Vilniaus apygardos teismo nutartis

2020-04-06 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. AN2-179-1121/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-04-06
Bylos Nr.
AN2-179-1121/2020
Teisminio proceso Nr.
4-68-3-05341-2019-6
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
Teisėjas
Paulius Veršekys (pirm.)
Pažeidėjas
V. M.
Institucija
VMI
Advokatai
Alvydas Kraujelis
Kategorijos
Administracinio nusižengimo byla Nr.
AN2-179-1121/2020
Teisminio proceso Nr. 4-68-3-05341-2019-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.4.4; 1.5.3; 7.11; 21.11.10 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. balandžio 6 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Paulius Veršekys, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. M. atstovo advokato Alvydo Kraujelio (toliau – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 5 d. nutarimo, kuriuo V. M. pripažintas kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 120 straipsnio 2 dalyje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. vasario 5 d. skundžiamu nutarimu nustatė, kad V. M., būdamas baustas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 25 d. nutarimu pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį, laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2019 m. spalio 31 d., būdamas uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „A“ vadovu, nesilaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje nustatyto atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, t. y. UAB „A“ turint įsiskolinimą valstybės biudžetui po mokestinės nepriemokos susidarymo, vykdė atsiskaitymus su kitais kreditoriais per banką, kasą ir atskaitingus asmenis. Tokiais veiksmais V. M. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 2 dalyje, ir buvo nubaustas 2 700 Eur (dviejų tūkstančių septynių šimtų eurų) dydžio bauda.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Teikiamu apeliaciniu skundu apeliantas prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 5 d. nutarimą ir paskirti V. M. švelnesnę administracinę nuobaudą. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl paskirtos nuobaudos dydžio tiek dėl administracinio nusižengimo padarymo aplinkybių, tiek dėl nuobaudos tikslų ir priemonių šiam tikslui pasiekti pusiausvyros.

3. Pasak apelianto, sprendžiant, ar skolininko atliktas mokėjimas pažeidžia CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, turi būti nustatyta, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Nustatant šią aplinkybę, būtina įvertinti skolininko turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo metu, taip pat pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu metu apimtį. Nustatant pirmos sąlygos buvimą (nebuvimą), turi būti nustatyta, kad buvo pažeista atsiskaitymo tvarka su reikalavimą pareiškusiais asmenimis. Taip pat turi būti nustatyta, kad skolininkas atliko mokėjimą pažeisdamas CK 6.930¹ straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą, t. y. turi būti nustatyta, ar egzistuoja pirmesnės eilės kreditoriai, lyginant su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas yra ginčijamas. Tik esant šių dviejų sąlygų visumai, skolininko atliktas mokėjimas gali būti pripažįstamas pažeidžiančiu CK 6.930¹ straipsnio reikalavimus. Teisiškai reikšmingu taip pat pripažįstamas atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo mastas, t. y. ar suteikiant pirmenybę perleidžiama esminė įmonės turto dalis, taip nepaliekant galimybių atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais. Sprendžiant dėl atsiskaitymo eiliškumo pažeidimo masto ir nustatant, ar nebuvo palikta galimybių atsiskaityti su kitais kreditoriais, vertinamos ne tik bendrovės turimo lėšos (past. – grynieji, negrynieji pinigai), bet ir visas turtas.

4. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad sprendžiant dėl administracinės nuobaudos dydžio yra svarbu atkreipti dėmesį ne tik į nusižengimo pobūdį, bet ir jo padarymo aplinkybes. Vertinant tai, kad pažeidžiant atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą atsiskaitoma buvo su UAB „A“ darbuotojais, kitomis bendrovėmis, pažymėtina, jog kreditorių eiliškumas buvo pažeidžiamas ne dėl piktavališkų ar savanaudiškų paskatų, o siekiant išlaikyti ir užtikrinti nenutraukiamą bendrovės veiklą. Mokėjimais buvo stengiamasi nepabloginti tiek kreditorių, tiek pačios bendrovės padėties, be to mokestinė nepriemoka nebuvo didelė. UAB „A“ ūkinė – finansinė būklė pažeidimo padarymo metu buvo gera, bendrovės turimas turtas daug kartų viršijo mokėtinas sumas, ką patvirtina byloje esantys dokumentai. Bendrovė buvo ir yra moki bei pajėgi įvykdyti visas mokėjimo prievoles.

