Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Arūno Dirvono ir Rūtos Miliuvienės, sekretoriaujant Astai Statkevičienei, dalyvaujant pareiškėjui M. Š., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovėms Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

Pareiškėjas neteisingai interpretuoja teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias draudimo santykius. Paaiškino, kad būsto kredito draudimu yra bankui užtikrinama, jog jo suteiktas kreditas bus grąžintas. Tai reiškia, kad naudos gavėjas yra draudimo sutartyje nurodytas bankas, kuris Taisyklėse nustatytomis sąlygomis turi teisę gauti draudimo išmoką. Draudimas išmokamas nustačius draudiminį įvykį, kuris Taisyklių 6 p. apibūdinamas kaip draudėjo prievolės grąžinti bankui būsto kreditą ir/ ar sumokėti palūkanas neįvykdymas būsto kreditavimo sutartyje nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka. Taigi, šiuo atveju pasekmė (draudimo išmoka, reikalavimo teisės perleidimas) kyla ne dėl kredito davėjo (banko) ar draudiko veiksmų, bet dėl draudėjo (pareiškėjo) prievolės nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius, kad jis laiku mokėjo mėnesio įmokas. Pareiškėjui tinkamai nevykdant Kreditavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, „Danske bank A/S” 2009-03-31 vienašališkai nutraukė Kreditavimo sutartį ir kreipėsi į draudiką su pranešimu apie draudiminį įvykį ir paraiška draudimo išmokai gauti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas M. Š. 2010-03-31 pateikė Tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, kuriame nurodė, jog jis nesutinka su 2009-06-01 UAB „Būsto paskolų draudimas” priimtu sprendimu, mirus vienam iš dviejų kredito gavėjų, išmokėti 270 196,50 Lt draudimo išmoką naudos gavėjui Danske Bank A/S visai kredito sumai (būsto kreditavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini)) (I t., b.l. 114-117). Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo M. Š. prašymą bei pateiktus dokumentus, advokato A. M. išvadą, 2010-06-11 priėmė sprendimą Nr. (1.7.)-S-1595-10 atsisakyti teikti pareiškėjui M. Š. antrinę teisinę pagalbą pagal 2010-03-31 prašymą, kadangi atstovavimas byloje yra neperspektyvus (I t., b.l. 114-192, 194-199).

Nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010-06-11 sprendimo Nr. (1.7.)-S-1595-10 teisėtumo bei pagrįstumo.

Valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama remiantis lygiateisiškumo ir visų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugos; valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo; taikaus ginčų sprendimo prioriteto; draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis principais (VGTPĮ 3 str.). Bendra taisyklė yra ta, kad įstatymų leidėjas antrinės teisinės pagalbos teikimą VGTP įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nurodytiems fiziniams asmenims sieja su Vyriausybės nustatytu turto ir pajamų lygiu teisinei pagalbai teikti pagal šį įstatymą, išskyrus šio įstatymo 12 straipsnyje numatytas išimtis, kai antrinė teisinė pagalba teikiama neatsižvelgiant į turtą ir pajamas. Asmenys, kurie kreipiasi dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, įstatymu yra įpareigoti teikti valstybės garantuojamai pagalbai gauti išsamią ir teisingą informaciją, nedelsiant pranešti apie pasikeitusias aplinkybes, turinčias įtakos asmens teisei gauti šią pagalbą (VGTPĮ 4 str., 18 str. 1 d.). VGTP įstatymo 11 straipsnio 5, 6 dalyse nurodyta kokiais atvejais valstybės garantuojama teisinė pagalba neteikiama. VGTP įstatymas nustato, kad tuo atveju, jei atstovavimas byloje neperspektyvus antrinė teisinė pagalba neteikiama (VGTPĮ 11 str. 6 d. 2 p.), o jei ši aplinkybė paaiškėja po to, kai buvo priimtas sprendimas teikti šią pagalbą, antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas (VGTPĮ 23 str. 1 d. 9 p.).

Iš ginčijamo 2010-06-11 sprendimo Nr. (1.7.)-S-1595-10 (I t., b.l. 194-199) turinio matyti, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas atsisakyti teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą buvo priimtas vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 2 punktu, t.y. nusprendus, kad pareiškėjo atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Sprendimas iš esmės yra grindžiamas advokato A. M. atsakovei pateikta 2010-05-27 išvada apie pareiškėjo reikalavimų akivaizdų nepagrįstumą ir atstovavimo byloje neperspektyvumą, pateikiant LR CK normų, reglamentuojančių daiktinę teisę ir paveldėjimo santykius, bei draudimo taisyklių, aktualių nagrinėjamam ginčui, nuostatų aiškinimą (I t., b.l. 144-146).

