Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danutės Švitinienės, teisėjų Prano Šimkaus ir Evaldo Vanago,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroro Gintaro Čekuolio (toliau – prokuroras) apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2018 m. kovo 22 d. nuosprendžio, kuriuo D. A. išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BK 182 straipsnio 1 dalis).

Civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) 730 EUR ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. A. išteisinta iš kaltinimo, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, o būtent: veikdama kaip bendrininkų grupė su dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, pastariesiems 2017 m. balandžio 8 d. 14 val. 29 min. paskambinus mobilaus ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) vadovei I. P. ir vienam iš jų prisistačius 2-ojo policijos komisariato pareigūnu D. L., o kitam – banko darbuotoju, bei pasakius, kad atliekamas tyrimas dėl pinigų pervedimo panaudojant elektroninės bankininkystės duomenis, pokalbio metu iš I. P. išviliojus elektroninės bankininkystės kodą, reikalingą bankiniam pavedimui atlikti, ir 2017 m. balandžio 8 d. 15 val. 11 min. pervedus 730 eurų iš AB (duomenys neskelbtini) banke esančios (duomenys neskelbtini) sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į tame pačiame banke esančią D. A. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), 2017 m. balandžio 8 d. 15 val. 18 min. iš AB (duomenys neskelbtini) banko bankomato, esančio (duomenys neskelbtini) nuėmė visus pervestus pinigus, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą ir padarė (duomenys neskelbtini) 730 eurų turtinę žalą.Apeliaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2018 m. kovo 22 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo D. A. pripažinti kaltą padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, veikiant bendrininkų grupėje ir skirti jai 5 mėnesius viešųjų darbų bausmę, per mėnesį išdirbant po 15 valandų. Prašo civilinį ieškinį tenkinti pilnai ir jį priteisti iš kaltinamosios.Prokuroras skunde teigia, kad šis nuosprendis yra naikintinas dėl nuosprendyje išdėstytų išvadų neatitikimo nustatytoms aplinkybėms. Nurodo, kad teismas surašė išteisinamąjį nuosprendį pažeisdamas BPK 305 straipsnio nuostatas. Teigia, kad nuosprendis grindžiamas (duomenys neskelbtini) civilinio ieškovo atstovės I. P., kuri teisme nebuvo įspėta dėl melagingų parodymų davimo, pateiktais duomenimis. Prokuroras nurodo, kad teismas nuosprendyje nenurodydamas motyvų, kuriais remiantis D. A. yra išteisinta, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinio taisykles.Skunde teigia, kad teismas visai nevertino teismo metu nustatytų įvykio aplinkybių, kurios galėjo esmingai paveikti teismo išvadas. Prokuroras yra įsitikinęs, kad D. A. turėjo visas galimybes ir sąlygas atsisakyti vykdyti nusikaltimo bendravykdytojo telefonu duotus nurodymus ar apie tai pranešti teisėsaugos pareigūnams, tačiau ji to nepadarė ir už sutartą piniginį atlygį, 50 eurų, sutiko atlikti nurodytus veiksmus siekdama sau ir nusikaltimo bendravykdytojui materialinės naudos. Prokuroras pažymi, kad kaltinamosios D. A. sunki turinė padėtis, neturėtų būti vertinama prie nusikaltimo įrodinėjimo dalyko.Atsiliepimu D. A. nesutinka su prokuroro apeliaciniu skundu ir teigia, kad teismas jos atžvilgiu priėmė teisingą išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad nusikaltimo bendrininkų ji nepažįsta ir ji pati nėra bendrininkė. Teigia, kad vadinamasis D. primygtinai įrodinėjo, kad pinigai yra jo, kad jis yra verslininkas ir turi įmonę, kurioje seniau dirbusiai