Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, eA-213-525/2022

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2022-02-09
Bylos Nr.: eA-213-525/2022
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-02735-2019-3
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas

Teisėjai: Laimutis Alechnavičius (pirm.), Dalia Višinskienė, Ramūnas Gadliauskas
Pareiškėjas: Z. K. U.
Atsakovas: Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eA-213-525/2022Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02735-2019-3Procesinio sprendimo kategorijos: 18.4.2; 18.6.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. vasario 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Z. K. U. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėja Z. K. U. kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2019 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. 8S-325-(14.8.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei Z. K. U.“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės į buvusios žemės savininkės R. I. iki nacionalizacijos turėtos 0,0661 ha žemės dalį (duomenys neskelbtini), atlyginant pinigais, bei įpareigoti Tarnybos Kauno skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl jos įrašymo į eilę žemės sklypui individualiai statybai Kauno mieste gauti.

2. Pareiškėja apžvelgė nuosavybės teisių jai atkūrimo proceso eigą. Paaiškino, kad jai buvo likusios neatkurtos nuosavybės teisės į 0,0661 ha žemės. Pareiškėja, manydama, jog nėra galimybių grąžinti jai tokio ploto žemę natūra, 2016 m. rugpjūčio 26 d. pateikė prašymą dėl įrašymo į Piliečių, kuriems nauji žemės sklypai perduodami nuosavybėn, eilę, tačiau Tarnybos Kauno miesto skyrius 2016 m. rugsėjo 28 d. posėdyje netenkino jos prašymo. Pareiškėja neapskundė šio protokolinio sprendimo, nes dar nebuvo aišku, į kokį tiksliai plotą jai bus atkurtos nuosavybės teisės natūra. Pareiškėja pakartotinį prašymą pateikė 2019 m. rugpjūčio 20 d., tačiau Tarnybos Kauno miesto skyriaus 2019 m. rugsėjo 20 d. raštu Nr. 8SD-4988-(14.8.94.) šis prašymas taip pat netenkintas; jame neteisingai nurodyta, jog pareiškėja neatvyko pasirašytinai susipažinti su sprendimo projektu (iš tiesų ji su projektu susipažino, bet su juo nesutiko). Pareiškėjai nebuvo išaiškintos teisės dėl apskundimo. Nei 2016 m. rugsėjo 29 d. protokolo išraše, nei 2019 m. rugsėjo 20 d. rašte nenurodyti minėtų prašymų netenkinimo motyvai. Pareiškėja tvirtino, jog ji iki 2003 m. balandžio 1 d. nepakeitė pareikštos valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, t. y. ji nuosekliai prašė nuosavybės teisių atkūrimo natūra. Prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo metu buvo reali galimybė nuosavybės teises atkurti natūra, todėl pareiškėja turėjo pagrįstų lūkesčių, kurie nebuvo įgyvendinti dėl valstybės institucijų kaltės. Pareiškėjos nuomone, valstybės institucijos visą nuosavybės teisių atkūrimo proceso laikotarpį nevykdė įstatyme nustatytų pareigų, o pareiškėjos neįrašymas į piliečių eilę naujam sklypui gauti negali būti pateisinamas. Dėl vykusių teisminių procesų, priimtų neteisėtų sprendimų pareiškėja negalėjo laiku ir tinkamai realizuoti visų savo teisių į nuosavybės teisių atkūrimą.

Atsiliepimas

3. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjos skundą.

4. Atsakovas apžvelgė ginčo aplinkybes, teisinį reglamentavimą. Teigė, kad nuosavybės teisės pareiškėjai į likusią žemės dalį (0,0661 ha) atkurtos atlyginant pinigais atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja įstatymo nustatytu laiku (iki 2003 m. balandžio 1 d.) nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, bei nebuvo laisvos (neužstatytos) žemės R. I. iki 1940 metų turėtos žemės ribose. Atsakovas akcentavo, jog, pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio 4 dalį, pareiškėja turėjo teisę iki 2019 m. birželio 1 d. pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo, tačiau ji nepateikė tokio prašymo iki 2019 m. birželio 1 d.

II.

5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. kovo 24 d. sprendimu tenkino pareiškėjos Z. K. U. skundą, t. y. panaikino atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. 8S-325-(14.8.3.) ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą atkurti nuosavybės teises į jai tenkančią buvusios savininkės R. I. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamojo turto dalį, taip pat priteisė pareiškėjai iš atsakovo 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėja 1992 m. kovo 19 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į R. I. iki 1940 metų turėtą 4 500 kv. m ploto žemės sklypą tuometiniame (duomenys neskelbtini). Prašyme nurodyti visi nuosavybės teisių atkūrimo būdai, taigi nekonkretizuota, kaip turi būti atkuriamos nuosavybės teisės.

7. Kauno miesto valdybos 1994 m. balandžio 12 d. potvarkiu Nr. 545-v, Kauno apskrities viršininko 2010 m. vasario 4 d. sprendimu Nr. 19-10153, Tarnybos 2017 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. 8S-201-(14.8.3.) ir 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. 8S-392-(14.8.3.) pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į iš viso 0,3839 ha žemės.

