Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Asta Pikelienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo ERGO Insurance SE veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą ieškinį atsakovui UAB „Autofartus“, dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Remdamasis Civilinio proceso kodekso 441 straipsnio nuostatomis teismas priima sprendimą rašytinio proceso tvarka ir trumpai išdėsto motyvus.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Draudimo teisinių santykių atsiradimo tarp draudėjo ir draudiko pagrindas yra sutartis. Ši sutartis – privaloma imperatyviųjų teisės normų reguliuojama sutartis. Draudėjai turi pareigą apdrausti savo civilinę atsakomybę, o draudikai negali atsisakyti ją sudaryti, nes ši sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 straipsnio 1, 2 dalys). Jai nustatyta privaloma sudarymo tvarka, ją sudarant turi būti vadovaujamasi teisės aktais (CK 6.988 straipsnio 3 dalis), taip pat Draudimo priežiūros komisijos patvirtintomis Standartinėmis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 1 dalis). Šalys draudimo sutartimi negali pakeisti imperatyviųjų TPVCAPDĮ ir kitų teisės aktų reikalavimų, tačiau sudaromose sutartyse gali nustatyti ir papildomų sąlygų, kurios neprieštarautų imperatyviosioms įstatymų nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „PZU Lietuva“ v. UAB „Litaksa“, bylos Nr. 3K-3-162/2013). Pagal CK 6.1010 straipsnio 1 dalį draudimo rizika laikoma padidėjusia tada, kai atsiranda ar pasikeičia draudimo sutartyje aptartos aplinkybės, apie kurių egzistavimą draudimo sutarties sudarymo metu draudikas nežinojo ir apie kurias draudėjas privalo pranešti draudikui tuoj pat, kai apie tokius pasikeitimus sužinojo. Draudiko teisė dėl draudimo rizikos pasikeitimo reikalauti papildomos draudimo įmokos įtvirtinta CK 6.1010 straipsnio 2 dalyje.

Kasacinio teismo ne kartą nurodyta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis – rizikos sandoris (CK 6.160 straipsnio 3 dalis), ją sudarydamos šalys nežino ir neturi žinoti, ar įvyks įvykis, dėl kurio kils draudėjo civilinė atsakomybė, o draudikui teks pareiga išmokėti draudimo išmoką trečiajam nukentėjusiam asmeniui. Pagal draudimo sutartį draudikas perima iš draudėjo nuostolių atsiradimo riziką; be to, tai yra fiduciarinė, t. y. grindžiama jos šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu (lot. uberrimae fidei), sutartis; dėl to draudimo sutarties šalys privalo būti viena kitai absoliučiai atviros ir atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga šiai sutarčiai sudaryti bei jos sąlygoms nustatyti ir vykdyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vigidas“ v. UAB DK „Censum“, bylos Nr. 3K-3-546/2003; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „ Interselas“ v. UAB „ IF draudimas“, bylos Nr. 3K-3-518/2008, kt.).

Kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad įvardyti draudimo sutarties ypatumai lemia didesnę šios sutarties šalių pareigą bendradarbiauti ir kooperuotis (CK 6.38 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas yra pabrėžęs vieno iš bendrųjų prievolių vykdymo principų – šalių bendradarbiavimo – ypatingą svarbą draudimo teisiniuose santykiuose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Interselas“ v. UAB „IF draudimas“, bylos Nr. 3K-3-518/2008; 2011 m. sausio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Detonas“ v. UAB „Balti technika“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-16/2011). Šis šalių kooperavimasis pagrįstas tarpusavio pasitikėjimu, kuris draudikui leidžia prognozuoti savo sutartinių įsipareigojimų mastą, o draudėjui užsitikrinti nuostolių atlyginimo rizikos perkėlimą. Draudikas, sudarydamas draudimo sutartį, turi įvertinti draudimo riziką. Nustatydamas draudimo riziką, draudikas vertina draudėjo pateiktą informaciją, nes faktai, kuriais remiantis gali būti nustatyta draudimo rizika, paprastai būna žinomi tik draudėjui. CK 6.993 straipsnio 1 dalyje nustatyta draudėjo pareiga suteikti draudikui visą žinomą informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminės įtakos draudiminio įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), jeigu tos aplinkybės nėra ir neturi būti žinomos draudikui. Draudikas pasitiki draudėjo atskleidžiamais faktais ir prisiima riziką manydamas, kad šis nenuslėpė jokių draudiminio įvykio tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui reikšmingų aplinkybių. Draudėjo pateikta informacija gali lemti draudimo sutarties sąlygas, tarp jų ir draudimo įmokos (premijos) dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015).

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2011 m. gegužės 3 d. tarp ieškovo ir UAB „Autofartus“ buvo sudaryta įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kuria apdrausta automobilio Scania P124 GA, valst. Nr. DGN 975, valdytojų civilinė atsakomybė laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 9 d. iki 2012 m. gegužės 8 d. (b. l. 17). 2011 m. lapkričio 28 d. Vokietijos teritorijoje, 45891 Gelsenkirchen, Emscher g. 55, įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas automobilis FIAT Punto, valst. Nr. HER-AC540 (b. l. 53). Eismo įvykio kaltininku pripažintas automobilio Scania P124 GA, valst. Nr. DGN 975 valdytojas (b. l. 53). Žalą patyrusiam asmeniui draudiko atstovas Vokietijoje ERGO Versicherung AG išmokėjo 2 037, 47 Eur (7 034, 97 Lt) draudimo išmoką (b. l. 47). Ieškovas pateikė įrodymus patvirtinančius, kad buvo patirtos papildomos išlaidos susijusios su eismo įvykio administravimu 306 Eur (1 056, 55 Lt) (b. l. 54).

