- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-30
- Bylos Nr.
- 2A-1253-640/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-11017-2013-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė (pran.), Jadvyga Mardosevič, Liuda Uckienė
- Ieškovas
- UAB „Lavatas“
- Atsakovas
- UAB „Projektų centras“
- Trečiasis asmuo
- BUAB „Anlara“
- Kategorijos
- 3.3.1.20pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto UAB „Projektų centras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 24 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Lavatas“ ieškinį atsakovui UAB „Projektų centras“, trečiajam asmeniui BUAB „Anlara“, dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 39327,67 Lt skolą, 3538,80 Lt delspinigių, 7,51 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2013-03-29 perėmė reikalavimo teisę iš bankrutuojančio trečiojo asmens UAB „Anlara“; pastaroji reikalavimo teisę į skolą įsigijo 2011-01-24 reikalavimo teisės perleidimo sutartimi iš UAB „Algvalda“. Pažymėjo, kad pagal 2010-05-28 Subrangos sutartį atsakovas buvo skolingas pirminiam kreditoriui, šiuo metu likviduotai įmonei. Viso perleisto reikalavimo dydis yra 39327,67 Lt. Atsakovui buvo siųsta pretenzija dėl prievolės įvykdymo, tačiau atsakovas įsiskolinimo iki šiol nėra padengęs.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškinyje nurodyta skola nesutinka. Nurodė, kad pirminis kreditorius UAB „Algvalda“ be rašytinio atsakovo sutikimo neturėjo teisės perleisti skolos išieškojimo kitam kreditoriui. Be to, atkreipė dėmesį į tai, kad pats pirminis kreditorius netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, todėl jo atliktų darbų kaina buvo atitinkamai sumažinta. Be to, atsakovas pripažintas įmonės UAB „Algvalda“ kreditoriumi bankroto byloje su reikalavimu 31660,32 Lt sumai. Kadangi perleista reikalavimo teisė kilusi iš rangos sutarties, t.y. dvišalės prievolės, o pirminis kreditorius savo pareigas vykdė netinkamai, atsakovas nėra davęs sutikimo dėl reikalavimo teisės perleidimo, todėl prašė laikyti 2011-01-24 (ir tuo pačiu išvestinę 2013-03-29) reikalavimo perleidimo sutartis negaliojančiomis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. liepos 24 d. sprendimu ieškovo UAB „Lavatas“ ieškinį tenkino visiškai ir priteisė jam iš atsakovo UAB „Projektų centras“ 39327,67 Lt (trisdešimt devynis tūkstančius tris šimtus dvidešimt septynis litus 67 ct) skolos, 3538,80 Lt (tris tūkstančius penkis šimtus trisdešimt aštuonis litus 80 ct) delspinigių bei 7,51 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 42866,47 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-04-04) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas savo sprendimą motyvavo tuo, jog atsakovas netinkamai aiškina šalių sudarytą sutartį. Konkrečiai, FIDIC bendrosiose sąlygose yra numatytos Užsakovo ir Rangovo teisės ir pareigos sudarant reikalavimo perleidimo susitarimus. Teismas nurodė, jog yra akivaizdu, kad pagal sisteminio sutarties aiškinimo principą (CK 6.193 straipsnio 2 dalis) nagrinėjamoje civilinėje byloje ginčas yra kilęs tarp Rangovo ir Subrangovo, todėl norma, kuri taikytina Užsakovui, pagal analogiją negali būti taikoma Subrangovui. CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievoles. Sprendime konstatuota, jog iš šalių pasirašytos rangos sutarties sąlygų matyti, kad šalys (Rangovas ir Subrangovas) nebuvo susitarusios, jog jos neturi teisės perleisti kitiems asmenims teisių, kylančių iš šios sutarties be kitos šalies išankstinio rašytinio sutikimo. Vadovaujantis LR CK nuostatomis kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip prievolinė subjektinė teisė, yra savarankiškas civilinių teisinių santykių objektas (LR CK 1.112 straipsnio 1 dalis), todėl gali būti perleista