Atsižvelgiant į tai, kad asmens teisė gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (VGTPĮ 9 str.), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Kartu pažymėtina, kad atstovavimo byloje perspektyvumas VGTP įstatymo taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio, todėl šį vertinimą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą, kuri sudaro pagrindą daryti vienareikšmę išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų (materialinės ir procesinės teisės normų) nustatytus reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną procesinį dokumentą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga įgyvendinant šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus.

Įstatymo 11 str. 9 d. numatyta, kad spręsdama dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, tarnyba turi teisę prašyti advokato išvados, ar nėra šio straipsnio 6 ir 7 dalyse nustatytų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų. Advokato A. M. išvada, kad pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas jo interesams byloje būtų neperspektyvus, kuria remiantis priimtas Tarnybos sprendimas atsisakyti teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, iš esmės yra grindžiama materialinių teisės normų aiškinimu, kuris nėra pagrįstas nuorodomis į atitinkamą teismų praktiką. Teisėjų kolegija pažymi, kad materialinės teisės normų aiškinimas bei jų taikymas yra konstitucinė teismo priedermė (Konstitucijos 109, 110 straipsniai), todėl sprendžiant, ar yra pagrindas teikti antrinę teisinę pagalbą, negali būti nagrinėjami tokie klausimai, kuriuos spręsti yra priskirta teismo kompetencijai. Kita vertus, atstovavimo byloje perspektyvumas priklauso ir nuo pasirinkto subjektinių teisių gynimo būdo, todėl dažnai tik iškėlus ginčą bei įvertinus byloje dalyvaujančių asmenų pateiktus paaiškinimus bei nagrinėjamam ginčui reikšmingus duomenis, galima teisingai įvertinti teisines ginčo perspektyvas. Šiuo apsektu pažymėtina, kad asmenų laisvė sandoriais nustatyti tarpusavio įsipareigojimus nėra absoliuti, nes sutarties šalių valios autonomija yra ribojama imperatyvių normų (CK 1.78 str., 1.80 str., 1.81 str., 6.157 str.). Be to, įstatymai gali nustatyti specifinius tam tikrų sutarčių negaliojimo pagrindus, taip pat sutarčių teisėje yra numatyta ir sutarčių pakeitimo galimybė (CK 6.223 str., 6.224 str. ir kt.). Byloje neginčijama, jog pareiškėjo pateikti dokumentai ir nurodytos faktinės aplinkybės atitinka įstatymų (materialinės ir procesinės teisės normų) nustatytas sąlygas, kurios yra teisiškai būtinos nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus. Todėl nagrinėjamu atveju daryti vienareikšmę išvadą dėl atstovavimo byloje neperspektyvumo nėra pakankamo pagrindo. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos institutas, teikiant antrinę teisinę pagalbą, yra įtvirtintas tam, kad būtų įgyvendinti konstituciniai principai, užtikrinantys teisę kreipti į teismą teisminės gynybos (VGTPĮ 1 str.1d., Konstitucijos 30 str., 31 str., VGTPĮ 1 str.1d.,). Pasisakydamas dėl šios konstitucinės normos, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, šios teisės negalima apriboti ar paneigti; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarimas byloje Nr. 38/06). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat laikomasi nuostatos, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla imperatyvas, jog asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą; ši teisė negali būti dirbtinai suvaržoma arba negali būti dirbtinai pasunkinama ją įgyvendinti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas byloje Nr. 7/04-8/04). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje, aiškinant nagrinėjamu atveju aktualią Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalį, nurodyta, kad vienas iš teisės į teisingą bylos nagrinėjimą aspektų – kiekvieno asmens galimybė kreiptis į teismą dėl civilinio pobūdžio teisių ir pareigų klausimo išnagrinėjimo (pavyzdžiui, Garc?a Manibardo v. Spain, judgment of 15 February, no. 38695/97, § 36, 39; Mortier v. France, judgment of 31 July 2001, no. 42195/98, § 33). Teisminės gynybos principo prieinamumo faktinio įgyvendinimo garantijomis yra šalies atleidimas nuo bylinėjimosi išlaidų bei atstovo paskyrimas. Nesant šių garantijų, teisminės gynybos prieinamumo principas būtų daugeliui asmenų apribotas. Todėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos skyrimas turėtų užtikrinti ir šio principo įgyvendinimą. Kartu pažymėtina, kad paaiškėjus bent vienai iš Teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje nurodytų aplinkybių po to, kai tarnyba asmeniui paskyrė antrinę teisinę pagalbą ir ji buvo teikiama, šios pagalbos teikimas nutraukiamas (VGTPĮ 23 str.).

