Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, P-63-43-11

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2011-03-25
Bylos Nr.: P-63-43-11
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00678-2009-5
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Antanas Ablingis (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Virgilijus Valančius
Pareiškėjas: N. P.
Atsakovas: Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai

Kategorijos

80.13pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. P63 – 43/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00678-2009-5Procesinio sprendimo kategorija 80.13 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTIS2011 m. kovo 25 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Romos Sabinos Alimienės (pranešėja) ir Virgilijaus Valančiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143?951/2010 pagal pareiškėjos N. P. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja N. P. (toliau – pareiškėja) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir atsakovas, Komisija) 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. KS-30.

Pareiškėja nurodė, kad nepažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 ir 11 straipsnių reikalavimų, nes pagal šio įstatymo 2 straipsnio 2, 4, 6 dalių, 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 dalies nuostatas ir remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P143-13/2009 interesų konfliktui konstatuoti būtina įrodyti asmeninį suinteresuotumą, t. y. moralinę skolą, moralinį įsipareigojimą, turtinę ar neturtinę naudą ar kitą interesą. Pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2009 m. kovo 2 d. nutarimu konstatavo, kad Atominės elektrinės įstatymo 8 straipsnio 1 dalis iš dalies prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai, ir nepripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai tų įstatymo nuostatų, dėl kurių į jį kreipėsi Lietuvos Respublikos Seimas. Tačiau ir priešingas nutarimas nebūtų turėjęs įtakos jos sutuoktiniui, nuo 2008 m. rugsėjo 8 d. dirbančiam LEO LT, AB dukterinės bendrovės – uždarosios akcinės bendrovės „Visagino atominė elektrinė“ (toliau – UAB „Visagino atominė elektrinė“) Teisės skyriaus vadovu, o nuo 2008 m. gruodžio 4 d. pradėjusiam eiti UAB „Visagino atominė elektrinė“ valdybos nario pareigas, nes Konstitucinis Teismas neturi kompetencijos likviduoti juridinį asmenį ar panaikinti juridinio asmens valdymo organų sprendimus dėl dukterinių bendrovių steigimo. Net jeigu Konstitucinio Teismo nutarimo pagrindu juridinio asmens dalyviai ar bendrosios kompetencijos teismas būtų hipotetiškai nusprendę likviduoti LEO LT, AB, Konstitucinio Teismo nutarimas vis tiek neturėtų jokios įtakos UAB „Visagino atominė elektrinė“, jos valdymo organų nariams ir/ar darbuotojams, nes pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 2.114 straipsnio 2 dalį, net jeigu teismas pripažįsta bendrovės steigimą neteisėtu, toks pripažinimas nepaneigia fakto, kad bendrovė egzistavo nuo steigimo iki teismo sprendimo priėmimo momento. Todėl bendrovės sprendimai steigti dukterines bendroves, skirti jų valdymo organų narius ir priimti darbuotojus liktų teisėtais ir galiojančiais, o motininės bendrovės likvidavimo faktas nesąlygotų dukterinės bendrovės likvidavimo. Taigi Konstitucinio Teismo nutarimas neturi ir negalėjo turėti įtakos jos sutuoktinio darbovietei, užimamai valdymo organo nario pareigybei ir darbuotojo statusui. Kadangi