Šalies argumentai

8. Pareiškėja 2019 m. liepos 31 d. prašymu (gautas 2019 m. rugpjūčio 20 d.) kreipėsi į Tarnybos Kauno miesto skyrių dėl jos įrašymo į eilę žemės sklypui individualiai statybai Kauno mieste gauti. Tarnybos Kauno miesto skyrius 2019 m. rugsėjo 20 d. raštu Nr. 8SD-4988-(14.8.94.) informavo pareiškėją, kad toks jos prašymas jau buvo išnagrinėtas 2016 m. rugsėjo 28 d. susirinkime, o 2019 m. liepos 31 d. prašyme nenurodyta naujų aplinkybių, sudarančių pagrindą pakartotinai nagrinėti prašyme nurodytus klausimus, todėl 2019 m. liepos 31 d. prašymas nebus nagrinėjamas. Nesutikdama su šiuo sprendimu, pareiškėja pateikė Tarnybai skundą.

Žemesnės instancijos teismas

9. Ginčijamu Tarnybos Kauno miesto skyriaus vedėjos 2019 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr. 8S-325-(14.8.3) pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,0661 ha žemės sklypą, atlyginant pinigais – 1 470 Eur.

10. Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl 2019 m. rugsėjo 20 d. rašto Nr. 8SD-4988-(14.8.94.), 2019 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. lSS-2210-(7.5.) informavo, kad tuo atveju, jeigu pareiškėja mano, kad Sprendimu buvo pažeistos jos teisės ir (ar) teisėti interesai, ji turi teisę minėtą sprendimą skųsti tiesiogiai teismui.

11. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą. Pažymėjo, kad tiek Atkūrimo įstatymas, tiek Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – ir Tvarka) reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimtį, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl būdo dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Būdai, kuriais gali būti atkuriamos nuosavybės teisės į miesto žemę ar atlyginta už ją, kai šią žemę išperka valstybė, yra nustatyti Atkūrimo įstatymo 5 ir 16 straipsniuose. Pagal šių straipsnių nuostatas nuosavybės teisės į miesto žemę gali būti atkurtos natūra arba perduodant neatlygintinai nuosavybėn kitą žemės sklypą, o išpirkimo atveju už ją gali būti atlyginta perduodant kitą lygiavertį turtą (žemės ar miško sklypą, vandens telkinį, pinigus ir pan.). Teismas, vadovaudamasis teismų praktika, Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalimi ir Tvarkos 3 punktu, akcentavo valstybės institucijos pareigą raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme.

Žemesnės instancijos teismas

12. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjos 1992 m. kovo 19 d. prašyme nenurodytas nuosavybės teisių atkūrimo (atstatymo) būdas. Akivaizdu, kad pareiškėjos prašymo formuluotė, kalbine prasme, neatitinka Atkūrimo įstatymo 5 ir 16 straipsniuose vartojamų formuluočių, skirtų apibūdinti būdus, kuriais gali būti atkurtos nuosavybės teisės į žemę ar atlyginta už ją jos išpirkimo atveju. Tačiau iš šio prašymo, vėlesnių prašymų (2004 m. rugpjūčio 12 d. ir kt.), administracinių aktų, kuriais nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą (0,3839 ha) buvo atkurtos natūra, galima aiškiai suprasti, jog pareiškėja nori, kad nuosavybės teisės jai būtų atkurtos suteikiant atitinkamą žemės sklypą. To paties (natūra) ar kito (lygiaverčio turėtajam, naujo žemės sklypo individualiai statybai) žemės sklypo suteikimas yra tie Atkūrimo įstatymo 5 ir 16 straipsniais leistini būdai, kuriais asmeniui gali būti atkurtos nuosavybės teisės. Teismo vertinimu, tai lėmė, kad atsakovui nebuvo teisinių sąlygų taikyti Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatas, dėl ko jo sprendimai, kuriais buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjos 2016 m. rugpjūčio 26 d., 2017 m. kovo 23 d. prašymus dėl lygiaverčio žemės sklypo suteikimo, 2019 m. rugpjūčio 20 d. prašymą dėl žemės sklypo individualiai statybai Kauno mieste suteikimo, šiuo aspektu yra nepagrįsti.

13. Teismas akcentavo, jog byloje nėra ginčo, kad nebėra galimybių grąžinti pareiškėjai nuosavybę natūra (Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyrius 2017 m. gruodžio 20 d. raštu Nr. 70-2-4586 informavo, kad R. I. turėtos žemės vietoje nėra daugiau laisvos (neužstatytos) žemės), tačiau atsakovas, prieš parinkdamas atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdą – piniginę kompensaciją, turėjo nustatyti ir informuoti pareiškėją, kad ir kitu jos pageidaujamu būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teises. Byloje nėra pakankamai įrodymų, kad iki 2019 m. lapkričio mėn. nebeliko galimybės suteikti pareiškėjai lygiavertį žemės sklypą individualiai statybai Kauno mieste – nėra laisvos valstybinės žemės, kurioje būtų galima tokius sklypus formuoti, nėra suformuota tokios vertės žemės sklypų ir pan.