moteriai reikia pagalbos pervesti pinigus. D. nurodė, kad dėl darbų gausos ir taupydamas laiką jis negali nuvežti pinigų, todėl paprašė jos paslaugos pasiūlydamas 50 eurų atlygį. Nieko blogo neįtardama sutiko padėti, o 50 eurų pasiliko sau dėl sunkios finansinės padėties. Apie tai, kad šios piniginės lėšos yra įgytos apgaule jai nebuvo žinoma ir neturėjo jokios galimybės tai žinoti, nes tokius veiksmus darė pirmą kartą ir nesuprato. Teigia, kad jei būtų žinojusi, kad tai vogti pinigai, jokiais būdais nebūtų davusi sąskaitos. Nurodo, kad nesikreipė į policiją, nes sulaukė grasinimų susidoroti su ja ir jos šeima, be to D. turėjo jos nuotrauką ir žinojo jos gyvenamąją vietą. Atsiliepime pažymi, kad po nusikaltimo toliau bendravo kelias valandas su vadinamuoju D. tik dėl jos pačios nestabilios emocinės būklės reikalaudama įrodyti ir nuraminti ją, kad pinigai tikrai yra jo. D. laikėsi versijos, kad jis ne vagis ir pinigai yra jo, žinutės buvo beprasmės, todėl jo numerį užblokavo. Išteisintoji D. A. teigia, kad prokuroras nepagrįstai rėmėsi jos sūnaus M. A. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu, kadangi įrodymais galima vertinti tik teisėtai gautus duomenis, kuriuos galima patikrinti teisminio nagrinėjimo metu, tačiau M. A. pasinaudodamas savo teisėmis atsakė duoti parodymus, todėl jo parodymais remtis prokuroras negalėjo. Taip pat D. A. nesutinka su civilinio ieškinio atlyginimu bei prokuroro siūloma viešųjų darbų bausme. Teigia, kad pinigų ji nepasisavino, be to, ji dirba 5-6 dienas per savaitę dieninį darbą pilnu etatu. Todėl prašo prokuroro skundą atmesti ir palikti Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2018 m. kovo 22 d. nuosprendį nepakeistą. Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintosios gynėjas prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.Prokurorės skundas tenkinamas.Pažymėtina, kad nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų, jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti jų teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.Prokuroro apeliaciniu skundu prašoma panaikinti Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2018 m. kovo 22 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – D. A. pripažinti kalta padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką ir ją nubausti. Iš esmės apeliaciniu skundu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nurodoma, kad teismas neobjektyviai ir netinkamai, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles įvertino esančius įrodymus bei neatsižvelgė į tas bylos aplinkybes, kurios galėjo esmingai paveikti teismo išvadas.Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje sprendimą išteisinti D. A.motyvavo tuo, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog kaltinamoji D. A. galėjo suvokti savo veiksmų nusikalstamą pobūdį. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad susiklosčiusios aplinkybės kaltinamajai neleido įtarti, kad į jos sąskaitą patenka apgaulės būdu gautos piniginės lėšos, nes tokios informacijos ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo vardu D. jai nesuteikė, o kokių nors aplinkybių, kurios leistų D. A. įtarti galimą tariamo D. veiksmų neteisėtumą, nustatyta nebuvo. Apylinkės teismas įvertinęs kaltinamosios D. A. sunkią turtinę padėtį, konstatavo, kad šiuo atveju atlygintinas paslaugos teikimas, t.y. už 50 Eur atlygį sutikti perduoti per taksistą nepažįstamai moteriai pinigus, nelaikytinas nusikalstama veika. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, D. A. pirmosios instancijos teismo pagal BK 182 str. 1 d. buvo išteisinta nenustačius, kad ji padarė veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.BPK 20 straipsnyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Vertindamas įrodymus teismas, be kita ko, turi įsitikinti dėl jų pakankamumo asmens (ne) kaltumui nustatyti, o atvejai, kai teismo išvados padarytos nesiėmus visų įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes gali būti pripažįstami esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-253-303/2015 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje bei įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais ir sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus, neįvertino D. A. kaltę pagrindžiančių įrodymų visumos, todėl padarė nepagrįstas, bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, kad D. A. veiksmai neatitinka BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymių. Atsižvelgiant į tai, Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2018 m. kovo 22 d. nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas – apkaltinamasis – nuosprendis 329 straipsnio 2 punkte numatytais pagrindais (BPK 326 straipsnio 4 dalis). Taip pat byloje netinkamai išspręstas civilinio ieškinio klausimas. Iš bylos duomenų matyti, jog D. A. kalta neprisipažino ir parodė, kad 2017 m. kovo mėnesio pabaigoje, internetiniame pažinčių tinklapyje (duomenys neskelbtini) susipažino su vyriškiu, kuris prisistatė D. vardu. Neprisimena kaip jis buvo pasivadinęs pažinčių tinklapyje, nuotraukos ten patalpinęs nebuvo, savo pavardės niekada nesakė. D. A. parodė, kad tą pačią pažinties dieną su juo apsikeitė telefonų numeriais ir toliau bendravo telefonu. Susiskambindavo kasdien, kartais ir ne po vieną kartą, dažniausiai vakarais. D. A. parodė, kad D. jai sakė esantis iš (duomenys neskelbtini), sakė, kad yra verslininkas, turi savo statybos įmonę. Dar sakė, kad yra išsiskyręs. 2017 m. balandžio 8 d., šeštadienį, D. jai paskambino ryte. Tuo metu ji namuose buvo viena. Su D. telefonu pakalbėjo kasdieninėmis temomis. Tą pačią dieną, prieš pietus, D. paskambino antrą kartą ir pasakė, kad turi labai didelį prašymą. Sakė, kad pats turi daug darbų, yra labai užsiėmęs, o reikia labai skubiai sutvarkyti vieną reikalą. D. jai pasakė, kad (duomenys neskelbtini) gyvena moteris, anksčiau dirbusi jo statybos įmonėje. Tos moters vardo ir pavardės nesakė. D. A. parodė, kad D. papasakojo, jog ta moteris labai sunkiai gyvena, ją yra palikęs jos vyras, o ji pati viena augina mažą vaiką. Sakė, kad norėtų tai moteriai duoti pinigų, tačiau pervesti jų jai tiesiai negali, nes ji turi daug skolų, antstoliai yra areštavę jos banko sąskaitą ir ji neturi jokios banko kortelės. Sakė, kad vien dėl pinigų perdavimo tai moteriai jam važiuoti iš (duomenys neskelbtini) neapsimoka, jis tam neturi laiko, tad paklausė jos, ar negalėtų į jos banko sąskaitą pervesti pinigų, kuriuos nuėmusi, ji juos tai moteriai turėtų perduoti. D. A. parodė, kad iš pradžių atsisakė, tačiau D. jai pasakė, kad už pagalbą perduodant pinigus ji galės pasilikti 50 eurų. Jai vis dar abejojant kaip pasielgti, D. ėmė kalbėti, kad moters, kuriai nori perduoti pinigus, vaikas neturi ką valgyti bei panašius dalykus. D. A. tuomet padėjo telefoną ir SMS žinute išsiuntė D. telefono numeriu savo sąskaitos (duomenys neskelbtini) banke numerį. Po kažkurio laiko į namus grįžo jos sūnus M. A.. Jau įtardama, kad vyksta kažkas negero, sūnui papasakojo apie savo pokalbį su D., pasakė, kad išsiuntė jam savo sąskaitos numerį. Tuomet M. A. pasakė, kad ja buvo pasinaudota ir liepė skambinti D. bei pasakyti jam, kad nesiųstų jokių pinigų į jos banko sąskaitą. D. A. parodė, kad iškart pati paskambino D. ir jam atsiliepus, pasakė, kad nutraukia