Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Be to, nagrinėjamu atveju nėra tenkinama nė viena iš Konkurencijos įstatymo 8 str. 1 d. nustatytų sąlygų, kurioms esant ūkio subjektas privalo pranešti Tarybai apie numatomą vykdyti koncentraciją ir gauti leidimą. Pagal teisinį reglamentavimą, koncentracija laikytinas toks turto dalies kontrolės įgijimas, kai įsigyjama ūkio subjekto turto dalis, kuri gali būti laikoma savarankiškos ūkinės veiklos vienetu ir kuriai aiškiai priskiriama tam tikra apyvarta atitinkamoje rinkoje. UAB „Baltic Petroleum“ į jungtinę veiklą įneštos degalinės nėra savarankiški ūkinės veiklos vienetai, nes jos pačios iš savęs nėra verslo dalies pagrindas, sudarantis verslo ar jo dalies kompleksą. Pareiškėja degalines eksploatavo kaip pavienį turtą, t. y. neperleidus jai personalo, intelektinės nuosavybės teisių ir pan. Tokio turto kontrolės įgijimas, pagal Konkurencijos įstatymą ir Europos Sąjungos teisės aktus bei Europos Komisijos praktiką, negali būti laikomas koncentracija. Tarybos padaryta išvada, kad degalinė yra tokia ūkio subjekto turto dalis, kuri laikytina savarankiškos ūkinės veiklos vienetu, yra visiškai nepagrįsta, nes atsakovė nevertino turto, kaip vieneto, dalies ekonominių elgsenos rinkoje aplinkybių ir kitų būtinųjų ekonominio vieneto požymių analizės. Pagal jungtinės veiklos sutartį, UAB „Baltic Petroleum“ suteikė teisę pareiškėjai jungtinės veiklos tikslais naudoti degalinių tinklą ir jame vykdyti prekybą. Pareiškėjos įnašą sudarė darbas, bendrosios administracinės sąnaudos, profesinės žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai, taip pat teisė naudotis išskirtiniu Lukoil teisių kompleksu. Parduodamų prekių ir teikiamų paslaugų kainas savarankiškai nustatė pati pareiškėja. Degalinės perleistos be prekės ženklų, pavadinimų, programinės įrangos, išorinių mokėjimo terminalų. Degalines pareiškėja eksploatavo su Lukoil prekės ženklu, įrengė išorinius mokėjimo terminalus, įdarbino personalą, nustatė darbo režimą, organizavo naftos produktų tiekimą, vienašališkai nustatė prekių ir paslaugų kainas bei nuolaidų sistemą. Degalinės į jungtinę veiklą įneštos be mažmeninės prekybos naftos produktais reikalingų licencijų, kurias savo vardu gavo Bendrovė. Ignoruodama visas anksčiau nurodytas aplinkybes, atsakovė padarė nepagrįstą išvadą, kad degalinių tinklas yra savarankiškai funkcionuojantis ūkio subjektas ar jo dalis. Atsakovė neįrodė, kad degalinės infrastruktūra yra lemiamas elementas mažmeninės prekybos degalais veikloje. Pareiškėjos nuomone, esminę įtaką turi naudojamas prekės ženklas. Be to, degalinės infrastruktūra per se neleidžia plėtoti verslo, nes tam būtini kiti ištekliai – personalas, tiekėjai ir pan. Prekybos degalais veiklos pelningumas priklauso ne nuo ūkio subjekto turimo turto, bet nuo naudojamos verslo specifikos, o tai papildomai įrodo, kad pati degalinė yra tik pavienis turtas, o ne verslas ar jo dalis. Aplinkybės, kad degalinės yra savarankiška verslo dalis, neįrodo ir atsakovės argumentai dėl reikalavimo turėti licenciją šiai veiklai vykdyti. Ekonomikos specialistai taip pat pripažįsta, kad tam, jog degalinė galėtų būti laikoma savarankiškai funkcionuojančiu verslo subjektu, ji turi turėti tokius išteklius kaip personalą, finansinius išteklius, materialųjį ir nematerialųjį turtą, tiekėjus. Iš esmės analogiškos pozicijos laikomasi ir teisės doktrinoje. Be to, savo praktikoje Taryba įgyto turto nelaiko savarankišku ekonominiu vienetu, t. y. tokio turto įgijimo nepripažįsta koncentracija.

Kita kumuliatyvi sąlyga, kuriai esant ūkio subjektui kyla pareiga pranešti apie koncentraciją ir gauti Tarybos leidimą, yra koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendrųjų pajamų viršijimas. Atsakovė visiškai nepagrįstai konstatavo, kad koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendrosios pajamos paskutiniais iki koncentracijos ūkiniais metais viršijo degalinių įnešimo į jungtinę veiklą metu ir nutarimo priėmimo metu galiojusioje Konkurencijos įstatymo 8 str. 1 d. nustatytas sumas. Vertinant šį kriterijų, negalėjo būti vertinamos degalinių metinės pajamos ir vykdytos veiklos, nes pareiškėjai buvo perduotas tik turtas, o ne jose vykdytas verslas. Tokie Tarybos veiksmai neatitinka teisinio reglamentavimo. Degalinėse ūkinę veiklą vykdę subjektai koncentracijoje nedalyvavo, todėl jų gautos pajamos negali būti laikomos degalinės pajamomis. Taryba nepagrįstai visų pareiškėjai perduotų eksploatuoti degalinių 2003 metais gautas pajamas skaičiavo kartu, nes pagal savo turinį ir pobūdį perduodant degalinių tinklą buvo įvykdyta ne viena, o 15 atskirų koncentracijų. Pagal Europos Komisijos suvestinį pranešimą ir Europos Sąjungos institucijų praktiką, viena koncentracija gali būti laikomi tie atvejai, kai keli sandoriai turi vienijantį pobūdį, t. y. negali būti įgyvendinti atskirai ir yra neatsiejamai tarpusavyje susiję. Priešingai, jei sandoriai gali būti vykdomi neatsižvelgiant vienas į kitą, vykdoma ne viena koncentracija. Nagrinėjamu atveju degalinių tinklo perdavimas pareiškėjai neturi sandorius vienijančio požymio, nes kiekvienos degalinės eksploatavimas galėjo būti vykdomas individualiai. Atsakovės argumentai, kad visų degalinių įsigijimas buvo vykdytas vienu metu, ta pačia sutartimi, tarp tų pačių sandorio šalių, visų degalinių kontrolę įgijo pareiškėja, sandoriu siekiama vieno ekonominio tikslo – išplėsti degalinių tinklą, nepatvirtina išvados, kad buvo vykdyta viena koncentracija. Jungtinės veiklos sutarties nuostatos ir vėlesnė šalių praktika patvirtina, kad kiekvienos degalinės perleidimas Bendrovei buvo savarankiškas, be to, šalys susitarė, kad degalinių skaičius gali būti pakeistas. Taryba pateikė netinkamą geografinės rinkos apibrėžimą. Pareiškėjos nuomone, rinka turėjo būti apibrėžta kaip atskirose Lietuvos Respublikos teritorijose esanti mažmeninės prekybos degalais rinka, nes konkreti degalinė konkuruoja tik su tame pačiame regione esančiomis konkurentų degalinėmis. Visos įgytos degalinės išsidėsčiusios skirtingose geografinėse vietose, todėl įtakos neturi tai, kad jos buvo įsigytos vienu metu. Rinką apibrėžus ne kaip visos Lietuvos Respublikos teritoriją, bet kiekvieną regioną atskirai, pareiškėja negali būti pripažinta vykdžiusi vieną koncentraciją. Tokį rinkos apibrėžimą Taryba savo praktikoje yra taikiusi ne kartą, pavyzdžiui vertindama vaistinių tinklo įvykdytą koncentraciją. Tai pačiai rinkai negalėjo būti priskirtos net ir Vilniaus mieste pareiškėjai eksploatuoti perduotos degalinės, nes kiekvieną jų nuo kitos skiria dideli atstumai. Vilniaus miesto atveju galima būtų išskirti net keturias geografines rinkas ir keturias koncentracijas, kurių nė viena neviršijo 5 mln. litų sumos. Išvados, kad pareiškėja vykdė vieną koncentraciją, visiškai nepagrindžia atsakovės argumentai, kad Bendrovė pateikė tik vieną pranešimą apie ketinimą vykdyti 9 degalinių koncentraciją, vadinasi, Bendrovė pripažino vykdanti vieną koncentraciją.

