Kauno apygardos teismo nuosprendis

2013-12-10 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-862-493-2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2013-07-31Marijampolės apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNuosprendis · 2013-12-10Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2013-12-10
Bylos Nr.
1A-862-493-2013
Teisminio proceso Nr.
1-06-1-06030-2009-8
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Arūnas Paštuolis (pirm.), Valdas Vitunskas, Viktoras Preikšas
Nuteistasis
T. J. L.
Nukentėjusysis
A. J.
Advokatai
Renas Bradūnas, Linas Belevičius
Kategorijos

Pranešėjas Arūnas Paštuolis Baudžiamoji byla Nr. 1A-862-493-2013

Teisėjas Laimutis Vaitkus Teisminio proceso Nr. 1-06-1-06030-2009-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.2.; 1.2.18.10.; 2.4.6.4.1. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 10 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arūno Paštuolio, teisėjų Viktoro Preikšo ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Jūratei Vaškevičiūtei, dalyvaujant prokurorui Vaidui Paltanavičiui, nuteistajai T. J. L., gynėjui advokatui Linui Belevičiui, nukentėjusiojo A. J. atstovui advokatui Renui Bradūnui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios T. J. L. ir nukentėjusiojo A. J. atstovo advokato Reno Bradūno apeliacinius skundus dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 31 d. nuosprendžio, kuriuo T. J. L. pripažinta kalta ir nuteista:

- už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalyje, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, 270 MGL – 35100 (trisdešimt penkių tūkstančių šimto) litų dydžio bauda;

- už nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, 100 MGL – 13000 (trylikos tūkstančių) litų dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 270 MGL – 35100 (trisdešimt penkių tūkstančių šimto) litų dydžio bauda.

Nukentėjusiojo A. J. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš T. J. L. A. J. naudai priteista 640000 (šeši šimtai keturiasdešimt tūkstančių) litų turtinei žalai ir 20000 (dvidešimt tūkstančių) litų neturtinei žalai atlyginti.

Iš T. J. L. taip pat priteista 4000 (keturi tūkstančiai) litų A. J. naudai jo patirtų teismo išlaidų atlyginimui.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. J. L. nuteista už tai, kad apgaulingai tvarkė apskaitą, o būtent: būdama UAB „V.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini)), direktore, apgaulingai tvarkė UAB „V.“ buhalterinę apskaitą, t. y. pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 2001-11-06 įstatymo Nr. IX-574 21 str. 1 d. ir 2 d., būdama atsakinga už apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2006-01-01 iki 2008-12-31 pažeidė 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 19 str. 1 d. reikalavimus, privalėdama apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugoti ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, taip pat pažeidė 19 str. 2 dalies reikalavimus, privalėdama patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentus ir apskaitos registrus saugoti ūkio subjekto nustatyta tvarka, to neorganizavo ir paslėpė UAB ,,V.“ 2006 metų apskaitos dokumentus: atsiskaitymų su tiekėjais ir pirkėjais registrus; išankstinių apmokėjimų apskaitos registrus; banko dokumentus ir registrus už 2006 m. sausio, vasario ir kovo mėn.; sąnaudų apskaitos registrus.

Be to, paslėpė ir tyrimui nepateikė UAB ,,V.” 2007 metų apskaitos dokumentus ir registrus: atsiskaitymų su tiekėjais ir pirkėjais, išankstinių apmokėjimų apskaitos registrus, pajamų sąnaudų registrus; turto ir įsipareigojimų inventorizacijos dokumentus.

Be to, paslėpė ir tyrimui nepateikė UAB „V.“ 2008 metų apskaitos dokumentų ir registrų: suvestinio registro „Didžioji knyga” už laikotarpį nuo 2008-01-01 iki 2008-12-31; ilgalaikio turto apskaitos registrų už 2008 metus; banko dokumentų ir registrų už laikotarpį nuo 2008-10-01 iki 2008-12-31; atsiskaitymų su tiekėjais registrų už laikotarpį nuo 2008-10-01 iki 2008-12-31; atsiskaitymų su pirkėjais registrų už 2008 metus; pajamų–sąnaudų suvestinių; kasos registro už laikotarpį nuo 2008-10-01 iki 2008-12-31; turto ir įsipareigojimų inventorizacijos dokumentų; atlyginimų išmokėjimo darbuotojams apskaitos registrų; kasos registro už laikotarpį nuo 2008-10-01 iki 2008-12-31.

Be to, paslėpė ir tyrimui nepateikė UAB ,,V.” akcininkų visuotinių susirinkimų protokolus, akcininkų knygas, akcijų apskaitos dokumentus už laikotarpį nuo 2006-01-01 iki 2008-12-31.

To išdavoje ir dėl minėtų pažeidimų laikotarpiu nuo 2006 m. sausio mėn. 01 d. iki 2008 m. gruodžio mėn. 31 d. negalima visa apimtimi (iš dalies) nustatyti UAB „V.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ir struktūros, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

Be to, T. J. L. nuteista už tai, kad sukčiavo, o būtent: būdama UAB ,,V.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini)), akcininke ir eidama direktorės pareigas, siekdama parduoti įmonės akcijas, apgaule, prieš pasirašant UAB “V.“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, akcijų pirkėjui A. J. pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB ,,V.“ finansinius rodiklius, tikslu jį įtikinti, kad UAB ,,V.“ finansiniai rodikliai yra žymiai geresni, nei tai yra realiai, t. y.: akcijų pirkėjui A. J. pateikė UAB ,,V.“ balansą už 2007 metus, kuriame padidino 115981 Lt ilgalaikio turto ir 149542 Lt nuosavo kapitalo vertes, bei sumažino mokėtinas sumas ir įsipareigojimus 33561 Lt, nei tai yra oficialiame balanse už 2007 m., pateiktame Valstybinės mokesčių inspekcijos Vilkaviškio skyriui; taip pat akcijų pirkėjui A. J. pateikė UAB ,,V.“ pelno (nuostolio) ataskaitą už 2007 metus, kurioje padidino pelno prieš apmokestinimą sumą 27293 Lt, nei tai yra oficialioje pelno (nuostolio) ataskaitoje už 2007 metus, pateiktoje Valstybinės mokesčių inspekcijos Vilkaviškio skyriui; taip pat nuslėpė duomenis apie įmonės akcininką E. R., įmokėjusį už akcijas 56500 Lt.

To išdavoje ir dėl minėtų aplinkybių bei veiksmų, apgaule 2008-05-21 buvo sudaryta UAB ,,V.” akcijų pirkimo–pardavimo sutartis 716000 Lt sumai, kurios pagrindu T. J. L. savo naudai įgijo didelės vertės svetimą 500000 Lt turtą, kuriuos A. J. sumokėjo avansu už perkamas UAB ,,V.” akcijas, tuo padarydama A. J. 500000 Lt turtinę žalą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.

Nuteistoji T. J. L. taip pat skundžia Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 31 d. nuosprendį ir prašo jos veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalyje, perkvalifikuoti pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, bei bylą šioje dalyje nutraukti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, T. J. L. išteisinti bei atmesti A. J. civilinį ieškinį.

Šalies argumentai

Apeliantė skunde nurodo, kad teismas net nebandė analizuoti, ar bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog T. J. L. atliko bent vieną tyčinį veiksmą, kuris galėtų būti vertinamas kaip BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta veika, ar ji veikė tyčia, ar turėjo tikslą apgaulingai tvarkyti UAB „V.“ buhalterinę apskaitą. Nuosprendyje įvardyti konkretūs veiksmai – dokumentų paslėpimas ir nepateikimas tyrimui, todėl turėjo būti įrodyta, kad nuteistoji atliko fizinį veiksmą – konkrečių dokumentų slėpimą, tačiau nuosprendyje išvardyti dokumentai apskritai nebuvo rasti, iki šiol nežinoma jų buvimo vieta. Apeliantės teigimu, liudytojos M. L. parodymai bei VMI 2008-09-12 raštas Nr. (11.11-06) A2-226 patvirtina, kad bent jau iki 2008-12-14 visi apskaitos dokumentai buvo saugomi bendrovės patalpose ir nebuvo nei paslėpti, nei sunaikinti. Krata UAB „V.“ patalpose buvo atlikta tik po metų laiko – 2009-12-14, o teismo posėdžio metu apklausta FNTT specialistė paaiškino, kad, jos nuomone, UAB „V.“ apskaita buvo tvarkoma, tačiau greičiausiai dokumentai vėliau nebuvo išsaugoti. Be to, apeliantės teigimu, nėra nustatyta, kad T. J. L. apskritai turėjo tikslą slėpti apskaitos dokumentus. Apeliantė pripažįsta, kad jos veiksmai – nesant paskirto naujo direktoriaus ji iš pradžių dar bandė padėti bendrovei vykdyti veiklą, o po to nustojo lankytis bendrovės patalpose, kuriose ir liko visi bendrovės dokumentai, jų neperdavė naujam vadovui, gali būti kvalifikuojami ne kaip apgaulingas, bet kaip aplaidus apskaitos tvarkymas. Apeliantė pabrėžia, kad turėjo pareigą tinkamai tvarkyti UAB „V.“ apskaitą ir perduoti buhalterinius dokumentus tol, kol su šia bendrove buvo saistoma darbo santykiais. Iš darbo ji teigia buvusi atleista 2008-06-25, todėl apkaltinamojo nuosprendžio pagal BK 223 straipsnio 1 dalį senaties terminas pasibaigė 2013-06-25.

