- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-06-23
- Bylos Nr.
- I-1357-406/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- R. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, tretysis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. G. kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Atsiliepimas
Pareiškėjas skunde (b. l. 6-10), patikslintame skunde (b. l. 18-22), atsikirtime į atsakovo atsiliepimą (b. l. 75-84) nurodė, kad nuo 2013 m. iki 2017 m. sausio 24 d. buvo kalinamas Alytaus pataisos namuose. Teismo posėdžio metu pareiškėjas reikalavimą patikslino ir prašė priteisti 5 000 Eur neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2014 m. iki 2017 m. sausio 24 d. Pažymėjo, kad daugiau kaip keturis metus pragyveno 6 lokaliniame sektoriuje 15 būrio 2-oje, 3-ioje, 5-oje, 6-oje gyvenamosiose patalpose, kurių plotas buvo maždaug 30 kv. m ir kuriose buvo kalinama 11 asmenų, todėl plotas neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų. Teigė, kad gyvenamosios patalpos nuo 23 val. iki 7 val. buvo rakinamos, o gyvenamosiose patalpose nebuvo įrengtų rūkymui skirtų vietų, todėl nakties metu nuteistieji rūkyti eidavo į tualetą, kur jis kaip nerūkantis buvo priverstas kvėpuoti dūmais užterštu oru. Akcentavo, jog gyvenamosiose patalpose apšvietimas tiek natūralus, tiek dirbtinis buvo netinkamas, ko pasėkoje negalėjo nei skaityti, nei rašyti. Pažymėjo, kad jo žiniomis buvo tik keturios socialinės programos, kurios užsiėmė kūrybine veikla, tai veikliųjų asmenų būrelis, anoniminių alkoholikų ir narkomanų programa, reabilitacijos programa ir darbščiųjų rankų būrelis, tačiau jam nei viena iš programų netiko. Teigė, jog buvo dar vidurinė mokykla, tačiau jam nebuvo reikalo ją lankyti, kadangi jis turi aukštesnįjį išsilavinimą, taip pat galėjo įsigyti mūrininko, tekintojo, dažytojo, siuvėjo, šaltkalvio, elektriko specialybes, tačiau lankyti amatų mokyklas neturėjo jokio tikslo. Nematė reikalo ir eiti į koplyčią, kadangi yra netikintis. Teigė, kad lokalinio sektoriaus kiemas buvo labai mažas, t. y. apie 80 kv. m, todėl neturėjo galimybės tinkamai pasivaikščioti. Nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje jis daug skaito, žiūri televizorių, išeina pasportuoti į kiemą ar pasivaikščioti, du kartus išeina į sporto aikštelę, vieną kartą pažaisti krepšinį, futbolą, visą kitą laiką praleidžia gyvenamojoje patalpoje. Viso to pasėkoje jis patyrė psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, orumo pažeminimą, sutriko sveikata, savijauta. Prašė skundą tenkinti ir priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos.