Konstitucinio Teismo nutarimas negalėjo turėti įtakos jai ar jos sutuoktinio turtinės/neturtinės naudos gavimui, nėra asmeninio suinteresuotumo, kuris sukeltų interesų konfliktą. Todėl jai nekilo pareiga nusišalinti iš Lietuvos Respublikos Seimo atstovų Konstituciniame Teisme, o Lietuvos Respublikos ūkio ministro (toliau – Ūkio ministras) 2008 m. gruodžio 19 d. siūlymas Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui išbraukti ją iš Lietuvos Respublikos Seimo atstovų buvo teiktas ne dėl interesų konflikto, o „siekiant išvengti neteisingo interpretavimo dėl Ūkio ministerijos, kaip Atominės elektrinės įstatymo teikėjos, valstybės tarnautojo tinkamo atstovavimo Lietuvos Respublikos Seimui (...)“. Be to, Komisija neteisingai interpretavo 2009 m. balandžio 9 d. posėdžio metu jos žodžius, jog, jos nuomone, „interesų konfliktas kilo tada, kai sutuoktinis tapo bendrovės valdybos nariu, nes iki tol jis buvo „paprastas“ darbuotojas“. Pabrėžė, kad aukščiau išdėstyti argumentai įrodo, jog interesų konfliktas nebūtų kilęs net ir tada, jeigu jos sutuoktinis paaiškinimų Konstituciniam Teismui pateikimo metu jau būtų buvęs paskirtas UAB „Visagino atominė elektrinė“ valdybos nariu, todėl jos asmeninis suinteresuotumas skundžiamame sprendime negalėjo būti ir nėra įrodytas. Pareiškėja pažymėjo, jog ji tinkamai vykdė valstybės tarnautojos pareigas, tinkamai atliko pareigą deklaruoti privačius interesus ir nurodė sutuoktinio pareigas kaip galimą interesų konfliktą. Ji 2008 m. rugsėjo 10 d. trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai (toliau – trečiasis suinteresuotas asmuo, Ūkio ministerija), o 2008 m. gruodžio 3 d. – Komisijai pateikė privačių interesų deklaraciją, kurioje kaip galimo interesų konflikto pagrindą nurodė sutuoktinio darbo vietą, taip pat žodžiu 2008 m. spalio 15 d. informavo Ūkio ministrą apie jos paskyrimą atstovauti Lietuvos Respublikos Seimui Konstituciniame Teisme. Kadangi, vadovaujantis Įstatymo 10 straipsniu, valstybės tarnautojų, einančių institucijų ar įstaigų struktūrinių padalinių vadovų pareigas, privačių interesų deklaracijos yra viešai skelbiamos, todėl ji pagrįstai manė, jog Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui, paskyrusiam ją atstovauti Konstituciniame Teisme, aplinkybės dėl jos sutuoktinio darbovietės yra žinomos, ir jis, į jas atsižvelgęs, nusprendė, jog interesų konflikto nėra. Ji privalėjo vykdyti teisėtą Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko 2008 m. spalio 15 d. potvarkį Nr. 196 atstovauti Lietuvos Respublikos Seimui ir pateikti Konstituciniam Teismui rašytinius paaiškinimus, nes priešingu atveju būtų pažeidusi Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti užduotis. Pareiškėja pabrėžė, kad jos paaiškinimai negalėjo turėti įtakos Konstitucinio Teismo nutarimui, nes paaiškinimus ji teikė vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisės aktais, Konstitucinio Teismo nutarimais ir nešališkai vykdė jai pavestą užduotį, paaiškinimus ji teikė atstovaudama Lietuvos Respublikos Seimui, kuris ją buvo paskyręs kaip Ūkio ministerijos, rengusios Atominės elektrinės įstatymo projektą, valstybės tarnautoją. Kadangi ji atstovavo Lietuvos Respublikos Seimui ir išreiškė Ūkio ministerijos, o ne savo asmeninę poziciją, todėl interesų konfliktas nekilo ir ji nepažeidė Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimų. Be to, nei savo rašytiniais paaiškinimais, nei kitais veiksmais ji negalėjo padaryti įtakos Konstitucinio