Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Halinos Zaikauskaitės, dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Gžegožui Saksonui (Gžegož Sakson), atsakovės atstovei Indrei Gestautaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos skundą pareiškėjui Z. M. (Z. M.) dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2007 m. paraiškoje deklaruotas plotas paramai gauti pagal MPŪV priemonę sudarė 13,00 ha, o nuo 2010 m. pareiškėjas neteikė paraiškos dėl pasėlių deklaravimo bei neteikė dokumentų, kuriais įrodomas ūkininkavimo faktas, nesilaikė įsipareigojimo ūkininkauti mažiausiai 5 metus nuo pirmos gautos išmokos pagal MPŪV priemonę. Agentūra perskaičiavo jam už 2007 m. priklausančią paramos sumą. Anot atsakovės, kadangi sankcija buvo pritaikyta po to, kai parama pagal 2007 m. paraišką jau buvo išmokėta, susidarė 2 535,67 Lt (734,38 Eur) dydžio grąžintinų lėšų suma, kurią pareiškėjas privalo grąžinti Agentūrai.

Agentūra nurodė, kad terminus išmokoms susigrąžinti numato 2004-04-21 Komisijos reglamento (EB) Nr. 796/2004 (toliau – Reglamentas) 73 str. (bendra tvarka per 10 metų, o esant nustatytai išimčiai (dėl pareiškėjo sąžiningo elgesio) – per ketverius metus nuo išmokos išmokėjimo dienos). Agentūros nuomone, negalima teigti, kad pareiškėjo elgesys buvo sąžiningas, nes jis žinojo, kad pažeidžia pagal MPŪV priemonę numatytus įsipareigojimus, todėl susigrąžinant paramos lėšas, taikytinas 10 metų terminas, kuris nagrinėjamu atveju nepraleistas. Pareiškėjas žinojo, jog yra prisiėmęs įsipareigojimus pagal 2007 m. paraišką, todėl turėjo atidžiai, rūpestingai ir apdariai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, Pareiškėjo teiginys, jog 2007 m. paraišką pasirašė seniai, todėl neatsimena, ką ir kur pasirašė, yra nepagrįstas ir neatleidžia nuo prisiimtų įsipareigojimų. Agentūros nuomone, pareiškėjas elgėsi nesąžiningai, nesilaikė prisiimtų įsipareigojimų, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti jo prašymo panaikinti Agentūros 2015-01-23 sprendimą Nr. SP1-257(11.2.12E).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas

Išnagrinėjus bylą nustatyta, kad pareiškėjas 2007 m Agentūrai pateikė. paraišką, kurioje pagal MPŪV priemonę deklaravo 13 ha plotą (VAGK b. l. 53-56). Pareiškėjui 2008-08-06 pagal 2007 m. paraišką buvo išmokėta 2 535,65 Lt (734,38 Eur) (VAGK b. l. 33).

Pareiškėjas 2008-06-13 Agentūrai pateikė paraišką gauti tiesiogines išmokas už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus ir paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“, „Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves“, „Natura 2000 išmokos ir su direktyva 2000/60/EB susijusios išmokos“, „Natura 2000 išmokos“, ir kompensacines išmokas už saugomų teritorijų žemės ūkio naudmenas 2008 m. (toliau – 2008 m. paraiška) (VAGK b. l. 62-65).

Z. M. 2009-05-12 NMA pateikė paraišką gauti tiesiogines išmokas už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus ir paramą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemones „Agrarinės aplinkosaugos išmokos“, „Išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves“, „Natura 2000 išmokos ir su direktyva 2000/60/EB susijusios išmokos“, „Natura 2000 išmokos“, ir kompensacines išmokas už saugomų teritorijų žemės ūkio naudmenas 2009 m. (toliau – 2009 m. paraiška) (VAGK b. l. 90-94). 2008 m. paraiška pareiškėjas nedeklaravo 13 ha plotą pagal MPŪV priemonę.

Agentūra 2015-01-23 sprendimu Nr. SP1-257(11.2.12E) (VAGK b. l. 29-30) nusprendė, kad pareiškėjas nesilaikė reikalavimo ūkininkauti 5 metus nuo pirmos gautos išmokos pagal MPŪV priemonę, todėl perskaičiavo pareiškėjui pagal 2007 m. paraišką priklausiusią paramos sumą.

Byloje spręstinas ginčas dėl Agentūros skundo reikalavimo panaikinti VAGK 2015-05-05 sprendimą Nr. 3R-166(AG-110/04-2015), kuriuo buvo panaikintas Agentūros 2015-01-23 sprendimas Nr. SP1-257(11.2.12E).

Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodoma, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Taigi, sprendžiant Agentūros reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia, būtina įvertinti skundžiamo NMA 2015-01-23 sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad, nagrinėdamas individualų ginčą, teismas vertina konkrečius skunde nurodytus faktus ir su jais susijusius byloje esančius įrodymus, tačiau negali analizuoti visų įmanomų prielaidų, galinčių turėti įtakos tiriamų viešojo administravimo sprendimų teisėtumui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-17 nutartis adm. b. Nr. A492-163/2013 ir kt.). Todėl, ir šioje administracinėje byloje teisminis ginčo nagrinėjimas ir ginčijamo akto tyrimas yra apibrėžiamas tik tokių konkrečių aplinkybių ir faktų, kuriais atsakovė grindžia skundo reikalavimus, taip pat nurodo kaip pažeidžiančius jos teises, vertinimu.