Apeliantė skunde taip pat nurodo, kad yra nepagrįstai nuteista ir pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, kadangi šiame straipsnyje nurodytas nusikaltimas apskritai nebuvo padarytas. Apeliantės teigimu, tarp jos ir A. J. buvo kilęs civilinio pobūdžio ginčas dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ir vykdymo, kuris ir buvo išspręstas įstatymuose nustatyta civilinių ginčų sprendimo tvarka – bylą išnagrinėjus Vilniaus komercinio arbitražo teisme. Tuo tarpu šioje baudžiamojoje byloje apeliantė teigia buvusi nuteista už tuos pačius veiksmus, kurie buvo nagrinėjami ir paneigti įsiteisėjusiu arbitražo teismo sprendimu, nesant būtinųjų sukčiavimo sudėties požymių – apgaulės, tyčios. Apeliantė nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu buvo neabejotinai nustatyta, jog akcijų pirkimo-pardavimo sutarties projektą paruošė pats A. J. su jam padedančiais konsultantais, jis ir pasiūlė sutartyje įrašytą akcijų paketo kainą, kuri sutartyje nėra siejama jokiais apskaičiavimais ar formulėmis, su bendrovės finansiniais rodikliais, ūkinės finansinės veiklos duomenimis ar pan. Tarp sutarties šalių kilęs ginčas buvo išspręstas Vilniaus komercinio arbitražo teisme, 2009-11-03 priėmus Arbitražinio teismo sprendimą byloje Nr. 143/2009. Šiuo sprendimu A. J. ieškinys buvo patenkintas iš dalies – iš T. J. L. ir A. L. solidariai priteista A. J. naudai 100000 Lt kaip bauda, įskaitant šią sumą į A. J. T. J. L. bei A. L. mokėtiną 216000 Lt sumą. A. J. ieškinys dalyje dėl 500000 Lt, sumokėtų už akcijas, priteisimo atmestas. Taip pat iš dalies patenkintas T. J. L. ir A. L. priešinis ieškinys – iš A. J. priteista jų naudai 116000 Lt. Apeliantė pažymi, kad A. J. nepasinaudojo teise apskųsti šį komercinio arbitražo teismo sprendimą Lietuvos apeliaciniam teismui, todėl sprendimas įsiteisėjo ir buvo perduotas vykdymui, todėl teismui įvertinus visus bylos įrodymus, tos pačios aplinkybės, nepaaiškėjus jokioms naujoms aplinkybėms, nebegalėjo būti nagrinėjamos jokiame kitame teisiniame procese nei CPK, nei BPK numatyta tvarka.

Apeliantė nurodo, kad nuosprendžio teiginys dėl akcininko E. R. „nuslėpimo“ yra nepagrįstas, kadangi 2005-01-18 sutartis tarp E. R. ir UAB „V.“ akcininkų šalių buvo pasirašyta, tačiau ji taip ir neįgavo teisinės galios bei nebuvo įgyvendinta, nes abi sutarties šalys neįvykdė savo įsipareigojimų. E. R. neįmokėjo likusios pinigų dalies – 38000 Lt, todėl E. R. sumokėta suma 56500 Lt 2005-09-15 buvo gražinta jo įgaliotam asmeniui – jo sūnui G. R.. Tai patvirtina teismo posėdyje apklaustas liudytojas G. R., A. L. bei T. J. L. parodymai bei teisminio nagrinėjimo metu pateiktas 2005-09-15 G. R. pasirašytas pakvitavimas.

Skunde taip pat nurodoma, jog apgaulės panaudojimo atvejai, susiję su UAB „V.“ balanso ir pelno (nuostolio) ataskaitos su neteisingais duomenimis, pateikimu, taip pat nėra pagrįsti objektyviais ir abejonių nekeliančiais teismo ištirtais įrodymais. Apeliantė pažymi, kad UAB „V.” balanso, kuriame įrašytas ataskaitinis laikotarpis „2007 m. 12 mėn.” bei UAB „V.” pelno (nuostolių) ataskaitos, kurioje įrašytas ataskaitinis laikotarpis „2007 m. 10-12 mėn.”, kopijas į bylą kartu su pareiškimu pateikė pats A. J.. UAB „V.” ūkinės finansinės veiklos tyrimą atlikę FNTT specialistai šių dokumentų originalų ar kopijų tarp bendrovės dokumentų nerado, šie dokumentai niekuomet nebuvo pateikti VMI ar kitoms valstybės institucijoms. Nors teismo posėdyje A. J. tvirtino, kad turi šių dokumentų originalus, jų teismui nepateikė. Apeliantė nurodo, kad A. J. pateiktose kopijose yra tik neva jos parašai, tuo tarpu VMI priduotuose dokumentuose ties apeliantės parašais yra ir jos spaudas su pareigų aprašymu. VMI priduotuose balanse bei ataskaitoje yra nurodytas ataskaitinis laikotarpis „2007 m.”, tuo tarpu A. J. pateiktose kopijose ataskaitinis laikotarpis nurodytas „2007 m. 12 mėn.”, „2007 m. 10-12 mėn.”. Šie rekvizitų nesutapimai, apeliantės manymu, taip pat leidžia abejoti A. J. pateiktų kopijų autentiškumu. Ji pažymi, kad ir pačiam pirmosios instancijos teismui kilo abejonių dėl A. J. pateiktų kopijų originalumo.

Šalies argumentai

Apeliantė skunde teigia, kad byloje nėra jokių įrodymų, išskyrus paties nukentėjusiojo parodymus, kad būtent ji perdavė A. J. minėtus dokumentus su neteisingais duomenimis. Be to, nėra aišku, kuo remdamasis A. J. nustatė norimų įsigyti akcijų kainą, todėl negalima ir teigti, kad ataskaita ar balansas turėjo įtakos kainos dydžiui. Apeliantės teigimu, A. J., duodamas parodymus melavo, jo parodymų nepatvirtina jokie objektyvūs ir patikimi bylos duomenys. Apeliantė nurodo, kad neįrodžius, jog ji fiziškai pagamino UAB „V.” balansą bei pelno (nuostolio) ataskaitą už 2007 m. bei šiuose dokumentuose įrašė neteisingus duomenis, nenustačius, jog ji pateikė A. J. būtent tų dokumentų, kurių kopijas jis pateikė su savo pareiškimu, originalus, nenustačius, ar A. J. pateiktų kopijų originalus buvo pasirašiusi būtent ji, ar šios kopijos nebuvo suklastotos, taip pat nustačius, kad ji nenuslėpė duomenų apie akcininką E. R., nes tokio akcininko 2008 m. ir nebuvo, nėra įrodytas ir būtinasis sukčiavimo sudėties požymis – apgaulės panaudojimas.

Apeliantė skunde taip pat pažymi, kad ji proceso metu nekėlė jokių skirtingų ir „vis naujų” versijų, negalėjo skirtingai aiškinti tų pačių aplinkybių, negalėjo šalinti prieštaravimų savo parodymuose, kadangi viso proceso metu buvo apklausta vienintelį kartą – 2012-11-12 vykusiame teismo posėdyje. Apeliantės teigimu, išgalvotais ir tikrovės neatitinkančiais motyvais kritikuodamas jos kaip kaltinamosios parodymus apylinkės teismas dėl visų kitų įrodymų turinio, patikimumo, nuoseklumo, galimybės jais remtis iš esmės nepasisakė, o bylos įrodymų analizė ir faktinis bei teisinis įvertinimas, pateiktas nuosprendyje, neatitinka net minimalių teismo baigiamiesiems aktams keliamų reikalavimų.

Skunde taip pat nurodoma, kad teismas nepagrįstai patenkino A. J. pateiktą civilinį ieškinį, kadangi analogiškas A. J. reikalavimas dėl 500000 Lt priteisimo Vilniaus komercinio arbitražo teismo buvo atmestas kaip nepagrįstas. Apeliantė teigia, kad įsiteisėjusiu komercinio arbitražo teismo sprendimu yra neginčijamai nustatyta, jog A. J. 2008-05-21 sutarties pagrindu nuosavybės teise įgijo UAB „V.” akcijas ir jomis netrukdomai disponavo iki 2010 m., kai jas pardavė A. J.. 150000 Lt A. J. į UAB „V.” sąskaitą įnešė jau būdamas akcijų paketo savininkas, bendrovės veiklai vykdyti. UAB „V.” komercinė veikla ir jos rezultatai nuo to laiko, kai akcijas įsigijo A. J. ir perėmė bendrovės valdymą, yra jo vykdytos komercinės veiklos rizikos klausimas.

Apeliantė nurodo, kad teismas pripažino ją kalta padarius nusikaltimus, numatytus BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, nors nebuvo nustatyti šių nusikaltimų sudėties būtinieji požymiai, taip teismas netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo bendrosios ir specialiosios dalies normas (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Vertindamas įrodymus apylinkės teismas padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimus. Nuosprendžio aprašomoji dalis neatitinka nuosprendžiams keliamų reikalavimų ir dėl netinkamai suformuluoto kaltinimo buvo iš esmės apribota teisė į gynybą. Apeliantės manymu, dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, padarytų esminių BPK pažeidimų, teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų skundžiamas nuosprendis turėtų būti panaikintas ir priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis.