5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į V. M. paaiškinimus, jog 2019 m. liepos – spalio mėnesiais akcininko sprendimu bendrovės mažmeninė prekyba buvo perduodama kitai bendrovei, t. y. UAB „B“. Dėl šios priežasties buvo būtini tam tikri galutiniai atsiskaitymai su individualiomis įmonėmis ir darbuotojais, dalyvavusiais mažmeninės prekybos procese. Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo paaiškino, kad buvo įsitikinęs, jog jo vadovaujama UAB „A“ turi pakankamai finansinių resursų įvykdyti visiems mokėjimo reikalavimams, įskaitant ir mokesčių sumokėjimą, nes dalis bendrovės lėšų tik laikinai yra pas trečiuosius asmenis, pvz.: 220 000 Eur suma buvo grąžintinas avansas iš neįvykusio sandorio su UAB „C“. V. M. sąžiningai klydo dėl bendrovės galimų panaudoti atsiskaitymams finansinių resursų, nes buvo įsitikinęs, kad jų yra pakankamai, todėl mokėdamas einamuosius mokėjimus bendrovės veiklos atskyrimo procese manė, jog nepažeidžia kreditorių interesų. UAB „C“ negrąžinus 220 000 Eur avanso, padėtis komplikavosi, todėl atsiskaitymai sutriko. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad V. M. padarė ANK 120 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, veikdamas tiesiogine tyčia, nes jis klydo dėl bendrovės atsiskaitymams galimų panaudoti finansinių išteklių dydžio ir neturėjo ketinimo pažeisti CK 6.930¹ straipsnį.

6. Pasak apelianto, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo principą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Paskirta 2700 Eur bauda atitinka V. M. 6 (šešių) mėnesių darbo užmokestį UAB „A“, todėl yra neproporcingai didelė. V. M. yra samdomas vadovas, ką patvirtina byloje esantis Juridinių asmenų registro išrašas, jis jokių dividendų iš UAB „A“ negauna. Atsižvelgiant į tai, V. M. paskirta net ir minimalaus dydžio bauda yra akivaizdžiai per griežta.

III. Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

7. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Nepriemokų administravimo departamento Bankroto ir restruktūrizavimo skyriaus vedėjas J. Č. prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 5 d. nutarimą palikti nepakeistą. Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas administracinio nusižengimo bylos aplinkybes, tinkamai ir pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino administracinio nusižengimo byloje esančius įrodymus, dėl ko priėmė teisingą procesinį sprendimą.

Atsiliepimas

8. Atsiliepime nurodoma, kad apeliantas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į V. M. paaiškinimus, kad buvo būtini tam tikri galutiniai atsiskaitymai su individualiomis įmonėmis ir darbuotojais, dalyvavusiais mažmeninės prekybos procese, su šiais argumentais nesutiktina. CK 6.930¹ straipsnis numato atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, kai skolininkas (past. – fizinis ar juridinis asmuo), kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Šiame straipsnyje įtvirtinta imperatyvi nuostata, kurios privaloma laikytis visiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Nei minėtas straipsnis, nei kiti CK straipsniai nenumato jokių išimčių, kada šių nuostatų būtų galima nesilaikyti. Ši teisės norma skirta būtent tokiai situacijai, kai bendrovėje yra susidariusi sudėtinga finansinė padėtis ir trūksta lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais. Ši teisės norma kaip tik reglamentuoja tvarką, pagal kurią turi būti atsiskaitoma su kreditoriais negalint vienu metu patenkinti visų kreditorių reikalavimų. CK 6.930¹ straipsnio nuostatos yra imperatyvaus pobūdžio ir jų paskirtis yra įvesti finansinę drausmę neturinčio pakankamai pinigų sumokėti visų skolų skolininko mokėjimų eiliškumo srityje. Konstatavus, kad skolininkas, atsiskaitydamas su konkrečiu kreditoriumi, pažeidė atsiskaitymo eilę ir (ar) tvarką, laikoma, jog su kreditoriumi atsiskaityta neteisėtai.

