- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-06-22
- Bylos Nr.
- I-1812-121/2009
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Anatolijus Baranovas (pran.)
- Pareiškėjas
- N. P.
- Atsakovas
- Vyriausiajai
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos
- Advokatai
- Vitoldas Kumpa
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. P. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja N. P. (toliau – pareiškėja, apeliantė) skundu (b. l. 3 – 7) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – atsakovas, Komisija) 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. KS-30.
Pareiškėja nurodė, kad nepažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – Įstatymas) 3 ir 11 straipsnių reikalavimų, nes pagal šio įstatymo 2 straipsnio 2, 4, 6 dalių, 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 11 straipsnio 1 dalies nuostatas ir remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P143-13/2009 interesų konfliktui konstatuoti būtina įrodyti asmeninį suinteresuotumą, t. y. moralinę skolą, moralinį įsipareigojimą, turtinę ar neturtinę naudą ar kitą interesą. Pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2009 m. kovo 2 d. nutarimu konstatavo, kad Atominės elektrinės įstatymo 8 straipsnio 1 dalis iš dalies prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai, ir nepripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai tų įstatymo nuostatų, dėl kurių į jį kreipėsi Lietuvos Respublikos Seimas. Tačiau ir priešingas nutarimas nebūtų turėjęs įtakos jos sutuoktiniui, nuo 2008 m. rugsėjo 8 d. dirbančiam LEO LT, AB dukterinės bendrovės – uždarosios akcinės bendrovės „Visagino atominė elektrinė“ (toliau – UAB „Visagino atominė elektrinė“) Teisės skyriaus vadovu, o nuo 2008 m. gruodžio 4 d. pradėjusiam eiti UAB „Visagino atominė elektrinė“ valdybos nario pareigas, nes Konstitucinis Teismas neturi kompetencijos likviduoti juridinį asmenį ar panaikinti juridinio asmens valdymo organų sprendimus dėl dukterinių bendrovių steigimo. Net jeigu Konstitucinio Teismo nutarimo pagrindu juridinio asmens dalyviai ar bendrosios kompetencijos teismas būtų hipotetiškai nusprendę likviduoti LEO LT, AB, Konstitucinio Teismo nutarimas vis tiek neturėtų jokios įtakos UAB „Visagino atominė elektrinė“, jos valdymo organų nariams ir/ar darbuotojams, nes pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 2.114 straipsnio 2 dalį, net jeigu teismas pripažįsta bendrovės steigimą neteisėtu, toks pripažinimas nepaneigia fakto, kad bendrovė egzistavo nuo steigimo iki teismo sprendimo priėmimo momento. Todėl bendrovės sprendimai steigti dukterines bendroves, skirti jų valdymo organų narius ir priimti darbuotojus liktų teisėtais ir galiojančiais, o motininės bendrovės likvidavimo faktas nesąlygotų dukterinės bendrovės likvidavimo. Taigi Konstitucinio Teismo nutarimas neturi ir negalėjo turėti įtakos jos sutuoktinio darbovietei, užimamai valdymo organo nario pareigybei ir darbuotojo statusui. Kadangi Konstitucinio Teismo nutarimas negalėjo turėti įtakos jai ar jos sutuoktinio turtinės/neturtinės naudos gavimui, nėra asmeninio suinteresuotumo, kuris sukeltų interesų konfliktą. Todėl jai nekilo pareiga nusišalinti iš Lietuvos Respublikos Seimo atstovų Konstituciniame Teisme, o Lietuvos Respublikos ūkio ministro (toliau – Ūkio ministras) 2008 m. gruodžio 19 d. siūlymas Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui išbraukti ją iš Lietuvos Respublikos Seimo atstovų buvo teiktas ne dėl interesų konflikto, o „siekiant išvengti neteisingo interpretavimo dėl Ūkio ministerijos, kaip Atominės elektrinės įstatymo teikėjos, valstybės tarnautojo tinkamo atstovavimo Lietuvos Respublikos Seimui (...)