- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-02-28
- Bylos Nr.
- e2-478-450/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01753-2018-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Radzevičienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „MEIDA“
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „MEIDA“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 21 d. nutarties, kuria atsakovei iškelta bankroto byla,
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - VMI) kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašo iškelti atsakovei bankroto bylą. Nurodė, kad atsakovės mokestinė nepriemoka 2018 m. rugsėjo 18 d. sudarė 16 013,35 Eur. Įmonė turi 2 automobilius, kito registruotino turto neturi. Bendra automobilių vertė – 3800 Eur, tačiau, juos pardavus, gautų pinigų nepakaktų mokestinei nepriemokai grąžinti. Nors iš 2016 metų balanso matyti, kad atsakovė buvo moki, tačiau Juridinių asmenų registrui nebuvo pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai už 2017 metus, todėl aktualių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie faktinį bendrovės mokumą, nėra. Antstolis 2018 m. rugsėjo 7 d. priėmė patvarkymą „Dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo dokumento grąžinimo“ ir išieškojimo negalimumo aktą, kuriame nurodė, kad skolininkė nerandama, jai siųsti dokumentai įmonės registracijos bei įmonės vadovo adresu neįteikiami, veikiančių kontaktinių numerių nerasta, skolininkės vardu registruoti tik įkeisti automobiliai, tačiau jų vieta nežinoma, nekilnojamojo ir kito turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, taip pat įmonei priklausančių piniginių lėšų nerasta.
2. Atsakovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „MEIDA“ prašė atsisakyti iškelti bankroto bylą ir nurodė, kad ieškovė netinkamai vertina atsakovės mokumą, nes jos pradelsti įsipareigojimai sudaro 29 139,80 Eur, o į balansą įrašyto turto vertė yra 333 582 Eur, t. y. pradelsti įmonės įsipareigojimai neviršija pusės į jos balansą įrašyto turto vertės. Be to, pateiktos pelno (nuostolių) ataskaitos patvirtina gaunamą grynąjį pelną: 2017 metais – 6 714 Eur, 2018 metais – 8 470 Eur. Atsakovė yra pasirengusi sumokėti visą skolą, ją išdėstant pagal grafiką. Nors ieškovė netinkino prašymo dėl nepriemokos sumokėjimo išdėstymo, atsakovė savanoriškai atliko mokėjimą. Pakeistos paskolų sutartys su debitoriais – jie privalės mokėti palūkanas už suteiktą paskolą kiekvieną ketvirtį, o ne su galutiniu paskolos grąžinimo terminu.
Atsiliepimas
3. Trečiasis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius (toliau - VSDFV) nurodė, kad sutinka su bankroto bylos UAB „MEIDA“ iškėlimu. UAB „MEIDA“ nuo 2016 m. sausio mėn. nevykdo savo prievolių mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas, todėl skolinga VSDF biudžetui 72,12 Eur. Įmonėje nuo 2013 m. dirba 1 apdraustasis. Atsakovei taikytos priverstinio poveikio priemonės nebuvo pakankamai veiksmingos, įsiskolinimas VSDF biudžetui nesumokėtas. Įmonė nesugeba grąžinti skolų, veiklos nevykdo, neturi galimybių gauti pajamų ir atsiskaityti su kreditoriais, jos įsipareigojimai viršija bendrovės turimą turtą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. sausio 21 d. nutartimi atsakovei UAB „MEIDA“ iškėlė bankroto bylą ir įmonės administratore paskyrė uždarąją akcinę bendrovę „Z68“.