kitam asmeniui bendraisiais pagrindais (LR CK 1.112 straipsnio 2 dalis). Sprendime konstatuota, kad nagrinėjamu bylos atveju atsakovo nurodomos aplinkybės, kuriomis grindžiamas reikalavimo teisių perleidimo sutarties prieštaravimas FIDIC bendrosioms sąlygoms, savaime nesudaro pagrindo teismui įsikišti į privatų verslo subjektų ginčą ex officio, o atitinkamas atskiras reikalavimas šioje byloje nebuvo pareikštas (nors atsakovas byloje buvo atstovaujamas profesionalaus advokato). Pirmosios instancijos teismas pasisakė, jog atsakovas, ginčydamas savo prievolę mokėti pinigines sumas pirminiam kreditoriui (Subrangovui) nurodė, kad dėl subrangovo kaltės buvo vienašališkai nutraukta subrangos sutartis ir paskaičiuoti minimalūs atsakovo nuostoliai (bankroto byloje pripažintini kreditoriniu reikalavimu). Tačiau nei atsiliepime, nei teismo posėdžio metu nepaneigė ieškinyje nurodytos aplinkybės apie ne visišką atsiskaitymą su subrangovu (o pagal reikalavimo perleidimo sutartis – su naujausiais kreditoriais). Teismas įvertinęs rašytinę bylos medžiagą bei žodinius šalių atstovų pasisakymus padarė išvadą, kad labiau tikėtina, jog atsakovas netinkamai vykdė savo pareigą atsiskaityti su subrangovu. Todėl ieškinį dėl skolos priteisimo tenkino visiškai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas UAB „Projektų centras“ apeliaciniu skundu (b.l. 78-82, 2 tomas) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-07-24 sprendimą ir ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas nurodo, jog teismas netinkamai aiškino sutarties turinį. Nurodo, jog subrangos sutartį sudaro ir kiti dokumentai, kurie privalomi sutarties šalims. Subrangos sutarties 3 p. numatyta, kas yra FIDIC sąlygos. Kas yra FIDIC ir kaip jose numatytos taisyklės taikytinos sprendžiant bylą, teismas nepasisakė. Sprendime pasisakoma dėl CK 6.193 str. taikymo, tačiau šią normą visiškai neteisingai teismas taikė, nes neteisingai įvertino tiesioginius šalių ketinimus, apsiribodamas tik sutarties tekstu. FIDIC 1.7 p. numatė, jog BUAB „Algvalda“ neturėjo teisės vienašališkai perleisti reikalavimo teisės tretiesiems asmenims, todėl pirminė 2011-01-24 reikalavimo teisės perleidimo sutartis tarp BUAB „Algvalda“ ir BUAB „Anlara“ yra niekinė, nesukelianti pasekmių atsakovui. Vėlesnė tos pačios reikalavimo teisės perleidimo sutartis tarp BUAB „Anlara“ ir UAB „Lavatas“ taip pat negali turėti ir neturi jokių pasekmių atsakovui. Todėl teismas be pagrindo netaikė ex officio taisyklės ir nepripažino 2011-01-24 reikalavimo perleidimo sutarties niekine. Tokiu būdu ieškinys patenkintas be pagrindo. Nurodo, jog teismas netinkamai nustatė priteistą skolos dydį. BUAB „Algvalda“ atsakovui yra skolinga 31660,32 Lt, ką įrodo 2011-11-10 Kauno apygardos teismo nutartimi patvirtintas atsakovo reikalavimas BUAB „Algvalda“. Atsakovas šiomis aplinkybėmis grindė savo atsikirtimus į ieškinį, tačiau teismas dėl jų nepasisakė. Perleisti galima tik galiojančią reikalavimo teisę, todėl net ir esant teisėtam reikalavimo perleidimui, reikalavimo teisė sudarė tik 7667,35 Lt (39327,67-31660,32) ir nuo šios sumos turėjo būti apskaičiuoti delspinigiai - 690 Lt. Nurodo, jog teismas nepasisakė ir nenagrinėjo, kuo remiantis ieškovas nurodo, jog neapmokėta suma pagal jo pateiktas sąskaitas sudaro būtent ieškinio dalyką, nes ieškovo pateiktos sąskaitos yra 200724,25 Lt sumai, o ieškinio dalykas – 39327,67 Lt. Apeliantas nurodo, jog priimant sprendimą buvo padarytas ir procesinės teisės pažeidimas, nes ieškovas UAB „Lavatas“ perėmęs BUAB „Anlara“ reikalavimo teises byloje nesumokėjo žyminio mokesčio už ieškinį, todėl teismas privalėjo ieškovo UAB „Lavatas“ pareiškimą palikti nenagrinėtu. Prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Lavatas“ ir tretysis