“. Be to, Komisija neteisingai interpretavo 2009 m. balandžio 9 d. posėdžio metu jos žodžius, jog, jos nuomone, „interesų konfliktas kilo tada, kai sutuoktinis tapo bendrovės valdybos nariu, nes iki tol jis buvo „paprastas“ darbuotojas“. Pabrėžė, kad aukščiau išdėstyti argumentai įrodo, jog interesų konfliktas nebūtų kilęs net ir tada, jeigu jos sutuoktinis paaiškinimų Konstituciniam Teismui pateikimo metu jau būtų buvęs paskirtas UAB „Visagino atominė elektrinė“ valdybos nariu, todėl jos asmeninis suinteresuotumas skundžiamame sprendime negalėjo būti ir nėra įrodytas. Pareiškėja pažymėjo, jog ji tinkamai vykdė valstybės tarnautojos pareigas, tinkamai atliko pareigą deklaruoti privačius interesus ir nurodė sutuoktinio pareigas kaip galimą interesų konfliktą. Ji 2008 m. rugsėjo 10 d. trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai (toliau – trečiasis suinteresuotas asmuo, Ūkio ministerija), o 2008 m. gruodžio 3 d. – Komisijai pateikė privačių interesų deklaraciją, kurioje kaip galimo interesų konflikto pagrindą nurodė sutuoktinio darbo vietą, taip pat žodžiu 2008 m. spalio 15 d. informavo Ūkio ministrą apie jos paskyrimą atstovauti Lietuvos Respublikos Seimui Konstituciniame Teisme. Kadangi, vadovaujantis Įstatymo 10 straipsniu, valstybės tarnautojų, einančių institucijų ar įstaigų struktūrinių padalinių vadovų pareigas, privačių interesų deklaracijos yra viešai skelbiamos, todėl ji pagrįstai manė, jog Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui, paskyrusiam ją atstovauti Konstituciniame Teisme, aplinkybės dėl jos sutuoktinio darbovietės yra žinomos, ir jis, į jas atsižvelgęs, nusprendė, jog interesų konflikto nėra. Ji privalėjo vykdyti teisėtą Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko 2008 m. spalio 15 d. potvarkį Nr. 196 atstovauti Lietuvos Respublikos Seimui ir pateikti Konstituciniam Teismui rašytinius paaiškinimus, nes priešingu atveju būtų pažeidusi Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti užduotis. Pareiškėja pabrėžė, kad jos paaiškinimai negalėjo turėti įtakos Konstitucinio Teismo nutarimui, nes paaiškinimus ji teikė vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisės aktais, Konstitucinio Teismo nutarimais ir nešališkai vykdė jai pavestą užduotį, paaiškinimus ji teikė atstovaudama Lietuvos Respublikos Seimui, kuris ją buvo paskyręs kaip Ūkio ministerijos, rengusios Atominės elektrinės įstatymo projektą, valstybės tarnautoją. Kadangi ji atstovavo Lietuvos Respublikos Seimui ir išreiškė Ūkio ministerijos, o ne savo asmeninę poziciją, todėl interesų konfliktas nekilo ir ji nepažeidė Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimų. Be to, nei savo rašytiniais paaiškinimais, nei kitais veiksmais ji negalėjo padaryti įtakos Konstitucinio Teismo nutarimui, nes pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 17 ir 30 straipsnius šis teismas yra nepriklausomas nuo jokios valstybės institucijos, asmens ar organizacijos ir vadovaujasi tik Konstitucija bei sprendžia tik teisės klausimus. Taigi jai nekilo interesų konfliktas atstovaujant Lietuvos Respublikos Seimui ir teikiant rašytinius paaiškinimus Konstituciniam Teismui, nes nebuvo asmeninio suinteresuotumo tarp atliekamo pavedimo ir jos sutuoktinio pareigų, o Konstitucinio Teismo nutarimas negalėjo turėti įtakos jos ar jai artimų asmenų turtinei/neturtinei naudai. Kadangi interesų konfliktas nekilo, ji nepažeidė Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintos pareigos nusišalinti.