Atsakovė visiškai nepagrįstai padarytą pažeidimą vertino kaip trunkamąjį, o senaties terminą skaičiavo nuo paskutinių veiksmų, susijusių su 2003-12-31 ir 2008-06-30 įvykdytomis koncentracijomis, atlikimo. Tačiau toks senaties eigos pradžios momento apibrėžimas yra visiškai nepagrįstas, nors toks išaiškinimas pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuri gali kisti. Pareiškėjos nuomone, senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo to momento, kai Bendrovė įgijo teisę eksploatuoti degalines. Vadinasi, šiuo atveju būtų praleistas patraukimo atsakomybėn terminas.

Atsakovė neteisingai apskaičiavo pareiškėjai paskirtos baudos dydį, nes bazinis baudos dydis turėjo būti skaičiuojamas ne nuo visų degalinių pajamų, bet tik nuo pajamų, gautų už parduotus degalus, t. y. atskaičius pajamas, gautas už teikiamas plovyklos paslaugas ir pan. Skirdama pareiškėjai baudą, atsakovė nevertino atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Pažeidimas buvo padarytas nesant tyčios, nes Bendrovė nemanė, kad egzistuoja sąlygos, dėl kurių ji turi pranešti apie koncentraciją, be to, manė, kad leidimą vykdyti koncentraciją gavo dar 2001 metais. Padarytas pažeidimas negali būti laikomas pavojingu, nes nesukėlė ilgalaikės ir nepataisomos žalos konkurencijai. Skiriant pareiškėjai baudą, turėjo būti atsižvelgtą į tokias jos atsakomybę lengvinančias aplinkybes kaip geranorišką bendradarbiavimą su atsakove, nuoseklios Tarybos praktikos analogiško pobūdžio bylose nebuvimą, tariamo pažeidimo nutraukimą. Atsakovė nepagrįstai atgrasymo tikslais padidino Bendrovei skiriamą bazinės baudos dydį 20 procentų. Degalinės, esančios Kalnujų km., Raseinių r., įgijimas apskritai nebuvo koncentracija, todėl dėl šios degalinės įgijimo pareiškėja negalėjo būti pripažinta padariusi pažeidimą, o bauda padidinta 20 procentų. Baudos dydžio didinimas dėl atgrasymo nėra imperatyvas, o tik Tarybos teisė. Bendrovės nuomone, net bazinis jai paskirtos baudos dydis ir taip yra didelis, todėl nėra pagrindo jį didinti dar 20 procentų.

Pareiškėja taip pat ginčija Tarybos 2013-12-02 nutarimą Nr. 3S-63 ir 2013-12-06 nutarimą Nr. 3S-65, kurie buvo priimti atliekamo tyrimo metu, nes jais buvo pažeista pareiškėjos teisė į gynybą, taip pat apribota galimybė būti išklausytai bei teikti savo paaiškinimus. Tarybos 2013-12-02 nutarimu Nr. 3S-63 buvo atsisakyta atlikti papildomą tyrimą bei sustabdyti jį, iki Vilniaus apygardos administraciniame teisme bus išnagrinėta administracinė byla dėl nustatyto iš esmės analogiško Konkurencijos įstatymo pažeidimo. Tik išnagrinėjus administracinę bylą dėl Tarybos 2013-04-18 nutarimo Nr. 2S-4 panaikinimo gali būti priimtas pagrįstas sprendimas dėl to, ar pareiškėjos atžvilgiu gali būti taikomas pakartotinumo kriterijus, t. y. pareiškėjos atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Pakartotinumo kriterijus pareiškėjai galės būti taikomas tik tuomet, kai Tarybos 2013-04-18 nutarimas Nr. 2S-4 įgis res judicata galią, todėl, pareiškėjos nuomone, buvo pagrindas sustabdyti atliekamą tyrimą. Be to, atliktas tyrimas dėl vykdytos koncentracijos įgyjant degalines iš UAB „Baltic Petroleum“ yra glaudžiai susijęs su tyrimu, kurio pagrindu buvo priimtas Tarybos 2013-04-18 nutarimas Nr. 2S-4, nes iš pradžių buvo atliekamas vienas bendras tyrimas. Be to, pranešime apie baigtą tyrimą, be kita ko, yra remiamasi ir Tarybos 2013-04-18 nutarime Nr. 2S-4 padarytomis išvadomis. Nagrinėjamoje byloje ginčijamame nutarime ir Tarybos 2013-04-18 nutarime Nr. 2S-4 remiamasi iš esmės analogiškais argumentais ir daromos tapačios išvados dėl padaryto pažeidimo, todėl tyrimas turėjo būti sustabdytas. Pagrindas sustabdyti pradėtą tyrimą nustatytas Viešojo administravimo įstatymo 23 str. 4 d. Pagal teismų praktiką, šiuo pagrindu gali būti remiamasi ir tada, kai teisme nagrinėjamoje byloje bus išnagrinėti susiję klausimai, teisme išnagrinėtoje byloje nustatytos aplinkybės turės lemiamą įtaką tyrimui.

Atsakovė nepagrįstai neleido pareiškėjai susipažinti su 2001 metais atlikto tyrimo medžiaga ir taip pažeidė jos teisę į efektyvią gynybą. Pareiškėjai buvo būtina susipažinti su tyrimo išvada, kurios pagrindu buvo priimtas 2001-10-04 leidimas, nes Taryba šia išvada rėmėsi atlikdama 2012 metais pradėtą tyrimą. Tarybos pozicija, kad išvada yra tarnybinio naudojimo dokumentas, neatitinka teisinio reguliavimo, nes tai yra oficialus dokumentas, ja buvo remiamasi priimant 2001-10-04 sprendimą, ji neatitinka Konkurencijos įstatymo 21 str. 7 d. įtvirtintų reikalavimų. Be to, 2001 metais galiojęs teisinis reguliavimas apskritai nenustatė, kad tam tikri Tarybos dokumentai gali būti pripažinti tarnybinio naudojimo.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovai palaikė skunde išdėstytus argumentus, taip pat paaiškino, kad reikalavimas įpareigoti sustabdyti tyrimą nėra aktualus, nes administracinė byla yra išnagrinėta Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Kita vertus, teigia, kad Bendrovės teisės į gynybą buvo pažeistos, kadangi jai nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su 2001 metų pažyma.

Vertindama, ar degalinės gali būti pripažintos turtu, kurio kontrolės įgijimas laikomas koncentracija, Taryba vadovavosi Konkurencijos įstatymo, Tarybos 2000-04-27 nutarimu Nr. 45 patvirtintos Pranešimo apie koncentraciją pateikimo, nagrinėjimo ir bendrųjų pajamų apskaičiavimo tvarkos (toliau – Tvarka) nuostatomis ir Europos Komisijos suvestiniu pranešimu dėl jurisdikcijos pagal Tarybos reglamentą Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (toliau – Komisijos pranešimas). Iš Komisijos pranešimo matyti, kad koncentracija laikytini tokie atvejai, kai perduodamas turtas sudaro esmines verslo (ūkinės veiklos) sudedamąsias dalis, kurios leistų turtą perimančiam subjektui pakankamai greitai patekti ar pradėti dalyvauti atitinkamoje rinkoje. Jei valdyti yra perduodamas turtas, kuris yra pagrindinis ūkinės veiklos elementas ir kuris leidžia tęsti tam tikrą specifinę veiklą, tokio turto perdavimas gali būti kvalifikuojamas kaip koncentracija. Atsakovės nuomone, degalinės, nors perduotos be prekės ženklų, darbuotojų, licencijų ir pan., yra esminis mažmeninės prekybos degalais sudėtinis elementas, todėl jų perdavimas pagrįstai pripažintas koncentracija. Tai, kad degalinė yra savarankiškas ūkinės veiklos vienetas patvirtinta tarp pareiškėjos ir UAB ,,Baltic Petroleum“ sudarytos jungtinės veiklos sutarties nuostatos, iš kurių matyti, kad Bendrovei buvo perduoti turto kompleksai, atitinkantys reikalavimus verstis mažmenine prekyba degalais ir kitais produktais. Degalinė, įrengta laikantis teisės aktų reikalavimų, yra lemiamas ir svarbiausias mažmeninės prekybos degalais vykdymo rinkoje elementas, be kurio ūkio subjektas negalėtų gauti licencijos bei vykdyti mažmeninės prekybos degalais. Kadangi Bendrovei buvo perduotos kitų ūkio subjektų jau eksploatuotos degalinės, ji galėjo greitai pradėti vykdyti ūkinę veiklą. Šių aplinkybių nepaneigia ir tai, kad kartu su degalinėmis nebuvo perduotas prekės ženklas, nes jis yra tik viena iš sudėtinių verslo dalių. Pareiškėjos atstovo paaiškinimai Tarybos 2014-04-14 posėdyje patvirtina, kad tam, jog degalinės pradėtų veiklą pagal Bendrovės verslo modelį, reikėjo nuo 3 iki 6 mėnesių, t. y. pakankamai mažai laiko. Kiekvienoje degalinėje yra tvarkoma atskira apskaita, todėl kiekvienai degalinei gali būti priskirta aiški apyvarta rinkoje. Atsakovės nuomone, į bylą pateikta ekonominį išsilavinimą turinčių asmenų ,,Degalinių veiklos analizė: geografinės rinkos ribos, veiklos savarankiškumo galimybės“ negali būti vertinama kaip tinkamas įrodymas administracinėje byloje, nes analizę atlikę asmenys nėra ekspertai, be to, jų santykiai su Bendrove leidžia abejoti šių asmenų nešališkumu ir objektyvumu. Be to, analizės išvados nėra pagrįstos jokiais objektyviais duomenimis, remiamasi prielaidomis. Tai, kad tam tikrais atvejais turto dalies kontrolės įgijimas nebuvo pripažintas koncentracija, nepaneigia Tarybos išvadų, kad nagrinėjamu atveju Bendrovė įvykdė koncentraciją. Kiekvienas pranešimas ir atvejis yra nagrinėjamas vertinant individualias aplinkybes, ar teisę naudoti turtą suteikiančio sandorio pagrindu buvo įgyta galimybė daryti lemiamą įtaką kito ūkio subjekto veiklai. Pareiškėjos skunde nurodytais atvejais buvo perimtos ne degalinės, o komercinės paskirties patalpos, kuriose galima įvairi ūkinė veikla. Pagal Tvarkos 6.1.1 p., koncentracijoje dalyvaujančiais ūkio subjektais nagrinėjamu atveju laikomi – Bendrovė ir degalinės, kaip turto dalis. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis Tvarkos 20 p. nuostatomis, Taryba pagrįstai skaičiavo įsigijimo ūkio daliai tenkančias bendrąsias pajamas.