9. Atsiliepime pažymima, kad apeliaciniame skunde nurodyta priežastis, t. y. V. M. buvo įsitikinęs, jog jo vadovaujama UAB „A“ turi pakankamai finansinių resursų įvykdyti visiems mokėjimo reikalavimams, įskaitant ir mokesčių sumokėjimą, nes dalis bendrovės lėšų tik laikinai buvo pas trečiuosius asmenis, nepaneigia CK 6.930¹ straipsnio reikalavimų nesilaikymo ir ANK 120 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties buvimo. Kaip minėta, CK 6.930¹ straipsnis nenumato jokių išimčių ir išlygų dėl mokėjimo eiliškumo tvarkos nesilaikymo. V. M. atliko mokėjimus kreditoriams, kurie pagal eiliškumą CK 6.930¹ straipsnio prasme yra žemiau nei Valstybinė mokesčių inspekcija, ir tokiu būdu pažeidė šio kreditoriaus teises. Jeigu V. M. būtų laikęsis CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintos mokėjimų eiliškumo tvarkos, bendrovės mokestinė nepriemoka būtų mažesnė, todėl savo neveikimu jis pažeidė kreditoriaus – Valstybinės mokesčių inspekcijos interesus. Įrodymais, patvirtinančiais administracinio nusižengimo faktą ir turinčiais reikšmės administracinio nusižengimo bylos baigčiai, yra laikytini kasos knygos išrašų ir banko sąskaitos išrašų kopijos. Šie dokumentai patvirtina, kad buvo pažeista atsiskaitymų su kreditoriais tvarka. Pažeidimo fakto neginčija ir pats V. M..

10. Atsiliepime akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą ir konstatavęs, jog V. M. padarė ANK 120 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį nusižengimą, skirdamas jam nuobaudą tinkamai įvertino ANK 34 straipsnio 2 ir 6 dalyse numatytas aplinkybes. Buvo tinkamai atsižvelgta į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, V. M. asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Administracinio nusižengimo byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad V. M. pagal sankciją už padarytą administracinį nusižengimą paskirta nuobauda būtų aiškiai neteisinga ar neproporcinga, neatitiktų teisingumo ir protingumo principų bei ANK 22 straipsnyje numatytų administracinės nuobaudos tikslų. Skiriama bauda turi nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes, o tokių pasekmių atsiradimas pats savaime nėra laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą. Neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas ir nustatant už jas konkrečias sankcijas. Vien asmenį tenkinančios nuobaudos paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų, nes skiriama nuobauda siekiama ne tik nubausti teisės pažeidėjus, bet ir auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų. Paskirta administracinė nuobauda nėra per griežta, ji proporcinga padarytam administraciniam nusižengimui, atitinka nuobaudų skyrimo pagrindus ir yra tinkama administracinės nuobaudos tikslams pasiekti, todėl nėra jokio teisinio pagrindo taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalį (past. – pagal galiojančią redakciją atitinka ANK 34 straipsnio 6 dalį) ir V. M. skirti švelnesnę nuobaudą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas

11. ANK 652 straipsnio 1 dalis numato, kad apygardos teismas, nagrinėdamas administracinio nusižengimo bylą dėl pateikto apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą.

12. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad sutiktina su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jos nėra ginčijamos. Apeliaciniu skundu nesutinkama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 5 d. skundžiamo nutarimo dalimi, kuria buvo individualizuota administracinė nuobauda už administracinio nusižengimo padarymą, t. y. V. M. paskirta 2 700 Eur bauda. Apeliaciniu skundu prašoma (past. – kaip galima suprasti iš jo turinio) taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalį ir administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui skirti mažesnę baudą. Teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai individualizavo skiriamą administracinę nuobaudą, nes neatsižvelgė į tai, jog nusižengimas buvo padarytas neturint tikslo veikti tyčia, o pati bauda (past. – paskirta ANK 120 straipsnio 2 dalyje numatyta minimalaus dydžio bauda) yra akivaizdžiai neproporcinga nustatytų aplinkybių kontekste. Apygardos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, pasisakys tik dėl V. M. paskirtos baudos individualizavimo ir ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatų taikymo.