Įvertinus išdėstytus motyvus nustatytų aplinkybių pagrindu, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010-06-11 sprendimas Nr. (1.7.)-S-1595-10 atsisakyti teikti pareiškėjui M. Š. antrinę teisinę pagalbą laikytinas nepagrįstu, todėl naikintinas (ABTĮ 88 str. 2 p.). Panaikinus ginčijamą sprendimą, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba įpareigotina iš naujo išnagrinėti M. Š. 2010-03-31 prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą. Nustatyti Tarnybai įpareigojimą suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą nėra pagrindo, kadangi valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, įgyvendindama VGTPĮ 9 straipsnyje suteikiamus įgaliojimus, pati organizuoja antrinės teisinės pagalbos teikimą ir priima sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Todėl šioje dalyje pareiškėjo reikalavimas atmestinas.

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, 100 litų neturtinės žalos atlyginimą, nurodydamas, kad jo šeimai padarytą neturtinę žalą jis sieja su tuo, jog nešališka institucija – Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba vilkino apginti pažeistas jo šeimos teises; jam teko skirti nemažai laiko rengiant ir teikiant dokumentus įvairioms institucijoms; ginčijamas sprendimas nuvertino jo įdėtas pastangas siekiant apginti šeimos interesus. Teigia, kad asmeniškai jam trumpą laikotarpį (iki vienos savaitės) pasireiškė prislėgta nuotaika, trumpalaikiai nuotaikos pablogėjimai, aktyvumo sumažėjimas.

Tokiu būdu, pareiškėjas siekia neturtinės žalos atlyginimo CK 6.271 straipsnio pagrindu. Šis CK straipsnis yra speciali teisės norma, reglamentuojanti teisinius santykius dėl žalos atlyginimo, kai prašoma atlyginti žala atsirado dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. CK 6.271 straipsnio 1 d. nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Aptariamo straipsnio taikymo prasme „neteisėto akto“ sąvoka pateikta straipsnio 3 dalyje, pagal kurią terminas „aktas“ reiškia ir veiksmą, kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatytą reglamentavimą valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kriterijus, pagal kuriuos nustatomas neturtinės žalos dydis, įtvirtina Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalis. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nagrinėjamu atveju įvertinus administracinio akto, iš kurio pareiškėjas kildina jam padarytą neturtinę žalą, pobūdį, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala, kaip ji suprantama CK 6.250 str. 2 d. prasme, nes siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007). Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-17- 1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Nagrinėjamu atveju reikšminga aplinkybė, vertinant neturtinės žalos atlygintinumo klausimą, yra tai, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010-06-11 sprendimas Nr. (1.7.)-S-1595-10 atsisakyti teikti pareiškėjui M. Š. antrinę teisinę pagalbą yra panaikinamas teismo sprendimu dėl jo nepagrįstumo. Kolegijos nuomone, toks teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankamas šiuo konkrečiu atveju pažeistai teisei apginti ir laikytinas tinkama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą, nepriteisiant piniginės kompensacijos, kadangi neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymu nustatytais būdais nepriteisiant piniginės kompensacijos. Pažymėtina, kad tokį neturtinės žalos atlyginimą pripažįsta ir Europos žmogaus teisių teismas (2005 m. rugpjūčio 31 d. byla Dumont-Maliverg prieš Prancūziją). Įvertinus nurodytus argumentus, pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, teismas

n usprendė:

pareiškėjo M. Š. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2010-06-11 sprendimą Nr. (1.7.)-S-1595-10 atsisakyti teikti pareiškėjui M. Š. antrinę teisinę pagalbą pagal M. Š. 2010-03-31 prašymą.

Įpareigoti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą iš naujo išnagrinėti M. Š. 2010-03-31 prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą bei priimti sprendimą.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.