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 21 – 22) prašė skundą atmesti.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėja netinkamai interpretuoja Įstatymo nuostatas, nes šis teisės aktas iš esmės yra prevencinio pobūdžio. Privačius interesus Įstatymas apibrėžia kaip asmens turtinį ar neturtinį suinteresuotumą, galintį turėti įtakos sprendimams, atliekant tarnybines pareigas. Pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, kad pareiškėjas savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, užtenka to, kad jis nesiėmė Įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-844/2007). Todėl atmestinas pareiškėjos aiškinimas apie Konstitucinio Teismo nutarimo galimą įtaką LEO LT, AB dukterinėje įmonėje dirbančiam jos sutuoktiniui ir apie šio teismo galias nutraukti bendrovės veiklą, ją likviduoti ar panaikinti bendrovės valdymo organų sprendimus. Privačių interesų deklaracijoje pati pareiškėja savo sutuoktinį nurodė kaip asmenį, dėl kurio gali kilti interesų konfliktas, todėl, gavusi pavedimą atstovauti Lietuvos Respublikos Seimui Konstituciniame Teisme ir parengti rašytinius paaiškinimus apie Atominės elektrinės įstatymo kai kurių nuostatų galimą prieštaravimą Konstitucijai, ji privalėjo nusišalinti. Pareiškėjos nusišalinimas nebūtų laikomas Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio reikalavimų pažeidimu, priešingai, šiurkščiu tarnybiniu pažeidimu laikytinas pareigos nusišalinti nevykdymas, kaip tai nurodyta šio įstatymo 29 straipsnio 6 dalies 4 punkte.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 89 – 91) nurodė, kad pritaria Ūkio ministerijos komisijos, kuri ištyrė visas reikšmingas galimo pareiškėjos tarnybinio nusižengimo aplinkybes ir faktus, 2009 m. sausio 6 d. išvadoms, ir toks šios komisijos sprendimas yra teisingas bei pagrįstas. Pareiškėja, vykdydama Įstatymo 3 straipsnio 2 punkto reikalavimus, teisės aktų nustatyta tvarka deklaravo, jog jos sutuoktinis yra asmuo, dėl kurio gali kilti interesų konfliktas (pateikė patikslintą deklaraciją), todėl ji nepažeidė šioje įstatymo normoje nustatytos pareigos valstybės tarnautojui teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. Vykdydama Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus, pareiškėja 2008 m. spalio 15 d. nedelsdama žodžiu informavo Ūkio ministrą apie ketinimą ją paskirti atstovauti Konstituciniame Teisme, todėl ji nepažeidė paminėtų Įstatymo nuostatų reikalavimų. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Seimo potvarkis dėl pareiškėjos paskyrimo atstovauti Konstituciniame Teisme nebuvo siųstas derinti Ūkio ministerijai. Pažymėjo, kad pagal teismų praktiką, aiškinant teisės aktus, svarbu išsiaiškinti teisės akto leidėjo tikslus, aplinkybes, kurioms esant buvo rengtas ir išleistas teisės aktas, todėl asmens, dalyvavusio rengiant ginčijamą teisės aktą, paskyrimas atstovauti teisme yra logiškas, teisingas ir pagrįstas sprendimas. Be to, Komisija skundžiamame sprendime nepaaiškino, kodėl aplinkybė, kad pareiškėjos sutuoktinis dirba LEO LT, AB antrinėje įmonėje, laikytina jos privačiu interesu.