- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-04
- Bylos Nr.
- 2A-395-252/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-54-3-00236-2013-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Eigirdas Činka, Birutė Jonaitienė, Nijolė Danguolė Smetonienė
- Ieškovas
- D. M.
- Atsakovas
- K. P., AB „Lietuvos draudimas“
Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A-395- 252-2014
Vladimiras Kurasovas Teisminio proceso Nr. 2-54-3-00236-2013-1
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. liepos 4 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Eigirdo Činkos, Birutės Jonaitienės, Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. M. ir atsakovės K. P. apeliacinius skundus dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-12-420/2014 pagal ieškovo D. M. ieškinį atsakovams K. P., AB „Lietuvos draudimas“ dėl nusikalstama veika padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas prašė priteisti iš atsakovų 6219,48 Lt turtinės žalos ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą bei turėtas bylinėjimosi išlaidas. Vėliau savo reikalavimą dėl turtinės žalos padidino ir prašė priteisti 23 412,48 Lt turtinės ir 50 000 litų neturtinės žalos atlyginimą bei pripažinti niekiniu jo rašytą 2012-07-26 pareiškimą. Ieškovas ieškinio reikalavimą kildina iš atsakovės K. P. nusikalstamų veiksmų. Nurodo, kad jis 2012-04-28 autoįvykio metu buvo sužalotas, patyrė stuburo traumą , buvo nustatytas neįgalumas, todėl nebegalėjo dirbti ir gauti pajamas, kurias gavo iki sužalojimo. Dėl autoįvykio kalta yra atsakovė K. P., todėl prašo priteisti žalą tiek iš jos, tiek iš draudimo kompanijos, kurioje buvo drausta atsakovės civilinė atsakomybė. Turtinės žalos dydį grindžia jam išmokėta neįgalumo pensija ir darbo užmokesčio dydžio skirtumu už laikotarpį nuo 2012-05-24 iki 2014-03-18, taip pat turėtas kelionės išlaidas pas gydytojus. Neturtinei žalai pagrįsti nurodo skausmo pastovų buvimą, apribotą bendravimą, kančias dėl patirtų sužalojimų ir atliktų operacijų. Taip pat prašė pripažinti niekiniu 2012-07-26 jo rašytą pareiškimą dėl susitaikymo su atsakove, nes norėjo, kad atsakovė išvengtų baudžiamosios atsakomybės, o žalos atlyginimo neatsisakė, be to, toks atsisakymas prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, todėl yra niekinis.
Žemesnės instancijos teismas
Zarasų rajono apylinkės teismas 2014 m. vasario 10 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovui iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ 7535,04 litus turtinės žalos atlyginimui, 6000 litų neturtinės žalos atlyginimui, 256,20 Lt turėtų bylinėjimosi išlaidų. Iš atsakovės K. P. ieškovui priteisė 256,20 litų turėtų bylinėjimosi išlaidų. Taip pat iš atsakovų priteisė valstybei po 211,62 litus iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų. Iš ieškovo D. M. priteisė atsakovei K. P. 3268 litus turėtų bylinėjimosi išlaidų ir 76,67 litus procesinių įteikimo išlaidų valstybei. Likusioje dalyje ieškinį atmetė. Teismas sprendime konstatavo, kad atsakovės K. P. kaltė dėl autoįvykio yra įrodyta, kad ieškovas buvo sužalotas būtent dėl įvykusio autoįvykio, todėl pareiga atlyginti turtinę ir neturtinę žalą tenka atsaklovui AB „Lietuvos draudimas“ pas kurį atsakovė K. P. buvo apdraudusi savo civilinę atsakomybę. Paskaičiuodamas turtinės žalos dydį teismas konstatavo, kad ieškovas nepagrįstai paskaičiavo jo turėtą vidutinį darbo užmokestį, nes vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas iš paskutinių pilnai dirbtų 3 mėnesių, todėl nustatė, kad ieškovo vidutinis darbo užmokestis iki autoįvykio buvo 1537,47 Lt. Taip pat priteisdamas turtinę žalą