Kauno apygardos teismo nuosprendis

2019-05-28 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-216-634/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2019-05-28
Bylos Nr.
1A-216-634/2019
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-16638-18-8
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Valdas Vitunskas, Albinas Antanaitis, Giedrius Endriukaitis
Nuteistasis
A. B.
Nukentėjusysis
A. J.
Advokatai
Jelena Smirnova
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-216-634/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-16638-18-8Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; (S) 1.2.4.6.1; 2.4.6.1; 2.4.7
Kaunoapygardos teismasNuosprendisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gegužės 28 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Giedriaus Endriukaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Vitunsko,

sekretoriaujant Ingai Mieldažytei,dalyvaujant prokurorei Editai Sangavičiūtei,nuteistajam A. B., jo gynėjai advokatei Jelenai Smirnovai,nukentėjusiajam A. J.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. ir jo gynėjos advokatės Jelenos Smirnovos apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir jam paskirta 1 metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 6 val. ir dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

1. A. B. Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 29 d. nuosprendžiu nuteistas už tai, kad (duomenys neskelbtini) UAB „M.T.L.“ patalpose, konflikto metu, tyčia, vieną kartą sudavė kumščiu į kairį žandikaulį A. J., padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kraujosruva kairio skruosto srityje.

Šalies argumentai

2. Nuteistasis A. B. ir jo gynėja advokatė J. Smirnova pateikė apeliacinius skundus, kuriais prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 29 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį. O jeigu teismas nepatenkins minėto apeliacinio skundo prašymo, apeliaciniais skundais prašoma nuosprendį pakeisti ir švelninti paskirtą bausmę.

2.1. Skunduose pažymima, kad Kauno apylinkes teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nesivadovavo 2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1 punktu, kad nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas ir 3.1.8 punktu, kuriame išaiškinta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis ir nepagrįstomis išvadomis. Apeliantų nuomone Kauno apylinkės teismo priimtas nuosprendis pažeidė įrodymus ir įrodinėjimą reglamentuojančias normas, kadangi nevisapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus, vadovavosi nepatikimais įrodymais, buvo šališkas vertinant įrodymus, suteikdamas nepagrįstą prioritetą vieniems įrodymams prieš kitus, nevertino kiekvieno įrodymo atskirai bei įrodymų viseto, nelygino jų tarpusavyje, darė išvadas vadovaujantis prielaidomis, kas lėmė neteisingų esminių bylos aplinkybių nustatymą, netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymą ir neteisingo nuosprendžio priėmimą.

2.2. Skunduose nurodoma, kad Kauno apylinkės teismas buvo šališkas A. B. atžvilgiu, kadangi išimtinai vadovavosi nukentėjusiojo parodymais ir nuosprendyje pasisakė tik dėl A. B. parodymų duotų teisminio nagrinėjimo metu, nepasisakydamas apie ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Pažymėtina, kad nors A. B. teisme davė išsamius parodymus, tačiau teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje neteisingai interpretavo A. B. parodymus ir nurodė, jog tarp A. B. ir nukentėjusiojo konfliktiški santykiai prasidėjo seniai, A. B. užgauti nukentėjusiojo negalėjo, nežino iš kur pas nukentėjusįjį atsirado sužalojimai ir panašiai. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas interpretavo savaip nuolatinius jų tarpusavio konfliktiškus santykius.