Bendrovė 2003 metais įvykdė vieną koncentraciją, nes, pagal 2003-12-31 jungtinės veiklos sutartį, turėdama tą patį ekonominį tikslą, įgijo 15 degalinių, t. y. verslo dalies, kontrolę. Tai, kad degalinės yra skirtingose geografinėse rinkose, įtakos nagrinėjamu atveju neturi, nes įsigyjami ūkio subjektai nebūtinai turi būti susiję su ta pačia geografine teritorija. Konstatuodama, kad 2008 metais į jungtinę veiklą įnešus degalinę buvo įvykdyta koncentracija, atsakovė rėmėsi Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktais duomenimis apie šios degalinės pajamas paskutiniais prieš koncentraciją metais, kuriuos pateikė UAB ,,Baltic Petroleum“.

Bendrovės argumentai, kad negali būti nustatyta jos kaltė dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo, yra visiškai nepagrįsti, nes pagal 2001-10-04 išduotą leidimą Bendrovė neįgijo teisės į ginčo degalinių kontrolę. Priešingai, nei teigia pareiškėja, patraukimo atsakomybėn senaties terminas nėra pasibaigęs, nes koncentracijos įgyvendinimas nepranešus Tarybai ir negavus tam leidimo laikytinas trunkamuoju pažeidimu, todėl terminas patraukti atsakomybėn skaičiuojamas ne nuo koncentracijos įgyvendinimo dienos, o nuo kiekvienos dienos, kurią trunka atitinkami veiksmai. Šiuos argumentus patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Europos Komisijos ir Bendrojo Teismo praktika.

Skirdama baudą, Taryba įvertina kiekvienos situacijos faktines aplinkybes, neatsižvelgdama į anksčiau ūkio subjektams paskirtų baudų dydžius. Bauda už konkurencijos teisės pažeidimus nėra skiriama tik išimtiniais atvejais, šiuo atveju aplinkybės, dėl kurių Bendrovei galėjo būti neskirta piniginė sankcija, nenustatytos. Skirdama baudą, Taryba vadovavosi nacionalinių teisės aktų nuostatomis. Apskaičiuodama bazinį baudos dydį, atsakovė įvertino, kad degalinėse buvo verčiamasi ne tik prekyba degalais, todėl jį nustatė pagal Bendrovės 2012 metų pajamas, gautas eksploatuojant ginčo degalines. Pareiškėjos veiksmuose nenustatyta jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o sankcijos dydis buvo nustatytas atsižvelgus į tai, kad koncentracijos įgyvendinimas laikytinas pavojingu pažeidimu. Atsižvelgus į pažeidimo pobūdį, tai, kad degalinės yra išsidėsčiusios skirtinguose miestuose ir rajonuose, Bendrovei buvo skirta 1,1 ir 1 procentų dydžio bauda. Pagal Tarybos reglamento (EB) 139/2004 14 str. nuostatas, atsakomybė už konkurencijos taisyklių pažeidimus gali būti taikoma neatsižvelgiant į kaltės formą, kuri taip pat nėra reikšminga nustatant baudos dydį. Bendrovė turi pareigą pateikti Tarybai visą reikiamą informaciją, todėl tai negali būti pripažinta jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Vertindama pažeidimo mastą, Taryba atsižvelgė į tai, kad iš jungtinės veiklos 2011-12-13 ir 2013-09-30 buvo pašalintos dvi degalinės, tačiau tai negali būti pripažinta atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Taryba turėjo teisę ir pareigą didinti baudą 20 procentų, nes nustatė, kad Bendrovės pajamos iš veiklos, susijusios su pažeidimu, buvo mažesnės nei 5 procentai bendrųjų pajamų. Be to, pagal Teisingumo Teismo praktiką, sankcija turi būti skiriama atsižvelgus į įmonių finansinį pajėgumą.

Byloje ginčas keliamas dėl Tarybos 2014-05-12 nutarimo Nr. 2S-2/2014, taip pat dėl tarpinių procedūrinių Tarybos 2013-12-02 nutarimo Nr. 3S-63 bei 2013-12-06 nutarimo Nr. 3S-65 teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenys patvirtina, kad Taryba atliko tyrimą dėl Bendrovės veiksmų, kuriais ji įgijo teisę valdyti UAB ,,Baltic Petroleum“ degalines, atitikties Konkurencijos įstatymo 8 str. 1 d. ir 9 str. 2 d. reikalavimams ir 2013-11-06 raštu Nr. (2.1-23)6V-1942 informavo pareiškėją, kad 2013-11-05 tyrimą buvo nuspręsta baigti, todėl jai siunčiamas pranešimo apie tyrimą išrašas, tyrimo bylos kopija ir siūloma per 14 dienų pateikti nuomonę apie tyrimo išvadas (t. I, b. l. 43–44).

Pareiškėja 2013-11-14 Tarybai pateikė prašymą atlikti papildomą tyrimą ir sustabdyti tyrimo veiksmus, iki bus priimtas ir įsiteisės Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-3479-142/2013 (t. I, b. l. 91–95).

Tarybos Draudžiamųjų susitarimų skyriaus 2013-11-19 raštu Nr. (2.1-23)6V-2027 pareiškėja buvo informuota, kad teisinio pagrindo atlikti jos 2013-11-14 prašyme nurodytus veiksmus nėra (t. I, b. l. 96–99).

Pareiškėja padavė skundą Tarybai, prašydama panaikinti Tarybos Draudžiamųjų susitarimų skyriaus 2013-11-19 raštą Nr. (2.1-23)6V-2027 ir patenkinti prašymą atlikti papildomą tyrimą ir sustabdyti tyrimo veiksmus (t. I, b. l. 100–106).

Taryba, 2013-12-02 vykusiame tvarkomajame posėdyje išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, protokoliniu nutarimu jį atmetė kaip nepagrįstą, taip pat informavo, kad Bendrovė turi teisę 2013-11-14 prašyme ir 2013-11-21 skunde išdėstytus argumentus Tarybai pateikti raštu iki 2013-12-10 ir (arba) žodžiu bylos nagrinėjimo posėdžio, kuris numatytas 2013-12-13, metu (t. I, b. l. 105–113).

Bendrovė 2013-11-18 pateikė Tarybai prašymą leisti susipažinti su 2001 metų Tarybos tyrimo ,,Dėl leidimo UAB ,,Lukoil Baltija“ vykdyti koncentraciją UAB ,,Lukoil Baltija“ ir AB Vilniaus bankas sudarant reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią įgyjamos 37 procentų balsavimo teisės AB Lietuvos kuras kreditorių susirinkime“ medžiaga ir dokumentais (t. I, b. l. 138–139).