teismas nurodė, kad ieškovas visais prašomais laikotarpiais buvo iš dalies darbingas ir dėl savo nerūpestingumo nesiieškojo darbo atitinkančio jo sveikatos lygį, iš darbo išėjo asmeniškai prašant, nesikreipė į darbdavį dėl lengvesnio darbo suteikimo, todėl atitinkamai mažino prašomos priteisti žalos dydį, už atitinkamus laikotarpius 40 ir 50 procentų. Taip pat teismas įskaitė visas gautas ieškovo pajamas tiek per sirgimo laikotarpį, tiek jau gavus neįgalumą ir priteisė skirtumą tarp visų gautų ieškovo pajamų, minusavus darbingumo procentus iš pajamų, kurias būtų gavęs, jeigu būtų dirbęs, kurias paskaičiavo pagal vidutinį darbo užmokestį. Taip pat priteisė ieškovui jo turėtas išlaidas už keliones pas gydytojus, medikamentų pirkimą tiek, kiek tai yra pateisinama pridėtais dokumentais. Priteisdamas neturtinę žalą teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovas yra jauno amžiaus, kad atsakovė K. P. įvykdė nusikaltimą dėl neatsargumo, kad ji tyčia nesiekė sukelti ieškovui dvasinių kančių, kad ieškovas autoįvykio metu nebuvo prisisegęs saugos diržo, taip pažeisdamas KET reikalavimus ir prisidėjo prie žalos kilimo, atsižvelgė į atsakovės jauną amžių, jos gaunamas pajamas, į Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamą teismų praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo asmenims, patyrusiems nesunkų sveikatos sutrikdymą ir manė, kad tikslai bus pasiekti priteisiant 6000 litų dydžio neturtinę žalą. Teismas atsižvelgdamas į patenkintų ieškovo reikalavimų apimtį atitinkamai paskirstė ir bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti pilnai. Nurodo, kad sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Apeliantas sutikdamas su pirmos instancijos teismo sprendimo motyvais dėl 2012-07-26 pareiškimo mano, kad apeliacinės instancijos teismas turėtų pasisakyti dėl jo rašyto pareiškimo CK 6.252 str. prasme, nes atsakovės pozicija, kad jie šiuo pareiškimu susitarė dėl žalos atlyginimo, prieštarauja minimo straipsnio nuostatoms. Apeliantas nurodo, kad teismas iš dalies tenkindamas jo reikalavimą dėl turtinės žalos priteisimo, nepagrįstai nurodė, kad jis išėjo iš darbo savo noru ir neprašė darbdavio suteikti lengvesnio darbo, kad neieškojo darbo turėdamas 40 procentų darbingumą. Mano, kad tokios teismo išvados prieštarauja bylos rašytiniams įrodymams, nes jis buvo nedarbingas laikotarpyje nuo 2012-05-24 iki 2012-09-24 ir niekaip negalėjo ieškotis darbo, nes turėjo nedarbingumo pažymėjimą. Mano, jog byloje nepaneigta objektyvi aplinkybė, kad jis darbo ieškojosi internete. Teismas nurodydamas, kad ieškovas galėjo rasti darbą atitinkantį jo sveikatos stovį byloje nepagrįstas jokiais įrodymais ar nustatytomis aplinkybėmis. Jokių priešingų teisei veiksmų jis neatliko, todėl teigti, kad jo nerūpestingumas yra kaltas dėl to, jog jis negavo pajamų, kurias būtų gavęs jei nebūtų sužalotas, prieštarauja CK 6.248 str., nes teismas konstatuoja jo kaltę. Taip pat nesutinka su teismo motyvais dėl neturtinės žalos priteisimo nustatant jos dydį. Teismas visiškai nevertino jo patirto skausmo, apsunkinto judėjimo, dviejų operacijų, iš esmės pasikeitusio jo gyvenimo būdo ir kokybės. Taip pat ieškovas nurodė, kad teismo padarytos išvados dėl bylinėjimosi išlaidų sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo išimčių, prieštarauja teismų praktikai. Mano, kad neturi reikšmės kokio dydžio neturtinės žalos prašė priteisti ieškovas, tačiau bylinėjimosi išlaidos turi būti priteisiamos teismo nustatytam neturtinės žalos dydžiui, todėl nepagrįstai atsakovei K. P. teismas priteisė bylinėjimosi išlaidas iš jo, įvertinęs neturtinės žalos dydį, kurio jis prašė.