Nukentėjusiojo A. J. atstovas advokatas Renas Bradūnas skundžia Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 31 d. nuosprendį ir prašo jį pakeisti – už nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskirti T. J. L. trejų metų laisvės atėmimo bausmę bei visiškai tenkinti A. J. civilinį ieškinį ir priteisti jo naudai 200000 litų neturtinės žalos atlyginimui. Skunde apeliantas nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu T. J. L. kalta neprisipažino, jos veiksmai rodo, kad dėl padaryto nusikaltimo nesigaili ir finansinė nauda, kurią ji gavo sukčiavimo būdu užvaldydama nukentėjusiojo lėšas stambiu mastu, jai yra svarbiau nei bausmė, kuri jai gresia. Apelianto manymu, nuteistosios nusikalstamą veiką teismas kvalifikavo teisingai, tačiau paskirdamas švelnesnę, nei įstatymo numatytą bausmę, teismas pažeidė įstatymus, teisingumo principus, dėl to liko neįgyvendinta baudžiamojo proceso paskirtis, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas, todėl T. J. L. turėtų būti paskirta reali laisvės atėmimo bausmė. Apeliantas nurodo, kad tik paskyrus nuteistajai realią laisvės atėmimo bausmę būtų pasiekti bausmės tikslai bei užtikrinta galimybė išieškoti padarytą žalą.

Šalies argumentai

Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai priteisė akivaizdžiai per mažą neturtinės žalos atlyginimą. Apelianto teigimu, nukentėjusysis patyrė išgyvenimus, stresą, didžiulius nepatogumus, kadangi pirkdamas įmonės akcijas turėjo pagrįstus lūkesčius vykdyti bei vystyti verslą, išlaikyti įmonės vardą, darbuotojus. Pats būdamas susijęs su buriavimu bei turėdamas kontaktų su viso pasaulio buriuotojais, nukentėjusysis planavo plėsti verslą bei įmonės darbo apimtis asmeninių pažinčių pagalba, gauti pajamas, pelną ir pan. Apelianto teigimu, nuteistosios nusikalstama veika buvo suplanuota, tam tikslui parengti bei pateikti žinomai melagingi dokumentai. Supratęs, kad yra apgautas, nukentėjusysis patyrė didelį šoką, išgyvenimus, kadangi jo į akcijų pirkimo–pardavimo sandorį ir į pačią įmonę investuotos sumos buvo labai ženklios, viršijo pusės milijono litų sumą. Apelianto manymu, teismas turėjo atsižvelgti į šias aplinkybes, tačiau nuosprendyje tik trumpai išvardijo teisinius pagrindus, reglamentuojančius neturtinės žalos atlyginimą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas nuteistosios T. J. L. apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, nukentėjusiojo atstovo skundą prašė atmesti. Nukentėjusiojo A. J. atstovas advokatas R. Bradūnas nukentėjusiojo atstovo skundą palaikė ir prašė tenkinti, nuteistosios T. J. L. skundą prašė atmesti. Prokuroras prašė nuteistosios T. J. L. ir nukentėjusiojo A. J. atstovo apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios T. J. L. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nukentėjusiojo A. J. atstovo advokato Reno Bradūno apeliacinis skundas atmestinas.

Iš nukentėjusiojo A. J. atstovo advokato R. Bradūno apeliacinio skundo motyvų matyti, kad apeliantas nesutinka su nuteistajai T. J. L. paskirta bausme ir priteistos neturtinės žalos suma. Tuo tarpu nuteistoji T. J. L. kvestionuoja apkaltinamojo teismo nuosprendžio atitiktį BPK 305 straipsnio 1 dalyje nustatytiems reikalavimams, tvirtina jį esant nepagrįstą ir nemotyvuotą, o nuosprendyje esančių įrodymų vertinimą nurodo pirmosios instancijos teismą atlikus pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų reikalavimus.

Pažymėtina, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Įstatymų leidėjo įtvirtinta nuostata, jog apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė; tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų nesilaikė. Skundžiamas nuosprendis neatitinka įstatymo reikalavimų, kadangi jame padarytos išvados nepagrįstos išsamia ištirtų įrodymų analize, išdėstyti nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai pernelyg lakoniški, teismo išvados padarytos neatsižvelgus ir neįvertinus visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo sprendimo priėmimui. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bau­džia­mojoje byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus fak­ti­nius duo­me­nis, nepagrįstai pripažino juos T. J. L. kaltės įrodymais ir padarė nepagrįstas išvadas dėl jos kaltės padarius nusi­kals­tamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, tai yra netinkamai pritaikė baudžiamojo proceso įstatymą vertindamas įrodymus.

Nuteistoji T. J. L. apklausta pirmosios instancijos teismo posėdžio metu kaltės nepripažino ir parodė, kad 2007 metų pabaigoje nutarė parduoti verslą. Kadangi neturėjo jokio supratimo, kiek galima prašyti už verslą, 2007 metų pabaigoje ar 2008 metų pradžioje kreipėsi į nepriklausomą turto ir verslo vertintoją K. Marijampolėje. Jis atvyko, atliko analizę, ir pateikė išvadas, kad jų turto vertė yra 1 milijonas 900 tūkstančių litų. UAB „I. H.“ 2008-03-15 sudarė akcijų pardavimo tarpininkavimo sutartį. Iš ten atvykęs finansų analitikas L. K. atliko viso verslo finansų analizę. Po to paskambino iš „I. H.“, ir pasakė, kad pas juos atvyko pirkėjas A. J., kuris pasirašė su jais konfidencialumo sutartį ir atvyks į įmonę susipažinti. J. atvykus, vyras jį supažindino su gamyba ir visa padėtimi, ir jis pasakė, kad jį domina šis verslas, todėl nutarė jam verslą parduoti. 2008 m. balandžio mėnesį jis atvyko su asmeniu, kurį jis pristatė kaip savo finansų analitiką ir nurodė, kad jis atliks finansinį įvertinimą. Jis atliko analizę, bet jokios medžiagos apie tą analizę ji neturėjo. Po kiek laiko atvyko J. ir jiems pasiūlė 716 tūkstančių litų už verslą. Jis surašė akcijų pirkimo sutartį ir atvežė susipažinti, pasakė, kad ją paruošė juristas. Perskaičiuos, kiek suprato, juos tokia sutartis tenkino, ir sutartį pasirašė. Vėliau, pagal akcinių bendrovių įstatymą, akcininkai pageidavo sušaukti neeilinį akcininkų susirinkimą, todėl birželio 26 dieną sušaukė visuotinį akcininkų susirinkimą, kurio metu pareiškė, kad pageidauja būti atšaukta iš direktorės pareigų. Visuotinis akcininkų susirinkimas ją atleido iš direktorės pareigų ir nutarė perrašyti akcijas A. J.. Tai buvo pažymėta akcininkų knygoje, buvo perrašytas akcijų kiekis, kuris atitinka sumą, kurią J. pervedė, tai buvo 67,5 procento akcijų. Akcininkų knygoje buvo pažymėta, kad vėliau bus perrašytos visos akcijos, kai bus padarytas paskutinis įnašas už akcijas. Pagal akcijų pirkimo-pardavimo sutartį antras įnašas turėjo būti padarytas po 120 dienų nuo akcijų pirkimo pardavimo sutarties pasirašymo, tai turėjo būti apie rugsėjo pabaigą. J. pasirašęs akcijų prikimo pardavimo sutartį ir pervedęs pirmą įnašą praktiškai ėmėsi vadovauti įmonei. Jai jokio darbo jis nesiūlė, kad ji eitų direktorės pareigas nebuvo jokios kalbos. Kito vadovo jis neskyrė, todėl suprato, kad jis imasi vadovauti įmonei, nes jis nuo pat sutarties pasirašymo skirstė darbus. Gamybos direktoriui A. L. jis davė užduotis gaminti gaminius, vedė derybas su darbininkais dėl atlyginimo ir į įmonės kasą kaip akcininkas pervedė savo lėšas. 2008-07-14, 07-15, 07-30, 08-14, 08-28 jis pervedė į įmonės kasą 110 tūkstančių litų. Jis užsakinėjo medžiagas, pirmas jo vizitas buvo į medienos įmonę „N.“, užsakyti medžiagas, vėliau užsakinėjo laiptus, vykdė visas funkcijas. Vėliau jis suorganizavo parodą Nidoje ir ten dalyvavo 2008 m. liepos mėnesį. Vėliau vežė gaminius į parodą Prancūzijoje, Olandijoje ir Rusijoje. 2008 m. rugpjūčio mėnesį į įmonę jis atvedė A. J. ir pristatė, kad A. J. toliau vadovaus įmonei. Ji irgi pastoviai dar ateidavo į įmonę, bet tik dėl tų funkcijų, kurių prašė J., arba J.. Jie ruošėsi parodai, o ji turėjo patirties kaip forminti dokumentus, todėl tvarkydavo tuos dokumentus. Kai jie išvažiuodavo, ar jų nebūdavo, prašė daryti ir kitus darbus. 2008 m. rugsėjo mėnesį, atvykusi Valstybinės mokesčių inspekcijos inspektorė pasakė, kad nori atlikti patikrinimą už 2007 metus ir 2008 metų pirmą pusmetį. Tuo metu įmonėje naujų vadovų nebuvo, todėl ji atėjusi supažindino inspektorę su gamyba, o su ja toliau dirbo buhalterė, atliko patikrinimą surašė aktą, akte nusižengimų nebuvo, buvo pateikti visi dokumentai. Ant tų aktų reikėjo pasirašyti, nes nuo rugsėjo 17 d. nauji savininkai išvyko į užsienį, o buhalterė buvo išleista atostogų. Kai grįžo J., ją išvijo, bet ji vėl atėjo nes reikėjo perimti dokumentus. Tačiau J. pareiškė, kad J. jo neįpareigojo perimti dokumentus ir jis jokių dokumentų neperims. Įmonė veikė, dirbo buhalterė, kuri viską žinojo, ir ji viską tvarkė. Nuo tos dienos ji įmonėje daugiau nebuvo. 2009 m. gegužės mėnesį, J. padavė ieškinį į Lietuvos valstybinį arbitražinį teismą, su reikalavimu, kaltinimu, kad ji apgaulės būdu iš jo pasisavino 500 tūkstančius litų. Arbitražinis teismas 2009-11-03 nutartimi priėmė sprendimą atmesti J. skundo reikalavimus ir priteisė iš jo 128 tūkstančius litų jos naudai, to J. iki šios dienos neįvykdė. T. J. L. taip pat parodė, kad „V.“ niekada nenusižengė įstatymui, visa apskaitos dokumentacija, visa buhalterinė apskaita, buvo tvarkoma taip, kaip reikalauja Lietuvos buhalterinės apskaitos įstatymas. Buvo sudaryta ir patvirtina apskaitos politika ir pagal tą politiką buvo vedama visa dokumentacija. Ji ėmė paskolas ir didžiules investicijas, ir bankas atliko tokį patikrinimą, kad jeigu būtų kas nors netikę, jie nebūtų suteikę tokių paskolų su valstybės garantija. Visa dokumentacija buvo saugoma „V.“ patalpose, buvo seifas, kuriame buvo saugomi dokumentai, reikalaujantys griežto saugojimo. Visą dokumentaciją vedė ir tvarkė buhalterė, kuri tikrai tai darė sąžiningai. Visos bylos buvos susegtos, suruoštos archyvavimui, sunumeruotos ir visos buvo sudėtos spintoje. Buvo vedama ir Didžioji knyga, buhalterė sudarinėjo balansą, ji pati to nedarė, patikrinimą vykdydavo pagal Didžiąją knygą. Kai ji išėjo, visa dokumentacija buvo, jos niekas neperėmė, o kur ji dingo, nežino.