5. Teismas nustatė, kad atsakovė skolinga ieškovei 16 013,35 Eur mokestinės nepriemokos, VSDFV biudžetui – 72,12 Eur. Pagal atsakovės 2017 m. balansą, įmonės balanse įrašyto turto vertė 327 682 Eur, iš kurio ilgalaikis turtas sudaro 286 568 Eur. Atsakovės 2018 m. rugsėjo 30 d. balanso duomenis, 2018 m. sausio – rugsėjo laikotarpiu įmonės turto vertė yra 333 582 Eur; ilgalaikis turtas – 328 676 Eur. Pagal 2018 m. rugsėjo 30 d. pelno (nuostolių) ataskaitą atsakovės grynasis pelnas 2018 m. sausio – rugsėjo mėn. laikotarpiu sudarė 8470 Eur; praėjusiu ataskaitiniu laikotarpiu – 6714 Eur. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, atsakovė neturi nuosavybės teise jai priklausančio turto. Pagal VĮ Regitra duomenis, atsakovei nuosavybės teise priklauso transporto priemonės „Toyota Corolla“ ir „Volvo V40“. Iš atsakovės 2017 m. balanso teismas nustatė, kad atsakovės jog per vienerius metus mokėtinos sumos sudaro 34 343 Eur; pagal 2018 m. rugsėjo 30 d. balansą – 31 773 Eur. Pagal atsakovės 2018 m. rugsėjo 30 d. kreditorių sąrašą per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudaro 29 139,80 Eur.
6. Teismas taip pat nustatė, kad pagal 2018 m. rugsėjo 30 d. debitorių sąrašą gautinos sumos sudaro 333 581,90 Eur. Atsakovė nurodė, kad UAB „WELLMAN-INVESCO“ skolinga 1 391,91 Eur, UAB „Auksinis kamštis“ – 1 590,17 Eur, UAB „Simega“ – 1 737,72 Eur, atskaitingas asmuo A. R. – 90,86 Eur, A. R. – 159 367,04 Eur, E. K. – 169 308,15 Eur, kitos gautinos sumos – 96,05 Eur. Teismas, palyginęs 2018 m. rugsėjo 30 d. balanso duomenis su atsakovės 2018 m. rugsėjo 30 d. debitorių sąrašu, nustatė, kad atsakovės balanse ilgalaikio turto nurodytą sumą atitinka 2 atsakovės debitorių (A. R. ir E. K.) įsipareigojimai atsakovei (328 675 Eur), o trumpalaikio turto – likusių atsakovės debitorių įsipareigojimai atsakovei (4 906 Eur).
7. Pasak teismo, atsakovė nepateikė duomenų apie UAB „Simega“, atskaitingo asmens A. R., kitų gautinų sumų mokėjimo terminus. Atsakovė nepateikė duomenų, kad egzistuoja reali galimybė atgauti šias skolas. Be to, atsakovės debitorė UAB „WELLMAN-INVESCO“ yra išregistruota iš Juridinių asmenų registro, UAB „Auksinis kamštis“ – bankrutavusi įmonė.
8. Teismas nustatė, kad atsakovė ir E. K. sudarė paskolos sutartis, pagal kurias atsakovė paskolino E. K. 275 000 Lt iki 2030 m. gruodžio 31 d. pagal 2005 m. rugpjūčio 20 d. sutartį, 140 000 Lt iki 2031 m. rugpjūčio 30 d. pagal 2006 m. liepos 30 d. sutartį, 25 000 Lt iki 2034 m. sausio 30 d. pagal 2008 m. gruodžio 31 d. sutartį, 113 000 Lt iki 2035 m. rugsėjo 30 d. pagal 2010 m. liepos 1 d. sutartį, 230 000 Lt iki 2036 m. gruodžio 30 d. pagal 2011 m. sausio 30 d. sutartį. E. K. ir E. K. 2012 m. spalio 15 d. pasirašė skolos perkėlimo sutartį, pagal kurią E. K. 562 600 Lt skola perkelta naujai skolininkei. Pagal atsakovės 2018 m. rugsėjo 30 d. debitorių sąrašą, atsakovės debitorė E. K. skolinga atsakovei 169 308,15 Eur. E. K. 2015 m. rugpjūčio 31 d. mirė, jos teisių perėmėjas – E. K..