Apeliaciniu skundu atsakovė K. P. prašo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Taip pat apeliaciniu skundu prašė atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą iki bus išnagrinėtas jos apeliacinis skundas. Mano, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog ieškovo 2012-07-26 rašytas pareiškimas dėl susitaikymo su ja ir turtinės bei neturtinės žalos nereiškimas, nesukuria teisinių pasekmių. Mano, kad šis ieškovo pareiškimas yra pagrindas civilinės bylos nutraukimui, nes ieškovas siekė dviejų dalykų, kad jai nebūtų pradėtas ikiteisminis tyrimas ir nurodė, kad žala jam nėra padaryta ir jis jos nereikalauja. Atsižvelgiant į tai, kad jie abu kaip pora gyveno iki autoįvykio ir po jo, tai yra visiškai suprantamas dalykas, kad ieškovas parašė tokį pareiškimą. Mano, kad teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką kada gali būti nutraukiama baudžiamoji byla pagal BK 38 str. 1 d. Jeigu ieškovui nebūtų buvusi atlyginta žala, baudžiamoji byla nebūtų nutraukta, nors atsakovė ir būtų pripažinusi savo kaltę. Pirmos instancijos teismas tinkamai neįvertinęs jos ir ieškovo 2012-07-26 susitarimo dėl žalos atlyginimo sąlygų, pažeidė jos konstitucinį teisėtų lūkesčių principą. Nurodo, kad CK 6.245 str. 1 d. reglamentuojanti civilinės atsakomybės sampratą civilinei atsakomybei atsirasti kelia tam tikras sąlygas, kurių buvimas sukelia asmeniui civilinę atsakomybę. Byloje nustatyta, kad ieškovas asmeniškai prašant 2013-10-09 nutraukė darbo sutartį su buvusiu darbdaviu, kad atsisakė dirbti jam surastą operatoriaus darbą, todėl pats panaikino priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir patirto pajamų sumažėjimo. Tokiu būdu, teismas negalėjo taikyti civilinės atsakomybės atsakovo atžvilgiu dėl paties ieškovo kaltų veiksmų, nerūpestingumo. Priteisdamas neturtinę žalą ir nustatydamas jos dydį teismas netinkamai taikė kriterijus, kurių pagrindu nustatė neturtinės žalos buvimą ir jos dydį. Įvykio metu ieškovas buvo neblaivus ir neprisisegęs saugos diržo, todėl šios aplinkybės privalėjo būti vertinamos kaip didesnės rizikos prisiėmimas patenkant į tokią ieškovo sveikatos padėtį. Tuo labiau, kad niekas kitas įvykio metu sužalotas nebuvo, nes laikėsi KET reikalavimų. Ieškovas ir po sužalojimų, t.y. atliktų operacijų nesilaikė jam rekomenduoto režimo, kad greičiau pasveiktų ir nepadarytų sau žalos. Jis praėjus keletui dienų po operacijos sėdo prie mašinos vairo ir vairavo automobilį, nors tai jam buvo uždrausta. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad jis pastoviai vartojo vaistus nuo skausmo, taip pat nevertinta, kad visą laiką ieškovu buvo tinkamai rūpinamasi, jis gyveno atsakovės tėvų bute be jokių mokesčių, jam buvo tiekiamas tiek maistas, tiek kitos būtinos priemonės. Mano, kad visos šios aplinkybės sudaro pagrindą ieškovo ieškinį dėl neturtinės žalos atmesti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovės ir ieškovo apeliacinius skundus atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ nurodė, kad pirmos instancijos teismas tinkamai įvertino surinktus įrodymus, nustatė visas reikšmingas bylai aplinkybes ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl jo naikinti ar keisti nėra pagrindo
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė K. P. nurodo, kad ieškovas be teisinio pagrindo teigia, jog jo rašytą pareiškimą 2012-07-26 teismas turėjo pripažinti niekiniu ir nurodo, kad pilnai palaiko savo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl ieškovo rašyto pareiškimo. Mano, kad pareiškimas negali būti pripažintas negaliojančiu ieškovo nurodomu CK 6.252 str. pagrindu, nes ši teisės norma netaikoma taikos sutartims, kurios sudaromos jau atsiradus žalai. Dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo, atsakovė palaiko savo poziciją išdėstytą apeliaciniame skunde, todėl prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepimu į atsakovės K. P. apeliacinį skundą ieškovas nurodo, kad visi reikalavimai atsakovės K. P. atžvilgiu buvo atmesti, todėl atsakovė neturi reikalavimo teisės ginčyti pirmos instancijos teismo sprendimo, nes jai jis nesukelia jokių materialinių teisinių pasekmių.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai netenkintini.
Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi pareigą įvertinti sprendimo teisinį ir faktinį pagrindą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (CPK 301 str.) ir ex officio absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str. 1 d., 2 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus (CPK 185 str.), todėl naikinti pirmos instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad skundžiamame sprendime iš esmės detaliai ir motyvuotai atsakyta į visus apeliantų argumentus, o apeliaciniuose skunduose faktinės pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės apeliantų savaip interpretuojamos, naujų įrodymų, kurie paneigtų skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą nepateikta, jų neatkartodamas, tiesiog pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams.
Ieškovas, sutikdamas su pirmos instancijos teismo sprendimo motyvais dėl jo rašyto 2012-07-26 pareiškimo, mano, kad apeliacinės instancijos teismas turėtų pasisakyti dėl šio pareiškimo CK 6.252 str. prasme. Kaip nurodė pirmos instancijos teismas, CK 6.252 straipsnyje nustatyta, kad šalių susitarimas dėl civilinės atsakomybės už žalą, padarytą dėl skolininko didelio neatsargumo ar tyčios, netaikymo ar jos dydžio apribojimo negalioja, taip pat draudžiama apriboti ar panaikinti atsakomybę už sveikatos sužalojimą ar neturtinę žalą. Taigi minimas straipsnis kalba apie šalių susitarimą, tačiau šiuo konkrečiu atveju nėra šalių susitarimo, ieškovo ginčijamas pareiškimas yra jo valios išreiškimas priimant sprendimą baudžiamojoje byloje. Reikšdamas ieškinį civilinio proceso tvarka, ieškovas šiuo pareiškimu remiasi kaip vienu iš rašytinių įrodymų, todėl jo ginčyti nėra įstatyminio pagrindo, jis šioje byloje nesukelia jokių teisinių pasekmių, todėl yra nenagrinėtinas teismo. Todėl šioje dalyje teismo sprendimas keistinas, nurodant, kad dalyje dėl 2012-07-26 pareiškimo pripažinimo negaliojančiu, byla nutrauktina. (CPK 293 str. 1 p.) Remiantis šiais motyvais atmestinas apeliantės K. P. teiginys, kad toks ieškovo pareiškimas užkirto jam kelią prašyti žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka. K. P. nurodyta teisminė praktika baudžiamosiose bylose neturi tiesioginės įtakos sprendžiant žalos atlyginimą civilinio proceso tvarka. Ieškovo valios išreiškimas dėl susitaikymo su kaltininku baudžiamajame procese, neužkerta kelio jam reikalauti žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka, jeigu tokios žalos dydį ir atsiradimą ieškovas pagrindžia leistinais įrodymais civiliniame procese. Žala asmeniui dėl sužalojimo gali atsirasti bet kada, šios žalos atsiradimą kiekvienu atveju ieškovas privalo įrodyti.