Iš skunde nurodytų motyvų matyti, kad Agentūra nesutinka su VAGK sprendime taikytu Reglamento 73 str. numatytu 4 metų senaties terminu.

Reglamento 73 str. 5 d. numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytas grąžinimo įpareigojimas netaikomas, jeigu nuo pagalbos išmokėjimo dienos iki pirmojo kompetentingos institucijos pranešimo pateikimo pagalbos gavėjui apie netinkamą pagalbos išmokėjimą praėjo daugiau kaip dešimt metų. Tačiau nurodytas laikotarpis apribojamas iki ketverių metų, jeigu pagalbos gavėjas elgėsi sąžiningai.

Sąžiningumas aiškinamas kaip vertybinis teisinių santykių subjekto elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas, apdairus ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako teisinių santykių subjekto vidinius motyvacinius veiksnius konkrečioje situacijoje, be kita ko, veikiamus subjektą individualizuojančių savybių, pavyzdžiui: jei tai fizinis asmuo – jo amžiaus, išsimokslinimo, praktinių įgūdžių ir pan., jei tai juridinis asmuo – veiklos pobūdžio, jos ypatybių, verslo patirties ir t. t. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokioje situacijoje asmenys veikia. Tokiu atveju, turi būti nustatinėjamos aplinkybės, patvirtinančios asmenų nesąžiningumą, kurį būtina įrodyti konkrečiais faktais. Teisės doktrinoje bei administracinių teismų praktikoje sąžiningumas taip pat suprantamas kaip bendrasis teisės principas, išreiškiantis elgesio matą, atitinkantį protingumo ir teisingumo principų reikalavimus. Sąžiningumas reikalauja atidumo, rūpestingumo bei draudžia piktnaudžiauti teise, o sąžiningas subjektas yra toks, kuris veikia rūpestingai ir teisingai (žr. LVAT 2013-01-22 sprendimas Nr. A-438-98-13).

Sąžiningo asmens deklaruojami tikslai turi atitikti tuos tikslus, kurių jis iš tikrųjų siekia. Jei asmuo deklaruoja tam tikrą teisėtą tikslą ar siekį, tačiau šiais teisėtais tikslais ar siekiais iš tikrųjų pridengia kitus (neteisėtus) tikslus ir siekius, jis negali būti laikomas sąžiningu. Siekdamas realizuoti ir realizuodamas deklaruotus teisėtus tikslus, kuriais iš tikrųjų pridengiami neteisėti tikslai ir siekiai, asmuo piktnaudžiauja teise į atitinkamų teisėtų tikslų realizavimą. Piktnaudžiavimu teise ir nesąžiningu elgesiu laikytinas ir naudojimasis teise ne pagal jos paskirtį ar tikslą (LVAT 2006-06-30 nutartis Nr. A6 – 1090/2006).

Pažymėtina, kad įrodinėjimo našta, pirmiausia, apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr., pvz., LVAT 2011-02-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-465/2011).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 str., reglamentuojantis skundo teismui turinį, įpareigoja Agentūrą nurodyti aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p.). Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. įpareigoja viešojo administravimo subjektus pagrįsti administracinius sprendimus nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Jeigu iš viešojo administravimo subjekto priimto akto negalima daryti išvados, kokiais faktais ir/ar teisės normomis vadovaujantis šis administracinis aktas buvo priimtas, tokiu atveju įrodyti akto teisėtumą ir pagrįstumą turi aktą priėmęs viešojo administravimo subjektas, o pastarajam šių aplinkybių neįrodžius toks administracinis aktas negali būti pripažįstamas teisėtu. Pažymėtina, kad administracinio akto pagrindimas nustatytais faktais ir teisės normomis nebūtinai privalo būti nurodytas pačiame akte, tačiau gali atsispindėti iš kitų su administracinio akto priėmimu susijusių dokumentų (Žr. LVAT 2004-10-09 nutartis Nr. A3-750-04).

Agentūra skunde teismui nurodo, kad pareiškėjas laikytinas nesąžiningu, atsižvelgiant į tai, kad žinojo, jog yra prisiėmęs įsipareigojimus pagal 2007 m. paraišką, turėjo atidžiai, rūpestingai ir apdariai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Teismo vertinimu, Reglamento 73 str. 5 d. sąžiningumas siejamas ne su aplinkybėmis, dėl kurių pareiškėjas neteikė 2009 ir vėlesniais metais paraiškų pagal MPŪV priemonę, o su pareiškėjo tikslais, dėl kurių siekė gauti paramą 2007 m. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų pripažinti, kad pareiškėjas 2007 m. paraišką pateikė veikdamas nesąžiningai. Atitinkamai nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjas veikė nesąžiningai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar skundžiamas aktas turi trūkumų, o jeigu taip, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2011-06-27 sprendimas Nr. A556‑336/2011).

Atitinkamai konstatuotina, kad Agentūra, taikydama sankciją, pažeidė Reglamento 73 str. 5 d. numatytą 4 metų senaties terminą, todėl skundžiamas spendimas laikytinas neatitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. reikalavimų. Tokias pačias išvadas padarė ir VAGK 2015-05-05 sprendimu Nr. 3R-166(AG-110/04-2015), todėl atmestinas skundo reikalavimas dėl minėto sprendimo panaikinimo.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 44–45 str., 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str., teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.