Žemesnės instancijos teismas

14. Teismas konstatavo, kad atsakovui tiek pagal Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalies, tiek pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies nuostatas, kai asmens prašymas nėra pakankamai teisiškai tiksliai suformuluotas, tenka pareiga išsiaiškinti tikrąjį asmens prašymo turinį bei pobūdį ir tik po to priimti atitinkamą sprendimą. Atsakovas nuosavybės teisių atkūrimo procedūros metu turi laikytis ir Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų bei tinkamai informuoti asmenį apie negalėjimo atkurti nuosavybės teises jo nurodytu būdu priežastis ir, esant galimybei, pasiūlyti kitus galimus nuosavybės teisės atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdus. Nors atsakovas atsiliepime į skundą teigė, kad pareiškėja įstatymo nustatytu laiku (iki 2003 m. balandžio 1 d.) nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės, bei kad nėra laisvos (neužstatytos) žemės R. I. iki 1940 metų turėtos žemės ribose, tačiau byloje nėra tinkamai pagrįsta, kodėl nebėra galimybės atkurti nuosavybės teises pretendentei kitais būdais pagal jos prašymus (byloje nėra duomenų, kad atsakovas iki 2003 m. balandžio 1 d. siūlė pretendentei pasirinkti kitą nuosavybės atkūrimo atlyginimo būdą dėl to, kad negalima atkurti nuosavybės teises natūra), išskyrus piniginę kompensaciją.

15. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, pažeidė pagrindines procedūras, ypač taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, todėl Sprendimas panaikintinas ir atsakovas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą atkurti nuosavybės teises į jai tenkančią buvusios savininkės R. I. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamojo turto dalį. Teismas taip pat tenkino pareiškėjos prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir priteisė jai iš atsakovo 1 200 Eur, kadangi pareiškėjos prašomos sumos buvo pagrįstos įrodymais ir neviršijo apskaičiuotų maksimalių dydžių, atitiko protingumo ir teisingumo kriterijus.

III.

16. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. kovo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą.

Atsiliepimas

17. Atsakovas mano, kad teismas savo iniciatyva pakeitė skundo dalyką, t. y. antrąjį skundo reikalavimą, todėl skundžiamo sprendimo dalis dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus turėtų būti panaikinta. Be to, teismas sprendime nenurodė, kurį prašymą atsakovas turėtų išnagrinėti, nors iš sprendimo turinio matyti, jog pareiškėja yra pateikusi ne vieną prašymą. Dėl pirmojo prašymo teismas pats pažymėjo, kad jame nurodyti visi nuosavybės teisių atkūrimo būdai, taigi nekonkretizuota, kaip turi būti atkuriamos nuosavybės teisės, todėl, atsakovo įsitikinimu, tokio netikslaus prašymo išnagrinėjimas iš naujo nesukeltų pareiškėjai jokių teisinių pasekmių.

18. Atsakovas tvirtina, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teigia, kad pareiškėja nepateikė teismui jokių įrodymų, paaiškinančių, kokiu pagrindu ji tikėjosi (neva turėjo teisėtą lūkestį), jog nuosavybės teisės jai bus atkurtos natūra. Pareiškėjos argumentai buvo prieštaringi, ji pati skunde nurodė po teismų sprendimų priėmimo (2014–2015 m.) nebesitikėjusi atgauti visą žemę natūra. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjos valios pakeitimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo iki 2003 metų, o skunde ji paaiškino visada siekusi nuosavybės teisių atkūrimo natūra. 2016 metais gavusi neigiamą Tarnybos sprendimą dėl jos prašymo įtraukti į eilę naujam sklypui gauti, pareiškėja neskundė šio sprendimo. Ji su tokiu pačiu prašymu pakartotinai kreipėsi tik 2019 metais. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas mano, kad pareiškėja visada žinojo apie galimybę pasirinkti kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, tačiau nepasinaudojo tokia galimybe. Dėl šių priežasčių jai negalėjo kilti jokie teisėti lūkesčiai, kad nuosavybės teisės į likusią žemės dalį bus atkurtos suteikiant lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje.

19. Atsakovas dėl teismo išvados, kad pareiškėjai iki 2003 m. balandžio 1 d. nebuvo pasiūlyta prašyti pareikštą valią keisti ar tikslinti, paaiškina, jog tuo metu dar buvo reali galimybė atkurti jai nuosavybės teises natūra, tai patvirtina 2010–2017 metais priimti sprendimai. Tik po Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyriaus 2017 m. gruodžio 20 d. rašto Nr. 70-2-4586 gavimo tapo aišku, kad nebėra galimybių atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į žemę turėtoje vietoje. Atsakovas pažymi, kad kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir pareigas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai kilusios pasekmės – nuosavybės teisių atkūrimas atlyginant pinigais – buvo nulemtos jos pačios elgesio. Pareiškėja, būdama rūpestinga ir apdairi, galėjo Kauno miesto savivaldybėje pasidomėti apie realias galimybes sugrąžinti jai žemę natūra, laiku pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo.