Nukentėjusysis A. J. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad 2008 m. internetinėje svetainėje surado skelbimą, kad parduodama įmonė. Nuvykus į „V.“ įmonę susipažinti su akcininkais, su įmone, pasišnekėjo, viskas patiko. Gal jau antro vizito metu paprašė, kad pateiktų dokumentaciją, kad galėtų susipažinti su skaičiais, su finansais. Jam pateikė balansą, visas ataskaitas, kiek pats sugebėjo viską pasižiūrėjo, bet visgi paprašė kompanijos, kuri užsiima finansine analize, kad specialistai įvertintų visą situaciją, nurodytų teisingą sumą. Kai apsisprendė dėl sumos, ją pasiūlė akcininkams, sudarė sutartį, kurioje įvardino sumą. Ši įmonės veikla yra specifinė, o jis tos veiklos negalėjo taip greitai išmokti, todėl buvo sutarę su savininkais, kad jie dar du metus dirbs. Sutartyje buvo numatyti ir punktai, kad, jeigu eigoje išlįstų kažkokie neatitikimai, ta sutartis bus nutraukiama. Dar buvo parašyta, kad jis neapmokės visos sumos iš karto, jis jautėsi teisiškai apsidraudęs. Pirmą mėnesį viskas dar buvo gerai, o po to kreditorius pradėjo reikšti didžiules pretenzijas, buvo uždėtas areštas, o jis dar normaliai nebuvo pradėjęs dirbti, be to, į įmonės veiklą buvo investavęs savo asmenines lėšas – 150 tūkstančių litų. Visos bėdos prasidėjo, kai jis paprašė nutraukti sutartį, nes ji visiškai neatitiko to, ką jie kalbėjo. A. J. toje įmonėje oficialiai nedirbo. Jis tik buvo paprašytas, kaip žmogus sugebantis vykdyti verslą, mokantis kalbas, kad būtų greta akcininkų, galėtų susipažinti su šita veikla. Jam nebuvo pavestas joks vadovavimas, jokių dokumentų tvarkymas. Pradėjo važinėti skolininkai ir reikalauti. Jam tik kišo tuos popierius, kad pasirašytų, nes kaltinamoji sakė, kad nori išeiti, liepė skirti kitą direktorių, liepė eiti įsiregistruoti akcijas. Jis jai pasakė, kad nieko nesirašys. Per tą laikotarpį nebuvo sprendžiami jokie klausimai, dėl atleidimo, nes T. vykdė tas pačias pareigas. Jis neturėjo įmonės raktų, įmonės kodų, seifo, kabineto raktų. Dokumentų niekada neėmė, jam jų nereikėjo.

Liudytoja M. L. apklausiama pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad dirbo įmonėje nuo 2002 metų. Girdėjo, kad vyko akcijų pardavimas. J. atvykęs pirmą kartą į įmonę kalbėjosi su direktore, duomenų apie finansinius reikalus jis neprašė. Buvo kalba, gal rugpjūčio mėnesį, su J., kad direktorė, kaip vadovavo, taip ir vadovaus įmonei. Po atostogų grįžo rugsėjo 26 d., tai įmonei dar vadovavo direktorė. Liudytoja parodė, kad ją iš darbo atleido teismas. Ji dirbo buhaltere, ant dokumentų pasirašinėjo direktorė. Už dokumentų saugojimą buvo atsakinga direktorė. Ji dokumentus tvarkė, buvo spintos, buvo viskas sudėta. Raktus turėjo direktorė, meistras P. ir L.. Į seifus galėjo įeiti tik direktorė. Kai liudytoja išėjo iš darbo, dokumentų perdavimo nebuvo, nes nebuvo kam juos perduoti. Jie kaip ten buvo, taip ir liko.

Liudytojas A. L. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad gegužės mėnesį sugalvojo parduoti įmonę dėl sveikatos. Birželio mėnesį akcijas pardavė J.. Jis ir toliau liko dirbti gamyboje. J. atvažiuodavo, duodavo gamybines užduotis. Liepos pabaigoje ar rugpjūčio pradžioje J. atvežė A. J., pristatė kaip gamybos vadovą, direktorių, tada šis pradėjo duoti užduotis. Jis įmonėje dirbo iki spalio 15 d. – parašė pareiškimą, jam J. uždėjo rezoliuciją ir jis išėjo iš darbo. J. direktorius buvo oficialiai, turėjo vizitinę kortelę. Dalyvavo pirkimo pardavimo sutarties pasirašyme, derino visas sąlygas. J. atvežė sutartį, paliko, o jie išanalizavo. Jiems sutarties sąlygos tiko. Kai sumokėjo pirmą įmoką, perrašė akcijas. Po akcijų pardavimo, birželio pabaigoje buvo sušauktas visuotinis akcininkų susirinkimas ir žmona buvo atleista iš direktorės pareigų, pagal jos pageidavimą. Daugiau ji nedirbo direktore, jos niekas dar padirbėti neprašė. Nuo birželio mėnesio iki rugpjūčio įmonei vadovavo J.. Liudytojas nurodė, kad iki spalio mėnesio nuo įmonės raktus turėjo jis, dar raktus turėjo buhalterė.

Liudytojas A. J. apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad apie įmonę „V.“ žino nuo 2008 m. vasaros, kai A. J. pasiūlė dirbti vadybininku. Važiavo į įmonę, dalyvavo parodose, tačiau įformintas nebuvo, nes tik formaliai vykdė priežiūrą. J. jam sakė, kad perka įmonę. Vizitinė kortelė atsirado vėliau, kai jam buvo liepta važiuoti į parodas. Į įmonę atvyko rugpjūčio pabaigoje gal 25-26 d. ir buvo pristatytas kaip būsimas vadybininkas, o pristatė A. J.. Jokių oficialių dokumentų jis nepasirašinėjo, raktų neturėjo, be savininko nurodymų nieko nevykdė.

Liudytojas G. R. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis atstovavo tėvą E. R., kuris buvo išreiškęs norą įsigyti UAB „V.“ akcijas, buvo pervedęs tam tikrą pinigų sumą į bendrovę ir viskas buvo tinkamai suforminta. Vėliau tėvas išreiškė norą tuos pinigus susigrąžinti, kadangi į akcininkų susirinkimus nebuvo kviečiamas. Grąžinant pinigus, buvo pasirašyti dokumentai. Sutartis galėjo būti 2005 metų sausio 18 d. ir sumokėta 56.500 litų. 2005-09-15 jis atgavo įmokėtus pinigus. Parašas pakvitavime yra jo. Apie tai, kad J. įsigijo akcijas, nei jis, nei jo tėvas nieko nežinojo.

Liudytojas A. U. pirmosios instancijos teisme parodė, kad UAB „V.“ jis dirbo 4 metus. L. buvo įmonės direktorė. Kai buvo įmonė parduota, direktorė neateidavo. Jis dirbo iki rudens, direktorė jau nedirbo. Kai L. išėjo iš darbo, naujas direktorius A. jau buvo.

