Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Neringos Venckienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 13 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-829-528/2011 pagal ieškovo M. Ž. ieškinį atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, trečiajam asmeniui A. Ž. dėl Kauno apskrities viršininko įsakymo ir Kauno apskrities viršininko administracijos savavališkos statybos akto panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ieškinyje nurodyta, kad Kauno apskrities viršininko administracijos 2009-02-04 savavališkos statybos akte Nr. SS-26-090204-002 nurodyta, jog Kauno apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos priežiūros departamento Statybos valstybinės priežiūros skyriaus Kaišiadorių rajono vyriausiasis specialistas V. K. nustatė, kad statytojas M. Ž. (...) savavališkai vykdo statybos darbus. Šio akto pagrindu priimtas Kauno apskrities viršininko 2009-02-23 įsakymas dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo Nr. V-110, kuriuo reikalaujama pašalinti šią savavališką statybą. Kauno apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentas 2009 m. birželio mėn. 3 d. surašė protokolą Nr. ATPP-26-09-003, o 2009 m. birželio mėn. 9 d. priėmė nutarimą šioje administracinio teisės pažeidimo byloje, kuriuo M. Ž. paskirta administracinė nuobauda - 7500 Lt. Šis aktas ir protokolas yra panaikinti. 2009-02-04 akte bei 2009-02-23 įsakyme M. Ž. nurodytas kaip statinio, esančio žemės sklype, adresu Kaišiadorių r. sav. Rumšiškių sen. Užtakų k., (unikalus Nr. 4950-0003-0185), statytojas. Tačiau jokio statinio nei M. Ž., nei A. Ž. minėtame žemės sklype nestatė ir nėra šio statinio statytojai. Šis aktas ir įsakymas ieškovui kaip statytojui surašyti neteisėtai, nes jis nėra padaręs pažeidimo, kuris yra nurodytas Kauno apskrities viršininko administracijos 2009-02-04 savavališkos statybos akte Nr. SS-26-090204-002, t.y. nepažeidė Kelių įstatymo 13 straipsnio 3 punkto bei Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 punkto. Ieškovas savo teises gynė tinkamai ir laiku, o vieno mėnesio terminą apskųsti įsakymą ir statybos aktą praleido dėl objektyvių priežasčių, - dėl neaiškiai suformuluotos individualaus teisės akto apskundimo tvarkos ir esant situacijai, kai ginčijami teisės aktai, kuriems taikytinos kelių teisės šakų normų nuostatos. Pastarasis buvo suklaidintas viešojo administravimo institucijų, nes įsakyme nurodyta, kad jis gali skųsti įsakymą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso tvarka.