Taryba 2013-11-21 raštu Nr. (2.20-24)6V-2047 informavo pareiškėją, kad su prašoma medžiaga, išskyrus su Tarybos darbuotojų parengta išvada (pažyma), kuri yra tarnybinio naudojimo dokumentas, gali susipažinti Tarybos buveinėje (t. I, b. l. 140). Nesutikdama su tokiu Tarybos sprendimu, Bendrovė padavė skundą, prašydama jį panaikinti ir leisti susipažinti su Tarybos darbuotojų parengta išvada (pažyma) (t. I, b. l. 141–145). Taryba 2013-12-06 protokoliniu nutarimu Nr. 3S-65 pareiškėjos skundą atmetė, taip pat nusprendė netenkinti jos prašymo ir neleisti susipažinti su Tarybos darbuotojų parengta išvada (pažyma) (t. I, b. l. 147–154).

Nesutikdama su tokiais Tarybos nutarimais, pareiškėja 2013-12-10 padavė skundą teismui, prašydama juos panaikinti, taip pat įpareigoti atsakovę atlikti papildomą tyrimą ir sustabdyti veiksmų atlikimą Konkurencijos tarybos byloje Nr. 12/xx/1/1/06/23/048 iki tol, kol bus priimtas ir įsiteisės galutinis teismo sprendimas Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamoje administracinėje byloje Nr. I-3479-142/2013, įpareigoti atsakovę leisti Bendrovei susipažinti su 2001 metų Tarybos tyrime „Dėl leidimo UAB „Lukoil Baltija“ vykdyti koncentraciją, UAB „Lukoil Baltija“ ir AB Vilniaus bankas sudarant reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią įgyjamos 37 procentų balsavimo teisės AB „Lietuvos kuras“ kreditorių susirinkime“ pateikta išvada (pažyma) (t. I, b. l. 121–137).

Taryba 2014-05-12 išnagrinėjo klausimą dėl Bendrovės veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 8 str. 1 d. ir 9 str. 2 d. reikalavimams ir 2014-05-12 nutarime Nr. 2S-2/2014 konstatavo, kad, 2003-12-31 ir 2008-06-30 įgijusi kitiems ūkio subjektams priklausančių degalinių kontrolę ir apie tai nepranešusi Tarybai bei negavusi leidimo vykdyti koncentraciją, Bendrovė pažeidė Konkurencijos įstatymo 8 str. 1 d. ir 9 str. 2 d. nuostatas, todėl už 2003-12-31 padarytą pažeidimą skyrė 3 323 690,80 Eur (11 386 300 Lt) baudą, o už 2008-06-30 – 124 942,07 Eur (431 400 Lt) baudą.

Šį Tarybos nutarimą Bendrovė 2015-05-30 taip pat apskundė teismui (t. IV, b. l. 1–46). Pagal Bendrovės 2015-05-30 skundą pradėta administracinė byla Nr. I-8481-643/2014 teismo 2014-10-24 nutartimi (t. V, b. l. 195–196) buvo sujungta su teisme nagrinėjama administracine byla, kurioje Bendrovė ginčijo 2013-12-02 nutarimo Nr. 3S-63 bei 2013-12-06 nutarimo Nr. 3S-65 teisėtumą ir pagrįstumą.

Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad byloje susiklostė tokia faktinė situacija, kai iki galutinio Tarybos 2014-05-12 nutarimo priėmimo Bendrovė teisme buvo iniciavusi ginčus dėl tarpinių procedūrinių Tarybos sprendimų, priimtų atliekant tyrimą dėl Bendrovės veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo reikalavimams, tačiau iki šio skundo išnagrinėjimo buvo priimtas pareiškėjai realias teisines pasekmes sukeliantis Tarybos nutarimas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas taip pat yra nagrinėjamos bylos dalykas.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektas. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-09-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-2003/2012, Administracinė jurisprudencija, Nr. 24, 2011-03-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1238/2011). Skundo dėl teisinių pasekmių nesukeliančio akto ar veiksmo nenagrinėjimas nepažeidžia veiksmingos teisminės gynybos ir ubi ius, ibi remedium principų, nes būtų sprendžiamas klausimas, kuris nelemia asmens pažeistos teisės gynimo. Tokiais atvejais taip pat nėra pažeidžiami ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d., 15 str. reikalavimai, nes ginčo administracinėje byloje dalykas gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ir pareigas, sukelia teisines pasekmes, kai inicijuojamas procesas nėra beprasmis.

Konkurencijos įstatymo 32 str. 1 d. nustatyta, kad teisę Tarybai apskųsti jos įgaliotų pareigūnų ir kitų darbuotojų procedūros dėl šio įstatymo pažeidimo metu atliktus veiksmus ir priimtus sprendimus turi ūkio subjektai ar kiti asmenys, manantys, kad buvo pažeistos jų teisės. Skundas pateikiamas ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo sužinojimo apie skundžiamus veiksmus ar sprendimus dienos. Tarybos sprendimas dėl tokio skundo turi būti priimtas per dešimt dienų nuo skundo gavimo dienos. Jeigu skundą padavę ūkio subjektai ar kiti asmenys nesutinka su Tarybos sprendimu arba jeigu Taryba nepriėmė nutarimo per dešimt dienų, jie turi teisę paduoti skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Skundo padavimas procedūros dėl šio įstatymo pažeidimo nesustabdo (32 str. 3 d.).

Konkurencijos įstatymo 33 str. 1 d. nustatyta, kad ūkio subjektai, taip pat kiti asmenys, manantys, kad buvo pažeistos jų šiuo įstatymu ginamos teisės, turi teisę Tarybos nutarimus, kuriais užkertama tolesnė šio įstatymo pažeidimo tyrimo eiga ar kuriais baigiamas pranešimo apie koncentraciją nagrinėjimas, apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Aiškindamas nurodytas Konkurencijos įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad jos turi būti aiškinamos ir vertinamos teisės kreiptis į teismą efektyvios teisminės gynybos kontekste, atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamu ginču būtų apginamos pareiškėjo teisės ir interesai, o procesas nebūtų beprasmis. Teismas turi įvertinti, ar priimtas aktas, atsižvelgiant į jo priėmimo kontekstą, gali būti administracinės bylos dalykas ir dėl jo gali būti inicijuojamas savarankiškas procesas, ar pareiškėjo interesai, išnagrinėjus administracinę bylą, būtų apginti realiai. Sprendimas dėl savarankiško proceso inicijavimo turi būti pateikiamas, viena vertus, atsižvelgus į konkrečių faktinių aplinkybių kontekstą, į tai, kaip pateiktas prašymas yra susijęs su jau baigtomis procedūromis dėl galimo Konkurencijos įstatymo pažeidimo tyrimo, kita vertus, turi būti įvertinama ir tai, kad asmeniui tokiu priimtu sprendimu nebūtų visiškai apribojama teisė į teisminę gynybą skundžiant jo teisių, interesų pažeidimą (2015-09-09 nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-884-858/2015).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, ir įvertinusi nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią faktinę situaciją, tai, kad po ginčijamų Tarybos 2013-12-02 nutarimo Nr. 3S-63 bei 2013-12-06 nutarimo Nr. 3S-65 priėmimo buvo priimtas Tarybos 2014-05-12 nutarimas, kuriame, inter alia, yra išnagrinėtas pareiškėjos 2014-04-10 pateiktas kartotinis prašymas sustabdyti tyrimą ir leisti susipažinti su 2001 metais Tarybos darbuotojų parengta išvada (pažyma) (Tarybos bylos t. XII, l. 66–75), teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundo reikalavimų panaikinti Tarybos 2013-12-02 nutarimą Nr. 3S-63 bei 2013-12-06 nutarimą Nr. 3S-65 ir įpareigoti atlikti veiksmus tenkinimas pareiškėjos teisių ir pareigų apimties nepakeistų, todėl ši administracinės bylos dalis nutrauktina vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 p.

Pažymėtina, kad pareiškėjos atstovas teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad reikalavimas sustabdyti tyrimą neteko prasmės, kita vertus, palaikė argumentus, kad, neleisdama susipažinti su 2001 metais Tarybos darbuotojų parengta išvada (pažyma), atsakovė pažeidė pareiškėjos teises. Nutraukdamas nurodytą administracinės bylos dalį teismas pažymi, kad pareiškėjos teisės į tinkamą pažeistų teisių gynybą nebus pažeistos, nes, vertindamas Tarybos 2014-05-12 nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, teismas nagrinės Tarybai 2014-04-10 pateiktame pareiškėjos prašyme išdėstytus argumentus, kurie iš esmės nesiskiria nuo pareiškėjos pozicijos, nurodytos 2013-11-14 ir 2013-11-18 prašymuose.