Liudytojas G. V. pirmosios instancijos teisme parodė, kad kaltinamoji buvo direktorė tos įmonės, kurioje jis dirbo. Kol buvo direktorė L., tol ji duodavo nurodymus. Po jos direktorius buvo A. J., kiek jis laiko buvo direktorius, nepamena. Tačiau jis nesuprato, kas ten iš tikrųjų direktorius, nes būdavo ir A., ir ji.

Liudytojas D. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad su A. J. susipažino 1998-1999 metais. A. J. su juo susisiekė 2008 m. pradžioje ir atvyko pasikonsultuoti dėl įmonės „V.“. Jis minėjo, kad įmonės UAB „V.“ akcijos yra parduodamos ir jis norėtų jas pirkti. Jis atvežė parodyti „V.“ balanso popierius ir paklausė, kokia galėtų būti tos įmonės vertė. Jie jam pasakė, kad iš balanso spręsti yra labai sunku, nes dėl tų balansų, kuriuos jis atvežė, irgi buvo daug klausimų. Gal 2008 m. kovo mėnesį nuvyko aplankyti pačią įmonę ir susitiko su įmonės direktore. Apžiūrėjo įmonę, gamybą, administracinėse patalpose uždavė keletą klausimų dėl turimų balansų, kuriuos J. buvo davęs. Jie prašė daugiau informacijos, ypač dėl sutarčių, apie ilgalaikius ir kolonizuojamus piniginius srautus. Tuo metu jie tos informacijos negavo, nesulaukė jos ir vėliau. Tada jis pasiūlė padaryti paprastesnį vertinimą, ne remiantis ateities srautais, o esama situacija, pagal formulę. Pagal tai, kiek gavo informacijos įmonėje, jie nusprendė remtis tais balansais, surašė skaičius į formulę ir įteikė klientui. Šis vertinimas buvo pateiktas 2008 m. gegužės mėnesį, o 2008 m. rugsėjo mėnesį gavo iš J. raštą, jog įmonės finansinės atskaitomybės už 2007 metus duomenys, kurie buvo pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai, neatitinka, tų kurie buvo balansuose, kuriuos jie turėjo. J. paklausė, kaip tai gali atsiliepti įmonės kainai. Į tą pačią formulę sudėjus skaičius iš balanso, kuris buvo pateiktas Valstybinei mokesčių inspekcijai, rezultatas buvo 496 177 litai, skirtumas buvo apie 250 tūkstančių litų.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta specialistė Aldona Daubarienė nurodė, kad į finansinės veiklos skyrių buvo pateikta UAB „V.“ dalis buhalterinių dokumentų. Dėl dokumentų trūkumo išvadoje buvo teigiama, kad negalima nustatyti įmonės veiklos turtino įsipareigojimo dydžio ir struktūros už šį laikotarpį. Buhalterinės apskaitos dokumentai, kurie buvo pateikti, tai buvo pateikti originalūs, buvo Didžiosios knygos, buhalterinės apskaitos dokumentų, kasos dokumentai, nes jie buvo ir surišti paruošti archyvavimui, bet ne visi. Dokumentai, kurie buvo pateikti, tai buvo segtuvuose, normalūs, sunumeruoti, surišti, paruošti archyvavimui. Dėl parašų jie nieko nesiaiškino, jeigu skiria rašybos ekspertizę, tai tik tada. Jeigu pasikeičia įmonės vadovas, tai apskaitos dokumentus, apskaitos registro dokumentus, finansines ataskaitas ir metinius parnešimus perima naujai paskirtas subjekto vadovas. Surašomas aktas, surašomi dokumentų pavadinimai, pasirašo perduodantis asmuo ir priimantis asmuo. Šiuo atveju nebuvo perdavimo ar priėmimo akto. Iš apklausų matėsi, kad tų dokumentų nėra. Kad dokumentų visiškai nebuvę, negalima teigti, greičiau jie nebuvo išsaugoti, nes buvo ir mokesčių inspekcijos patikrinimas, jie buvo radę. VMI tikrino tik PVM, tai jiems reikėjo tik tų dokumentų. Jie neteigė, kad trūksta dokumentų. Tuo metu dokumentai gal buvo, tik paskui jie nebuvo išsaugoti.

Iš 2011-10-13 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilkaviškio skyriaus rašto Nr. SI-3482 matyti, kad pateiktose finansinėse ataskaitose laikotarpiu nuo 2001-01-01 iki 2008-12-31 pasirašinėjo T. J. L.. T. J. L. laikotarpiu nuo 2001-01-01 iki 2008-12-31 draudžiamosios pajamos ir valstybinio socialinio draudimo įmokos nebuvo skaičiuojamos. Pranešimas apie priėmimą į darbą forma 1a-SD negautas (t 6., b. l. 86).

Iš 2011-11-28 Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos rašto Nr. (29.2-31-3)-R-11135, kuriame nurodyta, kad mokestinis tyrimas 2008-09-12 Nr. (11.11-06) A2-226, buvo atliktas žinant UAB „V.“ direktorei T. J. L. ir dalyvaujant vyr. buhalterei M. L., dokumentų poėmio aktas įformintas nebuvo (t. 6, b. l. 110).

2010-09-17 bankrutuojančios UAB ,,V.“ pranešime užfiksuota, kad 2010-09-17 UAB „V.“ dokumentai (akcininkų knyga, 2004 m. gruodžio mėn. kasos ir banko dokumentai, 2005 m. kasos ir banko dokumentai, 2007 m. – 2008 m. apskaitos registrai) bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui nėra perduoti, todėl neturi galimybės juos pateikti FNTT Marijampolės apskrities skyriui (t. 6, b. l. 115).

Iš 2009-12-14 kratos protokolo matyti, jog atlikus kratą UAB „V.“ patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini), paimti UAB „V.“ buhalterinės apskaitos dokumentai (t. 6, b. l. 173-176).

2009-12-01 kratos protokole užfiksuota, jog atlikus kratą T. J. L. ir A. L. gyvenamosiose patalpose, adresu (duomenys neskelbtini), paimta – 2005-01-18 akcijų pasirašymo sutartis Nr. 001, 1 lapas, 2008-09-05 atitikties deklaracija – 4 lapai (t. 6, b. l. 180-182).

Akcijų pasirašymo sutartyje Nr. 001, užfiksuota, jog fizinis asmuo E. R. įsigyja 945 naujas 100 litų nominalios vertės UAB ,,V.“ paprastąsias vardines akcijas. Nurodyta, kad 2004-12-30 pavedimu Nr. 445320 padaryta 56.500 Lt įmoka užskaitoma kaip pradinis įnašas už akcijas. Likusią 38.000 Lt sumą E. R. įsipareigoja sumokėti iki 2005-06-15 (t. 6, b. l. 183)

Iš T. J. L. 2009-06-13 paaiškinimo matyti, kad 2008-05-21 akcijų pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu UAB ,,V.“ paprastosios vardinės akcijos buvo perleistos A. J., o 2008-06-25 visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu ji atšaukta iš UAB ,,V.“ direktorės pareigų ir nutraukta darbo sutartis (t. 7, b. l. 1-2).

2008-09-12 UAB ,,V.“ raštas dėl siūlomo areštuoti turto sąrašo pasirašytas direktorės T. J. L. (t. 1, b. l. 103).

Iš 2008-06-25 UAB ,,V.“ akcininkų sprendimo Nr. 59 matyti, jog įmonės akcininkai A. L. ir T. J. L. nusprendė nuo 2008-06-25 perrašyti A. J. 3238 UAB „V.“ paprastąsias vardines akcijas bei atšaukti T. J. L. iš direktorės pareigų (t. 1, b l. 31).

Iš 2008-05-21 akcijų pirkimo sutarties matyti, kad parduodamos UAB „V.“ akcijos perduodamos pirkėjo nuosavybėn sutarties pasirašymo dieną. Nurodoma, kad pardavėjai yra T. J. L. ir A. L., pirkėjas – A. J. (t. 1, b. l. 77-84).

Iš 2001-01-03 darbo sutarties Nr. 21a matyti, kad T. J. L. priimama dirbti UAB ,,V.“ direktoriaus pareigoms, taip pat nurodyta, jog ši darbo sutartis nutraukta 2008-06-14 akcininkų sprendimu Nr. 59. Pasirašiusi T. L. (t. 8, b. l. 45-46).

SODRA duomenys patvirtina, kad A. J. dirbo UAB ,,V.“ nuo 2010-04-20 (t. 8, b. l. 59).

2010-01-10 UAB ,,V.“ vienintelio akcininko sprendime užfiksuota, jog A. J. atleidžia iš direktorės pareigų T. J. L. (t. 8, b. l. 8).

Iš 2008-10-07 A. J. pareiškimo dėl sutarties nutraukimo ir nuostolių atlyginimo matyti, jog A. J. informuoja T. J. L., jog įsigyjant akcijas pardavėjai nuslėpė informaciją apie realią įmonės finansinę padėtį, sudarytus sandorius bei kreditorinius įsipareigojimus, todėl prašo grąžinti sumokėtas lėšas už įsigytas akcijas ir nutraukia sutartį (t. 4, b. l. 20-22).

2009-11-03 Vilniaus komercinio arbitražo teismo Arbitražinio teismo sprendime konstatuota, kad nuosavybės teisė į UAB „V.“ akcijas yra perėjusi ieškovui A. J., todėl jo reikalavimas priteisti 500000 Lt ir nutraukti sutartį atmestas kaip teisiškai ir faktiškai nepagrįstas (t. 8, b. l. 67-87).