asmuo BUAB „Anlara“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju teismas reikalavimo teisės perleidimo sutartį pripažinti niekine turėjo teisę tik esant pareikštam reikalavimui, nes taikyti CK 1.78 str. 5 d. byloje nebuvo pagrindo. Nurodo, jog negalima sutikti su apelianto pozicija, jog BUAB „Algvalda“ neturėjo teisės vienašališkai perleisti reikalavimo teisės tretiesiems asmenims. Apeliantas nenurodė, kaip cesijos sandoris pažeidė jo teises, nes iš bylos matyti, jog reikalavimo teisių/skolos perleidimas buvo įprasta praktika tarp BUAB „Algvalda“ ir UAB „Projektų centras“. Nurodo, jog teismas tinkamai aiškino subrangos sutartį ir teisingai kvalifikavo santykius tarp ginčo šalių. Be to, aiškinant sutartį svarbu, jog jos sąlygas pasiūlė būtent pats atsakovas, todėl sąlygos aiškinamos atsakovo nenaudai ir BUAB „Algvalda“ naudai. Nurodo, jog 2013-03-29 reikalavimo perleidimo sandoris buvo sudarytas jau BUAB „Anlara“ iškėlus bankroto bylą, todėl taikomos specialios ĮBĮ nuostatos, o ne CK 6.101 str. normos. Nurodo, jog apeliantas argumentus dėl netinkamai paskaičiuotos skolos dydžio nepateikė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir reikalavimo teisės dydžio neginčijo. Todėl šie argumentai negali būti keliami apeliaciniame skunde. Ieškovas pateikė savo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus. Nurodo, jog tai, kad BUAB „Algvalda“ bankroto byloje buvo patvirtintas atsakovo kreditorinis reikalavimas, negali būti pagrindu mažinti priteistinos skolos dydį, nes po bankroto bylos iškėlimo jokie įskaitymai negalimi. Nurodo, jog žyminio mokesčio sumokėjimo klausimas neturi reikšmės priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui bei nėra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Prašo bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.).
CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Apeliantas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau jokių savo prašymo argumentų neišdėsto.
Teisėjų kolegijos nuomone, šis prašymas netenkinamas, kadangi bylai išnagrinėti reikšmingos aplinkybės pagrįstos pateiktais įrodymais, byloje dalyvaujantys asmenys savo procesiniuose dokumentuose išdėstė savo motyvuotus ir išsamius argumentus. Šalys turėjo galimybę pasisakyti bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, kad dalyvaujančio byloje asmens motyvuotas prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismui nėra privalomas (CPK 322 str.).
Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog reikalavimo perleidimo sutarčiai netaikytinos FIDIC sąlygos. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog FIDIC sąlygose yra numatytos užsakovo ir rangovo pareigos, o byloje ginčas kilęs tarp rangovo ir subrangovo, todėl norma taikytina užsakovui, negali būti taikoma subrangovui. Kolegija nurodo, jog vien remtis pažodiniu sutarties teksto aiškinimo negalima siekiant išsiaiškinti sutarčių sąlygas (CK 6.193 str.). Vien tai, jog FIDIC sąlygose yra įvardijamos užsakovo ir rangovo teisės ir pareigos, nereiškia, jog jos negali būti taikomos šalių sudaryčiai sutarčiai, priešingai, iš sutarties turinio matyti, jog šalys susitarė FIDIC sąlygas laikyti sudėtine sutarties dalimi. Todėl aiškinant šalių sudarytą subrangos sutartį turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai. Turi būti įvertinta ir tarp šalių nusistovėjusi tarpusavio bendradarbiavimo praktika. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė ir nevertino. CK 6.101 str. nustato, jog be skolininko sutikimo kreditorius turi teisę perleisti reikalavimą į skolininką, jei tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Pirmosios instancijos teismas vertindamas reikalavimo teisės į atsakovą perleidimą nevertino ir nepasisakė dėl šių aplinkybių.
