O. S. gal 20 kartų rusiškai pakartojo frazę „kad tu padvėstum“, jis, stovėdamas per pusę metro nuo jos, pasilenkė prie jos ausies ir tyliai, kad vaikai neišgirstų, pasakė, kad „kai padvėsiu, iš ten tau kasdien tuos žodžius priminsiu“. Pastebėjęs, kad O. S. pakėlė koją ir ketina jam spirti, atsitraukė ir gindamasis instinktyviai pakėlė koją. Jis avėjo sportiniais batais. O. S. su savo blauzda pataikė jam į bato kraštą. Tada ji pasakė, kad dabar jai bus mėlynė ir ji kviečia policiją (t. 2 b. l. 161-162). Esant akivaizdžiam kaltinančiosios ir kaltinamosios pusių pozicijų prieštaravimui esminę reikšmę įgauna byloje esančių objektyvių duomenų vertinimas. Tačiau byloje esantys objektyviai užfiksuoti duomenys (pavyzdžiui, įvykio vietos apžiūros protokolas, specialisto išvada ir kt.) vienareikšmiškai nepatvirtino to, jog nukentėjusiąją O. S. jos nurodytu būdu sužalojo būtent išteisintasis E. S.. Byloje esančioje specialisto išvada Nr. G297/2017(02) O. S. konstatuota poodinės kraujosruvos abejose blauzdose, odos nubrozdinimas dešinėje blauzdoje. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu paveikus nurodytas sritis. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, galėjo būti padaryti dviejų ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje (t.1, b. l. 50). Teismo posėdžio metu apklausta ekspertė Zofija Makšimaitė patvirtino specialisto išvadą, kad nukentėjusiajai sužalojimas padarytas kietu buku daiktu dviejų ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje užduotyje nurodytu laiku ir, kad sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Tačiau ekspertė Z. Makšimaitė vienareikšmiškai nepatvirtino nei nukentėjusiosios, nei išteisintojo nurodytų nukentėjusiosios O. S. patirtų sužalojimų atsiradimo galimų mechanizmų ir nurodė, kad nukentėjusiajai konstatuotas sužalojimas ant dešinės blauzdos galėjo gautis ir spiriant į bato padą, t.y. į kietą buką daiktą, o sužalojimas ant kairės blauzdos galėjo būti padarytas ir ne vienu metu, o per laiko tarpą, tik ne anksčiau, nei sužalojimas ant dešinės kojos (t. 2 b. l. 74).Aukštesniojo teismo vertinimu, priešingai nei teigiama tiek nukentėjusiosios, tiek prokurorės apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jo byloje esantys kiti duomenys: ieškinio dėl santuokos nutraukimo kopija, iš kurios nustatyta, kad O. S. dėl ištuokos į teismą kreipėsi 2016 m. vasario 11 d., žemės sklypą su pastatais, kur šeima gyveno, prašydama priteisti tik jos nuosavybėn; Kauno VPK Jonavos rajono PK informacija, kad per trumpą laiko tarpą, t. y. nuo 2016 m. balandžio 19 d. iki 2016 m. liepos 10 d. adresu (duomenys neskelbtini), buvo registruoti 6 iškvietimai dėl smurto artimoje aplinkoje, vagystės ir šmeižto, visais atvejais informacija nepasitvirtino arba atsisakyta pradėti ikiteisminius tyrimus; bendrojo pagalbos centro įrašai, kur O. S. pirmiausia ieško įgaliotinio ir atsisako bet kokios pagalbos, o maždaug po valandos vėl paskambinusi, jau sutinka, kad pareigūnai atvyktų į vietą; įvykio vietos apžiūros protokolas iš kurio matyti, jog apžiūrėjus įvykio vietą (duomenys neskelbtini), grumtynių pėdsakų nerasta, daiktai tvarkingi, liudytojų V. J. S. ir N. R. parodymai, jog nukentėjusioji apkalba E. S., siekdama tokiu būdu skyrybų metu palikti E. S. be kartu užgyvento turto, negali patvirtinti išteisintojo E. S. kaltės dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo, o iš dalies patvirtina E. S. teiginį, kad nukentėjusioji, jį kaltindama, siekia savanaudiškų tikslų. Byloje surinktais ir ištirtais įrodymais neginčytinai nepaneigtas E. S. aiškinimas, kad konstatuoti sužalojimai nukentėjusiajai atsirado jai pačiai spiriant jam ir atsitrenkiant į jo bato padą. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog apkaltinamasis teismo nuosprendis yra teisingas, kai juo objektyviai įrodyta asmens, padariusio nusikalstamą veiką, kaltė, kuri yra bendrų nusikalstamos veikos požymių visuma. Kaltinamojo teisinis statusas procese yra apibrėžtas nekaltumo prezumpcijos principu. Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nekaltumo prezumpcija, ginama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, reiškia, kad baudžiamojoje byloje kaltinamojo kaltė turi būti įrodyta nesant jokių abejonių. Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Šis principas įpareigoja, išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį (Kasacinės nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-315/2012, 2K-510/2012, 2K-532/2012, 2K-269/2013). Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nešališkai ištyrė E. S. tiek kaltinančius, tiek teisinančius įrodymus ir pagrįstai visas kilusias abejones vertino kaltinamojo naudai bei jį išteisino, nustačius, jog E. S. nepadarė veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Jonavos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 14 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti prokurorės ir nukentėjusiosios apeliacinių skundų argumentais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorės ir nukentėjusiosios O. S. apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Viktoras PreikšasDanguolė ŠiugždinytėValdas Vitunskas