Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-03-06 · Administracinė byla Nr. I-4653-580/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-03-06Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-01-27Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-03-06
Bylos Nr.
I-4653-580/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03903-2014-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jūra Marija Strumskienė
Pareiškėjas
T. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamam Prezidento kanceliarijos
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-4653-580/2015 Proceso Nr. 3-61-3-03903-2014-5Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. kovo 6 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jūra Marija Strumskienė,dalyvaujant pareiškėjai T. S.,vertėjai A. V.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Prezidento kanceliarijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėja, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja T. S. prašo atlyginti jai 8 000 000 Eur neturtinę žalą. Paaiškino, kad 2001 m. atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės. Iš „Valstybės žinių“ Nr. 86-3033 matyti, kad Prezidento 2001-10-03 dekretu Nr. 1501 jos prašymas buvo patenkintas, tačiau dekretas T. S. nebuvo asmeniškai įteiktas, kad ji galėtų kreiptis dėl tinkamo dokumento išdavimo ir išvykti iš Lietuvos Respublikos į Vokietijos Federacinę Respubliką. Dėl to pareiškėja privalėjo prieš savo valią be asmens dokumento neteisėtai gyventi Lietuvos Respublikoje. Neteisėto gyvenimo be asmens dokumentų faktas paralyžiuoja asmens veiklą visose gyvenimo srityse.

Pažymėjo, kad pirmą kartą minėto dekreto išrašas jai buvo išduotas tik 2004 m., o pakartotinai – 2005 m. Tvirtina, kad dekreto išrašas neturi juridinės galios, jis yra perspausdinta „Valstybės žinių“ kopija. 2004-04-28 raštu gautas 2001-10-03 dekreto Nr. 1501 išrašas 2004-07-05 buvo pateiktas Vokietijos Federacinės Respublikos institucijai prie 2003 m. pateikto prašymo dėl Vokietijos Federacinės Respublikos pilietybės suteikimo. 2004 m. nagrinėjimo procesas buvo nutrauktas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo liudijimo ir asmens tapatybės dokumento neturėjimo.

Pareiškėja 2012 m. su skundu kreipėsi į Veimaro administracinį teismą dėl Vokietijos Federacinės Respublikos pilietybės teisės pripažinimo. Kelno administracinis teismas 2014-01-08 nutartyje nustatė, kad T. S. nors ir atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau neturi atsisakymo liudijimo, t. y. dekreto Nr. 1501, Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo neįrodė, yra Lietuvos Respublikos pilietė ir Lietuvos Respublikos piliečio pasas Nr. LK 649426 galiojo iki 2008-10-22. Tvirtina, kad dėl išvažiavimo iš Lietuvos Respublikos teisės atėmimo, vadovaujantis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4 protokolo 2 straipsnio 2 dalimi, T. S. nuo 2001 m. iki 2013 m. atsirado neturtinė žala.

Teismo posėdyje pareiškėja palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Prašė, kad senaties termino pradžia būtų skaičiuojama nuo 2013 metų.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Prezidento kanceliarija prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą ir paduotą praleidus skundo padavimo administraciniam teismui terminą.

Paaiškino, kad T. S. neginčija Prezidento 2001-10-03 dekreto Nr. 1501, kuriuo buvo tenkintas jos prašymas atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės, teisėtumo. Ji pripažįsta, kad Prezidento sprendimas buvo teisėtas, priimtas remiantis pareiškėjos laisva valia pateiktu prašymu.

Atkreipė dėmesį, kad Prezidento 2001-10-03 dekretas Nr. 1501 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo“ buvo priimtas vadovaujantis Konstitucija ir Pilietybės įstatymu. Pagal šių teisės aktų nuostatas, Prezidentas, priimdamas sprendimą tenkinti fizinio asmens prašymą atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės, sprendžia tik klausimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo. Minėto dekreto išleidimo metu galiojusiame Pilietybės įstatymo 20 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečio teisė atsisakyti pilietybės negali būti varžoma, išskyrus šiame straipsnyje nurodytus atvejus: asmens prašymas atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės negali būti nagrinėjamas, jeigu to prašantis asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn kaltinamuoju arba jo atžvilgiu yra įsiteisėjęs ir vykdytinas teismo nuosprendis.