2.3. Skundų autoriai pažymi, kad teismas netinkamai įvertino A. B. parodymus, jog jis dirbo kartu su nukentėjusiuoju ir pastarasis nuolat privengia sunkesnio darbo, todėl A. B. ir kiti kolegos reikšdavo priekaištus nukentėjusiajam dėl jo netinkamo darbo. A. B. įsitikinęs, kad nukentėjusysis yra konfliktiškas, nesugyvenamas žmogus, save priešpastatydavo kolektyvui, todėl A. B. stengdavosi su juo kuo mažiau bendrauti, tačiau tokius santykius negalima vertinti, kaip įsisenėjusius konfliktiškus santykius, kaip tai interpretavo teismas. Taip pat teismas neįvertino liudytojų Z. D., V. J., O. J. ir S. F. parodymų, kurie patvirtino A. B. parodymus apibūdinančius nukentėjusįjį. Kauno apylinkės teismas netinkamai įvertino nukentėjusiojo asmenybę ir apie jį atsiliepiančius kolegas ir vadovus, bei tai kad pats nukentėjusysis neigiamai atsiliepia tiek apie kolegas, tiek apie gamyklos vadovus ir jo teiginius, kad kolegijos yra nuteikinėjami prieš jį. Teismas šališkai vertino įrodymus ir padarė neteisingą išvadą, jog nėra liudytojų, kurie tiesiogiai matė visą konfliktinę situaciją ir smūgio sudavimą, tokiu būdu ignoruodami A. B., o taip pat liudytojų S. F. ir V. J. parodymus bei kitus įrodymus. Akivaizdu, kad darydamas tokią išvadą teismas orientuojasi tik į nukentėjusiojo parodymus ir jo nurodytas smūgio sudavimo aplinkybes, t.y. teismas prioritetą suteikia tik nukentėjusiojo parodymams, visiškai ignoruodamas nuteistojo parodymus dėl įvykio aplinkybių bei kitus byloje esančius įrodymus, tuo demonstruodamas savo šališkumą bei pažeisdamas įrodinėjimo taisykles.

2.4. Skunduose pažymima, kad teismas ignoravo A. B. parodymus, kurie buvo nuoseklūs nuo pat tyrimo pradžios. A. B. manymu teismas neįverto tų A. B. parodymų, kuriuose jis kategoriškai neigia tyčia sudavęs smūgį į veidą kumščiu nukentėjusiajam ir paaiškino kokiomis aplinkybėmis nukentėjusysis galėjo susižaloti ir dėl ko kilo konfliktas. Nuteistasis apeliaciniame skunde pažymi, kad jis yra žemesnio ūgio nei nukentėjusysis, todėl jo fiziškai pasiekti nukentėjusiojo nurodytu būdu nebuvo galimybės. Taip pat teismas ignoravo ir į bylą pateiktus duomenis apie A. B. buvimo vietą įvykio metu.

2.5. Apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad Kauno apylinkės teismas nevertino, jog nukentėjusiojo parodymai nėra patikimi, nes jis sąmoningai neduoda sau nenaudingų parodymų, be to, dėl savo padidinto emocionalumo galėjo hipertrofuotai vertinti įvykius ir sukurti sužalojimo aplinkybes savo vaizduotėje, todėl negalima laikyti patikimais jo parodymus dėl jo patirto sužalojimo. Teismas pripažino, jog A. B. ir nukentėjusiojo parodymai dėl įvykio yra prieštaringi, ir prieštaravimai nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo pašalinti. Parodymų esminiai prieštaravimai yra dėl konflikto kilimo priežasties ir iniciatoriaus bei dėl smūgio sudavimo aplinkybių, tačiau teismas visapusiškai šių esminių aplinkybių neištyrė, o laikė nustatytomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nustatytos, o buvo vadovautasi prielaidomis, tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį.

2.6. Apeliaciniuose skunduose nurodo, kad nuteistasis viso tyrimo metu neigė aplinkybę, jog jis nukentėjusįjį išvadino „žirgo galva“, tyčia pažemindamas jo tautiškumą. Objektyvių ir nenuginčijamų įrodymų tam nėra, apart nukentėjusiojo tvirtinimo, kuris negali būti vertinamas patikimu. A. B. nurodo, jog buvo priešingai, jog nukentėjusysis pradėjo įžeidinėti A. B. ir tokias aplinkybes gali patvirtinti byloje apklausti liudytojai.

2.7. Apeliaciniuose skunduose pažymima, kad pats nukentėjusysis galėjo susižaloti atsitrenkęs į A. B. alkūnę. Toks susižalojimo būdas galėjo būti ir vertinant specialisto išvadoje nurodytu sužalojimo mechanizmu – kietu buku daiktu vieno trauminio poveikio pasekoje. Specialistas davęs specialisto išvadą teismui pateikė spalvotas nukentėjusiojo nuotraukas, tačiau specialistas apklausiamas teismo posėdžio metu nesugebėjo nurodyti sužalojimo vietos, todėl akivaizdu, kad sužalojimas nebuvo matomas.