20. Atsakovo vertinimu, teismas netinkamai taikė teisės aktų nuostatas, be kita ko, neatsižvelgė į Atkūrimo įstatyme nustatytą terminą, iki kada piliečiai gali pareikšti arba keisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą; šis terminas nepratęsiamas ir neatnaujinamas. Pabrėžta, kad Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte numatytas atlyginimo būdas, kai perduodamas lygiavertis žemės, miško ar vandens telkinio plotas, bei tos pačios straipsnio dalies 4 punkte numatytas atlyginimo būdas, kai perduodama neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtajam naujas žemės sklypas individualiai statybai, yra atskiri ir savarankiški atlyginimo būdai. Atitinkamai, nuosavybės teisių atkūrimo būdas „žemės sklypu kitose vietose“ būtų laikomas valios dėl atkūrimo būdo pakeitimu, tokiems veiksmams atsakovas neturi jokio teisinio pagrindo. Atsakovas apžvelgia Atkūrimo įstatymo nuostatų pasikeitimus ir akcentuoja, kad, be kita ko, nuosavybės teisių atkūrimui į likusį neatkurtos žemės plotą taikytini būdai, kurie Atkūrimo įstatyme numatyti nuo 2012 m. vasario 1 d., t. y. nuosavybės teisių atkūrimas natūra, jei tai galima, arba pinigais, jei nuosavybės teisių atkūrimas natūra nėra galimas (21 str. 3 d.); vėliau piliečiams buvo suteikta teisė pakeisti savo valią iki 2013 m. liepos 1 d. bei iki 2015 m. kovo 1 d. Atsakovas pažymi, kad jis negali veikti geros valios principu, nes privalo veikti vadovaudamasis teisės aktais. Prašymai negali būti interpretuojami, kitu atveju būtų veikiama peržengiant įstatymo suteiktas kompetencijos ribas. Šiuo atveju teismas nevertino pareiškėjos veiksmų ar pareigų turinio nuosavybės teisių atkūrimo procese, kaip sudėtinio sėkmingo proceso užbaigimo elemento.

Atsiliepimas

21. Atsakovas nesutinka su pareiškėjai priteisto bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžiu. Atkreipia dėmesį į tai, kad skundą sudarė 5 puslapiai, jo turinys nesudėtingas, daug citatų ir pan. Atsakovas analogiškai vertino ir taikaus ginčo išsprendimo pasiūlymo turinį, nes jame iš esmės perkelta dalis skundo turinio.

22. Pareiškėja Z. K. U. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą, priteisti jai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

23. Pareiškėja iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo išvadomis ir jų motyvais, be kita ko, dėl pareiškėjos neinformavimo apie kliūtis atkurti nuosavybės teises jos pasirinktais būdais, duomenų apie objektyvių galimybių atkurti nuosavybės teises suteikiant lygiavertį žemės sklypą kitoje vietoje nebuvimo, bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Pareiškėjos nuomone, apeliacinio skundo argumentai pažeidžia materialiosios teisės normų reikalavimus, neatitinka teismų praktikos bei byloje nustatytų duomenų visumos. Teigia, kad aplinkybė, jog skundo antrojo reikalavimo išraiška nėra tapati nurodytajai teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, nėra reikšminga, kadangi teismas nėra saistomas pareikšto reikalavimo formuluotės (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 str. 2 d.). Teismas, pakoreguodamas pareiškėjos reikalavimo formuluotę taip, kad teismo sprendimą būtų galima įvykdyti pagal teisės aktų reikalavimus, laikėsi teisės aktų reikalavimų.

Šalies argumentai

24. Pareiškėja teigia, kad aplinkybė, jog jos 1992 metų prašyme nenurodytas nuosavybės teisių atkūrimo (atstatymo) būdas, reiškia, kad pareiškėja pasirinko visus galimus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Teismų praktika patvirtina, jog pagal prašymo pateikimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą pareiškėja galėjo pasirinkti alternatyvius nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Pareiškėjos prašymas atkurti nuosavybės teises šiuo atveju turėtų būti vertinamas kaip prašymas grąžinti žemę natūra arba ekvivalentine natūra. Nagrinėjamai bylai teisingai išspręsti taip pat turi reikšmės anksčiau vykę teisminiai ginčai, dėl kurių buvo padidintas žemės dydis, į kurią pareiškėjai nuosavybės teisės atkurtinos natūra, ir sumažintas dydis nuosavybės teisių atkūrimui kitais būdais. Pareiškėja pakartotinai pabrėžia, jog ji 2016 ir 2019 metais buvo pateikusi prašymus dėl įrašymo į eilę žemės sklypui individualiai statybai Kauno mieste gauti, prašymus teikė ir anksčiau. Teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos valia atkurti nuosavybės teises į turėtą žemę, suteikiant lygiavertį žemės sklypą, yra išreikšta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

25. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės, skiriant jai kompensaciją pinigais, teisėtumo ir pagrįstumo.

26. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų ar aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

Žemesnės instancijos teismas

27. Dėl apeliacinio skundo teiginių, kad teismas nepagrįstai pakeitė skundo dalyką ir kad teismo įpareigojimas atsakovui atlikti veiksmus suformuluotas netiksliai, pastebėtina, kad pareiškėja skunde prašė panaikinti Sprendimą ir įpareigoti Tarnybos Kauno skyrių iš naujo išnagrinėti jos prašymą dėl įrašymo į eilę žemės sklypui individualiai statybai Kauno mieste gauti. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjos skundą, t. y. panaikino Sprendimą ir įpareigojo Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą atkurti nuosavybės teises į jai tenkančią buvusios savininkės R. I. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamojo turto dalį. Be to, teismas konstatavo, kad atsakovo sprendimai, kuriais buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjos 2016 m. rugpjūčio 26 d. (reg. Nr.8FP-2993), 2017 m. kovo 23 d. (reg. Nr. 8FP-1040) prašymus dėl lygiaverčio žemės sklypo suteikimo, 2019 m. rugpjūčio 20 d. (reg. Nr. 8FP-2869) prašymą dėl žemės sklypo individualiai statybai Kauno mieste suteikimo, yra nepagrįsti.

