- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-04-25
- Bylos Nr.
- eI-1250-162/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00092-2016-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Eglė Kiaurakytė, Vida Stonkuvienė, Dalia Gumuliauskienė
- Pareiškėjas
- P. R.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Skuodo skyriaus
- Advokatai
- Virginija Pargaliauskienė
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Gumuliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eglės Kiaurakytės ir Vidos Stonkuvienės,
trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Skuodo skyriaus, atstovui Žydrūnui Kumpiui,
2016 m. balandžio 5 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. R. prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Skuodo skyriaus, dėl praleisto termino atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas P. R. 2016 m. vasario 15 d. kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti įstatyme nustatytą terminą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Skuodo skyriui pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. K. įpėdinių ir K. K. turėtą 4,10 žemės sklypą, pagal dabartinį administracinį teritorinį suskirstymą esantį (duomenys neskelbtini), ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus.
Pareiškėjas prašyme nurodo, kad jo motina K. K. (R.) iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 4,10 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (pagal dabartinį administracinį teritorinį suskirstymą (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjo motina K. K. 1934 m. vasario 13 d. sudarė santuoką su pareiškėjo tėvu A. R., todėl jos pavardė pasikeitė į R.. Pareiškėjo motina K. R. 1948 m. gruodžio 1 d. buvo nužudyta, kai jam buvo vos keturi mėnesiai, o tėvas A. R. mirė 1990 m. sausio 16 d., t. y. iki Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) priėmimo. Tėvas niekada pareiškėjui nebuvo pasakojęs ar užsiminęs apie jo motinai priklausiusį nekilnojamąjį turtą, todėl teigia nieko nežinojęs apie tai. Pažymi, jog 1968 m. vasario 28 d. tėvas buvo sudaręs santuoką su A. Š., su kuria susilaukė keturių vaikų. Po tėvo mirties ryšių su pamote nepalaikė ir apie teisę atkurti nuosavybes teises į pareiškėjo motinai priklausiusią 4,10 ha ploto žemę sužinojo tik 2015 m. lapkričio mėnesį, kai apsilankymo pas netikrą brolį A. R. metu, jam brolio sugyventinė E. P. įteikė motinos žemės nuosavybės teisės dokumentus, kurie buvo rasti A. R. namuose, ją perkraustant į kitą gyvenamąją vietą. Pabrėžia, kad A. R. pareiškėjui apie turimus motinos K. K. (R.) nuosavybės teisės dokumentus niekada iki tol nebuvo užsiminusi. Atsižvelgiant į tai mano, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnyje nustatytas terminas prašymui pateikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kartu su juo nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams praleistas dėl svarbių priežasčių, kadangi pareiškėjui nebuvo žinoma apie jo motinos valdytą 4,10 ha žemę.
Pareiškėjas P. R. bei jo atstovė advokatė Virginija Pargaliauskienė teismo posėdžio metu prašė tenkinti prašymą jame išdėstytų motyvų pagrindu.
Trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Skuodo skyriaus, atstovas Žydrūnas Kumpis teismo posėdžio metu prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime nurodytų motyvų ir argumentų pagrindu.
Atsiliepimas
Trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Skuodo skyrius atsiliepime nurodo, jog teismų praktikoje prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino. Teigia, jog šioje byloje pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais jis būtų kreipęsis į instituciją, prašydamas atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų J. K. įpėdinių ir K. K. nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) valdytą 4,10 ha žemę.
Nurodo, jog tai, kad pareiškėjas tik 2015 m. lapkričio mėn. sužinojo apie motinos iki nacionalizacijos valdytą turtą, niekaip nepateisina jo pasyvaus elgesio nuosavybės teisių atkūrimo procese. Teigia, jog nors ir tikėtina, kad jis galėjo neturėti informacijos apie tai, jog iki nacionalizacijos jo motina K. R. (K.) turėjo žemės, tačiau tokių duomenų nežinojimas neatėmė iš pareiškėjo teisės Atkūrimo įstatymo nustatytai terminais teikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei Lietuvos archyvuose ieškoti duomenų apie jo motinai iki nacionalizacijos priklausiusį nekilnojamąjį turtą. Mano, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip svarbios ir objektyvios, kadangi pareiškėjas, elgdamasis rūpestingai ir apdairiai, turėjo galimybę gauti duomenis apie K. R. (K.) turėtą nuosavybę iki pasibaigiant įstatyme nustatytam terminui. Informacijos stoka, faktinių aplinkybių nežinojimas, kai pats asmuo, norėdamas įgyvendinti savo teises ir interesus, nesidomi, tėra subjektyvi, nuo paties asmens valios priklausanti priežastis. Svarbiomis terminų praleidimo priežastimis gali būti pripažįstamos tokios aplinkybės, kurios asmenims sudaro objektyvias kliūtis nustatytu terminu atlikti reikiamus veiksmus.
Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas prašo atkurti nuosavybės teises į visą buvusių savininkų J. K. ir K. K. turėtą 4,10 ha žemės sklypą, tačiau įrodymų, jog jis turi teisę pretenduoti į visą nurodytą nekilnojamąjį turtą nėra pateikta. Teigia, jog trečiasis suinteresuotas asmuo neturi duomenų, kad pareiškėjas ar K. R. (K.) yra J. K. įpėdiniai, todėl jeigu teismas tenkintų pareiškėjo prašymą, nuosavybės teisės jam būtų atkurtos tik į jo motinai K. R. (K.) priklausiusią žemės dalį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti praleistą įstatymu nustatytą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko J. K. įpėdinių ir K. K. turėtą 4,10 žemės sklypą, pagal dabartinį administracinį teritorinį suskirstymą esantį (duomenys neskelbtini), ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus.
Taigi byloje nagrinėjamas teisinio ir faktinio pagrindo pareiškėjui atnaujinti terminą pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko J. K. įpėdinių ir K. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą turtą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus aspektai.
Vertinant administracinėje byloje susiklosčiusius teisinius santykius pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai 1991 m. birželio 18 d. priėmus įstatymą Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir principinį sprendimą, kad būtina atkurti nuosavybės teises, buvo konstatuota, jog yra neginčijamai pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas, kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti pagal įstatymų apibrėžtas ribas ir tvarką jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės jo susigrąžinti – gauti kompensaciją. Iš esmės tokia nuostata yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulėje, kurioje pabrėžiama, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą, kad 1992 metais priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja ir gina valstybės, jos piliečių teises ir nuosavybę. Kita vertus, pastebėtina, jog priimtuose teisės aktuose absoliučios nuosavybės teisių atkūrimo teisės nėra įtvirtinta ir nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas laikantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo ir kitų teisės aktų reglamentuojančių ginčo teisinius santykius numatytų reikalavimų.
Prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359 (minėta, toliau – ir Atkūrimo įstatymas), kuris pakeitė nuo 1997 m. liepos 9 d. netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" (minėta, toliau – ir Atstatymo įstatymas). Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymų atkurti nuosavybės teises padavimui – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 redakcija), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimui – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (2003 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. IX-1634 redakcija). Pagal iki 2004 m. spalio 26 d. galiojusį teisinį reglamentavimą šie terminai buvo naikinamieji, t. y. piliečiai, praleidę nustatytą terminą pateikti prašymą ir dokumentus, nepriklausomai nuo terminų praleidimo priežasčių, neteko teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Tačiau pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas šie terminai yra atnaujinamieji, t. y. piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyse ne kartą pažymėjo, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra išaiškinęs, kad Atkūrimo įstatyme nustatyti terminai prašymams atkurti nuosavybes teises į nekilnojamąjį turtą (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) ir nuosavybes teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams (iki 2003 m. gruodžio 31 d.) pateikti reiškia, kad gali būti atnaujinti tik šie terminai, o tai savo ruožtu sąlygoja, jog svarbios priežastys, dėl kurių buvo praleisti minėti terminai, turėjo egzistuoti iki šių terminų pasibaigimo.
Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo departamento pažymėjimas patvirtina, kad J. K. įpėdiniai bei K. K. iki nacionalizacijos turėjo nuosavybės teises į 4,10 ha žemės sklypą (sklypo Nr. 89), esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas atkurti nuosavybės teises pretenduoja kaip įstatyminis buvusios savininkės K. K. (savo motinos) įpėdinis. Santuokos sudarymo įrašas patvirtina, kad 1934 m. vasario 13 d. susituokė A. R., gim. (duomenys neskelbtini), ir K. B.-K., gim. (duomenys neskelbtini), kuri po santuokos įgijo R. pavardę. K. R. mirė (buvo nužudyta) 1948 m. gruodžio 1 d. (40 metų amžiaus), o A. R. 1990 m. sausio 16 d. (83 metų amžiaus). Remiantis pareiškėjo gimimo liudijimu, pareiškėjo tėvas buvo A. R., o motina K. R. Minėtos aplinkybės iš esmės leidžia daryti išvadą, kad iki nacionalizacijos turėtos nuosavybės teises į 4,10 ha žemės sklypą (sklypo Nr. 89) savininkė buvo pareiškėjo motina K. R. Pareiškėjo motina K. R. ir jo tėvas A. R., kuriems galėjo priklausyti teisė atkurti nuosavybės teises į 4,10 ha žemės sklypą, mirė iki 1991 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojusio Atstatymo įstatymo.