2.8. Apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad teismas neteisingai sprendė, kad nėra A. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nuteistojo atžvilgiu netaikė BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatų. Skundų autorių nuomone teismas lengvinančia aplinkybe turėjo pripažinti nukentėjusiojo atliktus neteisėtus veiksmus A. B. atžvilgiu.

2.9. Skundų autoriai nurodo, kad BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodyta nusikalstama veika padaroma tik tyčiniais veiksmais, tačiau byloje nėra objektyvių ir neginčytinų įrodymų, kad A. B. nukentėjusįjį sužalojo tyčia, o ne dėl neatsargumo. Teismas šioje dalyje nenagrinėjo tyčios turinio. Baudžiamoji atsakomybė dėl šios nusikalstamos veikos padarymo atsiranda tik esant tiesioginiai ar netiesioginiai tyčiai. Skunduose nurodoma, jog sužalojimas galėjo būti padarytas dėl neatsargumo, pasekmes iš dalies sąlygojo ir paties nukentėjusiojo neatsargūs veiksmai, kuomet jis staigiai kėlėsi nuo kėdės, neįsitikinęs, jog tai saugu, tuo pačiu metu, kai nuteistasis staigiai atsisuko į jį. Skundų autoriai mano, jog A. B. padaryta veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kadangi įvyko nelaimingas atsitikimas ir nebuvo nustatyta kaltininko tyčia.

2.10. Advokatės J. Smirnovos apeliaciniame skunde papildomai pažymėta, jog teismas skirdamas bausmę pažeidė BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalis, kuriose nustatyta bausmių skyrimo pagrindai. Teismas skirdamas bausmę neatsižvelgė į A. B. asmenybę, į tai, kad jis anksčiau neteistas, į lengvinančias aplinkybes, padarytos veikos pobūdį, pasekmes, į provokuojantį nukentėjusiojo elgesį, į kitas bylos aplinkybes ir paskyrė jam neproporcingai didelę bausmę bei nustatė per griežtus įpareigojimus.

3. Nukentėjusysis A. J. pateikė atsiliepimą į nuteistojo ir jo gynėjos apeliacinius skundus.

3.1. Atsiliepime pažymima, kad apeliaciniuose skunduose nurodoma, jog nukentėjusysis yra nesavikritiškas, pernelyg emocionalus, subjektyvus, nesugebantis sukurti normalių santykių su jį supančiais žmonėmis ir savarankiškai bei taikiai išspręsti kilsiančių tarpasmeninių problemų, dėl ko nuolat jaučiasi konfliktinėje situacijoje, įtampoje, nesuprastas, pasąmonėje belaukiantis agresijos iš kitų žmonių, tačiau nukentėjusiojo nuomone, tokios gynybos padarytos išvados nėra paremtos jokiais bylos duomenimis.

Atsiliepimas

3.2. Atsiliepime pabrėžiama, kad byloje apklausti liudytojai veikė kaip viena komanda, kuriai vadovavo administratorė O. J. ir gynė tik bendrovės administracijos interesus. Visi liudytojai, duodami parodymus pirmosios instancijos teisme, veikė sutartinai palaikydami A. B.. Liudytojas V. J. teisme net keitė parodymus, kad galėtų pasakyti tai, kas buvo naudinga A. B.. Be to, O. J. atlikdama (duomenys neskelbtini) įvykio vidaus tyrimą darbovietėje buvo neobjektyvi, veikė kaip A. B. gynėja, reikalavo, kad nukentėjusysis perrašytų jai jos prašymu (duomenys neskelbtini) A. J. pateiktą (duomenys neskelbtini) įvykio darbe paaiškinimą, nes jai jis atrodė per ilgas, jai nepatiko, kad jis įrašė įvykį mačiusių bendradarbių pavardes, kad detaliai aprašė aplinkybes. A. J. atsisakius paaiškinimą perrašyti, ji tiesiog tą paaiškinimą įmetė į stalčių ir jam grasino, kad į tyrimo išvadas parašys tik kelias eilutes. O. J. teisme melavo, kad A. J. atsisakė jai pateikti paaiškinimą ir ligos išrašą iš poliklinikos, nors jos reikalavimu, savo darbo laiko sąskaita jis vyko į polikliniką pas šeimos gydytoją ir prašė, kad tokį išrašą jam pateiktų, tačiau gydytoja paaiškino, kad ligos išrašą gali pateikti tik tuo atveju, jei pareikalaus teisėsauga, nes tą daryti draudžia asmens duomenų apsaugos įstatymas. Grįžęs O. J. taip ir paaiškino.