28. ABTĮ 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prireikus teismas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, tiria ex officio (pagal pareigas). Teismas nustato tokio tyrimo mastą ir nėra saistomas administracinės bylos proceso dalyvių prašymų. ABTĮ 80 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad administracinis teismas negali peržengti pareikšto skundo (prašymo, pareiškimo) reikalavimo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus skundo (prašymo, pareiškimo) reikalavimo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Administracinis teismas nėra saistomas pareikšto reikalavimo formuluotės. Šios ABTĮ 10 straipsnio 1 dalyje ir 80 straipsnio 2 dalyje nustatytos normos dėl administracinės bylos nagrinėjimo ribų įtvirtina administracinės teisės principą, kad administracinis teismas nėra saistomas skundo ribų, būtent teismas turėtų vertinti skundžiamo akto teisėtumą, t. y. konstatuoti neteisėtumą, jeigu skunde ir nėra nurodytas tam tikras motyvas dėl akto neteisėtumo, teismas nėra saistomas skundo formuluotės, nurodytų argumentų bei prašymų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-883-602/2016, 2018 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-692-602/2018).

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kurioje nuspręsta įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą atkurti nuosavybės teises į jai tenkančią buvusios savininkės R. I. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamojo turto dalį, yra naikintina, nes ji suformuluota ydingai, o teismo padaryti pakeitimai negali būti laikomi tik skundo reikalavimo formuluotės pakoregavimu. Atsakovas pagrįstai mano, kad toks teismo įpareigojimas yra netikslus, kadangi neaišku, kurį iš pareiškėjos pateiktų prašymų atkurti jai nuosavybės teises jis turi išnagrinėti iš naujo. Pareiškėja skunde aiškiai išreiškė savo valią, kad siekia, jog Tarnybos Kauno skyrius iš naujo išnagrinėtų jos prašymą dėl įrašymo į eilę žemės sklypui individualiai statybai Kauno mieste gauti, tačiau skundžiamame teismo sprendime nėra patvarkymų dėl prielaidų tokiam reikalavimui įgyvendinti, t. y. nepanaikinti Tarnybos Kauno miesto skyriaus 2019 m. rugsėjo 20 d. raštas Nr. 8SD-4988-(14.8.94.) ir Tarnybos 2019 m. lapkričio 15 d. raštas Nr. lSS-2210-(7.5.).

Žemesnės instancijos teismas

30. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėja skunde teismui nebuvo pareiškusi reikalavimo panaikinti atsakovo sprendimus, kuriais buvo atsisakyta tenkinti jos 2016 m. rugpjūčio 26 d., 2017 m. kovo 23 d. prašymus dėl lygiaverčio žemės sklypo suteikimo, 2019 m. rugpjūčio 20 d. prašymą dėl žemės sklypo individualiai statybai Kauno mieste suteikimo, taip pat Tarnybos 2019 m. lapkričio 15 d. raštą Nr. lSS-2210-(7.5.), kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos skundą dėl Tarnybos Kauno miesto skyriaus 2019 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 8SD-4988-(14.8.94.), kuriuo netenkintas minėtas pareiškėjos 2019 m. rugpjūčio 20 d. prašymas. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo sprendimų, kuriais buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjos 2016 m. rugpjūčio 26 d. ir 2017 m. kovo 23 d. prašymus (atitinkamai, Tarnybos Kauno miesto skyriaus Piliečiams perduodamų neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų skirstymo Kauno miesto skyriaus komisijos 2016 m. rugsėjo 28 d. posėdžio protokolas Nr. 8PRT-36-(14.8.6) ir Tarnybos Kauno miesto skyriaus 2017 m. balandžio 24 d. raštas Nr. 8SD-2073-(14.8.94.)), teisėtumą ir pagrįstumą, nepaaiškino, kodėl šioje byloje atlieka tokį vertinimą, bei netyrė, ar pareiškėja šiuos sprendimus apskundė teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad Sprendimas buvo priimtas neišnagrinėjus pareiškėjos skundo dėl atsakovo sprendimo, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjos 2019 m. rugpjūčio 20 d. prašymą (Tarnybos Kauno miesto skyriaus 2019 m. rugsėjo 20 d. raštas Nr. 8SD-4988-(14.8.94.)), ir pareiškėja reikalavo teismo įpareigoti Tarnybos Kauno skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl jos įrašymo į eilę žemės sklypui individualiai statybai Kauno mieste gauti, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti dėl minėto Tarnybos Kauno miesto skyriaus 2019 m. rugsėjo 20 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas tenkinti pareiškėjos skundą, nepanaikino nei Tarnybos Kauno miesto skyriaus 2019 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 8SD-4988-(14.8.94.), nei Tarnybos 2019 m. lapkričio 15 d. sprendimo Nr. lSS-2210-(7.5.), kuriuo atsakyta į pareiškėjos skundą dėl minėto Tarnybos Kauno miesto skyriaus sprendimo, todėl pareiškėjos 2019 m. rugpjūčio 20 d. prašymo įrašyti ją į eilę žemės sklypui individualiai statybai Kauno mieste gauti nagrinėjimo procedūra laikytina užbaigta. Papildomai pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismas Tarnybos Kauno miesto skyriaus 2019 m. rugsėjo 20 d. sprendimo nepagrįstumą siejo su tuo, kad atsakovui nebuvo teisinių sąlygų taikyti pareiškėjos atžvilgiu Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatas, tačiau Tarnybos Kauno miesto skyriaus 2019 m. rugsėjo 20 d. sprendimas buvo priimtas vadovaujantis ne Atkūrimo įstatymu, o Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punktu ir Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, 12 punktu, t. y. pareiškėjos prašymą atsisakyta nagrinėti, nes klausimas dėl pareiškėjos įrašymo į eilę jau buvo apsvarstytas 2016 m. rugsėjo 28 d. vykusiame susirinkime, o pareiškėja 2019 m. rugpjūčio 20 d. gautame prašyme nenurodė naujų aplinkybių, sudarančių pagrindą pakartotinai nagrinėti jos iškeltus prašymus; taigi, pirmosios instancijos teismo išvada dėl Tarnybos Kauno miesto skyriaus 2019 m. rugsėjo 20 d. sprendimo nepagrįstumo nesuderinama su šio sprendimo turiniu.