Kolegija nurodo, jog nepagrįsta teismo išvada, jog atsakovas netinkamai vykdė savo pareigą atsiskaityti su subrangovu. Visų pirma, teismas tokią išvadą daro remdamasis tik prielaidomis ir nurodo, jog ši aplinkybė yra labiau tikėtina. Antra, pirmosios instancijos teismas tokios savo išvados visiškai nemotyvavo ir nepagrindė byloje esančių įrodymų analize.
Atsakovas pateiktu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nurodydamas, kad teismas nepasisakė ir nenagrinėjo, kuo remiantis ieškovas nurodo, jog neapmokėta suma pagal jo pateiktas sąskaitas sudaro būtent ieškinio dalyką, nes ieškovo pateiktos sąskaitos yra 200724,25 Lt sumai, o ieškinio dalykas – 39327,67 Lt.
Kolegija sutinka su šiais apelianto argumentais. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas neginčijo skolos dydžio yra nepagrįsta. Priešingai, iš atsakovo atsiliepimo į ieškinį (b.l. 46-49, 1 tomas) matyti, jog atsakovas ginčijo skolos dydį, nurodydamas argumentus dėl jos dydžio nepagrįstumo. Atsakovas savo atsikirtimuose kėlė argumentus dėl nepagrįstai aktuotų darbų bei netinkamo prievolės vykdymo. Tačiau šių argumentų visiškai netyrė ir dėl jų nepasisakė pirmosios instancijos teismas. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti ir nustatyti, ar į ieškovo prašomą priteisti sumą neįeina ir tie darbai, kurie vėliau buvo pripažinti nepagrįstai aktuotais ir kurių nepagrįstumą pripažino pats pradinis kreditorius, t.y. UAB „Algvalda“. CK 6.107 str. nustato, jog skolininkas turi teisę reikšti visus atsikritimus naujajam kreditoriui, kuriuos turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui tuo metu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą. Atsakovas tokius atsikirtimus, kuriuos nurodė atsiliepime, reiškė tiek pradiniam, tiek naujajam kreditoriui, tačiau teismas, nepagrįstai nurodęs, jog atsakovas skolos dydžio neginčijo, netyrė šių aplinkybių ir dėl jų nepasisakė.
Apeliacinės instancijos teismas negali minėtų pažeidimų ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, nes pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir iš esmės neišsprendė ieškovo reikalavimo pagrįstumo, o byloje nėra duomenų apie prašomos priteisti skolos santykį su atsakovo reikalavimo suma pradinio kreditoriaus atžvilgiu. Be to, pirmosios instancijos teismas nesiaiškino tikrųjų šalies ketinimų sudarant sutartį ir jos sąlygų turinio; nevertino reikalavimo sutarties teisėtumo sąlygų; nepasisakė dėl visų byloje reikšmingų aplinkybių bei savo išvadų nemotyvavo byloje esančiais įrodymais. Todėl konstatuotina, jog neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).
Kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neištyrė ir nevertino aukščiau paminėtų klausimų, o išspręsti apeliacinės instancijos teisme nagrinėjamu atveju nėra galimybės, kadangi byla šiuo aspektu būtų nagrinėjama iš naujo. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tokia situacija prieštarautų apeliacinės instancijos paskirčiai, tiek ir dalyvaujančių byloje asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas. Tokiu būdu liko neatskleista bylos esmė (CPK 327 str. 1 d. 1 p.) ir bylos išnagrinėti apeliacine tvarka nėra galimybių. Panaikinus sprendimą ir bylą grąžinus nagrinėti iš naujo, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų, nepasisakoma.
Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka šalys patyrė bylinėjimosi išlaidų, todėl nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teisme, pirmosios instancijos teismas turi išspręsti ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą (CPK 93 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 24 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.