Atstatymo įstatymo 2 straipsnis apibrėžė piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymą, ratą ir eiliškumą. Pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma mirus buvusiam savininkui – jo vaikams (įvaikiams), tėvams ir sutuoktiniui, o mirus buvusio savininko vaikui (įvaikiui), nuosavybės teisės į jam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį atstatoma jo sutuoktiniui ir vaikams. Taigi pareiškėjas teisę į nuosavybės teisių atkūrimą įgijo pagal 1991 m. birželio 18 d. Atstatymo įstatymą. Atstatymo įstatymo 10 straipsnio 7 dalis numatė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytomis sąlygomis nuosavybės teisė į žemę ar mišką atstatoma asmenims, kurie pateikė prašymus dėl nuosavybės teisės atstatymo ne vėliau kaip iki 1993 m. rugsėjo 10 dienos., tačiau Atkūrimo įstatymas galutinį terminą prašymų atkurti nuosavybės teises padavimui nustatė iki 2001 m. gruodžio 31 d. (2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 redakcija).
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. gruodžio 8 d. kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Skuodo skyrių (toliau – ir NŽT Skuodo skyrius), prašydamas atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. K. įpėdiniams ir K. K. nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini), valdytą 4,10 ha žemės sklypą. Kartu su šiuo prašymu taip pat pateikė nuosavybės teisės dokumento kopiją, gimimo liudijimo kopiją, K. R. mirimo liudijimo kopiją bei santuokos sudarymo išrašo kopiją.
NŽT Skuodo skyrius 2016 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 15VĮ-22-(14.15.2) nusprendė atsisakyti pradėti P. R. nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio žemės savininko K. J. įpėdiniams ir K. K. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) (pagal dabartinį teritorinį suskirstymą (duomenys neskelbtini)), turėtą žemę procedūrą, kadangi pareiškėjo prašymas ir kartu su juo pateikti dokumentai buvo pateikti praleidus įstatymo nustatytus terminus. NŽT Skuodo skyrius 2016 m. sausio 18 d. raštu Nr. 15SD-102-(14.15.104.) pareiškėją informavo, kad pareiškėjo prašymas atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku patvirtinantys dokumentai galės būti priimti ir nagrinėjami tik tada, kai su jais pareiškėjas pateiks įsiteisėjusį teismo sprendimą dėl termino prašymui ir dokumentams pateikti atnaujinimo.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas teigia, kad terminą praleido dėl svarbių priežasčių, nes jo motina buvo nužudyta, kai jam dar buvo vos keturi mėnesiai, o tėvas apie turėtą jo motinos turtą niekada net nebuvo užsiminęs. Nurodo, jog apie jo motinos iki nacionalizacijos valdytą turtą sužinojo atsitiktinai (2015 m. lapkritį), nuvykus aplankyti netikrą brolį A. R., kurio sugyventinė įteikė jo motinos žemės nuosavybės teisės dokumentus, kurie buvo rasti A. R. namuose ją perkraustant į kitą gyvenamąją vietą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Teismas yra akcentavęs ir tai, jog kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo objektyvių ir subjektyvių aplinkybių, faktinės kiekvienoje byloje susiklosčiusios situacijos ir kiekvienu konkrečiu atveju teismas nagrinėdamas administracinę bylą turi nustatyti, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą, ar atitinkamos termino praleidimo priežastys yra laikytinos svarbiomis, be to, jas vertinant būtina vadovautis teisingumo, protingumo kriterijais, bendraisiais Atkūrimo įstatymo pradmenimis ir jo prasme (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1558-858/2015).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra ne kartą pažymėjęs, kad minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-18/2010, 2015 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1557-525/2015).
Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad jo motina buvo nužudyta 1948 m. gruodžio 1 d, kai jam buvo vos keli mėnesiai, o tėvas iki pat savo mirties nebuvo užsiminęs apie pareiškėjo motinos turėtą žemę. Teigė, jog pirmą kartą apie jo motinai priklausiusią žemę išgirdo tik nuvažiavęs pas netikrą brolį A. R. 2015 m. lapkritį, kai brolio sugyventinė parodė Lietuvos Respublikos žemės tvarkymo departamento 1936 m. gruodžio 3 d. dokumentą apie K. K. nuosavybės teisės į žemę.