31. Teisėjų kolegija pažymi, ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-520/2016).

32. Ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas bei jį lydinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka.

33. Vadovaujantis Tvarkos 3 punktu, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.

34. Iki 2012 m. lapkričio 22 d. galiojusi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcija numatė, kad pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m. balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos.

35. 2012 m. lapkričio 22 d. įsigaliojusi nauja Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcija (2012 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. XI-2404 redakcija) nebenumatė piliečiams teisės pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, išskyrus tuos atvejus, kai pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat tuos atvejus, kai piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. (vėliau – iki 2019 m. birželio 1 d.) gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas.

36. Taigi tiek Atkūrimo įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimti, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

37. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjos 1992 m. kovo 19 d. prašyme nenurodytas nuosavybės teisių atkūrimo (atstatymo) būdas, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Tokia pareiškėjos prašymo formuluotė, kalbine prasme, neatitinka Atkūrimo įstatymo 5 ir 16 straipsniuose naudojamų formuluočių, skirtų apibūdinti būdus, kuriais gali būti atkurtos nuosavybės teisės į žemę ar atlyginta už ją jos išpirkimo atveju. Tačiau iš šio prašymo, vėlesnių prašymų (2004 m. rugpjūčio 12 d. ir kt.), administracinių aktų, kuriais nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą – 0,3839 ha buvo atkurtos natūra (tai pripažino ir atsakovas), galima aiškiai suprasti, jog pareiškėja nori, kad nuosavybės teisės jai būtų atkurtos suteikiant atitinkamą žemės sklypą. To paties (natūra) ar kito (lygiaverčio turėtajam, naujo žemės sklypo individualiai statybai) žemės sklypo suteikimas yra tie Atkūrimo įstatymo 5 ir 16 straipsniais leistini būdai, kuriais asmeniui gali būti atkurtos nuosavybės teisės.

38. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėja dėl nuosavybės teisių atkūrimo kreipėsi 1992 m. kovo 19 d., pateikdama užpildytą nustatytos formos prašymą. Prašyme buvo nurodyta, kad pareiškėja pageidauja atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, „grąžinant jį (nereikalingą – išbraukti): natūra; ekvivalentine natūra; išpirkimu (tokios tai rūšies ar vertės turto perdavimu nuosavybėn neatlygintinai ekvivalentine natūra); suteikiant valstybės vienkartines išmokas arba išduodant akcijas; įskaitymu panaikinant piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto atėmimo.“ Pateiktame prašyme nėra išbrauktas nė vienas nuosavybės teisių atkūrimo būdas, todėl pripažintina, kad tuo metu bet kuris iš šių būdų tenkino pareiškėją. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėja nepasirinko nuosavybės teisių atkūrimo būdo arba jos pasirinkti būdai neatitiko Atkūrimo įstatyme numatytų nuosavybės teisių atkūrimo būdų, taip pat kad nuosavybės teisių atkūrimas jai skiriant kompensaciją pinigais (kaip buvo nuspręsta Sprendime) nesuderinamas su pareiškėjos pirminiame prašyme išreikšta valia.