3.3. Nukentėjusysis atsiliepime nurodo, kad jis žodžio „rusas“ A. B. nesakė, jokio staigaus jo judesio atsistojant nebuvo. Jis nuo kėdės atsistojo lėtai, kadangi arti jo esantis A. B. pradėjo jį įžeidinėti, todėl jis pasijuto nesaugiai.

4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. B. ir jo gynėja advokatė J. Smirnova pritarė apeliaciniuose skunduose išdėstytiems prašymams ir juos pagrindžiantiems motyvams, prašė apeliacinius skundus tenkinti. Prokurorė E. Sangavičiūtė ir nukentėjusysis A. J. nesutikdami su pateiktų apeliacinių skundų motyvais, prašė juos atmesti.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo A. B. ir jo gynėjos advokatės Jelenos Smirnovos apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies..

6. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

7. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK ir BK nuostatų bei vieningai formuojamos teismų praktikos, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas A. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl A. B. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, jog sprendžiant A. B. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Apeliaciniuose skunduose remiamasi bendro pobūdžio samprotavimais apie menamai neišsamią teismo specialisto išvadą, netinkamą pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, pateikiant savitą nagrinėjamo įvykio metu nukentėjusiajam padarytų sužalojimų vertinimą. Tačiau šioje vietoje vis tik pažymėtina, kad teismai privalo tirti įrodymus, o ne proceso dalyvių samprotavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-602/2014).

8. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis A. B. nesutinka dėl jo nuteisimo už fizinio skausmo sukėlimą nukentėjusiajam A. J.. Nors nuteistasis neigia smūgiavęs nukentėjusiajam, tačiau byloje esantys ir teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad A. B. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Kaip matyti iš (duomenys neskelbtini) protokolo – pareiškimo, liudytojo apklausos protokolo, nukentėjusysis A. J. nurodė, kad (duomenys neskelbtini) darbovietėje prie jo priėjo A., pradėjo jį įžeidinėti, jie sukonfliktavo ir A. jam trenkė į veidą (1 t., 4-5, 9-10 b.l.). Pažymėtina, kad A. J. apie tai, jog jam trenkė A. B. nurodė savo protokole - pareiškime policijai, kuris buvo surašytas (duomenys neskelbtini), t. y. nedelsiant po įvykio. Tokius parodymus nukentėjusysis patvirtino (duomenys neskelbtini) apklausos metu (1 t., 1-12 b. l.), taip pat tokius parodymus patvirtino akistatos su A. B. metu (1 t., 17-18 b.l.). Pirmosios instancijos teisme apklaustas nukentėjusysis A. J. taip pat nurodė, kad A. B. vieną kartą smogė ranka jam į veidą (1 t., 131 b. l.). Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir byloje esanti (duomenys neskelbtini) Valstybinės teismo medicinos tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad kairio skruosto srityje esanti kraujosruva ir nežymus patinimas galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku, t. y. (duomenys neskelbtini) (1 t., 22 b.l.). Tiek kolegėms darbe, tiek ir policijos pareigūnams, medikams, specialistui jis analogiškai paaiškino, kad smurtinius veiksmus (suduotas smūgis į veidą) jo atžvilgiu atliko būtent A. B.. Byloje apklaustos liudytojos L. M. ir O. J. nurodė, kad joms iškart po įvykio nukentėjusysis nurodė, jog jam į veidą trenkė A. B.. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis buvo nuoseklus ir nurodė, kad būtent A. B. jam vieną kartą trenkė į veidą, todėl pagrindo abejoti nukentėjusiojo A. J. parodymais, pagrindo nėra, kadangi jo parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu, be to, liudytojos ir kiti byloje esantys duomenys nukentėjusiojo parodymus patvirtino.