Teismo nutarimui, nes pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 17 ir 30 straipsnius šis teismas yra nepriklausomas nuo jokios valstybės institucijos, asmens ar organizacijos ir vadovaujasi tik Konstitucija bei sprendžia tik teisės klausimus. Taigi jai nekilo interesų konfliktas atstovaujant Lietuvos Respublikos Seimui ir teikiant rašytinius paaiškinimus Konstituciniam Teismui, nes nebuvo asmeninio suinteresuotumo tarp atliekamo pavedimo ir jos sutuoktinio pareigų, o Konstitucinio Teismo nutarimas negalėjo turėti įtakos jos ar jai artimų asmenų turtinei/neturtinei naudai. Kadangi interesų konfliktas nekilo, ji nepažeidė Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintos pareigos nusišalinti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. liepos 10 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, spręsdamas bylą, vadovavosi Įstatymo (nauja įstatymo redakcija nuo 2000 m. vasario 29 d.) 1 straipsniu, 2 straipsnio 2 dalimi (redakcija nuo 2008 m. rugpjūčio 18 d.), 2 straipsnio 3, 4, 6 dalimis, 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu (redakcija nuo 2008 m. rugpjūčio 18 d.), 10 straipsniu (redakcija nuo 2008 m. rugpjūčio 18 d.), 11 straipsnio 1, 2 dalimis, Valstybės tarnybos įstatymo (įstatymo redakcija nuo 2002 m. liepos 1 d.) 15 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 29 straipsnio 6 dalies 4 punktu, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A14-844/2007 ir 2009 m. vasario 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P143-13/2009. Teismas, atsižvelgęs į tai, taip pat įvertinęs faktines bylos aplinkybes, padarė tokias išvadas: 1) šiame teismo sprendime išanalizuotas galiojantis teisinis reglamentavimas bei teismų praktika valstybės tarnautojui imperatyviai nustato reikalavimą vengti galimo interesų konflikto ir nereikalauja įrodyti tokį konfliktą realiai buvus ar būtinai būsiant; 2) energetinių problemų svarba Lietuvos ekonomikai ir visuotinai žinomos, todėl neįrodinėtinos, itin didelio žiniasklaidos, plačiosios visuomenės dėmesio sulaukusios LEO LT steigimo ir funkcionavimo aplinkybės leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad artimais šeiminiais santykiais susijusių asmenų dalyvavimas vienaip ar kitaip sprendžiant klausimus, susijusius su LEO LT ar jos satelitinėmis įmonėmis, kelia (ir realiai sukėlė) neigiamą žiniasklaidos bei visuomenės požiūrį, o tai ir rodo buvus tokį interesų konfliktą; 3) pareiškėjos pažeidimas pasireiškė jos nenusišalinimu nuo aptartų pavedimų (t. y. atsiliepimo teismui) atlikimo, pareigūnų (Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko ir kanclerio, Ūkio ministro ir kt.), paskyrusių ją atstovauti Lietuvos Respublikos Seimui Konstituciniame Teisme, veiksmų motyvai (anot pareiškėjos, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas turi žinoti visas internete publikuojamas valstybės tarnautojų deklaracijas) pareiškėjos veiksmų vertinimui įtakos neturi, šių pareigūnų veiksmai būtų reikšmingi jiems nepriėmus pareiškėjos nusišalinimo nuo pavedimų atlikimo. Teismas konstatavo, kad skundžiamas Komisijos sprendimas yra pagrįstas teisės aktų reikalavimais ir atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, todėl yra teisėtas.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 22 d. sprendimu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. sprendimą panaikino, pareiškėjos skundą patenkino ir panaikino Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. KS-30.