Iš 2005-09-15 Pinigų gavimo patvirtinimo matyti, kad E. R. patvirtina, jog T. J. L. 2005-09-15 grąžino jam 56500 Lt pradinį įnašą už UAB „V.“ naujai išleistas paprastąsias vardines akcijas pagal 2005-01-18 akcijų pasirašymo sutartį (t. 9, b. l. 62).

Specialisto išvadoje Nr. 5-7-08 dėl UAB „V.“ ūkinės finansinės veiklos (t. 7 b. l. 129-142) konstatuota, kad:

1. UAB „V.” balanse už 2007 metus, kurį pateikė bendrovės direktorė T. J. L. akcijų pirkėjui A. J. prieš pasirašant akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, buvo padidintos 115981 Lt ilgalaikio turto ir 149542 Lt nuosavo kapitalo vertės, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sumažinti 33561 Lt, palyginus su duomenimis nurodytais balanse už 2007 m., pateiktame VMI Vilkaviškio skyriui. UAB „V.” direktorė T. J. L., teikdama duomenis informacijai dėl bendrovės akcijų pardavimo “Pelno (nuostolio) ataskaitoje už 2007 metus” 27293 Lt padidino pelno prieš apmokestinimą sumą ir nurodė, kad bendrovė gavo 35941 Lt pelno prieš apmokestinimą. UAB ,,V.” “Pelno (nuostolio) ataskaitoje už 2007 metus“, pateiktoje VMI Vilkaviškio skyriui, deklaravo tik 8648 Lt pelno sumą prieš apmokestinimą. UAB „V.” “Metinėje pelno mokesčio deklaracijoje už mokestinį laikotarpį nuo 2007 01 01 iki 2007 12 31” III dalies 1 eilutėje “Finansinėje atskaitomybėje nustatytas mokestinių metų pelnas (nuostolis) prieš apmokestinimą“ deklaravo 8648 Lt pelno sumą (t. 7, b. l. 132)

2. UAB „V.” ūkinės finansinės veiklos tyrimui nepateikė buhalterinės apskaitos dokumentų už 2006 metus: atsiskaitymų su tiekėjais ir pirkėjais registrų; išankstinių apmokėjimų apskaitos registrų; banko dokumentų ir registrų už 2006 m. sausio, vasario ir kovo mėn.; sąnaudų apskaitos registrų.

UAB „V.” ūkinės finansinės veiklos tyrimui nepateikė buhalterinės apskaitos dokumentų už 2007 metus: atsiskaitymų su tiekėjais ir pirkėjais, išankstinių apmokėjimų apskaitos registrų, pajamų sąnaudų registrų; turto ir įsipareigojimų inventorizacijos dokumentų (Lietuvos Respublikos Įmonių finansinės atskaitomybės 2001-11-06 įstatymo Nr. IX-575 (2008-06-26 Nr. X-1633 redakcija) 15 straipsnio 10 dalyje nurodyta, kad „apskaitos duomenys pagrindžiami turto ir įsipareigojimų inventorizavimo duomenimis. Inventorizacijos tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija).

UAB „V.” ūkinės finansinės veiklos tyrimui nepateikė buhalterinės apskaitos dokumentų už 2008 metus: suvestinio registro „Didžioji knyga” už laikotarpį nuo 2008-01-01 iki 2008-12-31; ilgalaikio turto apskaitos registrų už 2008 metus; banko dokumentų ir registrų už laikotarpį nuo 2008-10-01 iki 2008-12-31; atsiskaitymų su tiekėjais už laikotarpį nuo 2008-10-01 iki 2008-12-31; atsiskaitymų su pirkėjais registrų už 2008 metus; pajamų-sąnaudų suvestinės; kasos registro už laikotarpį nuo 2008-10-01 iki 2008-12-31; turto ir įsipareigojimų inventorizacijos dokumentų; atlyginimų išmokėjimo darbuotojams apskaitos registrų.

UAB „V.” ūkinės finansinės veiklos tyrimui nepateikė akcininkų visuotinio susirinkimų protokolų, akcininkų knygos, akcijų apskaitos dokumentų už laikotarpį nuo 2006-01-01 iki 2008-12-31 (t. 7, b. l. 132-133).

UAB ,,V.” už laikotarpį nuo 2006-01-01 iki 2008-12-31 neišsaugojo dalies bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų ir registrų ir nepateikė patvirtintos dokumentų saugojimo tvarkos, todėl nesilaikė apskaitos registrų ir dokumentų išsaugojimo tvarkos, kurią reglamentuoja Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos 2001-11-06 įstatymo Nr. IX-574 19 straipsnio „Apskaitos dokumentų, apskaitos registrų saugojimo tvarka” 1 dalis, kad “apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą”, 2 dalis – „patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų”, bei 21 straipsnio “Atsakomybė už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą” 2 dalis – kad “už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas”.

UAB ,,V.” nesilaikė Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo (patvirtintas 2004-03-30 Archyvų įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. IX-2084), kuris reglamentuoja įmonių dokumentų saugojimo bendruosius reikalavimus. Konkretūs buhalterinės apskaitos ir bendrųjų dokumentų saugojimo terminai nustatyti Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 1996-02-22 įsakymu Nr. 13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų” (galiojo iki 2010-10-18) ir 1997-08-15 įsakymu Nr. 38 “Dėl bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės patvirtinimo”.

UAB ,,V.” direktorė T. J. L., išeidama iš darbo niekam neperdavė bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų ir registrų, todėl nesilaikė ir Įstatymo 19 straipsnio 4 dalis reikalavimų, nes “jei pasikeičia ūkio subjekto vadovas, apskaitos dokumentus, apskaitos registrus, finansines ataskaitas ir metinius pranešimus arba veiklos ataskaitas perima paskirtas naujas ūkio subjekto vadovas”.

UAB ,,V.” direktorė T. J. L. ūkinės finansinės veiklos tyrimui nepateikė akcininkų visuotinio susirinkimų protokolų, akcininkų knygos, akcijų apskaitos dokumentų už laikotarpį nuo 2006-01-01 iki 2008-12-31, todėl nesilaikė Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių 2000 m. liepos 13 d. įstatymo Nr. VII-1835 (2003-12-11 redakcija Nr. IX-1889) 37 straipsnio „Bendrovės vadovas“ 12 punkto reikalavimų, nes bendrovės vadovas atsako „už akcininkų nematerialių akcijų sąskaitų tvarkymą“ (t. 7, b. l. 129-142).

Atlikus UAB „V.” ūkinės finansinės veiklos tyrimą už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. nustatyta, kad tyrimui pateikė ne visus buhalterinės apskaitos dokumentus ir registrus, nes jų neišsaugojo, todėl iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

3. Atlikus UAB ”V.” ūkinės finansinės veiklos tyrimą nustatyta, kad UAB „V.“ direktorė T. J. L. ir po atšaukimo iš pareigų dirbo bendrovėje ir pasirašinėjo įvairius buhalterinius dokumentus, įsakymus, sutartis. Taip pat konstatuota, kad UAB „V.“ įsakymuose dėl darbuotojų atleidimo iš darbo iki 2008 m. rugsėjo 12 d. pasirašinėjo direktorė T. J. L.. Paskutinis pasirašytas T. J. L. 2008 m. rugsėjo 12 d. įsakymas Nr. 230 „Dėl darbuotojų atleidimo iš einamų pareigų“. Taip pat T. J. L. už laikotarpį nuo 2008-08-01 iki 2008-08-31 pagal 2008 m. rugsėjo 18 d. Mokėjimų žiniaraštį Nr. 086 išmokėta 1700 Lt atlyginimo. Darbo užmokesčio apskaitos žiniaraštyje už 2008 m. rugpjūčio mėn. Nr. 20 pasirašė direktorė T. J. L. ir finansininkė M. L.. Šiame žiniaraštyje direktorei T. J. L. darbo užmokesčio nepriskaityta (t. 7, b. l. 136).

4. Pagal UAB ,,V.” buhalterinės apskaitos dokumentus ir registrus nustatyta, kad E. R. 2004 m. gruodžio 30 d. pavedimu Nr. 445320 pervedė 56500 Lt į bendrovės atsiskaitomąją sąskaitą. Tai užfiksuota UAB ,,V.” 2004 m. „Pinigų gavimo žurnale“. Akcijų pasirašymo sutartyje E. R. likusią mokėti sumą 38000 Lt už pasirašytas paprastąsias vardines akcijas, įsipareigojo sumokėti iki 2005 m. birželio 15 d., bet UAB ,,V.” 2005 metų „Pinigų gavimo žurnale” 38000 Lt mokėjimas neužfiksuotas.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad nusikaltimų sudėtys, esančios kaltinamosios T. J. L. veikose, visiškai įrodytos, jos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje

T. J. L. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad, būdama UAB „V.“ akcininke ir eidama direktorės pareigas, siekdama parduoti įmonės akcijas, šių akcijų galimam pirkėjui A. J. pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie UAB „V.“ finansinius rodiklius – t. y. UAB „V.“ balansą už 2007 metus bei pelno (nuostolio) ataskaitą už 2007 metus, kuriuose įmonės finansiniai rodikliai nurodyti žymiai geresni nei buvo realiai, taip pat nuslėpė duomenis apie įmonės akcininką E. R.. Teismas konstatavo, kad dėl minėtų T. J. L. veiksmų buvo sudaryta UAB „V.“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, kurios pagrindu T. J. L. savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – 500000 Lt, kuriuos A. J. sumokėjo už perkamas UAB „V.“ akcijas.

