- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-23
- Bylos Nr.
- 2-1477/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00411-2012-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Poškus
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Limedika“
- Atsakovas
- R. J., V. Š.
- Kategorijos
- 113.6.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Limedika“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 20 d. nutarties dalies, kuria sustabdyta civilinė byla pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Limedika“ ieškinį atsakovėms R. J. ir V. Š. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys likviduojama uždaroji akcinė bendrovė Vaistinė „Melisanus“, uždaroji akcinė bendrovė „Entafarma,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovių R. J. ir V. Š. 161 030,42 Lt žalos (151 438,17 Lt skola už prekes ir 8 152,25 Lt delspinigių) atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009 m. rugpjūčio 3 d. ieškovas su trečiuoju asmeniu UAB Vaistinė „Melisanus“ pasirašė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. LIM-240/2009, kurios pagrindu trečiasis asmuo pirko iš ieškovo vaistinius preparatus, vaistinių prekes ir kitą produkciją. Sutarties įvykdymui užtikrinti vaistinė įkeitė ieškovei visas apyvartoje esančias prekių atsargas 200 000 Lt sumai. UAB Vaistinė „Melisanus“ iškėlus bankroto bylą, paaiškėjo, kad ieškovas iš jo naudai įkeisto trečiojo asmens turto geriausiu atveju galėtų patenkinti savo kreditorinį reikalavimą 1 499,66 Lt apimtyje, o ieškovo galimybė patenkinti savo reikalavimus, kadangi įkeistos prekių atsargos yra greitai gendanti prekė, ir šioje apimtyje yra labai abejotina.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2013 m. kovo 20 d. nutartimi nagrinėjamą civilinę bylą atnaujino ir sustabdė iki įsiteisės teismo sprendimas civilinėje byloje dėl BUAB Vaistinė „Melisanus“ bankroto. Nurodė, kad ieškovas, būdamas UAB Vaistinė „Melisanus“ bankroto byloje kreditorius, pareiškė ieškinį šio juridinio asmens vadovėms ir dalyvėms dėl žalos atlyginimo dėl pastarųjų neteisėtų veiksmų, kurie lėmė ieškovės žalos atsiradimą tuo pagrindu, kad atsakovės neišsaugojo įkeitimo objektu buvusių prekių atsargų ir ieškovė prarado galimybę savo kreditorinį reikalavimą bankroto byloje patenkinti iš įkeisto turto. Žalos atlyginimą ieškovas prašė priteisti ne bankrutuojančios įmonės, bet savo naudai, todėl pareiškė tiesioginį ieškinį už jam padarytą žalą atsakingiems asmenims. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012 dėl negalimumo nagrinėti bylą iki nebus užbaigta bankroto byla pagal kreditoriaus tiesioginį ieškinį juridinio asmens dalyviui ir vadovui, kokį šioje byloje ir pareiškė ieškovas, teismas nagrinėjamą bylą sustabdė. Pažymėjo, kad ieškovui buvo nurodyta minėta teisminė praktika dėl jo procesinių teisių įgyvendinimo formos, tačiau jis savo reikalavimų nekeitė ir netiesioginio ieškinio, kurį teismas galėtų nagrinėti ir nepriėmus sprendimo dėl įmonės pabaigos, nereiškė. Teismas, remdamasis ieškovo paminėtu proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principu (CPK 7 str.) bylą nagrinėjo, tačiau iki jos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos bankroto procedūros nebuvo užbaigtos ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu nebuvo konstatuota, kad ieškovės kreditorinis reikalavimas (visas ar dalis) UAB Vaistinė „Melisanus“ bankroto byloje nepatenkintas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas UAB „Limedika“ (toliau- apeliantas) prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartį dalyje, kurioje teismas civilinę bylą sustabdė, kaip neteisėtą ir nepagrįstą (b. l. 141-143). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais.
Žemesnės instancijos teismas
1. Teismas neturėjo šioje civilinėje byloje vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012, nes šioje byloje prašoma priteisti žala kyla iš to, kad atsakovės elgėsi nesąžiningai būtent ieškovo atžvilgiu, neišsaugodamos būtent šiam kreditoriui įkeistų prekių atsargų, o ne dėl ne laiku iškeltos bankroto bylos ir atsiradusios kreditoriaus žalos, kaip tai buvo minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje.