Atkreipė dėmesį, kad Prezidento 2001-10-03 dekretas Nr. 1501 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo“, kuriuo patenkintas T. S. prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo, 2001-10-10 oficialiai buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“ Nr. 86-3013. Suinteresuotiems asmenims dekretų originalai nėra įteikiami, jiems išsiunčiamos dokumento kopijos ar išrašai. Minėto dekreto išleidimo metu galiojusių Lietuvos archyvų departamento prie Vyriausybės generalinio direktoriaus 2001-03-30 įsakymu Nr. 19 patvirtintų Dokumentų rengimo ir įforminimo taisyklių 71 punkte buvo nustatyta, kad dokumentų išrašai daromi iš įstaigoje sudarytų ar joje saugomų dokumentų, kai reikia pateikti dokumento dalį, susijusią su konkrečiu faktu ar sprendimu, konkrečiu fiziniu ar juridiniu asmeniu arba apibrėžta asmenų grupe.

T. S. 2004-04-28 bei 2004-12-19 buvo pakartotinai įteikti Prezidento 2001-10-03 dekreto Nr. 1501 išrašai. Dėl tariamai patirtos neturtinės žalos atlyginimo pareiškėja skundą teismui padavė 2014-09-09, t. y. praėjus daugiau nei 10 metų nuo prašymo atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės patenkinimo ir dekreto išrašo įteikimo, taigi, ji skundą padavė nesilaikydama Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje nustatytų skundų padavimo administraciniam teismui terminų.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Prezidento kanceliarijos, atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą institucijai buvo pranešta tinkamai (b. l. 41). Kliūčių išnagrinėti bylą iš esmės ir priimti sprendimą nenustatyta, todėl ji nagrinėta atsakovo atstovo atstovui nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, tinkamai neįteikiant pareiškėjai Prezidento 2001-10-03 dekreto Nr. 1501.

Reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje T. S. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius Prezidento kanceliarijos neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Skundą pareiškėja grindžia tuo, kad dėl tinkamo Prezidento 2001-10-03 dekreto Nr. 1501 neįteikimo buvo suvaržyta jos teisė kreiptis dėl tinkamo dokumento išdavimo bei atimta laisvė išvažiuoti iš Lietuvos Respublikos.

Konstitucijos 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas. Prezidento 2001-10-03 dekreto Nr. 1501 priėmimo metu galiojusios Pilietybės įstatymo redakcijos 19 straipsnio 1 punkte buvo nustatyta, kad vienas iš Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo būdų yra šios pilietybės atsisakymas. Pagal šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos piliečio teisė atsisakyti pilietybės negali būti varžoma, išskyrus šiame straipsnyje nurodytus atvejus. Asmens prašymas atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės negali būti nagrinėjamas, jeigu to prašantis asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn kaltinamuoju arba jo atžvilgiu yra įsiteisėjęs ir vykdytinas teismo nuosprendis (Pilietybės įstatymo 20 straipsnio 2 dalis). Pilietybės įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendinimo, atsisakymo ir grąžinimo klausimas svarstomas pagal suinteresuoto asmens raštišką prašymą. Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, jos atsisakymo, grąžinimo, pilietybės netekimo pagal šio įstatymo 21 straipsnį, taip pat akto dėl pilietybės suteikimo pripažinimo negaliojančiu, klausimus sprendžia Respublikos Prezidentas ir dėl to leidžia dekretus (Pilietybės įstatymo 31 straipsnio 1 dalis). Pagal Pilietybės įstatymo 33 straipsnį, Respublikos Prezidento dekretai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, grąžinimo, netekimo, taip pat akto dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo pripažinimo negaliojančiu skelbiami „Valstybės žiniose“.

Iš administracinėje byloje esančio Prezidento 2001-10-03 dekreto Nr. 1501 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo“ išrašo matyti, kad dekretas buvo išleistas tenkinant T. S. prašymą dėl pilietybės atsisakymo (b. l. 3). Pareiškėja nuo 2001-10-03 neteko Lietuvos Respublikos pilietybės. Šis dekretas 2001-10-10 oficialiai paskelbtas „Valstybės žiniose“ Nr. 86-3013.