Taigi, nurodytos aplinkybes nuosekliai patvirtina, jog ieškovas išmokėjo draudimo išmoką eismo įvykio metu nukentėjusiam asmeniui, ir šiuo atveju šalių sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis suteikė draudimo apsaugą ne tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, bet ir užtikrino per eismo įvykį Vokietijoje nukentėjusio asmens teisę į patirtos žalos atlyginimą. Ginčo, kad nuketėjusiam asmeniui buvo išmokėta draudimo išmoka byloje nėra. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes galima pagrįstai teigti, kad vienas pagrindinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo instituto tikslų – apsaugoti nukentėjusio asmens (naudos gavėjo) interesus - buvo įgyvendintas.

TPVCAPDĮ 22 straipsnio, reglamentuojančio draudiko sumokėtų sumų grąžinimą, 2 dalyje nustatyta, kad jei apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė ar netinkamai vykdė šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytas pareigas ar padidino žalą dėl savo kaltės, draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo. Jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką.

Minėta, jog šiuo atveju ieškovas taikė draudimo apsaugą dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nukentėjusiam asmeniui ir išmokėjo draudimo išmoką, tuo tarpu ieškovas, reikalauja iš atsakovo priteisti 50 procentų draudimo išmokos apeliuodamas į tai, kad atsakovas netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus ir draudiko neinformavo apie padidėjusią draudimo riziką – transporto priemonės eksploatavimą už Lietuvos Respublikos ribų.

Atsakovas nesutinka su ieškovo reikalavimu ir mano, kad ieškovas reikalaudamas grąžinti dalį išmokėtos draudimo išmokos netinkamai taiko teisės aktus, o draudimo sutarties 1. 6 punktas, atsakovo manymu, numatantis apribojimą naudoti transporto priemonę tik Lietuvos Respublikoje, prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, taip pat standartinėms sąlygomis, todėl laikytinas niekiniu (b. l. 73 – 75).

Nustatyta, kad Draudimo sutarties 1. 6. punktas, numato, jog TP naudojama tik vietiniams pervežimams, t. y. draudimo rizika įvertinta ir įmoka apskaičiuota, kad apdrausta transporto priemonė bus eksploatuojama tik Lietuvos Respublikos teritorijoje. Eksploatavimas kitose „Žaliosios kortos“ šalių teritorijose laikomas rizikos padidėjimu.

Šiame kontekste būtina atkreipti dėmesį į tai, kad draudimo sutarties šalių susitarimas laikyti transporto priemonės naudojimą už Lietuvos Respublikos ribų riziką didinančia aplinkybe, apie kurią reikia papildomai pranešti, reikštų, jog draudikas turėtų teisę nustatyti vieną draudimo įmoką, mokamą už draudimo apsaugą tuo atveju, jeigu transporto priemonė būtų naudojama Lietuvoje, ir papildomą draudimo įmoką tuo atveju, jeigu transporto priemonė būtų naudojama už Lietuvos ribų.

Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, jog toks susitarimas neatitinka TPVCAPDĮ įtvirtinto reikalavimo draudikui suteikti įstatyme nustatytos apimties draudimo apsaugą, t. y. apsaugą, galiojančią be išlygų visoje ES teritorijoje, vienos (bendros) draudimo įmokos pagrindu. Prejudiciniame sprendime ESTT konstatavo, kad „vienkartinės įmokos“ sąvokos neatitinka draudimo įmoka, kurios dydis priklauso nuo to, ar apdrausta transporto priemonė bus naudojama tik valstybės narės, kurioje yra jos įprastinė buvimo vieta, teritorijoje, ar visoje Sąjungos teritorijoje (prejudicinio sprendimo 30 punktas). ES teisė įpareigoja draudiką suteikti draudimo apsaugą be išlygų, o draudimo įmokos dydis negali priklausyti nuo to, ar draudėjas naudosis draudimo suteikiama apsauga kitoje valstybėje narėje, todėl papildomos draudimo įmokos mokėjimas dėl apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijos pasikeitimo prieštarauja draudimo apsaugos visoje Europos Sąjungos teritorijoje galiojimo vienos (bendros) įmokos pagrindu nuostatoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015).

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes bei ESTT ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, taip pat įvertinus tai, kad 2011 m. gegužės 3 d. tarp ieškovo ir UAB „Autofartus“ sudarytos įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties 1. 6 punktas transporto priemonės naudojimą už Lietuvos Respublikos ribų sieja su draudimo rizikos padidėjimu ir nurodo, kad draudimo įmoka apskaičiuota, įvertinus tai, jog transporto priemonė bus naudojama tik Lietuvos Respublikoje, kai tuo tarpu pagal minėta teismų praktiką toks susitarimas neatitinka TPVCAPDĮ įtvirtinto reikalavimo draudikui suteikti įstatyme nustatytos apimties draudimo apsaugą, t. y. apsaugą, galiojančią be išlygų visoje ES teritorijoje, vienos (bendros) draudimo įmokos pagrindu, darytina išvada, jog ieškovo reikalavimas grąžinti dalį sumokėtos draudimo išmokos, apeliuojant į tai, jog atsakovas neinformavo ieškovo apie transporto priemonės eksploatavimą už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, laikytinas nepagrįstu, todėl ieškinys atmestinas.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.