Taryba nustatė, kad 2003-12-31 tarp Bendrovės ir UAB ,,Baltic Petroleum“ buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis su vėlesniais papildymais ir pakeitimais (Tarybos bylos t. VI), pagal kurią Bendrovė apie tai nepranešusi Tarybai bei negavusi jos leidimo vykdyti koncentraciją 2003-12-31 įgijo kitiems ūkio subjektams priklausančių degalinių, esančių Antakalnio g. 128, Vilniuje; Klaipėdos pl. 44, Palangoje; Klaipėdos pl. 4A, Šilutėje; Santaikos g. 33, Alytuje; Turistų g. 92, Lazdijuose; Miško g. 64, Radviliškyje; Kalvarijų g. 161A, Vilniuje; Rinktinės g. 59, Vilniuje; Užuovėjos k., Radviliškio r.; Savanorių pr. 121, Vilniuje; Vilniaus g. 5A, Šalčininkuose; Smėlynės g. 169, Panevėžyje; J. Basanavičiaus g. 95B, Kėdainiuose; Rytinio kelio 2, Šilalėje, ir Klaipėdos g. 61, Priekulėje, Klaipėdos r., 2008-06-30 įgijo kitiems ūkio subjektams priklausančios degalinės, esančios Kalnujų k. Raseinių r., kontrolę, taip pažeisdama Konkurencijos įstatymo 8 str. 1 d. ir 9 str. 2 d. Pažymėtina, kad pareiškėja iš esmės neginčija atlikto tyrimo metu Tarybos nustatytų faktinių aplinkybių, kad ji įgijo ginčo degalinių kontrolę, tačiau nesutinka, kad šios aplinkybės kvalifikuotinos kaip Konkurencijos įstatymo 8 str. 1 d. ir 9 str. 2 d. reikalavimų pažeidimas, už kurį pareiškėjai skirta piniginė sankcija.

Pagal Konkurencijos įstatymo 3 str. nuostatas, koncentracija – tai susijungimas, kai prie ūkio subjekto, kuris tęsia veiklą, prijungiami vienas ar keletas kitų ūkio subjektų, kurie kaip savarankiški ūkio subjektai baigia veiklą, arba kai įsteigiamas naujas ūkio subjektas iš dviejų ar daugiau ūkio subjektų, kurie kaip savarankiški ūkio subjektai baigia veiklą. Koncentracija pripažįstamas ir kontrolės įgijimas, kai tas pats fizinis asmuo ar tie patys fiziniai asmenys, kurie turi vieno ar daugiau ūkio subjektų kontrolę, arba ūkio subjektas ar keletas ūkio subjektų, veikdami susitarimo pagrindu, kartu steigia naują ūkio subjektą arba įgauna kito ūkio subjekto kontrolę įsigydami įmonę ar jos dalį, visą ūkio subjekto turtą ar turto dalį, akcijas ar kitus vertybinius popierius, balsavimo teises, sudarydami sutartis ar kitu būdu.

Ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. degalinių įnešimo į jungtinę veiklą metu, galiojusioje Konkurencijos įstatymo 10 str. 1 d. buvo nustatyta, kad apie numatomą įvykdyti koncentraciją privaloma pranešti Tarybai ir gauti leidimą, jeigu koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų suminės bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais yra didesnės negu trisdešimt milijonų litų ir jeigu kiekvieno mažiausiai iš dviejų koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais yra didesnės negu penki milijonai litų. Iki 2014-05-01 galiojusioje Konkurencijos įstatymo 11 str. 2 d. buvo nustatyta, kad pranešimas apie koncentraciją turi būti pateiktas Tarybai ne vėliau kaip per 7 dienas nuo pasiūlymo sudaryti sutartį arba įsigyti akcijas ar turtą pateikimo, pavedimo sudaryti sutartį, sutarties sudarymo, nuosavybės teisės ar teisės disponuoti tam tikru turtu įgijimo. Terminas pradedamas skaičiuoti nuo pirmojo iš nurodytų veiksmų atlikimo dienos. Pagal Konkurencijos įstatymo 11 str. 2 d. nuostatas, įsigaliojusias 2004-05-01, pranešimas apie koncentraciją turi būti pateiktas Konkurencijos tarybai iki koncentracijos įgyvendinimo. Pranešimas pateikiamas po pasiūlymo sudaryti sutartį arba įsigyti akcijas ar turtą pateikimo, pavedimo sudaryti sutartį, sutarties sudarymo, nuosavybės teisės ar teisės disponuoti tam tikru turtu įgijimo. Pranešimas gali būti pateiktas ir turint aiškius ketinimus sudaryti sutartį arba pateikti viešą pasiūlymą supirkti akcijas.

Konkurencijos įstatymo (2012-05-01 redakcija) 8 str. 1 d. nustatyta, kad apie numatomą įvykdyti koncentraciją privaloma pranešti Tarybai ir gauti leidimą, jeigu koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų suminės bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais yra didesnės negu penkiasdešimt milijonų litų ir jeigu kiekvieno mažiausiai iš dviejų koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais yra didesnės negu penki milijonai litų. Pagal Konkurencijos įstatymo 9 str. 2 d., pranešimas apie koncentraciją Tarybai turi būti pateiktas iki koncentracijos įgyvendinimo.

Už koncentracijos, apie kurią buvo privaloma pranešti, įgyvendinimą be Tarybos leidimo ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais (Konkurencijos įstatymo 36 str. 1 d.).

Aiškindamas nurodytas Konkurencijos įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad, sprendžiant dėl atsakomybės už koncentracijos įgyvendinimą be Tarybos leidimo, turi būti nustatytos tokios sąlygos: 1) konkrečiais ūkio subjekto (ūkio subjektų) veiksmais įgyvendinta koncentracija; 2) koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais viršija Konkurencijos įstatyme nustatytas ribas; 3) pranešimas apie koncentraciją Konkurencijos tarybai nebuvo pateiktas iki koncentracijos įgyvendinimo (2012-03-01 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1668/2012).

Atsakovė teigia, kad Bendrovės ir ginčo degalinių metinės pajamos viršijo Konkurencijos įstatyme nustatytą 5 milijonų litų ribą, todėl įgydama degalinių kontrolę, apie tai Bendrovė privalėjo pranešti Tarybai ir gauti jos leidimą. To nepadariusi, pareiškėja įvykdė dvi savarankiškas koncentracijas (2013-12-31 ir 2008-06-30) ir taip pažeidė Konkurencijos įstatymo nuostatas. Pareiškėja neigia padariusi Konkurencijos įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimą. Vienas esminių Bendrovės argumentų yra tai, kad ji dar 2001-10-04 buvo gavusi Konkurencijos tarybos leidimą vykdyti koncentraciją dėl ginčo degalinių, todėl pakartotinio leidimo gauti neturėjo.

Bylos duomenys patvirtina, kad 2001-09-06 Tarybai buvo pateiktas pareiškėjos pranešimas apie koncentraciją, Bendrovei ir AB Vilniaus bankui sudarant reikalavimo perleidimo sutartį, kuriame nurodyta, kad pagal 2001-08-30 sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį AB Vilniaus bankas įsipareigojo perleisti Bendrovei 31 841 337,20 Lt (procentinė išraiška – 29,5 procentai visų patvirtintų reikalavimų) vertės reikalavimą į BAB „Lietuvos kuras“. BAB ,,Lietuvos kuras“ buvo vykdoma bankroto procedūra ir iki reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo Bendrovė turėjo reikalavimo teisę į 8 035 980 Lt (procentinė išraiška – 7,5 procentai visų patvirtintų reikalavimų). AB Vilniaus bankui perleidus savo reikalavimo teises, pareiškėjos balsų suma bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkime padidėtų iki 37 procentų. Pranešime taip pat nurodyta, kad vykdoma koncentracija yra laikino pobūdžio, didelė dalis BAB ,,Lietuvos kuras“ turto pagal Žemės ir kito turto kadastro ir registro valstybės įmonėje įregistruotą valdymo sutartį, galiojančią iki 2009-03-15, yra perduota UAB ,,Baltic Petroleum“, todėl Bendrovė neturės jokios teisės ir / ar galimybės valdyti ir / ar kontroliuoti jau perduoto turto. Kartu su reikalavimu Bendrovė perėmė ir prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones, t. y. 19 įkeistų degalinių, tačiau tai nereiškia, kad įkeistos degalinės ateityje pereis į Bendrovės ar susijusių įmonių kontrolę. Nusprendus įkeistas degalines parduoti, kiti rinkos dalyviai turės galimybę lygiomis teisėmis dalyvauti įgyjant BAB ,,Lietuvos kuras“ turtą (t. II, b. l. 82–84).

Taryba 2001-10-04 nutarimu Nr. 114 leido Bendrovei vykdyti koncentraciją UAB ,,Lukoil Baltija“ ir AB Vilniaus bankui sudarant reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią įgyjamos balsavimo teisės AB ,,Lietuvos kuras“ kreditorių susirinkime pagal pateiktą pranešimą (t. II, b. l. 131).