Iš Prezidento kanceliarijos 2004-04-28 rašto Nr. (1D-1601, 1602)-2D-1901 (b. l. 2) bei 2005-12-19 rašto Nr. (1D-4176/02)-2D-633 (b. l. 4) matyti, kad pareiškėjai 2004-04-28 bei 2005-12-19 buvo įteikti Prezidento 2001-10-03 dekreto Nr. 1501 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo“ išrašai. Prezidento kanceliarijos 2005-12-19 rašte 1D-4176/02)-2D-633 pažymėta, kad minėto dekreto išrašas T. S. buvo išsiųstas ir tai ji patvirtino 2004-09-09 bei 2005-09-12 Prezidentūrai rašytuose laiškuose.

Prezidento 2001-10-03 dekreto Nr. 1501 išleidimo metu galioję teisės aktai – Pilietybės įstatymas bei Vyriausybės 1996-03-29 įsakymu Nr. 400 patvirtintos Pilietybės dokumentų rengimo ir nagrinėjimo taisyklės – nenustatė, kad asmeniui turi būti išsiųstas dekreto dėl pilietybės atsisakymo originalas. Prezidento dekretai yra viešai skelbiami aktai. Minėtų aktų kopijų bei nuorašų pateikimas laikytinas tinkamu. Išleidžiant minėtą dekretą galiojusių Lietuvos archyvų departamento prie Vyriausybės generalinio direktoriaus 2001-03-30 įsakymu Nr. 19 patvirtintų Dokumentų rengimo ir įforminimo taisyklių 71 punkte buvo nustatyta, kad dokumentų išrašai daromi iš įstaigoje sudarytų ar joje saugomų dokumentų, kai reikia pateikti dokumento dalį, susijusią su konkrečiu faktu ar sprendimu, konkrečiu fiziniu ar juridiniu asmeniu arba apibrėžta asmenų grupe.

Iš Prezidento 2001-10-03 dekreto Nr. 1501 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo“ matyti, kad jis buvo priimtas ne tik T. S., bet ir kitų asmenų atžvilgiu, todėl Prezidento kanceliarija pagrįstai pareiškėjai išsiuntė 2001-10-03 dekreto Nr. 1501 išrašą, susijusį su jos atžvilgiu priimtu sprendimu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad T. S. teiginys, jog dekreto išrašas neturi juridinės galios, atmestinas kaip nepagrįstas.

Kaip matyti iš Veimaro administracinio teismo 2014-08-21 sprendimo, šiame teisme buvo nagrinėtas pareiškėjos pareiškimas, kuriuo ji skundė 2014-06-03 Federalinio migracijos ir pabėgėlių biuro sprendimą dėl teisės į prieglobstį (b. l. 27-30). Iš Kelno administracinio teismo dešimtosios kolegijos sprendimo matyti, kad 2003-07-21 Vokietijos Federacinės Respublikos ambasadoje Vilniuje T. S. pateikė prašymą dėl pilietybės suteikimo. Pažymėta, kad pareiškėja nurodė neturinti pilietybės, nes atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau tai patvirtinančio dokumento nepateikė. Pilietybės suteikimo procedūra 2004-12-20 buvo nutraukta atsakovės Vokietijos Federacinės Respublikos atstovės Federalinės administravimo tarybos iniciatyva dėl T. S. nedalyvavimo administraciniame procese (b. l. 12–17). Šios aplinkybės patvirtina, kad pilietybės nagrinėjimo procedūra, priešingai nei tvirtina T. S., buvo nutraukta ne dėl dokumento, patvirtinančio Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymą, neturėjimo. Pareiškėja tik po 10 metų nuo šio sprendimo nutraukti pilietybės bylą priėmimo 2012-07-04 iškėlė ieškinį Veimaro administraciniame teisme, iš kur byla perduota Kelno administraciniame teismui. Federalinė administravimo tarnyba vykstant administracinei bylai 2013-01-30 laišku paprašė ieškovės pateikti papildomus dokumentus, o prašymą suteikti pilietybę atmetė 2013-07-19 sprendimu. Kelno administraciniame teisme nagrinėtoje byloje T. S. prašė jo prašymą dėl pilietybės suteikimo nagrinėti iš naujo, tačiau išnagrinėjus bylą iš esmės jos prašymas atmestas. Teismas nurodė, kad nors T. S. ir neįrodė, kad ji prarado Lietuvos pilietybę, tai nėra svarbu, kadangi nėra viešojo intereso dėl pilietybės jai suteikimo.