39. 1994 m. kovo 22 d. pažymoje dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo nurodyta, kad pareiškėja prašo nuosavybės teisės atstatymo natūra. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėja iki 2003 m. balandžio 1 d. pateikė prašymą dėl valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo. Pareiškėja 2004 m. balandžio 15 d. prašyme buvo nurodžiusi už likusius 25 a atlyginti jai vertybiniais popieriais-akcijomis, tačiau 2004 m. rugpjūčio 12 d. prašyme nurodė atsisakanti ankstesnio prašymo ir pageidaujanti, kad žemė būtų grąžinta natūra. Iš vėlesnių pareiškėjos veiksmų (susirašinėjimų su valstybės institucijomis, teisminių ginčų ir kt.) matyti, kad pareiškėja siekė nuosavybės teisių atkūrimo būtent natūra, o ne turėjo pasirinkusi kitą (alternatyvų) nuosavybės teisių atkūrimo būdą, pavyzdžiui, reikalavo lygiaverčio turėtajam, naujo žemės sklypo individualiai statybai. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad pareiškėja, realizuodama savo neva pasirinktą nuosavybės teisių atkūrimo būdą – atkūrimą lygiaverčiu žemės sklypu (ekvivalentine natūra), ėmėsi kokių nors veiksmų, siekdama realizuoti šį nuosavybės teisių atkūrimo būdą, t. y. pasirinko kokį nors žemės sklypą iš laisvos žemės fondo žemės ir apie savo pasirinkimą informavo žemėtvarkos skyriaus viršininką (anksčiau – apskrities viršininko administraciją). Pareiškėja dar ir 2016 m. balandžio 1 d. prašyme reikalavo kuo skubiau vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą į laisvą (neužstatytą) žemę, esančią (duomenys neskelbtini), formuojant jai grąžintinos žemės sklypą. Taigi, iki 2016 m. balandžio mėn. pareiškėjos valia buvo nuosekli ir aiški – atkurti nuosavybės teises natūra, ji tai patvirtino ir skunde (pareiškėja skunde minėjo iki 2003 m. balandžio 1 d. pateikusi kitus prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra, bet byloje nėra tokių dokumentų). Valstybės institucijos, pagal galimybes, siekė įgyvendinti šią valią, t. y. Kauno miesto valdybos 1994 m. balandžio 12 d. potvarkiu Nr. 545-v, Kauno apskrities viršininko 2010 m. vasario 4 d. sprendimu Nr. 19-10153, Tarnybos 2017 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. 8S-201-(14.8.3.) ir 2017 m. gruodžio 7 d. sprendimu Nr. 8S-392-(14.8.3.) pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į iš viso 0,3839 ha žemės.

40. Pagal byloje esančius dokumentus, pareiškėja kitokią valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo iš esmės pirmą kartą pareiškė 2016 m. birželio 14 d. prašyme, kuriame prašė atkurti jai nuosavybės teises, perduodant apie 8 a laisvos žemės, esančios šalia žemės sklypo, (duomenys neskelbtini). Tarnybos Kauno miesto skyrius 2016 m. liepos 14 d. raštu Nr. 8SD-4341-(14.8.34.) informavo pareiškėją, kad jos nurodytas žemės plotas patenka į R. I. iki 1940 metų turėtos žemės ribas, todėl buvo kreiptasi dėl žemės sklypo suprojektavimo ir kt. darbų. Taigi, buvo sprendžiamas klausimas dėl minėto žemės ploto perdavimo pareiškėjai, nuosavybės teises jai atkuriant tuo pačiu būdu – natūra.

41. Pareiškėja 2016 m. rugpjūčio 26 d. prašyme reikalavo skubos tvarka (be eilės) suteikti jai lygiavertį turėtajam žemės sklypą kitoje vietoje, numatė, kad jai liks neatkurtos natūra nuosavybės teisės į 828 kv. m žemės. Kaip minėta, 2016 m. rugsėjo 28 d. komisijos posėdyje nutarta netenkinti šio pareiškėjos prašymo ir neįrašyti jos į Piliečių, kuriems nauji žemės sklypai perduodami neatlygintinai, eilę pagal prašymo padavimo datą – 1992 m. kovo 19 d. Pareiškėja skunde teismui paaiškino pasirinkusi neginčyti šio sprendimo, nes tuo metu dar nebuvo žinoma, į kokį tiksliai plotą bus atkurtos nuosavybės teisės natūra.

42. Pareiškėja 2017 m. kovo 23 d. prašyme reikalavo kuo skubiau išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą į likusį apie 7 a žemės sklypą, suteikiant jai lygiavertį žemės sklypą Kauno mieste (Kauno rajone). Tarnybos Kauno miesto skyrius 2017 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. 8SD-2073-(14.8.94.) netenkino šio pareiškėjos prašymo. Pareiškėja neapskundė šio sprendimo.

43. Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir architektūros skyrius 2017 m. gruodžio 20 d. raštu Nr. 70-2-4586 informavo Tarnybą, kad R. I. turėtos žemės vietoje nėra daugiau laisvos (neužstatytos) žemės. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėja ginčijo padarytą išvadą, jog nebeliko laisvos (neužstatytos) žemės, į kurią būtų galimą atkurti jai nuosavybės teises natūra. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuo minėto 2017 m. gruodžio 20 d. rašto gavimo paaiškėjo, kad nuosavybės teisės pareiškėjai toliau nebegali būti atkuriamos jos pasirinktu būdu – natūra. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad atsakovas iki 2003 m. balandžio 1 d. siūlė pretendentei pasirinkti kitą atlyginimo būdą dėl to, kad negalima atkurti nuosavybės teisių natūra. Be to, pastebėtina, jog pareiškėja dar nuo 2006 metų žinojo apie ginčui aktualioje teritorijoje pastatytus statinius, sprendžiamą klausimą dėl jiems eksploatuoti būtino žemės ploto, vėliau pati inicijavo su tuo susijusius teisminius ginčus. Pareiškėjos 2016 ir 2017 metais pateikti prašymai patvirtina, jog ji numatė daugmaž kokios dalies R. I. turėtos žemės nepavyks susigrąžinti natūra, bet ankstesni pareiškėjos bandymai pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo buvo nesėkmingi, ji neskundė Tarnybos Kauno skyriaus priimtų jai nepalankių sprendimų.

44. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Tarnybos Kauno miesto skyrius 2014 m. lapkričio 18 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-7643 informavo pareiškėją apie galimybę iki 2015 m. kovo 1 d. pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje (priminta 2015 m. sausio 20 d. raštu Nr. 8SD-(14.8.94.)-326). Tarnybos Kauno miesto skyrius 2019 m. kovo 29 d. raštu Nr. 8SD-1842-(14.8.94.) informavo pareiškėją apie analogišką galimybę iki 2019 m. birželio 1 d. pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėja pasinaudojo arba bandė pasinaudoti šiomis galimybėmis. Pareiškėja skunde teismui nenurodė, kad ji nebuvo informuota arba nebuvo tinkamai, savalaikiai informuota apie galimybę pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ar dėl kitų objektyvių, nuo jos valios nepriklausiusių priežasčių anksčiau negalėjo pasinaudoti tokia galimybe.

45. Pareiškėja 2019 m. rugpjūčio 20 d. prašyme reikalavo įrašyti ją į eilę žemės sklypui individualiai statybai Kauno mieste gauti. Tarnybos Kauno miesto skyrius 2019 m. rugsėjo 20 d. raštu Nr. 8SD-4988-(14.8.94.) nusprendė nenagrinėti šio prašymo, nes klausimas dėl pareiškėjos įrašymo į eilę jau buvo apsvarstytas 2016 m. rugsėjo 28 d. vykusiame susirinkime, pareiškėja nenurodė naujų aplinkybių, sudarančių pagrindą pakartotinai nagrinėti šį klausimą. Tarnyba 2019 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. 1SS-2210-(7.5.) pareiškėjos skundą dėl minėto sprendimo paliko nenagrinėtą, atsižvelgdama į tai, kad ginčijamu 2019 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr. 8S-325-(14.8.3) jau buvo atkurtos nuosavybės teisės į likusią 0,0661 ha žemės sklypo dalį, pareiškėjai atlyginant pinigais – 1 470 Eur.

46. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau aptartas aplinkybes, nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai proceso trukmę, vadovaudamasi sąžiningumo ir protingumo principais, konstatuoja, kad byloje pateiktų įrodymų visuma patvirtina, jog, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėja iki 2003 m. balandžio 1 d. buvo pareiškusi valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo vieninteliu būdu – natūra, todėl nėra pagrindo spręsti dėl nuosavybės teisių jai atkūrimo pirminiame prašyme nurodytais alternatyviais būdais. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėja teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais vėliau pakeitė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo arba susidūrė su objektyviomis, nuo jos valios nepriklausiusiomis kliūtimis pasinaudoti tokia savo teise. Pareiškėja savo reikalavimą įrašyti ją į eilę žemės sklypui individualiai statybai Kauno mieste gauti grindė tik ta aplinkybe, kad nuosavybės teisių atkūrimo jai procesas užtruko ilgai, tačiau neįvardijo jokių teisės normų, suteikiančių jai teisę 2019 metais tokiu būdu keisti savo valią. Primintina, kad Atkūrimo įstatyme neįtvirtinta galimybė pretendentui keisti savo valią po 2019 m. birželio 1 d., o pareiškėjos 2019 m. rugpjūčio 20 d. prašymas buvo paliktas nenagrinėtas. Taigi, Sprendimo priėmimo metu atsakovui nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais pareikšta pareiškėjos valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo kitu būdu nei natūra. Kadangi nuosavybės teisės į likusią 0,0661 ha žemės dalį negalėjo būti atkurtos pareiškėjai jos pasirinktu būdu – natūra, atsakovas, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, pagrįstai nusprendė atkurti jai nuosavybės teises atlyginant pinigais. Pirmosios instancijos teismo pozicija, kad atsakovas, prieš priimdamas tokį sprendimą, turėjo nustatyti, ar nėra objektyvių galimybių perduoti pareiškėjai lygiavertį žemės sklypą individualiai statybai Kauno mieste arba lygiavertį žemės sklypą kitose vietovėse, bei informuoti pareiškėją, kad nėra galimybių atkurti jai nuosavybės teises šiais būdais, laikytina nepagrįsta ir neatitinkančia byloje esančių įrodymų.

47. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, nepakankamai išsamiai ištyrė nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius dokumentus ir pačios pareiškėjos paaiškinimus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai atsakė į pagrindinius pareiškėjos skundo reikalavimus. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas priėjo prie nepagrįstos išvados, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, pažeidė pagrindines procedūras, ypač taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, todėl Sprendimas yra naikintinas, o atsakovas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

48. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl nepagrįstai tenkino pareiškėjos skundą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjos naudai, ji neįgyja teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.), todėl jos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. kovo 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Atmesti pareiškėjos Z. K. U. skundą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasDalia Višinskienė