- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-12-05
- Bylos Nr.
- I-5341-463/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03450-2019-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Malijauskienė
- Pareiškėjas
- E. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. J. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – VPN), 6 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pateiktas procesinis prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Skundas grindžiamas šiais argumentais. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 8 d. iki 2019 m. birželio 19 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) netinkamomis kalinimo sąlygomis, kurios pasireiškė tuo, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Pareiškėjas jautėsi nuolat stebimas pareigūnų ir asmenų, su kuriais buvo laikomas vienoje kameroje. Kamerose buvo jaučiamas nemalonus kvapas.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas VPN atsiliepimu (b. l. 8–11) nesutiko su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Vadovaujantis teisės aktais, priežiūros posto pareigūnai Lukiškių TI-K nuolat stebėdavo suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reguliavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Teisės aktuose nėra numatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameroje esančių stebėjimo akučių. Kamerose yra įrengti sanitariniai mazgai. Tualetas yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktus ir higienos reikalavimus. Tarnybos metu pareigūnai elgiasi laikydamiesi elgesio taisyklių. Pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Tam tikri asmenų privatumo apribojimai ir su juo susiję neigiami išgyvenimai yra kalinimo pasekmė, susijusi su bausmės vykdymu. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Pareiškėjas neįrodė ir nėra nustatyta visų valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas atmestinas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
1. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo.
2. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus VPN veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp VPN neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijų pareigūnai (darbuotojai) neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovės atstovui. Nagrinėjamu atveju byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 8 d. iki 2019 m. balandžio 19 d. (b. l. 8–9, 45), o ne laikotarpiu, kuris nurodytas pareiškėjo skunde, darytina išvada, kad būtent duomenimis pagrįstas laikotarpis, t. y. nuo 2019 m. kovo 8 d. iki 2019 m. balandžio 19 d. ir bus vertinamas CK 6.271 straipsnio prasme pareiškėjo skundo argumentų pagrindu.
3. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jam naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrintas privatumas. Ginčo laikotarpiu galiojusių Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – PĮĮET) 16.5 papunktyje nustatyta, kad: įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos; sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas; sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis; nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, o ginčo laikotarpiu galiojusių Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – TIĮET) 14.5 papunktyje nustatyta, kad: kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas. Nagrinėjamu atveju VPN nepateikė duomenų, kad kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas (Nr. 208, 268, 265, 217, 266 ir 313), sanitarinis mazgas buvo įrengtas kaip atskira patalpa. Nors VPN Turto valdymo skyriaus pranešime (b. l. 16–17) nurodoma, kad sanitariniuose mazguose, gerinant laikymo sąlygas, įrengtos užuolaidos, tačiau nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad užuolaidos buvo įrengtos tose kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu. Šiuo atveju neginčijama aplinkybė, kurią patvirtina ir pats pareiškėjas, kad kamerose, kuriose pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas, sanitarinis mazgas buvo atitvertas nuo likusio gyvenamojo ploto, 1,5 m aukščio sienele. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, įvertinus aptartą teisinį reguliavimą ir vadovaujantis suformuota Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.) konstatuotina, kad nors Lukiškių TI-K kamerose įrengtų sanitarinių mazgų atskyrimas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele nepažeidžia reikalavimų, įtvirtintų PĮĮET ir TIĮET reikalavimų, visgi toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo daugiavietės kameros gyvenamosios erdvės nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos. Pareiškėjo skunde išdėstytos aplinkybės dėl nemalonaus kvapo vertinamos kaip konstatuoto pažeidimo pasekmė, kuri sudaro ir patį pažeidimą. Pažymėtina, kad net ir sanitarinį mazgą atskiriantis audeklas (užuolaida) nebūtų laikomas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų, asmens privatumo užtikrinimo aspektu.
4. Pareiškėjas taip pat skundžiasi, kad jautėsi stebimas jam naudojantis sanitariniu mazgu. VPN Turto valdymo skyriaus pranešime ir atsiliepime nurodė, kad gyvenamųjų kamerų duryse yra įrengtas stebėjimo langelis arba akutė tam, kad pareigūnai, siekdami užkardyti bet kokius galimus drausmės pažeidimus, galėtų suimtuosius ir nuteistuosius stebėti. Tačiau VPN nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, kad pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu yra užtikrinamas bent minimalus pareiškėjo privatumas, nepagrindė būtinybės pareiškėją nuolat stebėti jam naudojantis sanitariniu mazgu. VPN Turto valdymo skyriaus pranešimo teiginys, kad toks stebėjimas nepažeidė pareiškėjo privatumo yra niekuo nepagrįstas. Įvertinus šias aplinkybes visų nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, darytina išvada, kad VPN, neužtikrindamas pareiškėjui minimalaus privatumo, jam naudojantis sanitariniu mazgu, pažeidė jo žmogiškąjį orumą. Asmeniui neužtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu lemia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 70065/13) ir kt.). Šios išvados nenuneigiamos VPN atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis dėl nuolatinės laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų elgesio kontrolės. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 ir kt.).
5. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, todėl šiuo aspektu konstatuotini VPN neteisėti veiksmai, pareiškėjui viso ginčo laikotarpiu, t. y. 41 parą.
6. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas viso 41 parą ir įvertinus konstatuotą privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, pažeidimą (41 parą) darytina išvada, kad tokios kalinimo sąlygos pareiškėjui neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, ir taip buvo pažeistos jo neturtinės teisės. Tai sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos), todėl pareiškėjo patirta neturtinė žala privalo būti atlyginta pinigine forma.
7. Vertindamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia ne tik į jau anksčiau sprendimo motyvuose nurodytas aplinkybes, bet ir į tai, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, kad VPN būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgus į CK 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus bei į konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, atsižvelgus į tai, kokioje kalinimo įstaigoje buvo laikomas pareiškėjas, pažeidimų trukmę, intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais konstatuotina, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 100,00 Eur. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 6 000,00 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsniu, 84 straipsniu, 86–88 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo E. J. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, pareiškėjui M. K. 100,00 Eur (šimtą eurų ) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant Vilniaus apygardos administraciniam teismui.