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. liepos 10 d. sprendimu (b. l. 104 – 108) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas, spręsdamas bylą, vadovavosi Įstatymo (nauja įstatymo redakcija nuo 2000 m. vasario 29 d.) 1 straipsniu, 2 straipsnio 2 dalimi (redakcija nuo 2008 m. rugpjūčio 18 d.), 2 straipsnio 3, 4, 6 dalimis, 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu (redakcija nuo 2008 m. rugpjūčio 18 d.), 10 straipsniu (redakcija nuo 2008 m. rugpjūčio 18 d.), 11 straipsnio 1, 2 dalimis, Valstybės tarnybos įstatymo (įstatymo redakcija nuo 2002 m. liepos 1 d.) 15 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 29 straipsnio 6 dalies 4 punktu, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A14-844/2007 ir 2009 m. vasario 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. P143-13/2009. Teismas, atsižvelgęs į tai, taip pat įvertinęs faktines bylos aplinkybes, padarė tokias išvadas: 1) šiame teismo sprendime išanalizuotas galiojantis teisinis reglamentavimas bei teismų praktika valstybės tarnautojui imperatyviai nustato reikalavimą vengti galimo interesų konflikto ir nereikalauja įrodyti tokį konfliktą realiai buvus ar būtinai būsiant; 2) energetinių problemų svarba Lietuvos ekonomikai ir visuotinai žinomos, todėl neįrodinėtinos, itin didelio žiniasklaidos, plačiosios visuomenės dėmesio sulaukusios LEO LT steigimo ir funkcionavimo aplinkybės leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad artimais šeiminiais santykiais susijusių asmenų dalyvavimas vienaip ar kitaip sprendžiant klausimus, susijusius su LEO LT ar jos satelitinėmis įmonėmis, kelia (ir realiai sukėlė) neigiamą žiniasklaidos bei visuomenės požiūrį, o tai ir rodo buvus tokį interesų konfliktą; 3) pareiškėjos pažeidimas pasireiškė jos nenusišalinimu nuo aptartų pavedimų (t. y. atsiliepimo teismui) atlikimo, pareigūnų (Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko ir kanclerio, Ūkio ministro ir kt.), paskyrusių ją atstovauti Lietuvos Respublikos Seimui Konstituciniame Teisme, veiksmų motyvai (anot pareiškėjos, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas turi žinoti visas internete publikuojamas valstybės tarnautojų deklaracijas) pareiškėjos veiksmų vertinimui įtakos neturi, šių pareigūnų veiksmai būtų reikšmingi jiems nepriėmus pareiškėjos nusišalinimo nuo pavedimų atlikimo. Teismas konstatavo, kad skundžiamas Komisijos sprendimas yra pagrįstas teisės aktų reikalavimais ir atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, todėl yra teisėtas.
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 112 – 114) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Nebuvo pagrindo kilti interesų konfliktui. Net ir galimas asmeninis suinteresuotumas nebuvo įrodytas. Teismas neteisingai interpretavo faktines aplinkybes ir nepagrįstai konstatavo buvus galimą interesų konfliktą. Vadovaujantis Įstatymo 2 straipsnio 2, 4, 6 dalimis, tam, kad būtų konstatuotas interesų konfliktas, būtina įrodyti asmeninį suinteresuotumą, t. y. moralinę skolą, moralinį įsipareigojimą, turtinę ar neturtinę naudą ar kitą interesą. Jos veiksmai (rašytinių paaiškinimų parengimas) negalėjo padaryti įtakos Konstitucinio Teismo nutarimo turiniui, o ir Konstitucinio Teismo nutarimas niekaip negalėjo paveikti jos ar jos sutuoktinio interesų. Fakto konstatavimas, kad jos sutuoktinis eina Teisės skyriaus vadovo pareigas bendrovės LEO LT antrinėje įmonėje UAB „Visagino atominė elektrinė“, dar neįrodo, jog yra pagrindas kilti interesų konfliktui. Teismas privalėjo nurodyti, kokia konkrečiai nauda (turtinė ar neturtinė) jos (ar jos šeimos narių) galėjo būti gauta dėl jos tarnybinių pareigų atlikimo rengiant paaiškinimus Konstituciniam Teismui. Teismas nepaisė Įstatymo 2 straipsnio 2, 4, 6 dalyse ir teismų praktikoje įtvirtintos interesų konflikto sąvokos.