Atsakovo atstovas atsiliepime (b. l. 26-31) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Per visą bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno 16 būrio 1 miegamajame, 15 būrio 2 miegamajame, 3 miegamajame ir 6 miegamajame, 18 būrio 2 miegamajame, t. y. bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais. Teigė, kad teisės aktai nereglamentuoja gyvenamojo ploto pataisos įstaigose skaičiavimo su baldais ar be jų. Atsakovo atstovo nuomone, reikšminga aplinkybė yra ta, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos namuose, t. y. įstaigoje, kuri nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Pabrėžė, kad Alytaus pataisos namuose visos nuteistųjų gyvenamosios patalpos yra ne kamerų tipo, o bendrabučių tipo, kur nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali patys, nelydimi pareigūno, laisvai judėti įstaigos teritorijoje, tai yra gali vaikščioti tiek patalpose, tiek lauke, gyvena miegamuosiuose, kurie nerakinami, gali sportuoti pataisos namų teritorijoje įrengtose krepšinio (viena su medine, kita su asfalto danga), futbolo (viena su natūralia, kita su dirbtine danga), tinklinio, pliažo tinklinio aikštelėse. Taip pat yra įrengti sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, nuteistieji gali dirbti ūkio brigadoje (87 etatai, pareiškėjas prašymo dėl priėmimo į darbą nebuvo pateikęs), dvasiškai tobulėti ir lankytis nuteistųjų koplyčioje. Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos) ar užsiimti kita pataisos namuose leistina, prasminga veikla. Akcentavo, jog nuteistųjų užimtumas vykdomas įtraukiant juos į įvairias socialinės reabilitacijos programas, kurių pataisos namuose yra trylika. Pažymėjo, jog pareiškėjas nei į įstaigos administraciją, nei į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų gyvenimo sąlygų nei karto nesikreipė. Atkreipė dėmesį tai, kad pataisos namuose nuteistiesiems rūkyti miegamuosiuose yra draudžiama ir nerūkoma, prie bendrabučio tipo patalpų laike kiekviename būryje yra įrengtos vietos rūkymui, kadangi bendrabučio aukštai nuo 17 val. iki 7 val. yra rakinami ir nuteistieji negali išeiti į lauke įrengtus rūkomuosius, todėl bendrabučio tipo patalpose buvo įrengti izoliuoti rūkomieji su nuolatos veikiančia ištraukiamąja ventiliacija, kad dūmai nepatektų į koridorius ir miegamuosius. Pareiškėjo nurodyti Alytaus pataisos namų pareigūnų veiksmai jo atžvilgiu nėra įrodyti kaip neteisėti, todėl negali būti konstatuojamas neturtinės žalos atsiradimo faktas. Pareiškėjas skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Prašė taikyti ieškinio senatį ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam netinkamomis sąlygomis atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus pataisos namuose (toliau – Alytaus PN, Pataisos įstaiga). Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad, pažeidžiant taikytinus teisės aktus, jis buvo laikomas patalpose, kur jam teko mažesnis nei teisės aktuose garantuotas minimalus plotas.
Pareiškėjas teismo posėdžio metu patikslino laikotarpį, prašydamas priteisti 5 000 Eur neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2014 metų iki 2017 m. sausio 24 d., todėl ieškinio senaties termino taikymo klausimas nespręstinas.
Pabrėžtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija). EŽTT, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, priklausantis nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui. Teismas taip pat pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 11¹.1 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių (pvz. tualeto) užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.
Žemesnės instancijos teismas
Į bylą pateikti duomenys, t. y. pažyma, kurioje įvardinti pareiškėjo R. G. perkėlimai (b. l. 34, 36) patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 5 d. iki 2014 m. birželio 17 d. buvo paskirtas gyventi į 30,28 kv. m ploto 6 būrio 1 miegamąjį (bendrabučio tipo), ir ten buvo įrengta 9 miegamosios vietos, todėl vidutinis pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas buvo ne mažesnis nei nustatyta teisės aktų, t. y. teko 3,36 kv. m.
Nuo 2014 m. birželio 17 d. iki 2014 m. liepos 16 d. ir nuo 2014 m. liepos 29 d. iki 2014 m. rugpjūčio 5 d. pareiškėjas gyveno 15 būrio 6 miegamajame (bendrabučio tipo), kurio plotas buvo 33,02 kv. m ir jame įrengta 11 miegamųjų vietų (b. l. 34), todėl pareiškėjui teko 3,00 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. 0,1 kv. m mažiau negu nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse įtvirtintas reguliavimas. Tai patvirtina ir į bylą pateikti Nuteistųjų, kurie 2014 m. birželio 17 d. ir 2014 m. liepos 29 d. buvo 15 būrio 6 miegamajame, sąrašai (b. l. 35, 37).