9. Atsakovės vadovas A. R. skolingas atsakovei 159 367,04 Eur pagal 2011 m. sausio 30 d. paskolos sutartį. Atsakovė su šiais debitoriais pasirašė paskolų sutarčių pakeitimus, pagal kuriuos debitoriai privalės mokėti palūkanas už suteiktą paskolą kiekvieną ketvirtį, o ne su galutiniu paskolos grąžinimo terminu. Atsakovė nurodė, kad gautas palūkanas pervedė iš karto ieškovei. Iš 2019 m. sausio 7 d. mokėjimo patvirtinimo matyti, kad A. R. sumokėjo ieškovei 446,84 Eur. Teismas atkreipė dėmesį, kad ankstesnis mokėjimas (57,95 Eur), skirtas nepriemokai mažinti, atliktas 2016 m. sausio 5 d. Atsakovė pateikė duomenis, kad kreipėsi į ieškovę dėl mokestinės nepriemokos atidėjimo ar išdėstymo iki 2023 m. spalio 25 d., tačiau ieškovė jos prašymo netenkino.
10. Teismo vertinimu svarbu tai, kad atsakovės ilgalaikį turtą sudaro debitorių mokėtinos sumos. Atsakovei priklauso dvi transporto priemonės, tačiau jas pardavus, gautų lėšų nepakaktų skoloms grąžinti. Atsakovė neturi nekilnojamojo turto. Pagal bylos duomenis, atsakovė iš E. K. atgautinos sumos dalimi disponuotų daugiau nei po 11 m. Pagal debitoriams E. K. ir A. R. visa suteikta suma atsakovė galėtų disponuoti po 18 m. Dėl to teismas laikė, kad šis turtas negali užtikrinti atsakovės galimybės atsiskaityti su kreditoriais per protingą terminą.
11. Atsakovė pateikė į bylą duomenis, kad E. K. nuosavybės teise priklauso butas (duomenys neskelbtini), A. R. – butas (duomenys neskelbtini). Nurodytas turtas nėra įkeistas atsakovės naudai. Be to, iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad A. R. nuosavybės teise priklausantį butą 2018 m. areštavo trys antstoliai. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. birželio 21 d. priėmė teismo įsakymą dėl 142 600 Eur išieškojimo iš skolininko A. R. bankrutavusios UAB „Auksinis kamštis“ naudai. Nurodytas teismo įsakymas 2018 m. liepos 17 d. įsiteisėjo, tačiau į bylą nepateikti duomenys, kad įsakymas įvykdytas. Tai, kad atsakovės debitoriai turi nekilnojamojo turto, į kurį galėtų būti nukreiptas išieškojimas, teismo vertinimu, nepagrindžia pačios atsakovės mokumo ar kad ji turi tik laikinų finansinių sunkumų.
12. Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovės 16 013,35 Eur įsiskolinimas valstybės (savivaldybės) biudžetui susidarė nuo 2014 m. kovo 27 d., paskutinė įmoka gauta 2016 m. sausio 5 d., kai išieškojimą vykdantis antstolis pervedė 57,95 Eur sumą, darė išvadą, kad atsakovė nesugeba sumokėti 15 894,36 Eur pelno mokesčio už 2010, 2011 ir 2013–2016 metus. Be to, atsakovė skolinga VSDFV biudžetui 72,12 Eur (37,79 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų ir 34,33 Eur delspinigių), įsiskolinimas nekinta nuo 2016 m. balandžio mėn. VSDFV duomenimis, atsakovės įmonėje nuo 2013 m. dirba vienas asmuo.
13. Teismas sprendė, kad egzistuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 9 straipsnio 7 dalies 2 punkte numatytos sąlygos, todėl atsakovei iškėlė bankroto bylą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
14. Atsakovė UAB „MEIDA“ atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 21 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl bankroto bylos iškėlimo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Atsakovė, savarankiškai siekdama atsiskaityti su kreditoriais, VMI pervedė 446,84 Eur bei 3 380,57 Eur; VSDFV pervedė 72,12 Eur, todėl yra visiškai atsiskaičiusi su trečiuoju asmeniu.