Žemesnės instancijos teismas
2. Konstitucinis Teismas 2009 m. kovo 2 d. nutarimu konstatavo, kad Atominės elektrinės įstatymo 8 straipsnio 1 dalis iš dalies prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 3 daliai, ir nepripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai tų įstatymo nuostatų, dėl kurių į jį kreipėsi Lietuvos Respublikos Seimas. Konstitucinis Teismas neturi galių likviduoti bendrovę, nutraukti jos veiklą ar panaikinti bendrovės dalyvių/valdymo organų sprendimų (CK 2.106 str.). Vadovaujantis CK 2.114 straipsnio 2 dalimi, net jeigu teismas pripažįsta bendrovės steigimą neteisėtu, toks pripažinimas nepaneigia, kad bendrovė egzistavo nuo steigimo iki teismo sprendimo priėmimo momento. Konstitucinio Teismo nutarimas neturi įtakos ir negalėjo turėti įtakos jos sutuoktinio darbovietei, užimamai valdymo organo nario pareigybei ir darbuotojo statusui. Teismas neanalizavo, kurios faktinės bylos aplinkybės įrodė esant galimą jos viešųjų ir privačių interesų konfliktą.
3. Teismas vadovavosi ne įstatymų nuostatomis ar teismų praktika, o žiniasklaidos nuomone dėl interesų konflikto galimumo. Teismas privalėjo išimtinai taikyti materialinės teisės normas ir nešališkai vertinti faktines bylos aplinkybes, o ne remtis žiniasklaidos nuomone. Tai tik patvirtina, kad nei byloje nustatytos faktinės aplinkybės, nei teisiniai motyvai dėl interesų konflikto nebuvo svarūs, todėl teismas grindė sprendimą žiniasklaidos ir visuomenės nuomone, o tai prieštarauja teismų nepriklausomumo ir nešališkumo vykdant teisingumą principams.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 118 – 119) prašo apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas nurodo, kad Įstatymas savo esme yra prevencinio pobūdžio. Šis teisės aktas privačius interesus apibrėžia kaip asmens turtinį ar neturtinį suinteresuotumą, galintį turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas. Įstatymo pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, kad pareiškėjas savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, užtenka to, kad jis nesiėmė įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-844/2007). Todėl visiškai nepriimtinas pareiškėjos aiškinimas apie Konstitucinio Teismo nutarimo galimą įtaką LEO LT dukterinėje įmonėje dirbančiam jos sutuoktiniui ir apie Konstitucinio Teismo galias nutraukti bendrovės veiklą, ją likviduoti ar panaikinti bendrovės valdymo organų sprendimus. Privačių interesų deklaracijoje pati pareiškėja savo sutuoktinį nurodė kaip asmenį, dėl kurio gali kilti interesų konfliktas, todėl, gavusi pavedimą atstovauti Lietuvos Respublikos Seimui Konstituciniame Teisme ir parengti rašytinius paaiškinimus apie Atominės elektrinės įstatymo kai kurių nuostatų galimą prieštaravimą Konstitucijai, ji privalėjo nusišalinti. Teigia, jog teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė teisingas išvadas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 120 – 121) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad palaiko atsiliepime į skundą pateiktus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Iš pareiškėjos skundžiamo atsakovo sprendimo Nr. KS-30 (pažymėtina, kad šio sprendimo priėmimo data – 2008-04-09 – atsakovo nurodyta klaidingai, todėl, nesant pagrindo manyti kitaip, kolegija tai laiko rašymo apsirikimu ir konstatuoja, kad skundžiamo sprendimo priėmimo tikroji data yra 2009-04-09) matyti, kad pareiškėja pripažinta nevykdžiusia Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatytos prievolės vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra, bei 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. (Kolegija pažymi, kad