Pareiškėjas nuo 2014 m. rugpjūčio 5 d. iki 2014 m. rugpjūčio 20 d., nuo 2014 m. rugsėjo 3 d. iki 2014 m. rugsėjo 17 d., nuo 2014 m. spalio 15 d. iki 2014 m. spalio 21 d., nuo 2014 m. lapkričio 12 d. iki 2014 m. lapkričio 19 d., nuo 2014 m. lapkričio 26 d. iki 2015 m. gegužės 19 d., nuo 2015 m. gegužės 26 d. iki 2015 m. birželio 10 d. buvo apgyvendintas 15 būrio 3 miegamajame (bendrabučio tipo) (b. l. 34, 36), kurio plotas buvo 34,68 kv. m ir jame buvo įrengta 11 miegamųjų vietų, todėl esant užimtoms visoms vietoms pareiškėjui teko 3,15 kv. m ir nustatyta ploto norma pažeista nebuvo. Be to, iš Nuteistųjų, kurie buvo nurodytame miegamajame, sąrašai patvirtina, kad atskirais laiko tarpais nuteistųjų gyvenamojoje patalpoje buvo mažiau, t. y. iš 2014 m. rugpjūčio 5 d., 2014 m. spalio 15 d., 2014 m. lapkričio 12 d., 2014 m. lapkričio 26 d., 2015 m. gegužės 26 d. sąrašų (b. l. 38, 40, 41, 42, 43) matyti, kad 15 būrio 3 miegamajame gyveno 10 nuteistųjų, todėl pareiškėjui teko 3,46 kv. m.
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2015 m. birželio 10 d. iki 2015 m. birželio 11 d. bausmę atliko 18 būrio 2 miegamajame (bendrabučio tipo), kurio plotas buvo 34,13 kv. m ir jame įrengtos 9 miegamosios vietos (b. l. 36, 45), todėl pareiškėjui teko 3,79 kv. m ir nustatyta ploto norma pažeista taip pat nebuvo.
Nuo 2015 m. birželio 11 d. iki 2015 m. liepos 21 d., nuo 2015 m. liepos 28 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d., nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. vasario 4 d., nuo 2016 m. vasario 4 d. iki 2016 m. lapkričio 4 d, nuo 2016 m. lapkričio 11 d. iki 2017 m. sausio 13 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 15 būrio 2 miegamąjį (bendrabučio tipo), kurio plotas buvo 33,60 kv. m ir jame buvo įrengta 11 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,05 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. 0,05 kv. m mažiau negu nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Pažymėtina tai, jog iš Nuteistųjų, kurie buvo nurodytame miegamajame, sąrašų matyti, kad minėtoje gyvenamojoje patalpoje 2015 m. birželio 11 d. ir 2015 m. gruodžio 1 d. (b. l. 46, 48) gyveno 10 nuteistųjų, todėl pareiškėjui teko 3,36 kv. m. ploto. Taip pat matyti, kad 2015 m. liepos 28 d. gyveno 9 nuteistieji (b. l. 47) ir vienam asmeniui teko 3,73 kv. m gyvenamojo ploto, 2016 m. vasario 4 d. nuteistųjų skaičius miegamajame buvo 8, todėl pareiškėjui teko 4,20 kv. m. atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad 2015 m. birželio 11 d., 2015 m. gruodžio 1 d., 2015 m. liepos 28 d., 2016 m. vasario 4 d. pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto norma pažeista nebuvo.
Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl to, kad jam gyvenant bendrabučio tipo patalpose, nuo 23 val. iki 7 val. patalpos buvo rakinamos.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (ginčui aktuali redakcija nuo 2013 m. sausio 1 d., toliau – ir BVK) 70 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad pataisos namuose laikomi nuteistieji gyvenamosiose patalpose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka nakties metu gali būti užrakinami. Nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančioje redakcijoje reglamentuota, jog pataisos namuose laikomi nuteistieji gyvenamosiose patalpose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka užrakinami (BVK 70 str. 7 d.).