su juo bendravimą, pasakė, kad nesiųstų į jos sąskaitą jokių pinigų. D. jai atsakė, kad jau per vėlu. Sakė, kad pinigai jos sąskaitoje bus po 5 minučių. Išsigandusi ji padėjo telefoną. Netrukus gavo iš (duomenys neskelbtini) banko SMS žinutę į savo telefoną, kad į jos sąskaitą pervesti pinigai - 730 eurų. D. A. parodė, kad žinutėje buvo nurodytas ir pinigų siuntėjas, tačiau ji neprisimena kas toks, o pačios žinutės neišsaugojo. Gavusi žinutę iš banko, parašė SMS žinutę D., klausdama ką su tais pinigais daryti. D. jai iškart pats paskambino ir paklausė kiek laiko jai reikia eiti iki bankomato. Kai ji pasakė, kad reikia eiti 5-10 minučių, jis liepė kuo greičiau eiti prie bankomato ir nuimti pervestus pinigus. D. A. parodė, kad pasakė D., jog kreipsis dėl to į Molėtų policiją ir ten nuneš pinigus. Tuomet D. pagrasino, kad ją susiras. Išsigandusi ji iškart išėjo nuimti pinigų. Juos iš savo sąskaitos nuėmė (duomenys neskelbtini) banko bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini) Nuėmė visus pervestus pinigus - 730 eurų, o tuomet grįžo į namus. Einant nuo bankomato, ji su D. kalbėjo telefonu. D. liepė jai 50 eurų pasilikti sau, iškviesti taksi automobilį, duoti taksistui 20 eurų, o likusius pinigus kur nors suvynioti, perduoti taksistui ir pasakyti, kad jis nuvežtų juos į Utenos autobusų stotį perduoti kažkokiai moteriai. D. jai sakė, kad ta moteris pati jai paskambins. D. A. parodė, kad parėjusi į namus, ji 660 eurų sudėjo į namuose turėtą raudonos spalvos voką, kurį įdėjo į nedidelį dovanų maišelį. Tuomet telefonu paskambino Molėtų taksi numeriu (duomenys neskelbtini) ir iškvietė taksi. Prieš atvažiuojant taksi automobiliui, jai į telefoną iš telefono, kurio Nr. (duomenys neskelbtini) (jį užsirašė) paskambino nepažįstama moteris, kaip jai pasirodė iš balso - 40-50 metų amžiaus. Ta moteris neprisistatė, tik pasakė, kad Utenos autobusų stotyje lauks pinigų, kuriuos ji turi pristatyti. Moteris dar jos paklausė, ar pinigus atveš pati. D. A. parodė, kad jai atsakė, jog pati neveš, kad juos atveš taksi. Baigus pokalbį ir išėjus iš namų prie taksi automobilio, jai paskambino D., su kuriuo bendraudama telefonu, tuo pat metu bendravo ir su taksistu. D. A. taksistui pasakė, kad reikia važiuoti į Uteną nuvežti pinigus. Stovėdama prie taksi automobilio durelių, taksisto akivaizdoje pinigus išėmė iš voko ir garsiai suskaičiavo, kad girdėtų telefonu D.. Pastarasis liepė duoti taksistui 20 eurų, o likusius 660 eurų (nes 50 eurų ji pasiliko sau) liepė vėl sudėti į voką ir paduoti taksistui. Tą ji ir padarė. Po to D. liepė perduoti jai savo telefoną taksistui, kad galėtų pats su juo pakalbėti. Ką D. sakė taksistui, negirdėjo. Girdėjo tik tai, kad taksistas D. paklausė, kas jo lauks. Baigus pokalbį, taksistas grąžino jai jos telefoną ir išvažiavo. D. A. parodė, kad daugiau su D. nebendravo, tą pačią dieną blokavo jo telefono numerį. D. A. parodė, kad svetimų pinigų tyčia apgaule savo naudai niekada nėra įgijusi. Ji taip pat parodė, jog įtarė, kad pinigai, kurie buvo pervesti į jos banko sąskaitą, galėjo būti įgyti nusikalstamu būdu, tačiau nei kas tai padarė, nei kokiu būdu, nieko apie tai nežinojo. D. A. parodė, kad ja tiesiog buvo pasinaudota išgavus jos sąskaitos numerį ir grasinimu privertus ją tuos pinigus iš sąskaitos nuimti ir kažkam juos išsiųsti. Parodė, jog būtent dėl D. grasinimų, kad bus surasta, jei kreipsis į policiją, ji į policiją ir nesikreipė (b.l. 137-139). Savo parodymus D. A. patvirtino 2017-11-03 papildomos apklausos metu, dalyvaujant advokatui (b.l. 145). Teisiamojo posėdžio metu D. A. nurodė analogiškas aplinkybes ir teigė, kad portale (duomenys