Ieškovas apeliaciniu skundu teigia, kad teismas nepagrįstai sumažino turtinės žalos atlyginimą, teigdamas, jog pats ieškovas buvo nerūpestingas, nesiieškojo darbo pagal sveikatos stovį, todėl turimo darbingumo mastui sumažino prašomos turtinės žalos dydį. Apeliacinės instancijos teismas, pagal byloje surinktus įrodymus, pagrindžiančius ieškovo patirtos turtinės žalos dydį, konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas teisingai ir pagrįstai apskaičiavo ir priteisė ieškovui turtinės žalos atlyginimą, dėl to nėra pagrindo ieškovui priteisti didesnę, nei apskaičiuotą pirmos instancijos teismo, turtinės žalos atlyginimo sumą. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis pagrindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis), tos aplinkybės įrodomos remiantis CPK 177 straipsnyje išvardytais leistinais įrodymais. Pirmos instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl turtinės žalos įrodymų pakankamumo, jų leistinumo žalai nustatyti. Apeliacinės instancijos teismas šiems argumentams pritaria ir jų nekartoja. Ieškovo apeliacinio skundo argumentai dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo, nustatant turtinės žalos atlyginimą, laikytini nepagrįstais. Ieškovas tiek apeliaciniame skunde, tiek paskutiniame ieškinyje turtinės žalos dydį nustato taip, kad ji didėtų jo naudai, o ne remdamasis paties pateiktais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad netekto darbingumo nustatytas laipsnis, neužkerta ieškovui kelio dirbti kitą darbą, kuris atitinka jo sveikatos stovį. Ieškovo nurodyti argumentai, kad teismas netikrino ir nesiaiškino ar jis neieškojo darbo internetu ir pan. nepagrįsti ir tai yra tik ieškovo samprotavimai. Teismas analizavo tuos įrodymus, kuriuos pateikė ieškovas. Kitų įrodymų, kurie pagrįstų jo teiginius, apeliantas nepateikė. Teismas neturi pareigos tikrinti savo iniciatyva kokius tai ieškovo atliktus ar neatliktus darbo paieškos veiksmus internetinėse svetainėse. Ieškovo pateikta pažyma apie jo užsiregistravimą darbo biržoje tik patvirtina tą aplinkybę, kad ieškovas nebuvo rūpestingas ir laiku nesikreipė į darbo biržą, kurioje įsiregistravo tik iškėlus bylą teisme. Ieškovas taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad jis kreipėsi į darbdavį dėl jam lengvesnio darbo suteikimo ir darbdavys atsisakė jį suteikti tuo pagrindu, jog tokio darbo nėra. Be to, ieškovas iš darbo atleistas ne dėl sveikatos stovio, o asmeniškai prašant. Atmestinas ieškovo teiginys apeliaciniame skunde, kad teismas neįvertino tai, kad jis turėjo nedarbingumo pažymėjimą ir negalėjo ieškotis darbo. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmos instancijos teismas už ligos pašalpos mokėjimo laikotarpį ir priteisė skirtumą tarp išmokėtos ligos pašalpos ir vidutinio jo gauto darbo užmokesčio.
Atmestinas ieškovo teiginys atsiliepime į atsakovės K. P. apeliacinį skundą, kad ji neturi teisės skųsti pirmos instancijos teismo sprendimo, nes iš jos niekas nepriteista, kaip nepagrįstas. CPK 42 str. numato proceso šalių teises ir pareigas. Minimo straipsnio nuostatos suteikia proceso šaliai apskųsti teismo sprendimą, jeigu jis mano, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.
Apeliantės K. P. apeliacinis skundas yra grindžiamas moralinėmis nuostatomis, bet ne byloje surinktų įrodymų analize. Todėl apeliantės teiginiai, kad pirmos instancijos teismas neįvertino tai, kad ginčas vyksta tarp buvusių labai artimų žmonių, kad ieškovas galėjo būti neblaivus įvykio dieną ir važiavo neprisisegęs saugos diržo, kad darbo sutartis nutraukta asmeniškai prašant, kad nesutiko dirbti jos tėvo surastame darbe ir pan. pirmos instancijos teismo yra išanalizuoti ir įvertinti, atitinkamai mažinant priteistos turtinės ir neturtinės žalos dydžius. Naujų įrodymų, pagrindžiančių teismo sprendimo nepagrįstumą ir teisėtumą, apeliantė apeliaciniame skunde nenurodė ir nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau apeliantės nurodytų tų pačių aplinkybių kaip ir atsiliepimuose į ieškinį neanalizuoja ir nepasisako. Jas plačiai ir išsamiai išanalizavo ir įvertino pirmos instancijos teismas priimdamas teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo išvadomis ir jų nebekartoja.