Pataisos įstaigų tvarkos taisyklių 73¹ (aktuali redakcija nuo 2012 m. liepos 1 d.) pažymėta, kad nuteistieji, laikomi gyvenamosiose patalpose, pataisos įstaigos direktoriaus sprendimu gali būti rakinami nakčiai dienotvarkėje patvirtinto miego laiku tik tose gyvenamose patalpose, kurios įrengtos laikantis kamerų įrengimo reikalavimų. Nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojančioje redakcijoje nurodyta, kad nuteistieji užrakinami kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose, gyvenamuosiuose aukštuose laikantis šių reikalavimų: kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos pasinaudoti tualetu, taip pat galimybė prieiti prie geriamojo vandens šaltinio (73¹.1. p.), kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos iškviesti pataisos pareigūnus (73¹.1. p.).
Nors teismo posėdžio metu liudytojais apklausti E. M., kuris dalį ginčo laikotarpio atliko bausmę toje pačioje gyvenamojoje patalpoje kartu su pareiškėju bei N. G., kuris dalį ginčo laikotarpio atliko tame pačiame lokaliniame sektoriuje kaip ir pareiškėjas, tik kitoje gyvenamojoje patalpoje, nurodė, jog nakčiai gyvenamosios patalpos buvo užrakinamos, tačiau atsižvelgiant į liudytojų santykį su pareiškėju, jų teisinį statusą, jų duoti parodymai, teismo nuomone, negali būti laikomi patikimais, objektyviais įrodymais, kuriais galėtų remtis teismas, vertindamas šio pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, todėl teismas jais nesivadovauja. Be to, pažymėtina, jog byloje nėra jokių kitų objektyvių įrodymų patvirtinančių, kad pareiškėjui atliekant bausmę nuo 2014 m. kovo 5 d. Pataisos įstaigos bendrabučio tipo patalpose, gyvenamosios patalpos, kuriose bausmę atliko pareiškėjas, nuo 23 val. iki 7 val. buvo rakinamos. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad vertinamuoju laikotarpiu jis būtų kreipęsis į Pataisos įstaigos pareigūnus ar administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų bendrabučio tipo patalpose, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų rakinimo nuo 23 val. iki 7 val. pareiškėjo buvimo gyvenamosiose patalpose ginčo laikotarpiu dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti, todėl pareiškėjo argumentai dėl bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų rakinimo nuo 23 val. iki 7 val. laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 5 d. iki 2017 m. sausio 1 d. atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016 ). Kaip minėta, šiuo metu galiojančio Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 7 dalyje numatytas imperatyvas pataisos namuose laikomus nuteistuosius gyvenamosiose patalpose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka rakinti, todėl nuteistųjų rakinimas Pataisos įstaigoje nuo 2017 m. sausio 1 d. yra teisėtas.
Pareiškėjas teigė, kad nuteistieji nakties metu esant užrakintoms gyvenamosioms patalpoms rūkė tualete, kadangi nebuvo įrengtų rūkymui skirtų vietų, todėl jis kaip nerūkantis buvo priverstas kvėpuoti dūmais užterštu oru.