neskelbtini) prieš savaitę iki įvykio susipažino su vadinamuoju D., kuris paprašė paslaugos. D. A. nurodė, jog sūnus jai pasakė, kad neduotų sąskaitos numerio, bet ji jau buvo davusi. Kai nuėmė pinigus, D. ištisai jai skambindavo. Kai pasakė, kad nuveš pinigus į policiją, D. pradėjo grasinti, kad jei taip padarys, jis suras ją ir jos šeimą. Jai liepė įdėti pinigus į taksi. D. A. parodė, kad jos turtinė padėtis yra prasta, dirba siuvėja, atlyginimas nesiekia minimumo, sūnus mokosi (duomenys neskelbtini), ji jį išlaiko, turi 4000 eurų paskolą, gyvena valstybės duotame būste, lankosi pas psichiatrus, turi panikos sutrikimų, serga 5 metus. D. A. teigė, jog norėjo greičiau atsikratyti tų pinigų. D.pasakė, kad ji gali pasiimti 50 eurų, liepė vykdyti, ką pasakė, viską sakė pakeltu tonu. Apie grasinimus taksistui nesakė, nes nenorėjo velti kito žmogaus. D. A. teigė, kad jos finansinė būklė nestabili, jai reikėjo pinigų, neatrodė, kad kažkas negerai, kad pasinaudojo jos sąskaita. Kai perdavė pinigus, D. A. su juo dar bendravo. Iš išteisintosios D. A.parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje, matyti, kad ji neneigia, jog bendravo su asmeniu, su kuriuo ji susipažino portale (duomenys neskelbtini) vardu D., neneigia, kad jam paprašius ji davė savo sąskaitos numerį, į kurią jai pervestus pinigus ji turėjo nuimti ir perduoti kitai moteriai, tačiau neigia žinojusi, kad šios piniginės lėšos yra įgytos apgaule. Pirmosios instancijos teismas analizuodamas kaltinamosios parodymus, juos vertino atsietai nuo kitų įrodymų ir padarė išvadą, kad susiklosčiusios aplinkybės kaltinamajai neleido įtarti, kad į jos sąskaitą patenka apgaulės būdu gautos piniginės lėšos. Tačiau kaip jau buvo minėta, su tokia pirmosios instancijos teismo išvada apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutikti negali.Nors D. A.savo kaltę neigia, ją įrodo byloje ištirti įrodymai, iš dalies pačios D. A. parodymai, nuoseklūs civilinio ieškovo atstovės, liudytojų parodymai, banko sąskaitų išrašai, telefoninių pokalbių išklotinės bei kiti bylos duomenys.Aukštesnės instancijos teismas, iš naujo ištyręs ir įvertinęs patikimus bei teisėtu būdu gautus įrodymus konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, vertino kaltinamosios parodymus selektyviai, atsietai nuo kitų bylos įrodymų ir padarė nepagrįstas, neatitinkančias bylos faktinių aplinkybių išvadas.Sukčiavimo (BK 182 straipsnis) esmė – tai neteisėtas turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia, kuri pasireiškia tuo, jog asmuo suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti. Pažymėtina, kad sukčiavimas bendrininkų grupėje taip pat turi subjektyviąją pusę. Byloje nustatyta, kad D. A. portale (duomenys neskelbtini) susipažinusi su asmeniu, pasivadinusiu D. vardu, bendravo telefonu apie savaitę laiko iki įvykio. Vadinamasis D. paprašė D. A. duoti savo banko sąskaitos numerį, kad jis galėtų pervesti pinigus, kuriuos nuėmusi D. A. perduotų kitai moteriai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, D. A. iš pradžių abejojo, nenorėjo sutikti, bet D. pasiūlius už pagalbą 50 eurų, ji sutiko. Akivaizdu, kad D. A. suvokė, jog už atlygį sutinka duoti pasinaudoti savo banko sąskaita. Be to, ji ir pati neneigė, jog jos turtinė padėtis yra prasta ir jai reikėjo pinigų. D. A. SMS žinute išsiuntė D. telefono numeriu savo sąskaitos (duomenys neskelbtini) banke numerį, kad jis galėtų pervesti pinigus. Tai, kad jau tuo metu D. A. kilo įtarimas, jog vyksta kažkas neteisėto, patvirtina aplinkybės, jog apie savo pokalbį su Dariumi ir sąskaitos numerio išsiuntimą ji papasakojo po kurio laiko namo grįžusiam savo sūnui M. A.. Sūnus