Teismas, pasisakydamas dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, pažymėjo, kad byloje nėra kvestionuojamos ir todėl laikytinos nustatytomis šios aplinkybės: 1) kad pareiškėja Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko 2008 m. spalio 15 d. potvarkiu Nr. 196 buvo įgaliota atstovauti Seimui konstitucinės jurisdikcijos byloje, o Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko 2009 m. sausio 14 d. potvarkiu Nr. PP-14 šis įgaliojimas buvo panaikintas; 2) kad pareiškėja, kaip įgaliota Seimo atstovė, iš tikrųjų 2008 m. spalio 24 d. pateikė Konstituciniam Teismui rašytinį paaiškinimą bylai aktualiais klausimais; 3) kad nurodytų įgalinimų suteikimo pareiškėjai metu (2008 m. spalio 15 d.) bei paminėtų paaiškinimų pateikimo metu (2008 m. spalio 24 d.) pareiškėjos sutuoktinis G. P. ėjo UAB „Visagino atominė elektrinė“ Teisės skyriaus vadovo pareigas; 4) kad pareiškėja Įstatymo nustatyta tvarka 2008 m. rugsėjo 10 d. buvo pateikusi Ūkio ministerijai (institucijai, kurioje ji ėjo Teisės ir viešųjų pirkimo departamento direktorės pareigas), 2008 m. gruodžio 3 d. atsakovui privačių interesų deklaraciją, kurioje buvo nurodžiusi savo sutuoktinio pareigas ir su tuo susijusį galimą interesų konfliktą. Aiškindamas Įstatymo 3 straipsnio 2 punkto ir 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, teismas pripažino, jog būtina atsižvelgti į jose vartojamos sąvokos „interesų konfliktas“ aiškinimą, pateiktą Įstatymo 2 straipsnyje, bei su šios sąvokos apibūdinimu susijusių sąvokų „privatūs interesai“ ir „viešieji interesai“ aiškinimą. Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (2008 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. X-1667 redakcija) nurodyta, kad privatūs interesai – asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, (ar jam artimo asmens) asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, viešieji interesai – visuomenės suinteresuotumas, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai. O pagal šio straipsnio 4 dalį, interesų konfliktas – situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais. Aiškindamas nurodytas teisės normas dėl sąvokų apibrėžimo sisteminiu teisės aiškinimo būdu, teismas pažymėjo, kad kiekviena iš išvardintų sąvokų negali būti aiškinama atsitrauktai nuo kitų dviejų ta prasme, kad atskirai paėmus joje nebūtų praplėstas, palyginus su kitomis sąvokomis, jos veikimo ratas. Šiuo aspektu teismas išskyrė ir suteikė lemiamą reikšmę privačių interesų apibrėžimo nuostatai dėl įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas. Išsakytos nuostatos kontekste tai reiškia, kad sąvokų „privatūs interesai“ ir „interesų konfliktas“ apibrėžimuose paminėtais sprendimais taip pat yra laikytini sprendimai, tiesiogiai susiję su dirbančio valstybinėje tarnyboje asmens tarnybinių pareigų atlikimu. Tai leido daryti išvadą, kad Įstatymo taikymo požiūriu interesų konflikto situacija galima laikyti tik tokią situaciją, kai toks konfliktas tiesiogiai yra siejamas su valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens dalyvavimu šioje tarnyboje priimamų sprendimų procese. Teismas taip pat pažymėjo, kad tokią pačią išvadą galima daryti ir analizuojant Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Tai matyti iš to, kad šios straipsnio dalys pagal jų išdėstymo konstrukciją yra susijusios tarpusavyje (straipsnio 2 dalyje kalbama apie tuos pačius, 1 dalyje aptartus, sprendimus). O iš aptariamo straipsnio 2 dalies matyti, kad klausimas dėl dirbančio valstybinėje tarnyboje asmens dalyvavimo atitinkamo sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje yra institucijos, kurioje šis asmuo dirba, vadovo diskrecija. Teismas konstatavo, kad valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens pareiga nusišalinti – pasitraukti iš sprendimų rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrų – atsiranda tuomet, kai šio asmens dalyvavimas tokių sprendimų priėmime (rengime, svarstyme) tiesiogiai yra siejamas su jo tarnybinių pareigų atlikimu. Kaip pažymėta aukščiau, pareiškėja dalyvavo (atitinkamų paaiškinimų pateikimo būdu) bylos nagrinėjimo Konstituciniame Teisme procedūroje. Teismo vertinimu, toks jos dalyvavimas buvo ne jos tarnybinių pareigų atlikimas, o šios Konstitucinio Teismo nagrinėjamos bylos dalyvio – pareiškėjo (Seimo) atstovavimas pagal atitinkamą (aukščiau nurodytą Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko 2008 m. spalio 15 d. potvarkiu Nr. 196 išduotą) įgaliojimą. Pažymėjo, kad nurodytas įgaliojimas (kaip matyti iš paminėto potvarkio) buvo išduotas vadovaujantis Konstitucinio Teismo įstatymo 32 straipsniu. Pagal šio straipsnio 3 dalį, dalyvaujančių byloje asmenų įgaliotais atstovais (pagal pavedimą) Konstituciniame Teisme gali būti advokatai, mokslo laipsnius turintys teisininkai, taip pat teisinio darbo aukščiausiose valstybės institucijose patirtį turintys asmenys <...>. Taigi bylos nagrinėjimo (pasiruošimo nagrinėti) proceso dalyvio atstovavimas yra grindžiamas atitinkamų specialių žinių turėjimu, o ne tarnybiniu pavaldumu. Todėl Konstitucinio Teismo įstatymo 32 straipsnio taikymo požiūriu nuoroda paminėtame Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. spalio 15 d. potvarkyje į pareiškėjos užimamas pareigas, teismo nuomone, turėtų būti siejama ne su jos tarnybinių pareigų atlikimu, o su atitinkamų specialių žinių turėjimu. Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus, teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai (netinkamai) išaiškino byloje taikytinas materialinės teisės normas (Įstatymo 3 str. 2 p., 11 str. 1 ir 2 d.).