Ieškovas teigia, kad teismas priteisdamas tik 6000 litų neturtinės žalos nurodė tik deklaratyvius kriterijus, neįsigilino nei teisės nei fakto aspektais, todėl netinkamai taikė CK 6.250 str. 1 d. Apeliantė K. P. teigia, kad teismas vertindamas neturtinės žalos dydį ir išvis jos buvimą, neįvertino reikšmingų aplinkybių, kad žala padaryta dėl neatsargumo, kad pats nukentėjęs prisidėjo prie žalos atsiradimo, kad jam neturtinė žala yra atlyginta, nes tuoj po įvykio ir vėliau juo buvo rūpinamasi, jam skiriamas visas dėmesys, jis nebuvo paliktas vienas.
Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviaisiais ir objektyviaisiais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir lemiančiais pareigą įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Pažymėtina, kad žalos atlyginimo teisiniai santykiai lemia būtinybę ne tik atlyginti padarytą žalą, bet ir tai, kad, nustatant neturtinės žalos dydį, būtų laikomasi lygiateisiškumo principo, t. y. kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos panašiai, taip pat proporcingumo principo. Dėl šios priežasties nustatydami neturtinės žalos dydį teismai turi remtis įstatymų nustatytais ir teismų praktika suformuotais ir taikomais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais bei atsižvelgti į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos dydžius, taip įgyvendindami teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus (CK 1.2, 1.5 straipsniai, CPK 4 straipsnis).
Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos dydis, išreikštas pinigais, skirtingai nei atlyginant turtinę žalą, neturėtų būti įrodinėjamas, o yra nustatomas teismo pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą. Taigi, neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų. Kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tačiau šioje teisės normoje nepateiktas išsamus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų sąrašas; atsižvelgęs į bylos aplinkybes, teismas gali pripažinti reikšmingais ir kitus kriterijus. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad turi būti įvertinta kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, visuma ir neturi būti sureikšminamas nė vienas jų atskirai. Kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymu saugoma teisinė vertybė, taigi neturtinė žala patiriama individualiai, todėl, be CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardytų ir teismo konkrečiu atveju reikšmingomis pripažintų aplinkybių, kaip į vieną iš kriterijų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti teismas privalo atsižvelgti į pažeistos teisinės vertybės pobūdį, specifiką, kaip į objektyvų kriterijų, siekiant užtikrinti nukentėjusiojo patirtą dvasinį bei fizinį skausmą, kuo labiau kompensuojantį ir kartu lygiateisiškumo bei proporcingumo principus atitinkantį neturtinės žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-416/2009; 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2012; 2013 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2013; kt.). Apeliantas D. M. teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai rėmėsi kasacinio teismo formuojama praktika. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad vadovautis teismų praktika teismai turi ne a priori, bet atsižvelgdami į konkrečioje nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekstą; reikia remtis tik tokiomis teisės aiškinimo taisyklėmis, kurios išdėstytos ankstesniuose teismų sprendimuose, priimtuose analogiškose bylose, t. y. jų faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes, abiejose bylose turi būti taikoma ta pati teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013; kt.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje teismo nustatytas neturtinės žalos dydis atitinka panašiose savo faktinėmis aplinkybėmis bylose nustatytą neturtinės žalos dydį. Apelianto nurodyta teismų praktika savo faktinėmis aplinkybėmis nėra tapati šios bylos aplinkybėms, išskyrus tai, kad buvo padarytas nežymus sveikatos sužalojimas. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės K. P. teiginiu, kad dalis neturtinės žalos ieškovui jau yra atlyginta. Ieškovas nepaneigė atsakovės nurodytų aplinkybių, kad tuoj po įvykio ir vėliau jis buvo slaugomas atsakovės ir jos tėvų, kad juo buvo rūpinamasi kasdien, kad jis gyveno kartu su atsakove, kuri padėjo jam iškęsti tiek operacijas, tiek palaikė morališkai po jų, tiek reabilitacijos metu. Ta aplinkybė, kad šalys nuo 2013 metų pradžios kartu nebegyvena ir jų santykiai yra nutrūkę, negali būti pagrindu didinti neturtinės žalos dydį.