Sukčiavimo esmė – tai neteisėtas turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Sukčiavimas objektyviai pasireiškia tam tikrų alternatyvių veikų padarymu, tarp jų ir svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad sukčiavimas gali pasireikšti ir nukentėjusįjį apgaule įtraukiant į jam nenaudingą sandorį ir tokiu būdu užvaldant svetimą turtą. Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis turtas, gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe taip pat civilinių sutarčių, iš kurių viena yra pirkimo–pardavimo sutartis, pagrindu. Viena vertus, civilinių sutarčių pagrindu nuosavybės teisė įgyjama ar perleidžiama teisėtai, t. y. sutarties sudarymo momentu šalims išreiškus savo tikrąją valią. Kita vertus, turto savininko įtraukimą į tokio pobūdžio sandorius gali lemti ir kitos šios sandorio šalies nesąžiningas elgesys. Tačiau pats savaime nesąžiningas sandorio šalies elgesys dar nereiškia sukčiavimo sudėties požymių buvimo jo padarytoje veikoje. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Teismų praktikoje tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su nukentėjusiojo įtraukimu į jam nenaudingą sandorį, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiajam apsisprendžiant dalyvauti jam žalingame sandoryje, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar turtinę teisę, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-7-255/2012).

Iš nukentėjusiojo A. J. parodymų matyti, jog jis teigė, kad įmonės finansiniai dokumentai su juose nurodytais klaidingais duomenimis jam buvo pateikti domintis galimybe įsigyti UAB „V.“ akcijas. Kaip nurodė pats A. J. bei patvirtina kiti bylos duomenys, prieš sudarydamas akcijų pirkimo-pardavimo sutartį nukentėjusysis naudojosi specialistų, užsiimančių finansine analize, paslaugomis, kurie, įvertinę įmonės finansinę padėtį, apskaičiavo įmonės akcijų vertę. Apsisprendęs dėl sumos, A. J. pasiūlė įmonės akcijų kainą pardavėjams – T. J. L. bei A. L., kuri šiems buvo priimtina, todėl buvo sudaryta akcijų pirkimo-pardavimo sutartis ir ją vykdydamas A. J. sumokėjo 500000 Lt T. J. L.. Nukentėjusiojo teigimu, po pinigų pervedimo paaiškėjo, kad jam pateiktuose finansiniuose dokumentuose nurodyti duomenys neatitinka tikrųjų. Nukentėjusysis, apklausiamas teismo posėdyje, nurodė, kad paaiškėjus šioms aplinkybėms kreipėsi dėl sumos sumažinimo, domėjosi įmonės veikla, bet, supratęs, kad įmonė „paskendusi bėdose“, matė tik vieną išeitį.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės nepatvirtina, kad nukentėjusiojo A. J. suklaidinimas turėjo lemiamos įtakos jo apsisprendimui sudaryti akcijų pirkimo-pardavimo sutartį. Iš bylos duomenų matyti, kad A. J. yra verslininkas, apklausiamas teismo posėdyje jis patvirtino turintis patirties perkant įmonės akcijas, be to, jis naudojosi konsultantų paslaugomis. Nukentėjusysis taip pat patvirtino, kad akcijų kainą jis pardavėjams pasiūlė pats, remdamasis jo samdytų turto vertintojų paskaičiavimais. Be to, net ir paaiškėjus, kad jis galimai buvo suklaidintas pateikus jam tikrovės neatitinkančius finansinius rodiklius, ir toliau domėjosi įmonės veikla bei galimybe sumažinti akcijų kainą, kreipėsi į D. K., prašydamas apskaičiuoti, kaip tikrieji įmonės finansiniai rodikliai galėtų atsiliepti akcijų kainai, investavo asmenines lėšas (iš viso net 150000 Lt) į įmonės veiklą ir tik 2009-09-23, t. y., praėjus daugiau nei metams po sutarties sudarymo, kreipėsi į FNTT su pareiškimu dėl galimai jo atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos. Šios aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad apgaulė pateikiant geresnius įmonės finansinius rodiklius nei tikrieji, net jeigu ir buvo panaudota, neturėjo esminės įtakos UAB „V.“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymui, kadangi, sužinojęs apie jo atžvilgiu galimai panaudotą apgaulę, A. J. ir toliau veikė kaip UAB „V.“ akcijų savininkas, o į teisėsaugos institucijas dėl galimos apgaulės kreipėsi tik praėjus daugiau kaip metams laiko ir dar labiau pablogėjus įmonės finansinei padėčiai.

Iš byloje esančio Vilniaus komercinio arbitražo teismo Arbitražinio teismo sprendimo, kurio pirmosios instancijos teismas, analizuodamas įrodymus, nevertino, matyti, kad nukentėjusysis A. J. ir T. J. L. bei A. L. dėl akcijų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo kilusį ginčą sprendė sutartyje nustatyta tvarka – t. y. kreipdamiesi į arbitražo teismą. Šiame arbitražinio teismo sprendime, įvertinus tarp šalių sudarytą sutartį, jos sąlygas bei šalių argumentus, tarp jų ir A. J. nurodytas aplinkybes, kad jis buvo suklaidintas pateikus jam neteisingus duomenis apie įmonės finansinius rodiklius, konstatuota, kad po sutarties sudarymo A. J. elgėsi kaip įmonės akcijų paketo savininkas. Arbitražinis teismas taip pat pažymėjo, kad A. J. ir pats pripažino, kad prieš sudarydamas sutartį neatliko teisinio tyrimo, be to, jis yra verslininkas, t. y., asmuo veikiantis savo rizika, o aptariama sutartis nėra pirmas jo sudarytas sandoris, iki sutarties sudarymo jis naudojosi tarpininko – UAB „I. H.“ ir savo finansinio patarėjo ­– UAB „RD C. D.“ paslaugomis, taigi turėjo galimybę jų pagalba gauti bet kokią reikšmingą informaciją apie perkamas akcijas ir pačią bendrovę. Arbitražinis teismas konstatavo, kad A. J. elgėsi neapdariai ir taip elgdamasis prisiėmė visą galimų neigiamų savo neapdairių veiksmų padarinių riziką (t. 8, b. l. 81).

Atsižvelgiant į tai, kad arbitražiniame teisme tarp A. J. ir T. J. L. ir jos sutuoktinio kilęs civilinis ginčas buvo nagrinėjamas remiantis iš esmės tais pačiais duomenimis, kaip ir nagrinėjama byla, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingas išvadas. Nenustačius, jog A. J. atžvilgiu panaudota apgaulė, t. y. jam pateikti tikrovės neatitinkantys įmonės finansiniai rodikliai, turėjo esminės įtakos sudarant jam nenaudingą sandorį, darytina išvada, kad tarp nukentėjusiojo A. J. ir T. J. L. susiklostė civiliniai santykiai, iš kurių kilęs ginčas buvo išspręstas jų laisva valia sudarytoje sutartyje nurodyta tvarka – kreipiantis į arbitražinį teismą. Šis arbitražinio teismo sprendimas yra įsiteisėjęs ir turi būti vykdomas.

Teisėjų kolegija sutinka su nuteistosios apeliacinio skundo argumentais, jog byloje nėra įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų, kad būtent ji pakeitė duomenis UAB „V.“ finansiniuose dokumentuose ir pateikė šiuos dokumentus A. J.. Pažymėtina, kad dokumentų, dėl kurių kylą ginčas, originalų byloje nėra. Nors A. J. pirmosios instancijos teismui nurodė juos turėjęs, tačiau pateikė tik šių dokumentų kopijas. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pateiktas T. J. L. gynėjo prašymas paskirti kompleksinę teismo rašysenos – dokumentų techninę ekspertizę atmestas, kadangi buvo gautas ekspertų, atliekančių tokio pobūdžio tyrimus, paaiškinimas, kad ekspertai parašų dokumentų kopijose netiria. Taigi dokumentų, kurių pateikimu A. J. buvo kaltinama T. J. L., autentiškumas nebuvo patikrintas teismui konstatavus, kad nėra galimybės gauti dokumentų originalus (t. 9, b. l. 124). Nors kaltinamoji neigė tokius dokumentus pateikusi A. J. ir darė prielaidą, kad dokumentai galėjo būti suklastoti, teismas, remdamasis iš esmės tik A. J. parodymais, padarė išvadą, kad kaltinamoji ne tik šiuos dokumentus A. J. pateikė, bet ir pati pakeitė juose esančius duomenis. Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas D. K. nurodė apsilankymo UAB „V.“ metu matęs dokumentų originalus, tačiau nepatvirtino, kad būtent T. J. L. šių dokumentų kopijas perdavė A. J. (t. 9, b. l. 117). Specialistė išvadą, kad nukentėjusiajam A. J. minėtus dokumentus perdavė T. J. L. taip pat padarė remdamasi A. J. parodymais. Taigi nesant byloje dokumentų, kurių pateikimu nukentėjusiajam buvo kaltinama T. J. L., originalų, nepatvirtinus jų kopijų autentiškumo ir nesant jokių kitų įrodymų, tiesiogiai patvirtinančių A. J. nurodytas aplinkybes, kad būtent kaltinamoji jam pateikė dokumentus su neteisingais duomenimis, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas šias aplinkybes esant nustatytomis, pažeidė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytas įrodymų vertinimo taisykles.