Žemesnės instancijos teismas
14.2. Teismas turėtų remtis naujesne teismų praktika, kaip pavyzdžiui Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartimi civilinėje byloje 2-505-798/2018, kur analogiškoje situacijoje teismas atsisakė įmonei iškelti bankroto bylą.
Šalies argumentai
14.3. Teismas vertino byloje esančius naujausius finansinius duomenis ir nustatė, kad atsakovė nėra nemoki. Tuo tarpu, kai VMI kreipėsi į teismą, ji vadovavosi ne naujausiais, o senais finansiniais dokumentais.
14.4. VMI, nurodydama, kad atsakovės vadovas organizuoja įmonės veiklą taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą yra panaikintos, elgiasi nesąžiningai ir galimai siekia sužlugdyti atsakovę. UAB „MEIDA“ vadovas pasiekė susitarimus su debitoriais - paskolų gavėjais ir nuo šiol jie mokės palūkanas kas ketvirtį, o atsakovė nedelsiant šias lėšas perves VMI.
14.5. Atsakovė kreipėsi į ieškovę su prašymu išdėstyti skolos sumokėjimą, tačiau ieškovė tokio prašymo netenkino.
Atsiliepimas
15. Ieškovė VMI atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
15.1. Apeliantės teiginys, kad debitoriai – paskolų gavėjai nuo šiol mokės palūkanas kas ketvirtį, o atsakovė nedelsiant šias lėšas perves VMI tik patvirtina, kad atsakovė jokios realios veiklos nevykdo (palūkanos yra vienintelės gautinos pajamos) ir jokio turto, išskyrus paskolintų lėšų, neturi, todėl negali įstatymų nustatytais terminais vykdyti savo įsipareigojimų biudžetui.
15.2. Atsakovė 2018 m. lapkričio 12 d. pateikė prašymą išdėstyti nepriemokos sumokėjimą, tačiau šis buvo atmestas. Atsakovė turėjo teisę šį VMI prie FM sprendimą apskųsti, tačiau tokia teise nepasinaudojo.
15.3. Atleidus atsakovę nuo delspinigių bei šiai įvykdžius du mokėjimus, jos įsiskolinimas biudžetui vis dar sudaro 9 577,92 Eur, iš kurių: 9 573,29 Eur nesumokėtas Pelno mokestis už 2013 – 2016 metus bei 4,63 Eur mokesčio už aplinkos teršimą įsiskolinimas už 2014 metus. Mokesčių mokėjimo terminai suėjo dar 2015 metais, o atsakovė iki 2018 m. lapkričio 12 d., kai buvo pateiktas prašymas dėl Mokestinė paskolos sutarties sudarymo, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų nepriemokai padengti ir tik teismui priėmus sprendimą iškelti bankroto bylą, įmokėjo pirmą žymesnę 3 380,75 Eur įmoką. Nurodytas mokėjimas nepatvirtina apeliantės mokumo, kadangi ji nesugeba ir artimiausiu metu nesugebės pilnai atsiskaityti su biudžetu.
15.4. Apeliantės cituojama teismo praktika negali būti taikoma, nes jos finansinė būklė negali būti vertinama kaip patiriami laikini finansiniai sunkumai.
16. Trečiais asmuo VSDFV atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas, konstatavęs atsakovės nemokumą, iškėlė jai bankroto bylą. Ginčijamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas vertina laikydamasis atskirojo skundo ribų, t. y. pagal atskirajame skunde ir atsiliepimuose į jį nurodytus faktinius ir teisinius argumentus. Pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas ir absoliučių ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
Dėl naujų įrodymų ir papildomų paaiškinimų priėmimo
18. Atsakovė UAB „MEIDA“ kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – 2019 m. sausio 31 d. mokėjimo nurodymus, kuriais VMI sumokėjo 3 380,57 Eur, o VSDFV – 72,12 Eur bei Palūkanų mokėjimo lentelę pagal paskolų sutarčių pakeitimus; 2019 m. vasario 28 d. teisme gauti atsakovės papildomi paaiškinimai, 2019 m. vasario 26 d. mokėjimo dokumentas, kuriuo atsakovė VMI sumokėjo 1 604,85 Eur, bei Palūkanų mokėjimo lentelė. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nagrinėjamoje byloje vyraujantį viešąjį interesą bei į tai, kad byloje nėra duomenų apie atsakovės piktnaudžiavimą įrodymų teikimo teise ir vertindamas, kad naujų įrodymų pateikimas apeliacinio proceso neužvilkins, priima apeliantės pateiktus papildomus paaiškinimus ir naujus įrodymus, kuriuos vertins kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis).