D. A. paaiškino, kad niekas be pagrindo didelių piniginių sumų į svetimas banko sąskaitas nesiunčia ir liepė skambinti D. bei pasakyti jam, kad nesiųstų jokių pinigų į jos banko sąskaitą. Nors liudytojas M. A. atsisakė duoti parodymus teisme, tačiau ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai teisme buvo perskaityti ir pagrįstai remtasi jais, nes jie patvirtino ir papildė kitus byloje esančius įrodymus. Sūnus įtikino mamą D. A., kad vyksta neteisėti veiksmai ir ji iškart paskambino D., tačiau jis atsakė, kad jau per vėlu, nes pinigai jau pervesti. Netrukus D. A. iš (duomenys neskelbtini) banko gavo SMS žinutę į savo telefoną, kad į jos sąskaitą pervesti pinigai – 730 eurų. Gavusi žinutę iš banko, parašė SMS žinutę D., klausdama ką su tais pinigais daryti. D. liepė kuo greičiau eiti iki bankomato ir nuimti visus pervestus pinigus. D. A. pasakė D., kad kreipsis į Molėtų policiją ir ten nuneš pinigus, tačiau D. pagrasinus – ji nuėjo į (duomenys neskelbtini) ir nuėmė visus pervestus pinigus. Šios aplinkybės patvirtina, kad D. A. suprato vadinamo D. veiksmų neteisėtumą ir įtarė, kad į jos sąskaitą pateko apgaulės būdu gautos piniginės lėšos, tačiau jam pagrasinus, D. A. toliau vykdė D. nurodymus. Nors D. A. teigė, kad D. jai grasino, tačiau apie grasinimus ji niekam nesakė. Kita vertus, nėra pagrindo vertinti, kad šiuo atveju per atstumą išsakyti grasinimai D. A. būnant namuose, saugioje aplinkoje, asmeniškai nekontaktuojant su grasinimus išsakiusiu asmeniu, tik šnekant telefonu, būtų realūs ir pavojingi. Tai, kad D. A. pabaigusi telefoninį pokalbį nesikreipė į teisėsaugos institucijas, tik dar labiau sustiprina vertinimą, kad D. A. vadinamojo D. grasinimų nevertino kaip realių grasinimų, kuriuos jis galėtų įvykdyti. D. liepė D. A. pasilikti 50 eurų sau, iškviesti taksi automobilį, duoti taksistui 20 eurų, o likusius pinigus kur nors suvynioti, perduoti taksistui ir pasakyti, kad jis nuvežtų juos į Utenos autobusų stotį perduoti kažkokiai moteriai. D. A. taip ir padarė. Parėjusi į namus, ji 660 eurų sudėjo į namuose turėtą raudonos spalvos voką, kurį įdėjo į nedidelį dovanų maišelį. Tuomet telefonu paskambino Molėtų taksi numeriu (duomenys neskelbtini) ir iškvietė taksi. Prieš atvažiuojant taksi automobiliui, jai iš telefono, kurio Nr. (duomenys neskelbtini) paskambino nepažįstama moteris, kuri neprisistačiusi, pasiteiravo, ar D. A. pati atveš pinigus. Iš to paties telefono numerio buvo skambinta ir nukentėjusiajai I. P. išviliojant elektroninės bankininkystės duomenis, kas leidžia spręsti, jog nusikalstamą veiką vykdė tarpusavyje susitarusi kelių asmenų grupė. D. A. atsakė, kad pati neveš, atveš taksi. Baigus pokalbį ir išėjus iš namų prie taksi automobilio, jai paskambino D., su kuriuo bendraudama telefonu, tuo pat metu bendravo ir su taksistu. Taksistui pasakė, kad reikia važiuoti į Uteną nuvežti pinigus. Stovėdama prie taksi automobilio durelių, taksisto akivaizdoje pinigus išėmė iš voko ir garsiai suskaičiavo, kad girdėtų telefonu D.. Pastarasis liepė duoti taksistui 20 eurų, o likusius 660 eurų liepė vėl sudėti į voką ir paduoti taksistui. D. A., kaip ir buvo sutarta, 50 eurų pasiliko sau. Nors D. A. teigė, kad nepažįsta bendrininkų, tačiau su D. bendravo, sąskaitos numerį jam davė, D. nurodymus vykdė, pinigus nuėmė, taksisto paprašė nuvežti pinigus į Uteną, 50 eurų kaip atlygį pasiliko. Po pinigų perdavimo toliau bendravo su D. (2017-04-09). Be to, taksistas S. S. patvirtino, kad pažįsta šią moterį iš matymo ir žino, kad jos vardas D.. Iš pareigūnų parodytos D. A. nuotraukos atpažino, kad tai būtent ta pati D., kurios paprašytas jis vežė pinigus į Uteną. Taksistas