9. Apeliaciniuose skunduose keliamas nukentėjusiojo A. J. parodymų objektyvumo klausimas, akcentuojant aplinkybę, kad nukentėjusysis dėl priešiškumo nuteistajam gali duoti neteisingus parodymus. Tačiau teisėjų kolegija abejoti A. J. nurodytų aplinkybių teisingumu neturi pagrindo. Kaip jau paminėta aukščiau, nukentėjusysis, duodamas paaiškinimus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nurodė tas pačias aplinkybes tiek dėl konflikto iniciatoriaus, konflikto priežasties, tiek dėl prieš jį atliktų A. B. veiksmų pobūdžio, intensyvumo. Be to, nukentėjusysis neneigė, kad santykiai su A. B. nėra draugiški, tačiau ši aplinkybė, pati savaime, nėra pagrindas A. J. parodymų nelaikyti patikimais ir jais sprendžiant A. B. baudžiamosios atsakomybės klausimą nesiremti.

10. Apeliaciniuose skunduose nuteistasis ir jo gynėja iškėlė versiją, jog galbūt pats nukentėjusysis galėjo susižaloti atsitrenkdamas į nuteistojo alkūnę, kuomet A. B. pasisukdamas į kėdėje sėdinti nukentėjusįjį A. J., o pastarajam staigiu judėsiu keliantis nuo kėdės, tokiu būdu nukentėjusysis kairiuoju skruostu galėjo atsimušti į A. B. dešinę alkūnę ir susižaloti. Kolegija tokią nuteistojo ir jo gynėjos versiją atmeta kaip gynybinę, kadangi ji neparemta jokiais objektyviais byloje surinktais duomenimis. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliaciniuose skunduose nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl A. B. kaltės ir tėra apeliaciniuose skunduose savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta, įrodymų interpretacija. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Iš to seka, kad apeliacinio skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, yra nepagrįsti, todėl atmetami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad A. B. veiksmuose yra visi būtini BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Pripažindamas A. B. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalyje ir 4 dalyje nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl A. B. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

11. Apeliaciniuose skunduose teigiama, jog teismas išskirtinai rėmėsi tik A. B. kaltę patvirtinančiais įrodymais, o jo kaltę paneigiančius įrodymus nevertino ir tiesiog nemotyvuotai atmetė. Aukštesnės instancijos teismas atmeta šį apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą. A. B. kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką priešingai nei teigiama skunde patvirtina, viso proceso metu duoti išsamūs ir nuoseklūs nukentėjusiojo A. J. parodymai.

12. Skirdamas bausmes nuteistajam A. B. pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistąjį charakterizuojančius duomenis bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes, todėl pagrįstai nuteistajam paskyrė su realiu laisvės atėmimu nesusijusią laisvės apribojimo bausmę. Nuteistojo atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Bausmės dydis yra artimas vidurkiui, todėl nėra pagrindo manyti, jog paskirta bausmė yra aiškiai per griežta.

13. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad bylos duomenys neleidžia daryti išvados, jog nukentėjusiojo elgesys buvo provokuojantis (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius ar rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose (Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014, Nr. 2K-P-135-648/2016). Nagrinėjamoje byloje nusikalstama veika buvo padaryta abipusio žodinio konflikto metu, nukentėjusysis nebuvo asmuo, pradėjęs šį konfliktą, jo elgesys nebuvo sąmoningai nukreiptas į tai, kad nuteistasis prieš jį pavartotų fizinį smurtą. Taigi nėra pagrindo pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe provokuojantį nukentėjusiojo elgesį.

14. Tačiau kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skyrė įpareigojimą nuteistajam dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. BK 72² straipsnis numato, kad teismas įpareigoja dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose asmenis, padariusius nusikalstamas veikas artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis nėra nuteistojo artimas giminaitis ar šeimos narys. Nuosprendis šioje dalyje keistinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 29 d. nuosprendį pakeisti:

paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose – panaikinti.

Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjai Albinas AntanaitisGiedrius EndriukaitisValdas Vitunskas