Bendrovės 2001-09-06 pranešimo pateikimo metu galiojusios Konkurencijos įstatymo nuostatos nustatė, kad pranešime apie koncentraciją turi būti pateikta: 1) koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų registravimo duomenys; 2) koncentracijos priežastys ir tikslai; 3) koncentracijos būdo aprašymas; 4) kiekvieno koncentracijoje dalyvaujančio ūkio subjekto paskutinių trejų metų iki koncentracijos laikotarpio metinė finansinė atskaitomybė; 5) duomenys apie kiekvieno koncentracijoje dalyvaujančio ūkio subjekto arba kontroliuojančių asmenų nuosavybe esančias įmones, taip pat įmones, kurių jie yra akcininkai arba pajininkai; 6) kiekvieno koncentracijoje dalyvaujančio ūkio subjekto pirktų ir parduotų prekių kiekiai per paskutinių trejų metų iki koncentracijos laikotarpį ir jų rinkos dalies atitinkamoje rinkoje įvertinimas; 7) kiekvieno koncentracijoje dalyvaujančio ūkio subjekto didžiausių pirkėjų ir tiekėjų bei pagrindinių konkurentų atitinkamose rinkose sąrašas (11 str. 3 d.).

Pagal Konkurencijos įstatymo 14 str. 1 d., konkurencijos taryba, išnagrinėjusi pranešimą apie koncentraciją, priima vieną iš šių nutarimų: 1) leisti vykdyti koncentraciją pagal pateiktą pranešimą; 2) leisti vykdyti koncentraciją pagal dalyvaujantiems ūkio subjektams ar kontroliuojantiems asmenims Tarybos nustatytas koncentracijos vykdymo sąlygas ir įpareigojimus, reikalingus dominuojančios padėties sukūrimui ar sustiprinimui išvengti; 3) atsisakyti duoti leidimą vykdyti koncentraciją ir įpareigoti koncentracijoje dalyvaujančius ūkio subjektus ar kontroliuojančius asmenis atlikti veiksmus, kad būtų atkurta ankstesnė padėtis, išskyrus atskirus koncentracijos veiksmus, kuriuos leido atlikti Konkurencijos taryba pagal 12 straipsnio 3 dalį, arba pašalinančius koncentracijos pasekmes, įskaitant įpareigojimus parduoti įmonę ar jos dalį, ūkio subjekto turtą ar jo dalį, akcijas ar jų dalį, nutraukti ar pakeisti sutartis bei nustatyti šių įpareigojimų įvykdymo terminus bei sąlygas, jeigu dėl koncentracijos bus sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis ir dėl to itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje.

Kaip nurodyta anksčiau, koncentracija pripažįstama, inter alia, kontrolės įgijimas, kai tas pats ūkio subjektas įgauna kito ūkio subjekto kontrolę įsigydamas balsavimo teises ar kitu būdu. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pateikdama 2001-09-06 pranešimą Bendrovė prašė Tarybą išduoti jai leidimą vykdyti koncentraciją įgyjant balsavimo teises BAB ,,Lietuvos kuras“ kreditorių susirinkime. Pačiame pranešime Bendrovė vienareikšmiškai nurodė, kad pagal vykdomą koncentraciją kontrolės į BAB ,,Lietuvos kuras“ turtą, t. y. UAB ,,Baltic Petroleum“ valdomas, taip pat reikalavimui užtikrinti įkeistas degalines, neįgis. Taryba 2001-10-04 nutarimu Nr. 114 leido pareiškėjai vykdyti koncentraciją, įgyjant 37 procentus balsavimo teisių AB ,,Lietuvos kuras“ kreditorių susirinkime pagal pateiktą pranešimą. Įvertinęs nurodytą teisinį reguliavimą, Bendrovės 2001-09-06 pranešimo ir Tarybos 2001-10-04 nutarimo turinį, teismas konstatuoja, kad Bendrovei buvo išduotas tik leidimas vykdyti koncentraciją įgyjant balsavimo teises, leidimas vykdyti koncentraciją įgyjant kontrolę į BAB ,,Lietuvos kuras“ degalines išduotas nebuvo, nes pareiškėjos pranešimas nagrinėtas išimtinai pagal jame nurodytas aplinkybes.

Pareiškėjos teigimu, ginčo degalinės Bendrovei eksploatuoti pagal jungtinės veiklos sutartį perleistos ne kaip savarankiškas verslas ar jos dalis, bet kaip nekilnojamasis turtas, todėl nėra vienos iš dviejų būtinų Konkurencijos įstatymo 8 str. nustatytų sąlygų. Šiuos savo argumentus pareiškėja grindžia tuo, kad degalinės pareiškėjai perduotas kaip pavienis turtas, t. y. be personalo, sutarčių, integruotų verslo procesų, prekės ženklo, programinės įrangos, išorinių mokėjimo terminalų, licencijų, todėl toks turtas pats savaime nėra savarankiškas ūkinės veiklos vienetas.

Nagrinėdama šiuos pareiškėjos argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą, kurioje Bendrovė buvo pripažinta įvykdžiusi koncentraciją, nes nepranešusi Tarybai ir negavusi jos leidimo pagal su UAB ,,Okseta“ sudarytą jungtinės veiklos sutartį įgijo jai priklausančių degalinių kontrolę, konstatavo, kad degalinės yra esminės ir savarankiškos prekybos degalais verslo sudedamosios dalys, t. y. savarankiški ūkinės veiklos vienetai. Šias išvadas išplėstinė teisėjų kolegija padarė atsižvelgusi į tai, kad mažmeninė prekyba degalais vyksta specifinės infrastruktūros statinių ir įrenginių kompleksuose – degalinėse, dėl kurių išdėstymo sprendžiama savivaldybėms tvirtinant specialiuosius planus. Įgydama degalines, t. y. statinių ir įrenginių kompleksus, taip pat ir tam tikro nematerialiojo turto kontrolę, pareiškėja įgijo specifinį turtą, būtiną siekiant dalyvauti prekybos degalais rinkoje, kurio kontrolės įgijimas leidžia labai greitai po degalinės kontrolės perėmimo pradėti dalyvauti prekybos degalais rinkoje. Personalas, sutartis su tiekėjais, prekės ženklas, programinė įranga, išoriniai mokėjimo terminalai, licencija verstis mažmenine prekyba degalais, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, nors ir yra reikalingi, tačiau negali būti laikomi esminiais prekybos degalais elementais, kurių nebuvimas taip sumenkintų perduotų degalinių ekonominę reikšmę, kad dėl to jos prarastų savo kaip esminio ir specifinio savarankiško turto, leidžiančio dalyvauti prekybos degalais rinkoje, pobūdį. Be to, pagal Vyriausybės 2003-01-28 nutarimo Nr. 113 „Dėl nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo“ 14 ir 26 p., kiekvienas naujas degalinės valdytojas, siekdamas ją eksploatuoti, privalo pats gauti licenciją verstis mažmenine prekyba degalais, todėl Bendrovės argumentai dėl to, kad kartu su degalinėmis nebuvo perduota licencija, yra visiškai nepagrįsti. Programinė įranga nėra toks svarbus elementas, kurio nebuvimas galėtų paneigti perimtų degalinių – nekilnojamojo ir kilnojamojo turto kompleksų – savarankišką ekonominę reikšmę mažmeninės prekybos degalais rinkoje, kadangi ji gali būti įgyjama greitai ir be didelių investicijų. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad galimi skirtingi degalinių perleidimo modeliai nepaneigia, kad konkretus turtinis kompleksas – degalinė – gali būti laikomas rinkoje dalyvaujančiu verslu koncentracijų kontrolės (konkurencijos teisės) prasme. Nagrinėjamu atveju yra svarbu atsižvelgti į konkretaus perleisto turto (ginčo degalinių) ekonominę reikšmę siekiant dalyvauti prekybos degalais rinkoje, inter alia, ir į tai, ar įgytos degalinės leidžia iš karto ar greitai pradėti dalyvauti prekybos degalais rinkoje (2015-12-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1699-822/2015).

Atsižvelgdamas į nurodytus išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimus ir tai, kad abiejose bylose degalinių kontrolę pagal jungtinės veiklos sutartis pareiškėja įgijo iš esmės tokiomis pačiomis sąlygomis, t. y. įgijo kontrolę į tokį ginčo degalinių kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kuris leido jai, kaip rinkos dalyviui, plečiančiam valdomų degalinių tinklą, greitai ir be didelių investicijų pradėti vykdyti mažmeninės prekybos degalais veiklą, teismas konstatuoja, kad ginčo degalinės yra savarankiški ūkinės veiklos vienetai. Teismas pažymi, kad pagrindą šiuo klausimu vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimu pripažįsta ir pareiškėja.