savo darbinio telefono numerio D.nesakė. Tai, kad taksistui važiuojant pakeliui į Uteną keletą kartų skambino vadinamasis D., leidžia manyti, jog Dariui taksisto darbinį telefono numerį davė pati D. A. ir tokiu būdu toliau vykdė D. nurodymus. Nekyla abejonių, kad D. A. turėjo visas galimybes ir sąlygas atsisakyti vykdyti nusikaltimo bendrininko duotus telefonu nurodymus ar apie tai pranešti teisėsaugos pareigūnams, tačiau ji to nepadarė ir už sutartą piniginį atlygį, 50 eurų sutiko atlikti nurodytus veiksmus siekdama sau ir nusikaltimo bendrininkui materialinės naudos. Teisėjų kolegija nesutinka su apylinkės teismo argumentais, jog D. A. sutikimas už 50 eurų atlygį perduoti per taksistą nepažįstamai moteriai pinigus, byloja apie sunkią D. A. turtinę padėtį, nes kaip ir teigiama apeliaciniame skunde, D. A. sunki turtinė padėtis negali būti vertinama prie nusikaltimo įrodinėjimo dalyko, kita vertus, prasta turtinė padėtis nesuteikia teisės nepaisyti įstatymų ir nepašalina D. A. teisinės atsakomybės už padarytas nusikalstamas veikas. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad D.

A. kaltė įrodyta, ji apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, o būtent: veikdama kaip bendrininkų grupė su dviem ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, pastariesiems 2017 m. balandžio 8 d. 14 vai. 29 min. paskambinus mobilaus ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) vadovei I. P. ir vienam iš jų prisistačius 2-ojo policijos komisariato pareigūnu D. L., o kitam - banko darbuotoju, bei pasakius, kad atliekamas tyrimas dėl pinigų pervedimo panaudojant elektroninės bankininkystės duomenis, pokalbio metu iš I. P. išviliojus elektroninės bankininkystės kodą, reikalingą bankiniam pavedimui atlikti, ir 2017 m. balandžio 8 d. 15 vai. 11 min. pervedus 730 eurų iš AB (duomenys neskelbtini) banke esančios (duomenys neskelbtini) sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į tame pačiame banke esančią D. A. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), 2017 m. balandžio 8 d. 15 vai. 18 min. iš AB (duomenys neskelbtini) banko bankomato, esančio (duomenys neskelbtini) nuėmė visus pervestus pinigus, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą ir padarė (duomenys neskelbtini) 730 eurų turtinę žalą. Šiais veiksmais ji padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, nes ji veikdama kaip bendrininkų grupė apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, todėl D. A.pripažintina kalta padariusi BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus dėl (duomenys neskelbtini) civilinio ieškovo atstovės I. P. įspėjimo dėl melagingų parodymų davimo, teisėjų kolegija pažymi, kad I. P. teisminiame procese dalyvauja kaip civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) atsakovas ir liudytojo statusas jai nebuvo suteiktas. Kartu pažymėtina, kad teisiamojo posėdžio protokolas patvirtina, jog I. P. buvo išaiškintos teisės ir pareigos, todėl pirmosios instancijos teismo procesinis veiksmas, dėl ko I. P. nebuvo suteiktas liudytojo statutas ir ji nebuvo įspėta dėl melagingų parodymų, nepakeičia byloje esančių įrodymų visumos vertinimo bei jų pakankamumo konstatuojant D. A. kaltę. Teisėjų kolegijai pripažinus D. A.kalta padarius BK 182 straipsnio 1 numatytą nusikalstamą veiką, turi būti sprendžiamas ir bausmės už tai individualizavimo klausimas. Skiriant bausmę vadovaujamasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, įtvirtintais BK 54 straipsnyje, o taip pat ir bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnis). Parenkant bausmės rūšį ir nustatant dydį, atsižvelgiama į tai, kad veika, kurią padarė D. A. yra tyčinė, baigta, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), teisiama pirmą kartą (b.l.107), bausta administracine tvarka (b.l.108). Nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje, kas pripažįstama jos atsakomybe sunkinančia aplinkybe. Jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad D. A. nuo 2002-04-24 epizodiškai lankosi ir gydosi psichikos sveikatos centre (b.l.112). Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje negydyta (b.l.115), dirbanti, charakterizuojama kaip sąžininga ir kruopšti darbuotoja, teigiamai reaguojanti į išsakytas pastabas, besistengianti tobulėti ir įsilieti į darbo kolektyvą (b.l.129). Įvertinus visas šias aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, siekiant užtikrinti individualią ir bendrąją prevenciją, D. A. skirtina švelniausia sankcijoje numatyta bausmės rūšis- viešieji darbai, kurios trukmė nustatytina artima šios bausmės rūšies įstatyme numatytam trukmės vidurkiui, įpareigojant neatlygintinai išdirbti po 15 valandų per mėnesį visuomenės labui. Tokios bausmės paskyrimas, teisėjų kolegijos vertinimu, atitiks padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, kaltininko asmenybę, neprieštaraus teisingumo principui bei bausmės paskirčiai. Nors D. A. savo atsiliepime nurodo, jog negalės dirbti viešųjų darbų, nes yra dirbanti, tačiau jų trukmė ir dydis kolegijos nuomone gali būti suderinami ir su dirbamu darbu. Taip pat pažymėtina, jog tokią bausmę apeliaciniame skunde prašė skirti prokuroras, todėl apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi BPK 320 straipsnio 4 dalimi, kur nurodyta, jog nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau nei to prašoma apeliaciniame skunde. Dėl civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) civilinio ieškinio pažymėtina, kad BPK 109 straipsnis numato, jog asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Byloje civilinis ieškovas (duomenys neskelbtini) pareiškė 730 eurų civilinį ieškinį turtinei žalai atlyginti (b.l.25), nurodydamas, kad buvo padaryta turtinė žala, nes apgaulės būdu iš (duomenys neskelbtini) buvo pasisavinta 730 eurų. AB (duomenys neskelbtini) bankas pateikė (duomenys neskelbtini) sąskaitos išrašą, kuriame nurodyta, kad mokėtojas – (duomenys neskelbtini) sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), gavėjas – D. A., sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), suma – 730,00 EUR, mokėjimo paskirtis – už paslaugas. Byloje nustatyta, kad D. A. ir nenustatytų asmenų nusikalstamais veiksmais buvo padaryta civiliniam ieškovui (duomenys neskelbtini) turtinė žala. Pati D. A. pripažino, jog vykdydama D. nurodymus bankomate išgrynino 730 Eur ir juos perdavė kitiems asmenims. Todėl remiantis išdėstytu bei atsižvelgiant į tai, kad (duomenys neskelbtini) neabejotinai patyrė turtinę žalą dėl D. A. ir nenustatytų asmenų veiksmų, civilinis ieškinys tenkintinas visiškai ir šios žalos atlyginimas priteisiamas iš D. A..

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2018 m. kovo 22 d. nuosprendį, kuriuo D. A.išteisinta pagal BK 182 straipsnio 1 dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

D. A.pripažinti kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį ir paskirti viešųjų darbų bausmę penkiems mėnesiams, įpareigojant ją neatlygintinai išdirbti po 15 valandų per mėnesį visuomenės labui.

Civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) ieškinį tenkinti ir priteisti iš D. A. 730 Eur (septynis šimtus trisdešimt eurų) (duomenys neskelbtini) naudai turtinei žalai atlyginti.

Kardomąją priemonę D. A. – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus panaikinti.