Pažymėtina, jog teisės aktai nenumato būriuose skirstyti nuteistuosius į rūkančius ir nerūkančius. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Kaip minėta, Higienos normos HN 76:2010 6 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tas pats numatyta ir Higienos normos HN 134:2015 7 punkte. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad, vadovaujantis minėtų teisės aktų nuostatomis, šio draudimo įgyvendinimu turi rūpintis atitinkamos įstaigos administracija, šiuo atveju – Alytaus pataisos namai (žr., pvz., 2012 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1160/2012), t. y. pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Byloje esančiame 2015 m. gruodžio 14 d. Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. PA-436 konstatuota, jog nuteistųjų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Būriuose įrengtos vietos skirtos rūkymui bei, kad uždaroje zonoje rūkyti draudžiama, o rūkoma pasivaikščiojimų metu ir tai reglamentuoja Alytaus PN direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymas Nr. 1-231 „Dėl nuteistųjų rūkymo bendro naudojimo patalpose ir uždarojoje zonoje“ (b. l. 60-62). Teismas pažymi, kad pagal teisinį reglamentavimą patalpose nuteistiesiems rūkyti yra draudžiama ir juose negali būti rūkoma, todėl pareiškėjas, matydamas, kad kartu su juo gyvenantys asmenys pažeidinėja nustatytas kalinimo normas, turėjo kreiptis į Alytaus PN administraciją dėl rūkymo gyvenamojoje patalpoje, kurioje jis gyveno, ar tualete, iš kurio sklido į gyvenamąsias patalpas dūmų kvapas, tačiau, kaip nurodė teismo posėdžio metu pats pareiškėjas, nebuvo kreipęsis į įstaigos administraciją dėl to, kad kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose, tualete ar dėl to, kad jiems būtų paskirtos nuobaudos už režimo nesilaikymą. Kaip minėta, byloje nenustatyta, kad gyvenamosios patalpos, kuriose bausmę atliko pareiškėjas nuo 2014 m. kovo 5 d. iki 2017 m. sausio 1 d. nakties metu buvo rakinamos, todėl nuteistieji privalėjo rūkyti tik rūkymui skirtose vietose, nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujam teisiniam reglamentavimui nakties metu rakinti nuteistuosius, kaip nurodė atsakovas, Pataisos įstaiga bendrabučio tipo patalpose įrengė rūkomuosius su nuolatos veikiančia ištraukiamąja ventiliacija, kad tabako dūmai nepatektų į koridorius ir miegamuosius (b. l. 29). Taigi byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl šie pareiškėjo teiginiai, atmestini kaip neįrodyti.
Pareiškėjas teigia, kad jo judėjimo laisvė buvo ribojama, Pataisos įstaigoje nebuvo socialinių programų, jis negalėjo eiti kur panorėjęs ir kada panorėjęs, negalėjo bet kada lankyti bibliotekos, sportuoti ar pan. Šiame kontekste teismas pažymi, jog Alytaus PN nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijos ribose, taip pat gali sportuoti, užsiimti kita leistina veikla, dalyvauti socialinėse programose ir kita, tą patvirtina į bylą pateiktas Pozityvaus užimtumo priemonių taikymo tvarkos aprašas (b. l. 55-56). Taigi, buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu laiku arba nerandant kito užsiėmimo laisvalaikiu. Pareiškėjas teismo posėdžio metu patvirtino aplinkybę, kad į biblioteką ar sportuoti galėjo eiti tik tam skirtu laiku. Byloje duomenų, kad dienotvarkėje ar grafikuose nurodytu laiku pareiškėjui buvo neleidžiama pasinaudoti teise apsilankyti bibliotekoje ar sporto aikštyne, žaisti krepšinį ar futbolą, byloje nėra. Teismas taip pat pažymi, kad pagal BVK 113 straipsnį, teisės aktų nustatyta pataisos įstaigų vidaus tvarka ir dienotvarkė yra vienos iš pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonių (BVK 113 str.), o nuteistųjų pareigos laikytis nustatytos pataisos įstaigų vidaus tvarkos yra įstatymu nustatytos neteistųjų specialiosios pareigos (BVK 110 str. 1 d. 1, 2 p., 112 str. 2 d.). Nors pareiškėjas teismo posėdžio metu tvirtino, kad jam atliekant bausmę Pataisos įstaigoje, nebuvo jokių socialinių programų, tačiau taip pat nurodė, kad buvo veikliųjų rankų grupė, kuri, pareiškėjo nuomone, jam buvo nereikalinga, dailės būrelis, tačiau jis neturėjo gabumų piešti, drožinėti ar užsiimti kita menine veikla, reabilitacijos centras, tačiau jis neatitiko numatytų kriterijų, todėl į jį patekti negalėjo bei anoniminių narkomanų-alkoholikų grupė, kuri