13. Apygardos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, patikrinęs administracinio nusižengimo byloje esančius ir V. M. charakterizuojančius duomenis, įvertinęs administracinio nusižengimo padarymo aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išanalizavęs byloje nustatytų aplinkybių ir esančių rašytinių duomenų visumą, tinkamai individualizavo administracinę nuobaudą ir pagrįstai bei teisėtai V. M. paskyrė ANK 120 straipsnio 2 dalyje numatytą minimalaus dydžio baudą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ANK 22 ir 34 straipsniuose įtvirtintas teisės normas bei pagrįstai nenustatė V. M. padėtį ypatingai švelninančių aplinkybių, dėl ko būtų galima skirti švelnesnę nuobaudą. Skundą nagrinėjantis apygardos teismas neturi pagrindo nesutikti su šiomis išvadomis, todėl nėra jokio teisinio pagrindo naikinti skundžiamą nutarimą dalyje dėl paskirtos administracinės nuobaudos ir paskirti V. M. mažesnę baudą.

14. Pastebėtina, kad apylinkės teismas 2020 m sausio 5 d. nutarime suklydo, nurodydamas ANK 34 straipsnio, kurio nauji pakeitimai įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d., redakciją. Pirmosios instancijos teismas taikydamas teisę nutarime aiškino ANK 34 straipsnio 5 dalį, nors nuo 2020 m. sausio 1 d. (past. – 2019 m. kovo 26 d. įstatymas Nr. XIII-2027, TAR 2019 m. balandžio 3 d) atitinkamas straipsnis buvo pernumeruotas, ir buvusi ANK 34 straipsnio 5 dalis tapo 6 dalimi. Tai laikytina technine apsirikimo klaida, kuri priimto sprendimo esmės nekeičia. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismui net ir nurodžius ne tą ANK 34 straipsnio dalį, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nėra teisinio pagrindo V. M. skirti švelnesnę nuobaudą, t. y. mažesnę negu ANK 120 straipsnio 2 dalyje numatytą minimalaus dydžio baudą (past. – 2 700 Eur baudą).

Žemesnės instancijos teismas

15. ANK 34 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta ANK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas) kiekvieną savo sprendimą privalo motyvuoti.

16. Įstatymas reglamentuoja visumą administracinės nuobaudos skyrimui reikšmingų aplinkybių, į kurias būtina atsižvelgti taikant ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas. Administracinė nuobauda, vadovaujantis ANK 34 straipsnio 6 dalyje nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, liudijančių asmens, kuriam taikoma administracinė nuobauda, naudai. Tai gali būti veikos mažareikšmiškumas ar nedidelis jos pavojingumas, išskirtinai teigiamas pažeidėjo asmenybės charakterizavimas, kelių lengvinančių atsakomybę aplinkybių buvimas ir pan. Pažymėtina, kad skiriant administracines nuobaudas, kaip ir taikant bet kokią valstybės prievartos priemonę, būtina laikytis konstitucinio proporcingumo principo, reikalaujančio asmens teisių neriboti daugiau, nei tai būtina demokratinėje visuomenėje. Tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia administracinė nuobauda ar jos tikslus įgyvendinanti administracinio poveikio priemonė, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2AT-58-697/2017, 2AT-17-648/2018).

17. Apygardos teismo vertinimu, apelianto skunde nurodytos aplinkybės, t. y. V. M. veikė ne tyčiniais veiksmais, o paskirta 2 700 Eur bauda atitinka jo šešių mėnesių darbo užmokestį UAB „A“ ir yra akivaizdžiai per didelė bei per griežta, negali būti laikomomis ypatingai asmens padėtį švelninančiomis ar išimtinėmis aplinkybėmis, dėl kurių būtų galimas ANK 34 straipsnio 6 dalies taikymas. Šiuo nagrinėjamu atveju yra svarbus ir ANK 22 straipsnis, kuris reglamentuoja administracinės nuobaudos paskirtį. Minėto straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad viena iš administracinių nuobaudų paskirčių yra atgrasyti asmenis nuo administracinių nusižengimų ar nusikalstamų veikų darymo ir paveikti administracinius nusižengimus padariusius asmenis, jog jie laikytųsi įstatymų ir vėl nedarytų administracinių nusižengimų.