Dėl įmonės (ne)mokumo
19. Teismų praktikoje išaiškinta, kad pagal ĮBĮ normas bankrotas yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos. Tačiau greitas verslo subjekto pašalinimas iš rinkos neužtikrina teisinio stabilumo kitiems rinkos dalyviams, savaime nepagerina jų finansinės padėties. Todėl bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne formaliai taikant ĮBĮ įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus bei kitus bankroto bylos iškėlimo pagrindus. Tai reiškia, kad bankroto procese, sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo, prioritetas turi būti taikomas reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet, kai teismui, išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių, kad įmonė yra nemoki (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-2006-330/2017; 2018 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-491-381/2018 ir kt.).
20. Bankroto byla įmonei iškeliama, jei yra bent viena iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų (gresiantis nemokumas). Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį. Sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis).
21. Apeliantė nesutikimą su skundžiama nutartimi grindžia tuo, kad ji kreipėsi į ieškovę su prašymu išdėstyti nepriemokos sumokėjimą bei, kad, siekdama atsiskaityti su kreditoriais, VMI viso pervedė 5 432,26 Eur, o VSDFV – 72,12 Eur. Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantė, kreipiantis ieškovei į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, buvo jai skolinga 16 013,35 Eur mokestinės nepriemokos, VSDFV biudžetui – 72,12 Eur. Iš kartu su atskiruoju skundu pateikto 2019 m. sausio 31 d. mokėjimo nurodymo matyti, kad atsakovė skolos VSDFV biudžetui nebeturi. Tuo tarpu byloje esantys duomenys patvirtina, kad 16 013,35 Eur įsiskolinimas VMI susidarė nuo 2014 m. kovo 27 d., paskutinė įmoka buvo gauta 2016 m. sausio 5 d., kai išieškojimą vykdantis antstolis pervedė 57,95 Eur sumą ir tik kai ieškovė kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, apeliantė 2019 m. sausio 7 d., 2019 m. sausio 31 d. bei 2019 m. vasario 26 d. mokėjimo nurodymais sumokėjo VMI atitinkamai 446,84 Eur, 3 380,57 Eur ir 1 604,85 Eur sumas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien ta aplinkybė, kad atsakovė sumokėjo dalį savo skolos VMI (5 432,26 Eur) ir skolą VSDFV (72,12 Eur), neįrodo atsakovės komercinės ūkinės veiklos tęstinumo (atnaujinimo) fakto. Kaip teisingai nurodo ieškovė, minėtos sumos buvo gautos, pakeitus paskolos sutartis dalyje dėl palūkanų mokėjimo ir debitoriams sumokėjus palūkanas, kas tik patvirtina, kad atsakovė jokios realios veiklos nevykdo, o palūkanos yra vienintelės jos gautinos pajamos ir jokio turto, išskyrus paskolintas lėšas, apeliantė neturi. Šias nurodytas ieškovės aplinkybes pagrindžia, byloje esančios paskolos sutartys, sudarytos su atsakovės debitoriais, iš kurių matyti, kad atsakovė iš E. K. atgautinos sumos dalimi disponuotų daugiau nei po 11 m., o iš E. K. ir A. R. atgautina visa suma galėtų disponuoti po 18 m. Be to, atsakovės sumokėta suma VMI, palyginus ją su pačios skolos dydžiu, yra pernelyg maža, kad būtų galima daryti išvadą, jog atsakovė yra moki įmonė ir per protingą laiko tarpą sumokės kreditorei visą likusią skolą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju reikšminga ir tai, kad atsakovei kreipusis su prašymu išdėstyti nepriemokos mokėjimą dalimis, ieškovė jį atmetė. Nors atsakovė turėjo teisę tokį mokesčių administratoriaus sprendimą skųsti, tačiau tokia savo teise nepasinaudojo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs aukščiau nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad atsakovės sumokėtos sumos jos kreditoriams neįrodo jos komercinės ūkinės veiklos tęstinumo (atnaujinimo) fakto ir atitinkamai apeliantės mokumo.