Konkurencijos įstatymo 8 str. 1 d. nustatyta, jog apie numatomą įvykdyti koncentraciją privaloma pranešti Konkurencijos tarybai ir gauti leidimą, jeigu koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų suminės bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais yra didesnės negu penkiasdešimt milijonų litų ir jeigu kiekvieno mažiausiai iš dviejų koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų bendrosios pajamos paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais yra didesnės negu penki milijonai litų. Konkurencijos įstatymo 8 str. 2 d. 2 p. nustatyta, kad jeigu įsigyjama ūkio subjekto (įmonės) dalis arba ūkio subjekto turto dalis, tai bendrosios pajamos ir rinkos dalis apskaičiuojamos proporcingai įsigyjamo turto daliai.

Pagal Tvarkos 6.1.1 p., tais atvejais, kai įsigyjama ūkio subjekto dalis (įmonės dalis) arba turto dalis, kuri gali būti laikoma savarankiškos ūkinės veiklos vienetu ir kuriai aiškiai priskiriama tam tikra apyvarta atitinkamoje rinkoje, tai koncentracijoje dalyvaujančiais ūkio subjektais bus įsigyjantis ūkio subjektas ir įsigyjamo ūkio subjekto dalis. Kai įsigyjantis ūkio subjektas įsigyja kito ūkio subjekto (įmonės) dalį arba ūkio subjekto turto dalį arba gauna teisę ilgą laiką naudoti kito ūkio subjekto turto dalį, kurios gali būti laikomos savarankiškos ūkinės veiklos vienetu ir kurioms aiškiai priskiriama tam tikra apyvarta atitinkamoje rinkoje, tai skaičiuojamos įsigyjamo ūkio subjekto daliai tenkančios bendrosios pajamos (Tvarkos 20 p.).

Tarybos reglamento Nr. 139/2004 5 str. 2 d. nustatyta, kad kai koncentracija susideda iš vienos arba daugiau įmonių įsigytų dalių, kurios įsteigtos arba neįsteigtos kaip juridiniai asmenys, skaičiuojama tik tų dalių, kurios dalyvauja koncentracijoje, apyvarta atsižvelgiant į pardavėją arba pardavėjus. Pagal Komisijos pranešimo 136 p., tais atvejais, kai sandoriu įsigyjamos vienos ar daugiau įmonių dalys, kalbant apie pardavėją, atsižvelgiama tik į tas dalis, kurios minimos sandoryje.

Ginčijamu Tarybos 2014-05-12 nutarimu Bendrovė pripažinta įvykdžiusi dvi savarankiškas koncentracijas, t. y. 2003-12-31 ir 2008-06-30. Konstatuodama, kad 2003-12-31 įgijusi kontrolę į 15 ginčo degalinių Bendrovė įvykdė vieną koncentraciją, Taryba atsižvelgė į tai, kad degalinės į jungtinę veiklą buvo įneštos kaip jų tinklas, tuo pačiu metu (2003-12-31), pagal tą patį jungtinės veiklos sutarties priedą, sandorių šalys buvo tos pačios, visų degalinių kontrolę įgijo Bendrovė, sudarytu sandoriu buvo siekiama vieno ekonominio tikslo – išplėsti Bendrovės turimų degalinių tinklą ir efektyviai naudoti kitiems ūkio subjektams priklausantį turtą. Taryba taip pat konstatavo, kad UAB „Baltic Petroleum“ degalinė, esanti Kalnujų km., Raseinių r., į jungtinę veiklą buvo įnešta 2008-06-04, t. y. praėjus daugiau kaip 5 metams nuo sutarties sudarymo, degalinės įnešimas į jungtinę veiklą buvo įformintas jungtinės veiklos sutarties Priedo Nr. 3 pakeitimu, todėl šios degalinės kontrolės įgijimą vertino kaip atskirą koncentraciją ir atskirai vertino degalinės bendrąsias pajamas paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais.

Su Tarybos išvadomis, kad 15 degalinių įnešimas į jungtinę veiklą yra viena koncentracija, pareiškėja nesutinka. Pažymėtina, kad pateiktame skunde kiekvienos iš 15 degalinių įnešimą į jungtinę veiklą Bendrovė vertino kaip atskirą sandorį, be to, degalinės buvo skirtingose geografinėse rinkose, todėl galėjo būti konstatuota, kad Bendrovė įvykdė 15 atskirų koncentracijų, tačiau kadangi nė vienos iš degalinių metinės pajamos neviršijo 5 milijonų litų ribos, Bendrovė neprivalėjo apie tai pranešti Tarybai ir gauti jos leidimą. Teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėja pakeitė savo poziciją šiuo klausimu ir nurodė, kad 15 degalinių kontrolę Bendrovė įgijo ne pagal 2003-12-31 sudarytą jungtinės veiklos sutartį, o pagal laikotarpiu nuo 2003-06-12 iki 2003-10-14 su UAB ,,Baltic Petroleum“ sudarytas 8 degalinių subnuomos sutartis, t. y. pagal 8 skirtingus sandorius. Konkurencijos įstatymo 8 str. 1 d. nustatyta 5 milijonų litų pajamų riba buvo viršyta tik tada, kai pagal 2003-07-07 subnuomos sutartį Nr. 03/97 Bendrovė įgijo kontrolę į tris ginčo degalines, esančias Antakalnio g. 128, Vilniuje, Kalvarijų g. 161A, Vilniuje ir Rinktinės g. 59, Vilniuje (t. VI, b. l. 96–100). Vadinasi, tik dėl šio sandorio Bendrovė galėjo būti pripažinta pažeidusi Konkurencijos įstatymo nuostatas.

Konkurencijos įstatymo 3 str. 8 d. nustatyta, kad kontrolė suprantama kaip visokios iš įstatymų ar sandorių atsirandančios teisės, kurios suteikia juridiniam ar fiziniam asmeniui galimybę daryti lemiamą įtaką ūkio subjekto veiklai, įskaitant: 1) nuosavybės teisę į visą ar dalį ūkio subjekto turto arba teisę naudoti visą ar dalį ūkio subjekto turto; 2) kitas teises, kurios leidžia daryti lemiamą įtaką ūkio subjekto organų sprendimams ar personalo sudėčiai.

Europos Tarybos reglamento Nr. 139/2004 3 str. 1 d. nustatyta, kad laikoma, kad vykdoma koncentracija, kai atsiranda ilgalaikių kontrolės pokyčių dėl: a) dviejų arba daugiau anksčiau savarankiškų įmonių arba jų dalių susijungimo, arba b) įsigijimo, kai įmonę įsigijo vienas arba daugiau asmenų, kurie jau kontroliuoja bent vieną įmonę, arba kai įmonę įsigijo viena ar daugiau įmonių pirkdamos vertybinius popierius arba turtą, sudarius sutartį arba kitomis priemonėmis, kurios leidžia tiesiogiai arba netiesiogiai kontroliuoti visą arba dalį vienos arba daugiau kitų įmonių. Pagal to paties straipsnio 2 d., kontrolė susideda iš teisių, sutarčių arba kitų priemonių, kurios kiekviena atskirai arba visos kartu atsižvelgiant į teisės ar fakto aplinkybes, suteikia galimybę daryti didelę įtaką įmonei, ypač naudojantis: a) nuosavybės teise arba teise naudotis visu arba dalimi įmonės turto; b) teisėmis ir sutartimis, kurios daro didelę įtaką formuojant įmonės organus, balsuojant arba priimant sprendimus.

Įvertinęs byloje esančias laikotarpiu nuo 2003-06-12 iki 2003-10-14 tarp Bendrovės ir UAB ,,Baltic Petroleum“ sudarytas subnuomos sutartis (Tarybos bylos t. V), teismas konstatuoja, kad jos negali būti pripažintos sandoriais, galėjusiais sukelti rinkoje ilgalaikius kontrolės ir rinkos struktūros pokyčius. Šias išvadas teismas grindžia tuo, kad subnuomos sutartys buvo terminuotos, sudarytos vieniems metams, dalyje sutarčių buvo nustatyta UAB ,,Baltic Petroleum“ teisė vienašališkai nutraukti sudarytas sutartis, o Bendrovei pareiga nedelsiant (per 10 dienų) grąžinti degalines UAB ,,Baltic Petroleum“. Be to, visos subnuomos sutartys buvo nutrauktos 2003-12-31, t. y. jungtinės veiklos sutarties sudarymo dieną.