Sprendime nurodyta, kad ginčas šioje byloje kilo dėl savavališkos statybos akto bei šio akto pagrindu priimto Kauno apskrities viršininko įsakymo teisėtumo. Ieškovas ginčija jam ir jo sutuoktinei surašytą 2009-02-04 savavališkos statybos aktą, nes iš jo neįmanoma nustatyti pažeidimo padarymo laiko, pažeidimo esmės – neaišku ar pažeidimas yra dėl to, jog jis statė statinį ar dėl to, kad statinį eksploatuoja, be to, aktas surašytas ne statytojui, bet kitam asmeniui, nes įrodymų, kas yra faktinis statytojas, nėra. Byloje nėra ginčo, kad ieškovui ir trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype stovintis reklaminis įrenginys priklauso antros grupės nesudėtingų statinių grupei, kuriam statybos leidimas neprivalomas, bet kaip statybą įteisinantis dokumentas turi būti supaprastintas statinio projektas su įgalioto valstybės tarnautojo raštišku pritarimu, be to, šiuo atveju turi būti ir kelių policijos sutikimas, tačiau ieškovas tokių dokumentų neturi (CPK 187 str.). Ieškovas ginčija savavališkos statybos aktą, nes jame nenurodytas pažeidimo padarymo laikas, kas laikytina esminiu (duomenys neskelbtini) str. 1 d. pažeidimu, tačiau minėto akto surašymą reglamentuoja ne ATPK, bet Statybos įstatymas, o savavališkos statybos akto formą bei surašymo tvarką nustato Vyriausybės įgaliota institucija (Statybos įstatymo 28 str. 1 d. 1 p., 4 d.). Ieškovas teigia, jog jis nėra statytojas, todėl statybos aktas yra surašytas ne tam asmeniui, tačiau teisę būti statytoju gali įgyvendinti tik asmuo, kuris žemės sklypą valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais įstatymų nustatytais pagrindais, o ieškovas yra žemės sklypo, ant kurio stovi ginčo statinys, savininkas, taigi, ant žemės sklypo esantis statinys nuosavybės teise priklauso būtent žemės sklypo savininkui, kuris savo teises privalo įgyvendinti nepažeisdamas įstatymų (CK 4.37 str. 1 d., 4.40 str. 1d., Statybos įstatymo 3 str. 2 d. 1 p.). Šiuo atveju savavališkos statybos akto surašymo metu statybos darbai nebuvo vykdomi, o ieškovas, būdamas žemės sklypo savininku, nenurodė kas investavo lėšas į statinio statybą ir atliko užsakovo funkciją, nors būdamas žemės sklypo savininku turi tai žinoti. Teismas sprendė, jog statytoju plačiąją prasme laikomas ne tik tas asmuo, kuris investuoja lėšas į statybą bei atlieka užsakovo funkcijas (ar jas paveda atlikti kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui), bet ir tas, kuris laiko save neteisėtai pastatytų statinių valdytoju, todėl ieškovo argumentą, kad savavališkos statybos aktas jam buvo surašytas neteisėtai, atmetė kaip nepagrįstą (CPK 185 str.). Apskrities viršininko administracijos pareigūnai, nustatę savavališką statybą, privalėjo ją fiksuoti, surašydami savavališkos statybos aktą, todėl teismas ieškovo argumentą, kad savavališkos statybos aktas nebegalėjo būti surašytas, nes statybos darbai nevyko, atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą (Statybos įstatymo 28 str. 1 d. 1 p., CPK 185 str.). Teismas sutiko, kad savavališkos statybos aktas turi būti surašomas nedelsiant, tačiau jo surašymas beveik po dvejų metų nuo sužinojimo, atsižvelgiant į šio akto paskirtį, nedaro šio akto neteisėtu, nes pažeidimas tęsiasi, kol yra pašalinamas. Nepagrįstu teismas laikė ir ieškovo argumentą dėl pareikalavimo iš statytojo tuojau pat sustabdyti statybos darbus, nes reikalavimas sustabdyti darbus, kurių niekas nevykdo, neturi prasmės ir būtų nelogiškas (CPK 185 str.). Teismas pripažino, jog ginčijamas savavališkos statybos aktas neprieštaravo jo surašymo metu galiojusiems aktams, todėl jį naikinti nėra pagrindo. Taip pat nėra pagrindo naikinti ir ginčijamo Kauno apskrities viršininko įsakymo, nes: KAVA, išnagrinėjusi savavališkos statybos aktą, turi priimti reikalavimą, įpareigojantį statytoją pašalinti savavališkos statybos padarinius (Statybos įstatymo 28 str. 2 d. l p.); individualaus pobūdžio administraciniai aktai gali būti panaikinami, jeigu jie savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, jei aktą priėmė nekompetentingas administravimo subjektas arba jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, o tokie pagrindai nenustatyti, formalūs procedūros pažeidimai nelaikytini sudarančiais pagrindą priimtą administracinį aktą pripažinti neteisėtu. Teismas, įvertinęs tai, kad savavališkos statybos akte bei Kauno apskrities viršininko įsakyme nebuvo pakankamai aiškiai nurodyta šių aktų apskundimo tvarka, nes lydraštyje dėl savavališkos statybos akto įteikimo bei Kauno apskrities viršininko įsakyme yra nurodyta, jog jie gali būti skundžiami CPK nustatyta tvarka, tačiau apskundimo terminas nenurodytas, laikė, jog savavališkos statybos akto lydraštyje ir įsakyme, kuriuo ieškovas įpareigotas pašalinti savavališkos statybos padarinius, buvo nepakankamai aiškiai nurodyta apskundimo tvarka, todėl yra pagrindas apskundimo terminą atnaujinti, juolab, kad terminai buvo praleisti nežymiai, nes ieškovas į teismą pirmą kartą kreipėsi 2009-04-01.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Civilinio proceso kodekso 36 straipsnis reglamentuoja bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimų sprendimą. Įstatymas numato, jog kai teismui kyla abejonių dėl bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui, šiuos klausimus rašytinio proceso tvarka išsprendžia speciali teisėjų kolegija, į kurią įeina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojas ir po vieną šių teismų pirmininkų paskirtą teisėją. Nutartis dėl bylos rūšinio teismingumo klausimų sprendimo yra galutinė ir neskundžiama.