22. Apeliantė atskirajame skunde taip pat nurodo, kad vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-505-798/2018, analogiškoje situacijoje buvo atsisakyta iškelti įmonei bankroto bylą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad minėtos bylos (Nr. 2-505-798/2018) ir šios bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios, kadangi minėtoje byloje teismas nustatė, kad įmonė yra moki, o ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad nėra galimybės skolos išieškoti priverstinai. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju iš 2018 m. rugsėjo 30 d. balanso ir 2018 m. rugsėjo 30 d. debitorių sąrašo nustatyta, kad apeliantės ilgalaikį turtą sudaro debitorių mokėtinos sumos, kurių grąžinimo terminai nėra suėję (atitinkami jie sueis po 11 ir 18 metų); apeliantė nekilnojamojo turto neturi; nors turi dvi transporto priemones, tačiau, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, jas pardavus, gautų lėšų nepakaktų skoloms grąžinti. Be to, apeliantė nevykdo jokios realios veiklos (Nutarties 21 punktas), antstolis 2018 m. rugsėjo 7 d. patvarkyme Nr. S-18-179-12224 „Dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir vykdomojo dokumento grąžinimo“ ir Išieškojimo negalimumo akte Nr. S-18-28-4417 konstatavo, kad jis skolininkei priklausančio turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, taip pat įmonei priklausančių piniginių lėšų, nerado, todėl apeliantės nurodyta praktika remtis nagrinėjamu atveju nėra pagrindo.
23. Akcentuotina, kad apeliantė apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių naujų ir pakankamų įrodymų, patvirtinančių bendrovės sėkmingai vykdomą veiklą, gaunamas pajamas (išskyrus gaunamas palūkanas iš paskolų sutarčių), priemones, kurios gali pašalinti konstatuotus finansinius sunkumus, todėl darytina išvada, kad apeliantė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui neįrodė, kad yra pajėgi išspręsti finansinius sunkumus (CPK 178 straipsnis).
24. Apeliacinės instancijos teismas nevertina atskirajame skunde nurodytų apeliantės argumentų, susijusių su VMI nurodytais teiginiais dėl atsakovės vadovo įmonės veiklos organizavimo, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą yra panaikintos. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. gruodžio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1951-381/2018, nagrinėdamas VMI atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta iškelti bankroto bylą UAB „MEIDA“, jau nurodė, jog minėti argumentai gali būti svarbūs ginčijant atsakovės sudarytus sandorius ar sprendžiant dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu, jei atsakovei būtų iškelta bankroto byla. Tuo tarpu minėti argumentai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
Dėl bylos procesinės baigties
25. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas bei pagrįstai konstatavo, kad atsakovės finansinė padėtis atitinka ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje numatytą nemokumo sampratą, tinkamai nustatė bankroto bylos iškėlimo pagrindus, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, o atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
26. Apeliantei išaiškintina, jog ĮBĮ 27 straipsnis numato, jog bankroto byla gali būti nutraukta, kai visi kreditoriai atsisako savo reikalavimų ir teismas nutartimi priima atsisakymus; kai bankrutuojanti bendrovė atsiskaito su visais kreditoriais (kreditoriumi) ir administratorius teismui pateikia tai įrodančius dokumentus; kai pasirašoma taikos sutartis ir teismas ją patvirtina (taikos sutartis gali būti sudaroma bet kuriuo bankroto proceso metu iki teismo nutarties likviduoti bendrovę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos (ĮBĮ 27 straipsnio 4 dalis)).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. sausio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.