Apeliantas D. M. teigia, kad iš jo be pagrindo yra priteistos atsakovei K. P. turėtos bylinėjimosi išlaidos. Pagal CPK 93 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintas bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą; jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Pirmos instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškinio reikalavimas tiek dėl turtinės, tiek dėl neturtinės žalos priteisimo yra patenkinti iš dalies, todėl atitinkamai patenkintų reikalavimų daliai priteisė atsakovei jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atmestinas apelianto teiginys, kad teismas neteisingai paskaičiavo patenkintų reikalavimų procentinę išraišką. Bendra ieškinio reikalavimų suma buvo 73412,48 Lt, patenkino teismas reikalavimų 13535,04 Lt ir kaip teisingai teismas paskaičiavo tai sudaro 18,3 procentai, todėl pagrįstai priteisė atsakovei jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl maksimalaus uždarbio priteisimo 5 d. už advokato padėjėjo darbą skaičiuojama 80 procentų dydžio užmokestis. Tokiu būdu už atsiliepimo surašymą atsakovės atstovui maksimalus užmokesčio dydis būtų 2400 litų, 1400 litų už tripliko surašymą ir už atstovavimą teisme ( sugaišta iš viso 9 val.) 1080 litų. Taigi bendra maksimali atsakovės atstovo uždarbio suma galėtų būti 4880 Lt., t.y. netgi daugiau nei atsakovė turėjo išlaidų. Atmestinas apelianto teiginys, kaip nepagrįstas ir neturintis jokios teisinės reikšmės, kad išlaidos negalėjo būti priteistos, nes atsakovę atstovavo jos sesers sutuoktinis.
Apeliacinės instancijos teismas keičia sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovės K. P.. Teismas ieškinį tenkino tik atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ atžvilgiu, ir iš jo priteisė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą. Todėl sutinkamai su CPK 93 str. 1 ir 2 dalimis turėtas ieškovo bylinėjimosi išlaidos gali būti priteisiamos tik iš to atsakovo, kurio atžvilgiu ieškinys yra patenkintas. Atsakovės K. P. atžvilgiu, kaip teisingai pažymėjo ieškovas D. M. apeliaciniame skunde, jokių žalos atlyginimo sumų priteista nėra. Todėl patenkintų reikalavimų daliai turėtos ieškovo bylinėjimosi išlaidos priteistinos tik iš AB „Lietuvos draudimas“.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentus bei bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti su apeliantais, kad pirmosios instancijos teismas ieškinį iš dalies tenkino be pagrindo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus, taikė materialinės ir procesinės teisės normas. Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo tenkinti ieškovo ir atsakovės apeliacinių skundų.
Atsakovė teikdama apeliacinį skundą prašė teismo atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą už apeliacinį skundą iki apeliacinės instancijos teismas išnagrinės apeliacinį skundą. Pirmos instancijos teismui priėmus apeliacinį skundą ir jį išsiuntus apeliacinės instancijos teismui, laikytina, kad pirmos instancijos teismas tenkino apeliantės prašymą ir žyminio mokesčio sumokėjimą už apeliacinį skundą atidėjo iki apeliacinės instancijos teismas išnagrinės bylą pagal pateiktus apeliacinius skundus. Apeliantė apeliaciniu skundu skundžia visą pirmos instancijos teismo sprendimą. Pagal CPK 80 str. 4 d. už apeliacinį skundą mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, kaip ir už ieškinį. Sprendimu ieškinys patenkintas 13535,04 Lt sumai, todėl žyminio mokesčio dydis yra 406 litai, kuris priteistini iš atsakovės K. P..
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nusprendžia:
Zarasų rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą pakeisti ir jį išdėstyti taip:
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ įmonės kodas 110051834, 7535,04 Lt (septynis tūkstančius penkis šimtus trisdešimt penkis litus 04 ct) turtinės žalos ir 6000 Lt(šešis tūkstančius litų) neturtinės žalos atlyginimo bei 512,40 Lt (penkis šimtus dvylika litų 40 ct) bylinėjimosi išlaidų D. M., a.k. (duomenys neskelbtini)
Priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ 423,24 litus( keturis šimtus dvidešimt tris litus 24 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei, kurios mokamos banke Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodu 5660.
Civilinę bylą dalyje dėl 2012-07-26 pareiškimo pripažinimo negaliojančiu ir niekiniu nutraukti.
Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš K. P., a.k. (duomenys neskelbtini) 406 litus(keturis šimtus šešis litus) žyminio mokesčio valstybei, kuris turi būti sumokamas banke Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodu 5660.