IV.

Vyriausioji tarnybinės etikos komisija 2010 m. rugpjūčio 24 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143?951/2010 ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

1. Negalima sutikti su teismo pateiktu Įstatymo normų aiškinimu, nes Įstatymo 3 straipsnio 2 punkto, 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos buvo aiškinamos ignoruojant sisteminį, bendrųjų teisės principų, loginį, teleologinį – įstatymo leidėjo ketinimų metodus. Teisėjų kolegija išskiria ir suteikia lemiamą reikšmę privačių interesų apibrėžimo nuostatai dėl įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas, visiškai ignoruodama kitų šio įstatymo straipsnių kontekstą, jų prasmines sąsajas, sisteminius ryšius su kitomis to paties įstatymo ar atitinkamos teisės šakos normomis, taip pat jos santykį su Konstitucija ir joje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Teismas jau yra priėmęs sprendimų, kuriais atstovavimas teismuose, nesiejamas su tarnybinių pareigų atlikimu (administracinė byla Nr. A248-139/2008). Todėl dalyvavimą sprendimų priėmime sieti su asmens tarnybos institucija nėra jokio pagrindo.

2. Tokiu teisės normų aiškinimu siaurinamos Komisijos galimybės įgyvendinti Įstatymo leidėjo ketinimus ir tikslus, išdėstytus Įstatymo 1 straipsnyje ir Konstitucinėje doktrinoje (Konstitucinio Teismo nutarimai 2004 m. gegužės 25 d. ir gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. ir kiti nutarimai). Teleologinis aiškinimo metodas draudžia aiškinti įstatymą siaurinant galimybes siekti įstatymo tikslų. Todėl yra pakankamas teisinis pagrindas atnaujinti procesą šioje byloje siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Procesą atsisakytina atnaujinti.

Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad prašymas turi būti motyvuotas. Nustatyti pagrindai bei prašymo turinys įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašymą pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Atsakovas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu, nurodydamas, jog teismai yra priėmę sprendimų, kuriais atstovavimas teismuose nesiejamas su tarnybinių pareigų atlikimu, todėl dalyvavimą sprendimų priėmime sieti su asmens tarnybos institucija nėra jokio pagrindo.

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010).

Administracinėje byloje Nr. A248 - 139/2008, kurią mini atsakovas prašyme dėl proceso atnaujinimo, buvo sprendžiamas klausimas dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės 2007 m. sausio 10 d. įsakymo Nr. TE-15, kuriuo pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – pastaba, panaikinimo. Minėtu atveju pareiškėjui tarnybinė nuobauda paskirta už Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 12 straipsnio 2 dalies pažeidimą ir apeliacinės instancijos teismas byloje pasisakė būtent dėl to, ar pareiškėjas nepažeidė nurodytos teisės normos reikalavimų, t. y. teismas taikė ir aiškino Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, teisės atstovauti apribojimų.

Pažymėtina, kad atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu galima tik tada, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Nagrinėjamos bylos ir pareiškėjo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A248 - 139/2008 faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Nagrinėjamoje byloje Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatos nebuvo taikomos, o Įstatymo 3 straipsnio 2 punkto, 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas teismas taikė ir aiškino atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo įstatymo 32 straipsnio nuostatas dėl atstovavimo Konstituciniame Teisme.

Iš atsakovo prašymo dėl proceso atnaujinimo turinio matyti, kad jis iš esmės nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu bei Įstatymo normų aiškinimu, savaip interpretuoja byloje taikytų teisės aktų nuostatas, tačiau tai nelaikytina proceso atnaujinimo administracinėje byloje pagrindu. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad nagrinėjamoje byloje administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Teisėjų kolegijos manymu, pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu nėra.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo nėra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl prašymas netenkintinas ir procesą administracinėje byloje Nr. A143-951/2010 atsisakytina atnaujinti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A143-951/2010 pagal pareiškėjos N. P. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisRoma Sabina AlimienėVirgilijus Valančius