Teismo posėdžio metu apklausta liudytoja E. P., kuri yra pareiškėjo netikro brolio A. R. sugyventinė, nurodė, kad nuosavybės teisės dokumentus, įrodančius pareiškėjo motinos K. K. (R.) nuosavybės teises į 4,10 ha žemės, gavo iš pareiškėjo pamotės A. Š. (R.), kuri iki tol niekam net nebuvo užsiminusi apie šiuos dokumentus. Liudytoja pažymėjo nežinojusi kas yra K. K., kuri buvo nurodyta nuosavybės į žemę dokumentuose, todėl nuvyko į valstybinę instituciją išsiaiškinti, ar kas nors gali priklausyti jos sugyventiniui A. R. Tačiau išgirdusi atsakymą, kad A. R. niekas nepriklauso, o nuosavybės teisės priklauso tik tos moters giminaičiams, net nepagalvojo, kad šis dokumentas gali įtakoti pareiškėjo teises, todėl jam šio dokumento nerodė ir pas ją šis dokumentas prabuvo daugelį metų, todėl apie tai net pamiršo. Pareiškėjas į svečius atvažiuodavo retai. Jam atvykus 2015 metų lapkričio mėnesį, kalba pakrypo apie nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, tada ji prisiminė apie laikomą dokumentą, kurį ir parodė pareiškėjui su tikslu sužinoti, ar jam žinomos nuosavybės teises į žemę patvirtinančiame dokumente nurodytos pavardės. Pareiškėjas paaiškino, kad K. K. yra jo motina, todėl šį dokumentą jam atidavė.
Liudytojas A. R. nurodė, kad jo motina A. R. (pareiškėjo pamotė) įdavė dokumentus apie žemės valdymą, teigdama, kad galbūt jam gali priklausyti nuosavybės teisės į žemę, kadangi šie dokumentai anksčiau priklausė jo tėvui (taip pat ir pareiškėjo tėvui). Pažymėjo, kad jo motina (pareiškėjo pamotė) nemokėjo skaityti, todėl tiksliai nežinojo, kas juose rašoma. Liudytojas A. R. nurodė nežinojęs savo netikro brolio P. R. motinos pavardės, dėl to dokumentuose perskaitęs K. K. pavardę net nepagalvojo, kad tai gali būti pareiškėjo motina.
Liudytoja O. M. (pareiškėjo sugyventinė) patvirtino, jog pareiškėjas nieko nežinojo apie tai, kad jo motina nuosavybės teise turėjo žemės sklypą. Šį faktą jis sužinojo tik 2015 m. lapkričio mėnesį, kai jie abu nuvažiavo į svečius pas A. R. ir E. P., kuri atnešė Lietuvos Respublikos žemės tvarkymo departamento 1936 m. gruodžio 3 d. dokumento apie K. K. nuosavybės teisės į žemę originalą.
Remiantis minėtais liudytojų parodymais, darytina išvada, jog pareiškėjas apie tai, kad J. K. įpėdiniams ir jo motinai K. K. nuosavybės teise priklausė žemės sklypas, anksčiau negalėjo žinoti, kadangi niekas jam tokios informacijos niekada nebuvo suteikęs. Tas faktas, kad pareiškėjo motina mirė (buvo nužudyta) pareiškėjui ką tik gimus, o tėvui nieko neužsiminus apie jo motinai priklausiusias nuosavybės teises į 4,10 ha žemę, leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjas negalėjo numanyti apie jo motinai priklausiusias nuosavybės teises į žemę, todėl jam nebuvo pagrįstų prielaidų kreiptis į valstybės institucijas dėl nuosavybės teises įrodančių dokumentų paieškos ar pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.
Pažymėtina, jog nors paprastai teismų praktikoje ir nepripažįstamos svarbiomis aplinkybėmis subjektyvus nežinojimas apie galimai turimas teises, tačiau šioje individualioje byloje nustatytų aplinkybių visuma (t. y. kad pareiškėjas savo motinos iš viso neturėjo galimybės pažinti, tai, kad tėvas mirė dar iki Atstatymo ir Atkūrimo įstatymų priėmimų ir pareiškėjui nieko nepasakojo apie jo motinos turėtą žemės sklypą, tai, kad tretieji asmenys turėjo K. K. nuosavybės teisę į žemę patvirtinančius dokumentus, tačiau pareiškėjui jų neatidavė) leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises ir pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiais savininkais J. K. įpėdiniais ir K. K. patvirtinančius dokumentus praleido dėl svarbių priežasčių, todėl yra pagrindas šį terminą atnaujinti.
Vadovaujantis teisingumo, protingumo kriterijais bei nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu pareiškėjo prašymas tenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo P. R. prašymą tenkinti.
Atnaujinti įstatyme nustatytą terminą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Skuodo skyriui pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. K. įpėdinių ir K. K. turėtą 4,10 žemės sklypą, pagal dabartinį administracinį teritorinį suskirstymą esantį (duomenys neskelbtini), ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.