jam buvo visai neaktuali, taip pat teigė, kad buvo mokykla, tačiau jis jau turėjo aukštesnįjį išsilavinimą, buvo ir amatų mokykla, kur galėjo įsigyti mūrininko, tekintojo, dažytojo, siuvėjo ir t.t. specialybes, bet jis jau turėjo pakankamai specialybių, kur galėtų pritaikyti savo žinias, todėl lankyti amatų mokyklą nebuvo tikslo, taip pat akcentavo, jog nematė reikalo eiti ir į koplyčią, kadangi buvo netikintis. Kaip matyti, pareiškėjas patvirtino, jog Pataisos įstaigoje nuteistiesiems skirtų užimtumo priemonių buvo nemažai, tačiau jo poreikių nei viena iš jų netenkino, todėl didžiąją laiko dalį jis praleido gyvenamojoje patalpoje. Atsižvelgiant į išdėstyta, teismas daro išvadą, jog Pataisos įstaiga neturėjo pareigos tenkinti pareiškėjo norus ir steigti naujas laisvalaikio leidimo organizavimo formas, tuo labiau, kad įstaigoje jau buvo organizuojamos fizinės kultūros, sporto, dvasinių, religinių poreikių tenkinimo, nuteistųjų klubo, bibliotekos darbo, kūrybinių studijų, būrelių, pomėgių klubų veiklų formos (b. l. 55, 56), o kad pareiškėjas neturėjo noro jas lankyti, tai buvo jo asmeninis apsisprendimas, todėl pareiškėjo argumentai dėl Pataisos įstaigoje nebuvusių jokių socialinių programų, atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas kildina žalą iš to, jog Alytaus PN pasivaikščiojimo kiemas buvo per mažas, t. y. tik 80 kv. m. Teismas pažymi, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nereglamentuoti kiemelių dydžiai, todėl šie pareiškėjo argumentai taip pat atmestini kaip nepagrįsti.
Nors pareiškėjas kėlė ginčą dėl netinkamo patalpų natūralaus ir dirbtinio apšvietimo, tačiau nurodytoms aplinkybėms pagrįsti nepateikė jokių įrodymų. Teismas pažymi, kad pareiškėjas konkrečių pažeidimo aplinkybių nedetalizavo, nenurodė kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai, kokiose konkrečiai gyvenamosiose patalpose buvo netinkamas apšvietimas, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo apšvietimo, laikytini nepagrįstais.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl per mažo gyvenamojo ploto ir netinkamų bausmės atlikimo sąlygų jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė emocine depresija, orumo pažeminimu, sutriko sveikata, tačiau įrodymų, jog būdamas Alytaus PN jis kreipėsi į Sveikatos priežiūros įstaigą dėl šių nusiskundimų nepateikė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kalinimo laikotarpiu būtų kreipęsis dėl psichologinės pagalbos. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 15 str. 1 d., 2 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Tačiau nustatant padarytos žalos dydį privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.
Nors pareiškėjas skunde nurodė, jog ginčui aktualiu laikotarpiu bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, tačiau byloje nėra duomenų, kad Alytaus PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Sprendžiant ginčą, akcentuotinos bausmės atlikimo Pataisos įstaigoje bendrosios sąlygos, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose aikštelėse, lankyti biblioteką, užsiimti kita leistina veikla. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.
Teismui nekyla abejonių, kad pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam užtikrinant teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią ploto normą buvo pažeista, todėl atsižvelgus į nustatyto pažeidimo trukmę ir mąstą, į tai, kad 600 parų pareiškėjas buvo kalinamas bendrabučio tipo patalpose Alytaus PN pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą, kurio trūko labai nežymiai, t. y. nuo 0,05 kv. m iki 0,1 kv. m, taip pat įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 21 d. nutartį Nr. A-916-502/2017, kuria už 946 paras priteista 500 Eur), teisingumo ir protingumo kriterijais laikytina, kad pats teisės pažeidimo pripažinimas, šiuo konkrečiu atveju, nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą, todėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintinas pinigais (CK 6.250 str. 1 d.), t. y. 400 Eur suma, kuri priteistina iš atsakovo pareiškėjui, o kita skundo dalis netenkintina.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui R. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 400 Eur (keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui ar per šį teismą