Šios civilinės bylos medžiaga patvirtina, kad kilus abejonėms dėl bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui, Kauno apygardos administracinis teismas specialiai teisėjų kolegijai pateikė prašymą išspręsti šios bylos rūšinio teismingumo klausimą. Specialioji teisėjų kolegija 2009 m. liepos 16 d. nutartimi konstatavo, kad byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui. Minėtoje nutartyje buvo nurodyta, kad pareiškėjo M. Ž. ginčijamas savavališkos statybos aktas yra administracinio pobūdžio aktas. Šiame akte nėra nustatyta reikalavimų ar įpareigojimų statytojui, kurie būtų tiesiogiai susiję su civilinėmis teisėmis ar pareigomis ir kuriais būtų siekiama taikyti civilinio teisinio pobūdžio neteisėtos statybos padarinių šalinimo priemones. Šis aktas yra priimtas viešojo administravimo subjekto, jam įgyvendinant Statybos įstatyme numatytas statybos valstybinės priežiūros funkcijas, kurių vykdymas laikytinas viešojo administravimo veikla. Pareiškėjo ginčijamas apskrities viršininko įsakymas yra priimtas įgyvendinant Statybos įstatymo 27 ir 28 straipsniuose nustatytas funkcijas, susijusias su savavališkos statybos padarinių šalinimu. Šiame įsakyme apskrities viršininko nurodytas reikalavimas nugriauti statinį, nors ir yra priimtas viešojo administravimo subjekto, tačiau ne viešojo administravimo srityje, o sprendžiant klausimus savininko teisių įgyvendinimo procese ir įgyvendinant teisės normų priskirtas funkcijas civilinių teisinių santykių srityje. Šis reikalavimas yra civilinio teisinio pobūdžio įpareigojimas, turintis tiesioginės įtakos galimai savavališkai pastatyto statinio savininko nuosavybės teisėms. Taigi šioje byloje keliamas ginčas yra susijęs tiek su administraciniais, tiek su civiliniais teisiniais santykiais. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, taip pat į tai, jog keliamas ginčas yra susijęs su tuo pačiu statiniu, ši byla, taikant absorbcijos taisyklę, visa turi būti nagrinėjama bendrosios kompetencijos teisme, kurio kompetencija pagal savo pobūdį yra platesnė.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo atnaujintas ieškovui terminas pateikti skundą dėl 2009-02-23 Kauno apskrities viršininko įsakymo dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo Nr. V-110 bei Kauno apskrities viršininko administracijos 2009-02-04 savavališkos statybos akto Nr. SS-26-090204-002 panaikinimo. Sprendimo motyvuose nurodyta, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. numato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Savavališkos statybos akto lydraštyje ir įsakyme, kuriuo ieškovas įpareigotas pašalinti savavališkos statybos padarinius, buvo nepakankamai aiškiai nurodyta apskundimo tvarka, todėl yra pagrindas apskundimo terminą atnaujinti, juolab, kad terminai buvo praleisti nežymiai, nes ieškovas į teismą pirmą kartą kreipėsi 2009-04-01.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo išspręsti visą bylą iš esmės. Iš skundžiamo sprendimo turinio susidaro dviprasmiška situacija: atnaujina terminą pateikti skundą administraciniam teismui ir sprendžia reikalavimą dėl aktų panaikinimo. Pažymėtina, kad speciali teisėjų kolegija aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad visus byloje pareikštus reikalavimus privalo išspręsti bendrosios kompetencijos teismas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamu sprendimu buvo atnaujintas terminas ginčyti administracinius aktus bendrosios kompetencijos teisme, bet ne skundui administraciniam teismui pateikti.

Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pabrėžiama, jog bylą nagrinėjantis teismas savo išvadas, išdėstytas procesiniame sprendime (sprendime ir (ar) nutartyje), privalo pagrįsti proceso įstatyme suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių nustatyta tvarka. Teismo sprendime dėl kiekvieno ieškinio reikalavimo turi būti pasisakyta išsamiai, nurodant teismo padarytų išvadų pagrįstumą patvirtinančius įrodymus. Įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas bylai reikšmingas aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyką sudarantiems faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. R. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2008 m. birželio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Penkių kontinentų“ bankinės technologijos v. UAB „Kriptonika“, bylos Nr. 3K-3-355/2008; 2010 m. vasario 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. J. ir kt. v. VšĮ Vilniaus miesto universitetinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-59/2010; kt.).

Įvertinusi visas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės. Bylos perdavimas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo šiuo atveju yra vienintelis būdas atkurti pažeistą byloje dalyvaujančių asmenų teisę į tinkamą teismo procesą pirmosios instancijos teisme. Bylos baigimas priimant sprendimą apeliacinės instancijos teisme reikštų, kad byloje dalyvaujantys asmenys tinkamai nepasinaudojo viena teismo instancija, nes apeliacinė instancija negali pakeisti pirmosios instancijos teismo. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti CPK 329 straipsnio 1 dalyje nurodytų pažeidimų ir užbaigti ginčo priimdamas naują sprendimą. Tai yra susiję su CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu bylos grąžinimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo pagrindu, nes neatskleidęs bylos esmės teismas visada pažeidžia proceso teisės normas, todėl negalima pripažinti, kad byla išspręsta teisingai (CPK 159, 265 str.). Pažymėtina, kad apeliacinis procesas Lietuvoje pripažįstamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, o ne pakartotiniu bylos nagrinėjimu.

Dėl skundžiamo sprendimo nebuvo gautas atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos skundas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad buvo pagrįstai atnaujintas terminas, tačiau ne skundui administraciniam teismui paduoti, bet terminas ieškiniui pateikti. Taigi sprendimo dalis dėl termino atnaujinimo paliktina nepakeista.

Sprendimo dalis dėl panaikinimo administracinių aktų naikintina. Pirmosios instancijos teismas privalo aiškintis dėl savavališkų statinių faktinio statytojo, nes ieškovas ir tretysis asmuo kategoriškai neigia statę savavališką statinį. Savavališko statinio nugriovimas susijęs su tam tikromis išlaidomis, todėl privalo būti išsiaiškinta savavališko statinio atsiradimo aplinkybės, ieškovų veiksmai ir kaltė. Tai pirmosios instancijos teismas nesiaiškino. Pirmosios instancijos teismas aiškinosi „statytojo“ sąvoką, tačiau visiškai nebandė nustatyti savavališkos statybos faktinio statytojo.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju, kai neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, bylos grąžinimas būtent pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo atitinka ir kasaciniame teisme formuojamai praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 15 d. nutartis, priimta Beecham Group p.l.c. v. I. K. ir kt. byloje Nr. 3K-3-1103/2003, kat. 80,82,94.2,90., 2003 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta A. P. v. E. Š. byloje Nr. 3K-3-760/2003, kat. 15.2.2.6; 15.2.27).

Esant aukščiau išdėstytiems motyvams, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmesti ieškinio reikalavimai dėl administracinių aktų panaikinimo, panaikintina ir šioje dalyje byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.; 327 str. 1 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 13 d. sprendimo dalį, kuria ieškinio reikalavimai panaikinti Kauno apskrities viršininko 2009-02-23 įsakymą dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo Nr. V-110 bei Kauno apskrities viršininko administracijos 2009-02-04 savavališkos statybos aktą Nr. SS-26-090204-002 atmesti, panaikinti ir perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.