Priešingai, 2003-12-31 sudaryta jungtinės veiklos sutartis suteikė pareiškėjai teisę į jungtinę veiklą įneštose degalinėse: 1) parengti ir įdarbinti personalą; 2) nustatyti darbo režimą; 3) nustatyti parduodamų prekių ir paslaugų kainas bei nuolaidų sistemas; 4) savo vardu sudaryti prekių ir paslaugų pirkimo ar pardavimo sutartis su trečiaisiais asmenimis; 5) dalyvauti teisiniuose santykiuose, susijusiuose su degalinių eksploatavimu; 6) tvarkyti visus bendrus jungtinės veiklos dalyvių reikalus ir jiems atstovauti santykiuose su trečiaisiais asmenimis; 7) atlikti kitus veiksmus, būtinus efektyviam ir pelningam mažmeninės prekybos degalais bei kitomis prekėmis ir paslaugomis vykdymui. Be to, tyrimo metu buvo nustatyta ir šių aplinkybių pareiškėja neginčija, kad degalinių valdymas nesiskyrė nuo Bendrovei nuosavybės teise priklausančių degalinių valdymo, degalinės buvo eksploatuojamos su Lukoil prekės ženklu, degalinėse buvo įrengti nuo Bendrovei priklausančių degalinių nesiskiriantys išoriniai mokėjimo terminalai ir kt. Teismo vertinimu, jungtinės veiklos sutartimi pareiškėjai suteiktos teisės vienareikšmiškai patvirtina, kad būtent šia sutartimi Bendrovė įgijo teisę daryti lemiamą įtaką ūkio subjekto veiklai.

Taryba taip pat nustatė ir šių aplinkybių pareiškėja neginčija, kad jungtinės veiklos sutarties galiojimas ir pareiškėjos teisė eksploatuoti ginčo degalines nustatyta iki 2023 metų, faktiškai ginčo degalines Bendrovė valdo (valdė) 9–10 metų (iki tyrimo pradžios), teisė pašalinti degalines iš jungtinės veiklos iki jungtinės veiklos sutarties nutraukimo nenustatyta, tai gali būti (buvo) daroma tik tuo atveju, jei jas būtina renovuoti, Bendrovė 2010 metais į jungtinę veiklą papildomai įnešė teisę naudotis jos išskirtinių teisių kompleksu. Taigi teismas daro išvadą, kad būtent pagal jungtinės veiklos sutartį Bendrovė įgijo galimybę daryti ilgalaikius kontrolės ir rinkos struktūros pokyčius.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Taryba teisėtai ir pagrįstai nusprendė, kad ginčo degalinių kontrolę pareiškėja įgijo pagal jungtinės veiklos sutartį, o ne pagal laikotarpiu nuo 2003-06-12 iki 2003-10-14 tarp Bendrovės ir UAB ,,Baltic Petroleum“ sudarytas subnuomos sutartis.

Teismas sutinka su Tarybos išvadomis, kad 2003-12-31 įgydama kontrolę į 15 ginčo degalinių, nesvarbu kokia jų geografinė padėtis, Bendrovė įgyvendino vieną koncentraciją, nes kontrolė buvo įgyta pagal vieną sandorį, tuo pačiu metu (2003-12-31), sandoris sudarytas tarp tų pačių ūkio subjektų, visų degalinių kontrolę įgijo Bendrovė, sudarytu sandoriu buvo siekiama vieno ekonominio tikslo – išplėsti Bendrovės turimų degalinių tinklą ir efektyviai naudoti kitiems ūkio subjektams priklausantį turtą. Nepagrįsti pareiškėjos argumentai, kad sudaryti sandoriai negali būti pripažinti vienijančio pobūdžio, nes nėra tenkinama būtinoji sąlygą, kad du ar daugiau sandorių negali būti įgyvendinti atskirai ir / ar jie yra neatsiejamai tarpusavyje susiję. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju visos 15 degalinių į jungtinę veiklą buvo įneštos vienu sandoriu, be to, nenutraukus sutarties, degalinių pašalinimas iš jungtinės veiklos negalimas. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės kolegijos priimtoje 2015-12-17 nutartyje laikomasi iš esmės analogiškos pozicijos.

Kadangi į 15 degalinių 2003-12-31 įgyta kontrolė laikytina viena koncentracija, pagal Tvarkos 6.6.1 ir 20 p. nuostatas vienu metu įgytų degalinių bendrosios pajamos turi būti skaičiuojamos kartu. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad Taryba pagrįstai degalinių, esančių Antakalnio g. 128, Vilniuje; Klaipėdos pl. 44, Palangoje; Klaipėdos pl. 4A, Šilutėje; Santaikos g. 33, Alytuje; Turistų g. 92, Lazdijuose; Miško g. 64, Radviliškyje; Kalvarijų g. 161A, Vilniuje; Rinktinės g. 59, Vilniuje; Užuovėjos k., Radviliškio r.; Savanorių pr. 121, Vilniuje; Vilniaus g. 5A, Šalčininkuose; Smėlynės g. 169, Panevėžyje; J. Basanavičiaus g. 95B, Kėdainiuose; Rytinio kelio 2, Šilalėje, ir Klaipėdos g. 61, Priekulėje, Klaipėdos r., paskutiniais prieš koncentraciją ūkiniais metais bendrąsias pajamas skaičiavo kartu.

Tarybos pateikti duomenys patvirtina, kad į jungtinę veiklą 2003-12-31 įneštų 15 ginčo degalinių bendrosios pajamos atskaičius PVM viršijo 5 milijonų ribą. Vadinasi, apie vykdomą koncentraciją Bendrovė turėjo pranešti Tarybai ir gauti jos leidimą. Neginčytinai nustatyta, kad tokio pranešimo Bendrovė Tarybai nepateikė ir leidimo vykdyti koncentraciją negavo, taip pažeisdama Konkurencijos įstatymo 8 str. 1 d. ir 9 str. 2 d. nuostatas.

Kita vertus, teismas pažymi, kad į jungtinę veiklą 2008-06-30 įneštos degalinės, esančios Kalnujų k., Raseinių r., bendrosios pajamos 2007 metais neviršijo 5 milijonų litų ribos, todėl įgydama šios degalinės kontrolę, pareiškėja neprivalėjo apie tai pranešti Tarybai ir gauti jos leidimą. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatuoja, kad šia apimtimi negali būti nustatytos visos būtinosios sąlygos patraukti Bendrovę atsakomybėn už koncentracijos įgyvendinimą be Tarybos leidimo, kadangi pagal Konkurencijos įstatymą ji neturėjo pareigos pranešti atsakovei apie kontrolės įgijimą. Vadinasi, įgijusi degalinės, esančios Kalnujų k., Raseinių r., kontrolę Bendrovė Konkurencijos įstatymo 8 str. 1 d. ir 9 str. 2 d. nuostatų nepažeidė, todėl atsakomybėn patraukta nepagrįstai.

Pareiškėja teigia, kad Taryba, priėmusi nutarimą 2014-05-12, praleido senaties terminą, kuris skaičiuojamas nuo to momento, kai Bendrovė įgijo teisę eksploatuoti degalines.

Pagal Konkurencijos įstatymo 35 str. 3 d., sankcijos ūkio subjektams už šio įstatymo pažeidimus gali būti taikomos ne vėliau kaip per penkerius metus nuo pažeidimo padarymo dienos, o esant tęstiniam ar trunkamajam pažeidimui – nuo paskutinių veiksmų atlikimo ar nutraukimo. Konkurencijos įstatymo 40 str. 3 d. (galiojusioje nuo 2003-07-25 iki 2012-05-01) buvo nustatyta, kad atsakomybėn gali būti traukiama per trejus metus nuo pažeidimo padarymo dienos.

Pareiškėjos nuomone, jos padarytas pažeidimas negali būti laikomas pavojingu, nes jis nesukėlė nepataisomos ir ilgalaikės žalos konkurencijai.

Pareiškėja teigia, kad tikslindama bazinį baudos dydį Taryba privalėjo atsižvelgti į Bendrovės atsakomybę lengvinančias aplinkybes, t. y. kad ji geranoriškai bendradarbiavo su atsakove, nutraukė pažeidimą, nežinojo, kaip orientuoti savo elgesį, nes nebuvo nuoseklios praktikos dėl komercinės paskirties nekilnojamojo turto įgijimo sandorių vertinimo pagal koncentracijų kontrolės teisės normas.

Pareiškėja teigia, kad tyrimo metu buvo padaryti procedūriniai pažeidimai, susiję su atsisakymu sustabdyti tyrimą ir neleisti jai susipažinti su Tarybos darbuotojų parengta 2001 metų pažyma, kurie lemia Tarybos 2014-05-12 nutarimo neteisėtumą ir yra pagrindas panaikinti nutarimą remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 3 p. (t. VI, b. l. 51–63).