Įstatymo 3 straipsnis neturi dalių, todėl laikytina, kad atsakovas, nurodydamas šio straipsnio 2 dalį, turėjo omenyje straipsnio 2 punktą). Šio sprendimo priėmimo faktiniu pagrindu nurodyta aplinkybė, kad išvardintų teisės normų pažeidimas pasireiškė tuo, jog pareiškėja parengė ir 2008 m. spalio 24 d. pateikė Konstituciniam Teismui rašytinį paaiškinimą byloje, kuri Konstituciniame Teisme buvo nagrinėjama pagal Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. rugsėjo 22 d. kreipimąsi ištirti, ar Atominės elektrinės įstatymo normos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Pasisakydama dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, kolegija pažymi, kad byloje nėra kvestionuojamos ir todėl laikytinos nustatytomis šios aplinkybės: 1) kad pareiškėja Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko 2008 m. spalio 15 d. potvarkiu Nr. 196 buvo įgaliota atstovauti Seimui paminėtoje konstitucinės jurisdikcijos byloje, o Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko 2009 m. sausio 14 d. potvarkiu Nr. PP-14 šis įgaliojimas buvo panaikintas; 2) kad pareiškėja, kaip įgaliota Seimo atstovė, iš tikrųjų 2008 m. spalio 24 d. pateikė Konstituciniam Teismui rašytinį paaiškinimą bylai aktualiais klausimais; 3) kad nurodytų įgalinimų suteikimo pareiškėjai metu (2008-10-15) bei paminėtų paaiškinimų pateikimo metu (2008-10-24) pareiškėjos sutuoktinis G. P. ėjo UAB „Visagino atominė elektrinė“ Teisės skyriaus vadovo pareigas; 4) kad pareiškėja Įstatymo nustatyta tvarka 2008 m. rugsėjo 10 d. buvo pateikusi Ūkio ministerijai (institucijai, kurioje ji ėjo Teisės ir viešųjų pirkimo departamento direktorės pareigas), 2008 m. gruodžio 3 d. atsakovui privačių interesų deklaraciją, kurioje buvo nurodžiusi savo sutuoktinio pareigas ir su tuo susijusį galimą interesų konfliktą.
Pasisakydama dėl skundžiamame sprendime nurodytų materialinės teisės normų taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad Įstatymo 3 straipsnyje (bylai aktuali 2008-07-01 įstatymo Nr. X-1667 redakcija) yra pateiktos bendrųjų nuostatų pavidalu suformuluotos valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privalomo elgesio taisyklės, tarp jų straipsnio 2 punkte nustatyta prievolė teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. Įstatymo 11 straipsnyje, kuriame yra nustatyti konkretūs reikalavimai asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje, išvardinti atvejai, kai tokiems asmenims atsiranda pareiga nusišalinti. Pagal šio straipsnio 1 dalį, asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą, o pagal jo 2 dalį, prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą bei asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje; institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje.
Aiškindama nurodytas materialinės teisės normas, kolegija pripažįsta būtina atsižvelgti į jose vartojamos sąvokos „interesų konfliktas“ aiškinimą, pateiktą Įstatymo 2 straipsnyje, bei su šios sąvokos apibūdinimu susijusių sąvokų „privatūs interesai“ ir „viešieji interesai“ aiškinimą.
Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (2008-07-01 įstatymo Nr. X-1667 redakcija) nurodyta, kad privatūs interesai - asmens, dirbančio valstybinėje tarnyboje, (ar jam artimo asmens) asmeninis turtinis ar neturtinis suinteresuotumas, galintis turėti įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, viešieji interesai - visuomenės suinteresuotumas, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, visus sprendimus priimtų nešališkai ir teisingai. O pagal šio straipsnio 4 dalį, interesų konfliktas - situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais.