18. Iš administracinio nusižengimo byloje esančių duomenų (past. – taip pat patikrinus Lietuvos Respublikos informacinę sistemą „LITEKO“) matyti, kad V. M. antrą kartą traukiamas administracinėn atsakomybėn už analogiško administracinio nusižengimo padarymą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 25 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (past. – teisminio proceso Nr. (duomenys neskelbtini)) jis buvo nubaustas 300 Eur bauda dėl ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymo. Iš minėto apylinkės teismo nutarimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas V. M. atžvilgiu taikė ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas (past. – galiojanti ANK 34 straipsnio 6 dalis) ir paskyrė pastarajam mažesnę baudą negu ANK 120 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta minimali bauda. Nagrinėjamo apeliacinio skundo kontekste svarbu tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 25 d. nutarimu V. M. buvo nubaustas esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms, kaip ir šioje administracinio nusižengimo byloje, t. y. būdamas UAB „A“ direktoriumi ir žinodamas apie bendrovės finansinę padėtį (past. – UAB „A“ neturėdama pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti ir turėdama susidariusią mokestinę nepriemoką), pažeidė kreditoriaus – Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interesus. Todėl vien šių aplinkybių nustatymas (past. – padarytam administraciniam nusižengimui būdingas pakartotinumas) užkertą kelią ANK 34 straipsnio 6 dalies taikymui.

19. Apygardos teismas nesutinka su apeliaciniame skunde nurodytu teiginiu, kad V. M. ANK 120 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį nusižengimą padarė ne savo tyčiniais veiksmais. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nutarime padarė teisingą išvadą, kad V. M. sąmoningai suteikė pirmenybę atsiskaitymams su kitais UAB „A“ kreditoriais, o ne su Valstybine mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Su šia išvada neturi pagrindo nesutikti ir apeliacinį skundą nagrinėjantis apygardos teismas.

20. Iš V. M. duotų paaiškinimų teismo posėdžio metu, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ir byloje esančios rašytinės medžiagos matyti, kad jis puikiai suprato ir žinojo apie UAB „A“ finansinę padėtį ir turimą įsiskolinimą valstybės biudžetui. Taip pat darytina išvada, kad V. M., būdamas UAB „A“ direktoriumi, negalėjo nežinoti apie bendrovės disponuojamas pinigines lėšas ir apie pareigą, esant jų trūkumui, laikytis CK 6.930¹ straipsnyje numatyto atsiskaitymo eiliškumo, ypatingai atsižvelgiant į tai, jog jis prieš tai buvo baustas administracine tvarka susidarius analogiškai situacijai. Iš byloje esančių pateiktų „Luminor bank AS“ ir „Swedbank AB“ banko sąskaitų išrašų kopijų, kasos knygos išrašo kopijos (past. – visos kopijos pateiktos už laikotarpį nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2019 m. spalio 31 d.) matyti, kad buvo atlikti net 33 atsiskaitymai su kitais kreditoriais, dėl ko buvo pažeisti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interesai ir nesilaikyta CK 6.930¹ straipsnyje numatyto atsiskaitymo eiliškumo. Išrašų kopijose nurodyti atsiskaitymai nebuvo vienkartiniai, jais bendrai buvo išmokėta nemaža pinigų suma, mokėjimai buvo sistemingi. Nors V. M. puikiai suvokė, jog UAB „A“ turėjo įsiskolinimą valstybės biudžetui po mokestinės nepriemokos susidarymo, tačiau vis tiek atliko mokėjimus kitiems kreditoriams. Būtent šios aplinkybės patvirtina, kad V. M. veikė tyčiniais veiksmais, o ne dėl neatsargumo, t. y. puikiai suvokdamas bendrovėje susidariusią finansinę padėti ir žinodamas atsiskaitymo eiliškumą bei tai, kad yra susidaręs įsiskolinimas, vis tiek prioritetą teikė kitiems kreditoriams, o ne Valstybinei mokesčių inspekcijai. Šios aplinkybės tik patvirtina jo padaryto administracinio nusižengimo didesnį pavojingumą. V. M. nurodomos aplinkybės (past. – neįvykęs sandoris su UAB „C“) negali būti vertinamos kaip išimtinės, dėl ko būtų galimas ANK 34 straipsnio 6 dalies taikymas. V. M. veiksmai, pažeidžiant kreditoriaus teisėtus interesus, buvo ne atsitiktiniai, vienkartinio pobūdžio ar netyčiniai, o pasikartojantys. Apylinkės teismas pirmojo administracinio nusižengimo padarymo atveju administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui skyrė švelnesnę negu ANK 120 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą minimalią baudą, tačiau toks teismo išreikštas pasitikėjimas V. M. akivaizdžiai nepasiekė ANK 22 straipsnyje numatytų administracinių nuobaudų paskirčių. Švelnesnės baudos skyrimas neatgrasė V. M. nuo pakartotinio analogiško administracinio nusižengimo padarymo ir jo nepaveikė, kad jis tinkamai laikytųsi įstatymų ateityje.

21. Apeliaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad paskirta 2 700 Eur bauda atitinka V. M. šešių mėnesių darbo užmokestį UAB „A“, todėl yra neproporcingai didelė. Ši aplinkybė (past. – mažesnis darbo užmokestis už paskirtą administracinę nuobaudą) yra būdinga praktiškai visiems administracinius nusižengimus padariusiems pažeidėjams ir nėra niekuo išskirtinė, dėl ko būtų galima taikyti ANK 34 straipsnio 6 dalį. Apygardos teismas pažymi, kad skiriama administracinė nuobauda turi nubausti asmenį ir sukelti jam neigiamas pasekmes. Vien asmenį tenkinančios nuobaudos paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų, neatitiktų teisingumo principo, nes skiriama nuobauda siekiama ne tik nubausti teisės pažeidėją, bet ir auklėti, kad jis deramai laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų. Šiuo atveju, apylinkės teismas, išsamiai ir objektyviai įvertinęs bylos aplinkybes ir V. M. charakterizuojančius duomenis, jam paskyrė minimalią ANK 120 straipsnio 2 dalyje numatytą baudą, kas apygardos teismo vertinimu, nėra akivaizdus proporcingumo principo pažeidimas, nors teismas turėjo teisėtą pagrindą skirti ir griežtesnę baudą, ką numato ANK 34 straipsnio 2 dalis. Iš bylos duomenų matyti, kad V. M. užima ne tik UAB „A“ direktoriaus pareigas, bet yra ir UAB „D“ vadovas. Tai patvirtina, kad jo pragyvenimo šaltinį ir gaunamas pajamas sudaro ne vien tik užimamos pareigos UAB „A“. Administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo teismo posėdžio metu, vykusio pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad yra vedęs, tačiau nepilnamečių vaikų, kuriuos reikėtų išlaikyti, neturi (past. – taip pat nenustatyta, kad V. M. turėtų pareigą išlaikyti kitus asmenis), jo žmona yra dirbanti. Iš to galima daryti išvadą, kad nors skiriama bauda ir sukels neigiamas finansines pasekmes V. M., tačiau jos nebus drastiškai pakeičiančios jo gyvenimą, sužlugdys finansiškai ar turės ypatingai didelės neigiamos įtakos jo šeimos nariams ar artimiesiems giminaičiams ateityje.

22. Apygardos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino nustatytas bylos aplinkybes ir tinkamai individualizavo skiriamą administracinę nuobaudą V. M. bei pagrįstai netaikė ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatų, nes tik tokiu atveju bus pasiekti ANK 22 straipsnyje numatyti administracinės nuobaudos skyrimo tikslai ir užkirstas kelias ateityje dar kartą kartoti analogišką administracinį nusižengimą. Atsižvelgiant į tai, kad V. M. paskirta bauda savo dydžiu atitinka protingumo, teisingumo ir proporcingumo principus bei jo asmenybę, byloje nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima švelninti paskirtą baudą, o apylinkės teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. M. atstovo advokato Alvydo Kraujelio apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 5 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjas Paulius Veršekys