Šie argumentai rodo, jog pareiškėjai Vokietijos Federacinės Respublikos pilietybė buvo nesuteikta 2004 metais dėl jos pačios nedalyvavimo administracinėje procedūroje, o 2014-01-08 Kelno administracinio teismo sprendimu konstatuotas materialaus pagrindo suteikti pilietybę nebuvimas. Pažymėtina tai, kad Prezidento kanceliarija pareiškėjai išsiuntė tinkamus dokumentus, todėl ji pati buvo atsakinga už šių dokumentų pateikimą kitų valstybių institucijoms bei išsiaiškinimą tose valstybėse nustatytos kitų valstybių dokumentų pripažinimo tvarkos. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus pareiškėja yra tinkamai atsisakiusi Lietuvos Respublikos pilietybės ir Lietuvos Respublikos prezidento dekretas yra tinkamas dokumentas patvirtinantis Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą.

Teismas su atsakovo atstovo pozicija, kad pareiškėja skundą padavė nesilaikydama nustatytų skundo padavimo administraciniam teismui terminų, nesutinka. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalį, skundas administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Nagrinėjamu atveju T. S. neginčija jokio akto ar veiksmo, o prašo atlyginti jai patirtą neturtinę žalą, todėl vieno mėnesio kreipimosi į teismą terminas netaikomas. Pagal Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio dėl žalos atlyginimo senaties pradedama skaičiuoti nuo momento, kai asmuo sužino apie jam padarytą žalą. Pareiškėjos keliamo ginčo esmė yra ta, kad ji teigia, jog neturtinė žala atsirado dėl to, kad jai dėl netinkamo dokumentų sutvarkymo – dekreto dėl pilietybės netinkamo pateikimo, nebuvo suteikta Vokietijos Federacinės Respublikos pilietybė. Kaip jau minėta pilietybė pareiškėjai nesuteikta 2004-12-20 Vokietijos Federacinės Federalinės administravimo tarybos sprendimu dėl T. S. nedalyvavimo administraciniame procese, tačiau šis sprendimas pareiškėjai neišsiųstas. Iš pareiškėjos pateikto Kelno teismo sprendimo matyti, kad pareiškėjos skundas dėl 2004-12-20 Vokietijos Federacinės Federalinės administravimo tarybos sprendimo pripažintas priimtinu. Tai, kad pareiškėjos skundas buvo nagrinėtas Vokietijos Federacinės Respublikos teisme, rodo, jog ji nebuvo praradusi teisės į teisminę gynybą, o jai rūpimos problemos nagrinėjimas teisminėse institucijose nebuvo pabaigtas, dėl ko pripažįstama, kad pareiškėja turėjo pagrindo nelaikyti, jog jos teisės yra pažeistos iki Kelno administracinio teismo 2014-01-08 sprendimo priėmimo.

Kita vertus, ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalis). Lietuvos valstybės atstovas taikyti ieškinio senaties termino dėl žalos atlyginimo neprašė, o dekreto teisėtumo, su kuo susijęs Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje numatyto termino reikalavimas, pareiškėja neginčijo. Remiantis šiais dviem argumentais, daroma išvada, kad yra pagrindas pareiškėjos skundą išnagrinėti iš esmės, netaikant senaties termino.

Remdamasis administracinėje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei išdėstytais argumentais, teismas konstatuoja, kad Prezidento kanceliarijos darbuotojai neatliko jokių priešingų teisei veiksmų (arba neveikimo). Nenustačius Prezidento kanceliarijos darbuotojų neteisėtos veikos, nėra pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjos naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Prezidento kanceliarijos, priteisti neturtinės žalos atlyginimą. T. S. subjektyvus manymas, kad Prezidento kanceliarijos darbuotojų veiksmai buvo neteisėti, nesudaro pagrindo priteisti jai neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjos skundas atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendė:

Skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jūra Marija Strumskienė