Aiškindama nurodytas teisės normas dėl sąvokų apibrėžimo sisteminiu teisės aiškinimo būdu, kolegija pažymi, kad kiekviena iš išvardintų sąvokų negali būti aiškinama atsitrauktai nuo kitų dviejų ta prasme, kad atskirai paėmus joje nebūtų praplėstas, palyginus su kitomis sąvokomis, jos veikimo ratas. Šiuo aspektu kolegija išskiria ir suteikia lemiamą reikšmę privačių interesų apibrėžimo nuostatai dėl įtakos sprendimams atliekant tarnybines pareigas. Išsakytos nuostatos kontekste tai reiškia, kad sąvokų „privatūs interesai“ ir „interesų konfliktas“ apibrėžimuose paminėtais sprendimais taip pat yra laikytini sprendimai, tiesiogiai susiję su dirbančio valstybinėje tarnyboje asmens tarnybinių pareigų atlikimu. Tai leidžia daryti išvadą, kad Įstatymo taikymo požiūriu interesų konflikto situacija galima laikyti tik tokią situaciją, kai toks konfliktas tiesiogiai yra siejamas su valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens dalyvavimu šioje tarnyboje priimamų sprendimų procese.
Kolegija taip pat pažymi, kad tokią pačią išvadą galima daryti ir analizuojant Įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas. Tai matyti iš to, kad šios straipsnio dalys pagal jų išdėstymo konstrukciją yra susijusios tarpusavyje (straipsnio 2 dalyje kalbama apie tuos pačius, 1 dalyje aptartus, sprendimus). O iš aptariamo straipsnio 2 dalies matyti, kad klausimas dėl dirbančio valstybinėje tarnyboje asmens dalyvavimo atitinkamo sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje yra institucijos, kurioje šis asmuo dirba, vadovo diskrecija. Taigi konstatuotina, kad valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens pareiga nusišalinti - pasitraukti iš sprendimų rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrų – atsiranda tuomet, kai šio asmens dalyvavimas tokių sprendimų priėmime (rengime, svarstyme) tiesiogiai yra siejamas su jo tarnybinių pareigų atlikimu.
Kaip pažymėta aukščiau, pareiškėja dalyvavo (atitinkamų paaiškinimų pateikimo būdu) bylos nagrinėjimo Konstituciniame Teisme procedūroje. Toks jos dalyvavimas buvo ne jos tarnybinių pareigų atlikimas, o šios Konstitucinio Teismo nagrinėjamos bylos dalyvio – pareiškėjo (Seimo) atstovavimas pagal atitinkamą (aukščiau nurodytą Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko 2008-10-15 potvarkiu Nr. 196 išduotą) įgaliojimą. Pažymėtina, kad nurodytas įgaliojimas (kaip matyti iš paminėto potvarkio) buvo išduotas vadovaujantis Konstitucinio Teismo įstatymo 32 straipsniu. Pagal šio straipsnio 3 dalį, dalyvaujančių byloje asmenų įgaliotais atstovais (pagal pavedimą) Konstituciniame Teisme gali būti advokatai, mokslo laipsnius turintys teisininkai, taip pat teisinio darbo aukščiausiose valstybės institucijose patirtį turintys asmenys <...>. Taigi bylos nagrinėjimo (pasiruošimo nagrinėti) proceso dalyvio atstovavimas yra grindžiamas atitinkamų specialių žinių turėjimu, o ne tarnybiniu pavaldumu. Todėl Konstitucinio Teismo įstatymo 32 straipsnio taikymo požiūriu nuoroda paminėtame Lietuvos Respublikos Seimo 2008 m. spalio 15 d. potvarkyje į pareiškėjos užimamas pareigas turėtų būti siejama ne su jos tarnybinių pareigų atlikimu, o su atitinkamų specialių žinių turėjimu.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai (netinkamai) išaiškino byloje taikytinas materialinės teisės normas (Įstatymo 3 str. 2 p., 11 str. 1 ir 2 d.). Todėl teismo priimtas sprendimas naikintinas, o pareiškėjos skundas tenkintinas (ABTĮ 143 str., 88 str. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprend ž i a:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. sprendimą panaikinti. Pareiškėjos N. P. skundą patenkinti ir panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. KS-30.
Sprendimas neskundžiamas.