Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dariaus Kantaravičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Linos Lesinskienės ir Aurelijaus Rauckio,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Š. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2022 m. gegužės 13 d. nuosprendžio, kuriuo V. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje, ir jam paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta 1/3 ir paskirta 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos įtaigoje.

Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2022 m. sausio 19 d. 20.00 val. iki 2022 m. sausio 21 d. 14.29 val. (dvi paros).

Iš O. G. ir V. Š. solidariai priteista 1 500 Eur (vienas tūkstantis penki šimtai) eurų neturtinės žalos atlyginimui nukentėjusiajam A. A..

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir O. G., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. V. Š. nuteistas už tai, kad 2022 m. sausio 19 d. apie 19.50 val., veikdamas kartu su O. G., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje - prie parduotuvės „A.“, esančios (duomenys neskelbtini), kitų asmenų akivaizdoje, įžūliu elgesiu pademonstravo nepagarbą aplinkiniams / aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, tai yra, O. G. tyčia sudavė ne mažiau kaip tris kartus kumščiu A. A. į galvą, V. Š. tyčia sudavė ne mažiau kaip keturis kartus kumščiu A. A. į galvą, o nuo smūgių nukentėjusiajam pargriuvus, O. G. ir V. Š. tyčia spyrė ne mažiau kaip po penkis (5+5) kartus ir kumščiais sudavė ne mažiau kaip po penkis (5+5) kartus A. A. į įvairias kūno vietas, taip sukėlė A. A. fizinį skausmą ir padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą, o O. G. dar tyčia sudavė du (2) kartus kumščiu J. A. į galvą, taip sukėlė jai fizinį skausmą, bei tokiais veiksmais abu sutrikdė visuomenės rimtį.

2. Kauno apylinkės teismas nuosprendyje konstatavo, kad byloje ištirti įrodymai patvirtina, jog V. Š. padarė BK 284 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgė į V. Š. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, į atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir recidyvistu, kad teistas penkis kartus, be to, teistas / baustas užsienyje, baustas administracine tvarka, baudų nemoka, nedirba, Psichikos sveikatos priežiūros grupėje registruotas dėl lengvo protinio atsilikimo. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis šiek tiek mažesnis nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. Š. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliaciniame skunde nėra ginčijama nuteistojo V. Š. kaltė ir padaryto nusikaltimo kvalifikavimas, o nesutinkama tik su nuteistajam paskirta bausme. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

6. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1-5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Tokius reikalavimus turi atitikti kiekviena konkrečiam nuteistajam skiriama bausmė.

7. Vienas pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų BK 41 straipsnyje, yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Bausmė skiriama vadovaujantis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įtvirtintais BK 54 straipsnyje. Remiantis šio straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalys). Pagal teismų praktiką, įvertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą bei parinkdamas bausmės dydį, teismas turi kreipti ypatingą dėmesį į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikaltimo padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-661/2012). Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam V. Š. bausmę, vadovavosi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir kitomis baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis. Pirmosios instancijos teismo nuteistajam paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį ir nepažeidžia teisingumo principo.

8. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes. Teismas įvertino tai, kad V. Š. padarė vieną nesunkų tyčinį baigtą nusikaltimą. Teismas atsižvelgė į nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, bei jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, bei nusikaltimą padarė būdamas recidyvistu. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad anksčiau V. Š. buvo ne kartą teistas, taip pat ir užsienio valstybėse, baustas administracine tvarka, paskirtų baudų nemoka. Nusikaltimas, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, be kita ko susijęs ir su fizinio smurto naudojimu. Už nusikaltimus, susijusius su fizinio smurto naudojimu, jis yra teistas ir anksčiau. Be to, po skundžiamo nuosprendžio paskelbimo, V. Š. atžvilgiu buvo priimti dar du apkaltinamieji nuosprendžiai ir vienas teismo baudžiamasis įsakymas, kuriais jis nuteistas už tyčinių nusikalstamų veikų padarymą. Tai rodo, kad nusikalstamas veikas ir administracinius nusižengimus V. Š. vykdo sistemingai. Kaip ir minėta, už administracinius nusižengimus paskirtų baudų jis nemoka, niekur nedirba. Anksčiau jo atžvilgiu buvo skiriamos su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės, taikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, skirtos trumpalaikio laisvės atėmimo – arešto bausmės, taip pat ir terminuotas laisvės atėmimas, tačiau tai teigiamos įtakos nuteistojo elgesiui neturėjo, nuteistasis nėra linkęs keisti gyvenimo būdo, ilgalaikių išvadų nedaro. Apygardos teismo vertinimu, tokiam asmeniui ir valstybės taikomas poveikis turi būti adekvatus bei proporcingas veikos pavojingumui, kad jį paveiktų ir sulaikytų nuo nusikalstamų sumanymų realizavimo, o ne sudarytų nebaudžiamumo iliuziją. Nors BK 284 straipsnio sankcijoje yra numatyta ir švelnesnių už laisvės atėmimą bausmių, tačiau nagrinėjamu atveju nei vienos jų skirti nėra pagrindo. Atsižvelgus į anksčiau paminėtas aplinkybes, V. Š. paskyrus su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę nebūtų pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti tikslai. Teismas, atsižvelgęs į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, paskyrė jam artimą sankcijos vidurkiui laisvės atėmimo bausmę, tačiau, įvertinęs tai, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir byloje buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, jam paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu. Todėl laikyti nuteistajam V. Š. paskirtą bausmę aiškiai per griežta nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra jokio pagrindo.

9. Nuteistojo gynėjo prašymas atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą taip pat negali būti tenkinamas. Pagal BK 75 straipsnio 2 dalies nuostatas bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, tačiau tik tada, kai yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

10. Įstatymas nedraudžia bausmės vykdymo atidėjimo taikyti teistam asmeniui, atitinkančiam BK 75 straipsnyje nustatytas sąlygas, tačiau teismų praktikoje įtvirtinta, kad sprendžiant dėl bausmės vykdymo atidėjimo humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, sudaryti prielaidų asmens nebaudžiamumui, formuoti nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-108-895/2016, 2K-171-697/2019).

11. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nėra pakankamo pagrindo manyti, jog bausmės tikslai V. Š. bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, o tokiu atveju bausmės vykdymo atidėjimas negalimas. Byloje esantys duomenys patvirtina aiškų nuteistojo polinkį į teisės pažeidimų darymą. Jis sistemingai daro nusikalstamas veikas, anksčiau taikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas ir skirtos bausmės teigiamos įtakos jo elgesiui neturėjo, jis ir toliau sąmoningai pažeidinėja įstatymus. Šiuo metu atlieka kitu nuosprendžiu, priimtu po skundžiamo nuosprendžio priėmimo, paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Todėl apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl bausmės vykdymo atidėjimo V. Š. negalimumo.

12. Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad Kauno apylinkės teismo 2022 m. gegužės 13 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, jį keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. Š. gynėjo advokato Daliaus Vaičiulio apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.