Teisėjų kolegija sutinka ir su apeliacinio skundo argumentu, jog teismo išvada, kad T. J. L. nuslėpė duomenis apie įmonės akcininką E. R., prieštarauja faktiniams bylos duomenims. Kaltinamoji, apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdyje, nurodė, kad akcijų pirkimo-pardavimo sandoris su E. R. nebuvo įvykdytas iki galo, jo sumokėti 56500 Lt buvo grąžinti (t. 9, b. l. 72), šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas G. R. (t. 9, b. l. 105) bei byloje esantis pinigų gavimo patvirtinimas (t. 9, b. l. 62).

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje

Vadovaujantis BPK 305 straipsnio 1 dalimi, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomoji dalis pradedama teismo nustatytos nusikalstamos veikos, už kurios padarymą kaltinamasis šiuo nuosprendžiu nuteisiamas, aplinkybių aprašymu. Nusikalstamos veikos aprašymą lemia baudžiamajame įstatyme numatyti nusikalstamos veikos sudėties požymiai, būtini nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Pažymėtina, kad tikslus ir išsamus nusikalstamos veikos aplinkybių išdėstymas yra itin svarbus, nes pateikto kaltinimo faktinis pagrindas bei išdėstytų aplinkybių apimtis lemia nusikalstamos veikos kvalifikaciją, pritaikant konkretų Baudžiamojo kodekso straipsnį, bei užtikrina asmens teisės į gynybą baudžiamajame procese įgyvendinimą.

T. J. L. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad, eidama UAB „V.“ direktorės pareigas, apgaulingai tvarkė UAB „V.“ buhalterinę apskaitą – būdama atsakinga už apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2006-01-01 iki 2008-12-31 nevykdė Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatytų reikalavimų – paslėpė ir tyrimui nepateikė dalies 2006, 2007 ir 2008 metų UAB „V.“ apskaitos dokumentų ir registrų, akcininkų visuotinių susirinkimų protokolų, akcininkų knygų, akcijų apskaitos dokumentų, dėl ko negalima visa apimtimi (iš dalies) nustatyti UAB „V.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, ir įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Pažymėtina, jog asmuo, apgaulingai tvarkęs teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tik tuo atveju, jeigu dėl jo veiksmų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Tuo tarpu skundžiamu nuosprendžiu T. J. L. nuteista už tai, kad dėl jos veikos negalima visa apimtimi (iš dalies) nustatyti UAB „V.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, ir įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Ši kaltinimo formuluotė yra netiksli, be to, neatitinka veikos aprašymo, nurodyto kaltinamajame akte (t. 8, b. l. 139). Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog teismas nenurodė, kokių teisės aktų reikalavimus T. J. L. pažeidė paslėpdama ir tyrimui nepateikdama UAB „V.“ akcininkų visuotinių susirinkimų protokolų, akcininkų knygų ir akcijų apskaitos dokumentų, nors nurodyti, kokie konkretūs teisės aktų reikalavimai buvo pažeisti apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą, yra privaloma.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su nuteistosios skundo argumentais, jog neįrodyta, kad ji apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą. Nuosprendyje išvardyti dokumentai, kurių paslėpimu ir nepateikimu tyrimui buvo kaltinama T. J. L., nebuvo rasti, jų buvimo vieta nėra žinoma ir byloje nėra duomenų, kuriais remiantis būtų galima daryti neginčijamą išvadą, kad dokumentus paslėpė būtent T. J. L.. Iš byloje esančio kratos, atliktos T. J. L. gyvenamojoje vietoje, protokolo matyti, kad šie dokumentai pas nuteistąją nebuvo rasti. Bylos nagrinėjimo teisme metu apklausta liudytoja M. L., dirbusi įmonėje buhaltere, nurodė, kad jai išeinant iš darbo 2008-12-14 visi apskaitos dokumentai buvo saugomi bendrovės patalpose. Krata šiose patalpose atlikta tik praėjus metams – t. y. 2009-12-14. Pati nuteistoji teigia iš bendrovės direktorės pareigų buvusi atleista 2008-06-25 UAB „V.“ akcininkų sprendimu, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad ji dar kurį laiką, t. y., iki 2008 m. rugsėjo mėn. pabaigos faktiškai ėjo įmonės direktorės pareigas – joje lankydavosi, pasirašinėjo dokumentus įmonės vardu. Teismo posėdyje apklausta specialistė A. Daubarienė paaiškino, kad UAB „V.“ apskaita veikiausiai buvo tvarkoma, tačiau apskaitos dokumentai nebuvo išsaugoti, tai patvirtina ir Marijampolės apskrities VMI 2008-09-12 raštas, iš kurio galima spręsti, jog tuo metu buhalteriniai dokumentai įmonėje buvo saugomi. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, jog būtent T. J. L. paslėpė UAB „V.“ buhalterinius dokumentus, dėl kurių trūkumo negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Byloje nustatyta, kad T. J. L. įmonėje lankėsi ir direktorės pareigas faktiškai ėjo iki 2008 m. rugsėjo mėn. pabaigos, o įmonės buhalterė teigė, kad jai išeinant iš darbo 2008-12-14 visi apskaitos dokumentai dar buvo įmonėje. Šie liudytojos M. L. parodymai nėra paneigti ir apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo jais netikėti. Taigi lieka nepašalintos abejonės, jog trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai galėjo būti neišsaugoti po to, kai T. J. L. nustojo eiti įmonės direktorės pareigas.

Iš bylos duomenų matyti, kad susiklosčius konfliktinei situacijai tarp T. J. L. ir nukentėjusiojo A. J., naujas įmonės direktorius nebuvo paskirtas ir nebuvo įvykdyta Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta ūkio subjekto vadovo pareiga perduoti bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus ir registrus paskirtam naujam ūkio subjekto vadovui. Nors apeliaciniame skunde nuteistoji pripažįsta, kad šios pareigos neįvykdė, todėl prašo perkvalifikuoti jos veiką pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, nėra pagrindo tenkinti šį nuteistosios prašymą, kadangi šios pareigos neįvykdymas savaime neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Pagal BK 223 straipsnio 1 dalį asmuo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tuo atveju, jei aplaidus apskaitos tvarkymas sukėlė tam tikras pasekmes, t. y., jeigu dėl kaltininko veikos negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys nepatvirtina, kad neigiamos pasekmės atsirado būtent dėl to, kad T. J. L. neįvykdė jos, kaip ūkio subjekto vadovės, pareigos, numatytos Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją, o BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012).

Teisėjų kolegija, remdamasi in dubio pro reo principu, konstatuoja, kad byloje buvo išnaudotos visos įrodinėjimo priemonės ir galimybės, tačiau nesurinkus neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime T. J. L. nurodytų tyčinių veiksmų padarymą, abejonės turėjo būti aiškinamos kaltinamosios naudai. Nesilaikydamas šių reikalavimų pirmosios instancijos teismas padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl T. J. L. kaltės padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių, 305 straipsnio nuostatas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 2 straipsnio 3 dalis) ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį. Nuteistosios apeliacinis skundas yra pagrįstas, todėl apkaltinamasis nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo nuteistoji išteisintina, kadangi nepadaryta veika, turinti BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas), ir neįrodyta, kad kaltinamoji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 punktas).

Dėl nukentėjusiojo atstovo apeliacinio skundo

Panaikinus pirmosios instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ir priėmus naują nuosprendį, kuriuo T. J. L. išteisinta dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, padarymo, bausmės individualizavimo ir civilinio ieškinio dydžio klausimai nebespręstini, todėl nukentėjusiojo A. J. atstovo apeliacinio skundo argumentai nenagrinėjami ir apeliacinis skundas atmetamas.

Kiti nuosprendžio klausimai

Kadangi kaltinamoji išteisinama, jai paskirta kardomoji priemonė – rašytinis įsipareigojimas neišvykti, panaikintina.

Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiojo A. J. civilinis ieškinys susijęs su BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodyta nusikalstama veika ir dėl šios veikos kaltinamoji išteisinama, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtas. Nukentėjusiojo prašymas dėl proceso išlaidų priteisimo atmestinas.

Daiktai, turintys reikšmės šiai nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – UAB ,,V.” buhalterinės apskaitos dokumentai, perduoti 2010-11-05 ir 2010-11-17 bei paimti 2009-12-01 ir 2009-12-14 kratų metu, grąžinti bankroto administratoriaus UAB ,,Bankrotų administravimas” įgaliotam asmeniui V. A., paliktini pastarajam (BPK 94 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendė:

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 31 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: T. J. L. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes neįrodyta, kad kaltinamoji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.

Nukentėjusiojo A. J. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą, prašymą dėl proceso išlaidų priteisimo atmesti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – UAB ,,V.” buhalterinės apskaitos dokumentus, perduotus 2010-11-05 ir 2010-11-17 bei paimtus 2009-12-01 ir 2009-12-14 kratų metu, grąžintus bankroto administratoriaus UAB ,,Bankrotų administravimas” įgaliotam asmeniui V. A., palikti V. A..

Nukentėjusiojo A. J. atstovo advokato Reno Bradūno apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos primininkas Arūnas PaštuolisTeisėjai Viktoras PreikšasValdas Vitunskas