2. Mano, kad iš atsakovių priteistina suma neturėtų būti įskaitoma į bendrą bankrutuojančios įmonės turto masę ir naudojama atsiskaitymui su visais kreditoriais ĮBĮ nustatyta tvarka. Teisinių padarinių klausimas turi būti sprendžiamas sistemiškai taikant ĮBĮ 34 ir 35 straipsnius, reglamentuojančius kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką. Bankroto administratorė nesikreipė į teismą su savarankišku reikalavimu dėl žalos kreditoriams atlyginimo, todėl apeliantas pats siekia apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį.
3. Neegzistuojant įkeistam įmonės turtui, t.y. prekių atsargoms, ĮBĮ 34 straipsnio nuostatos ieškovo atžvilgiu įgyvendintos nebus. Byloje pakanka duomenų nustatyti faktą, kad ieškovo naudai įkeisto turto nėra. Bankrutavusios UAB „Melisanus“ bankroto administratorė pateikė teismui paaiškinimus dėl UAB „Melisanus“ finansinės padėties, nurodydama, kad atsiskaityti su apeliantu iš parduoto ir išieškoto bankrutavusios įmonės turto nebus galimybės. Už parduotą turtą gautos lėšos, teisme vykstantys išieškojimo procesai, įvertinus bankroto administratoriaus atlyginimą bei pirmos eilės kreditorių reikalavimų sumą, patvirtina, kad trečiasis asmuo bankrutavusi UAB vaistinė „Melisanus“ su UAB „Limedika“ neturi galimybių atsiskaityti bankroto byloje.
4. Mano, kad CPK 163 straipsnio 3 punktas negali būti taikomas formaliai, o turi būti motyvuotai konstatuotas. Teismas, taikydamas šią normą, turėjo tinkamai nustatyti įrodinėjimo dalyką abejose bylose. Be to, turėjo būti nustatytas negalimumas išnagrinėti šią bylą neišnagrinėjus kitos civilinės bylos bei nustatytas tiesioginis prejudicinis ryšys tarp stabdomos bylos ir nagrinėjamos kitos civilinės bylos. Teigia, kad nagrinėjamu atveju teismas pats galėjo nustatyti reikšmingus faktus, t.y. apelianto patirtą žalą (faktą ir jos dydį) dėl atsakovių veiksmų (neveikimo) ir neturėjo pagrindo stabdyti bylos.
A. R. J. ir V. Š. bei tretieji asmenys bankrutavusi UAB „Melisanus“ ir UAB „Entafarma“ atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Byloje spręstinas klausimas, ar pagrįsta ir teisėta nutartis, kuria teismas sustabdė šios civilinės bylos nagrinėjimą CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu.
Atskirasis skundas tenkintinas.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nagrinėjo bankrutavusios įmonės kreditoriaus tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams (dalyviams) dėl žalos atlyginimo atskiroje byloje nepasibaigus bankroto procesui ir, vadovaudamasis kasacinio teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012, nutarė nagrinėjamą bylą CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu sustabdyti iki įsiteisės galutinis teismo sprendimas UAB Vaistinė „Melisanus“ bankroto byloje, nes neužbaigus bankroto bylos nėra galimybių tinkamai nustatyti žalos dydžio.
Civilinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių buvimo teismas negali tinkamai išnagrinėti civilinės bylos (CPK 162³ str.). Nepagrįstas bylos sustabdymas gali pažeisti civilinio proceso koncentruotumo, ekonomijos principus, prieštarauti siekiui išspręsti kilusius ginčus per kiek įmanoma trumpesnį laiko tarpą. Todėl CPK griežtai reglamentuoja atvejus, kuomet bylos nagrinėjimas yra privalomai stabdomas. CPK 163 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Šioje byloje kitų pagrindų pirmosios instancijos teismas nenustatė, jų neįžvelgia ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką CPK 163 straipsnio 3 punkte nurodytu pagrindu galima sustabdyti civilinę bylą tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, jog kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai; teismui, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, reikalingi tam tikri faktai, kuriuos būtina nustatyti kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti; tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje yra prejudicinis ar kitas tiesioginis teisinis ryšys, t. y. kai kitoje civilinėje byloje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2013). Taigi, tuomet, kai visus šiuos teisiškai reikšmingai faktus teismas gali nustatyti pats nagrinėjamoje byloje ir tarp bylų nėra prejudicinio ar kitokio teisinio ryšio, nagrinėjama byla neturėtų būti stabdoma.
Minėta, kad šiuo atveju ieškinys pareikštas subsidiariai atsakingam asmeniui atskiroje civilinėje byloje, nors kitos - pagrindinio skolininko bankroto bylos nagrinėjimas nesibaigęs. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad neužbaigus bankroto bylos, nėra galimybių tinkamai nustatyti žalos dydžio. Tačiau bylos faktinių aplinkybių kontekste tokia išvada, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrįsta.
Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog vadovautis teismų praktika teismai turi ne a priori, bet atsižvelgdami į konkrečioje nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekstą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-9/2006). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nurodomos civilinės bylos Nr. 3K-3-19/2012 ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi nesutampa, nes pirmojoje byloje juridinio asmens vadovų (dalyvių) civilinė atsakomybė grindžiama tuo, kad vadovai ir akcininkai, įmonei esant nemokiai, sąmoningai teikė užsakymus, sudarė nuostolingus sandorius, įgydami bendrovės veiklai nereikalingą turtą ir pan., t. y. fiduciarinių pareigų įmonės atžvilgiu pažeidimą. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje atsakovių kaip vadovių ir akcininkių atsakomybė grindžiama tuo pagrindu, kad vadovės (akcininkės) neišsaugojo būtent konkrečiu bendrovės ir kreditoriaus (apelianto) sutarties dalyku esančių įkeistų prekių atsargų, dėl ko kreditorius (apeliantas) prarado galimybę savo kreditorinį reikalavimą bankroto byloje patenkinti iš įkeisto turto, t. y. konkrečių nesąžiningų veiksmų konkretaus kreditoriaus (apelianto) atžvilgiu. Dėl šių priežasčių spręstina, kad nagrinėjamoje byloje besąlygiškai vadovautis nurodyta kasacinio teismo nutartimi nėra visiškai teisinga.
Iš teismų informacinės sistemo LITEKO duomenų matyti, kad UAB Vaistinė „Melisanus“ 2012 m. birželio 7 d. yra pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, todėl darytina išvada, kad bankrutavusi UAB Vaistinė „Melisanus“ negali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, bet kuriuo metu gali būti priimtas sprendimas dėl jos pabaigos. Nors bankroto procesas nėra baigtas, tačiau bylos duomenys jau šiuo metu leidžia spręsti, kad apelianto kreditorinis reikalavimas bankroto byloje nebus patenkintas iš esmės jokia apimtimi. Apelianto kreditorinis reikalavimas bankrutavusios įmonės bankroto byloje yra užtikrintas įkeitimu, įkeisto turto nepakanka jo reikalavimų patenkinimui - iš įmonės administratorės veiklos ataskaitos matyti, kad apeliantui įkeisto turto (prekių), kurį sudaro vaistai, vertė tesiekia 1 499,66 Lt (t. 1, b. l. 33), apeliantas nurodo negalėjęs ir šios dalies prekių perimti dėl jų specifikos (vaistai, kuriems reikalinga licencija) (t. 3, b. l. 102). Tokiu būdu, nepakankant įkeisto skolininko turto įkaito turėtojo reikalavimams patenkinti, įkaito turėtojas nebeturi pirmenybės prieš kitus kreditorius ir turi teisę trūkstamą sumą išieškoti iš likusio turto (CK 4.219 straipsnio 5 dalis), kurio nagrinėjamu atveju, kaip galima spręsti iš bylos duomenų, taip pat nepakanka šiuo metu ir nepakaks ateityje apelianto bent daliniam reikalavimų patenkinimui: iš aukščiau minėtos bankrutuojančios UAB vaistinė „Melisanus“ administratorės veiklos ataskaitos matyti, kad vien tik pirmos ir antros eilės kreditorių reikalavimai siekia 145 405,28 Lt, kreditorių susirinkimo patvirtinta bankroto administravimo išlaidų sąmata siekia 27 500 Lt (t. 1, b. l. 15, 30, 59); tuo tarpu neparduoto ir nenurašyto ilgalaikio turto likutinė vertė tėra 12 518,96 Lt, o iš informacinės teismų sistemos LITEKO duomenų matyti, kad administratorė yra pareiškusį ieškinį dėl 75 194 Lt išieškojimo įmonei Kauno miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-23-435/2013 bei šio teismo civilinėje byloje Nr. 2-965-748/2013 jau yra įsiteisėjęs sprendimas dėl 3 000 Lt priteisimo. Taigi, yra pakankamas pagrindas manyti, kad geriausiu (priteistų/būsimų priteistų sumų išieškojimo) atveju įmonė galėtų turėti 90 000- 100 000 Lt turto, t.y. akivaizdžiai mažiau negu vien pirmosios ir antrosios eilės kreditorių reikalavimų suma. Todėl atsižvelgiant į ĮBĮ 35 straipsnio 2 ir 3 dalių bei 36 straipsnio 1 dalies nuostatas, numatančias bankroto administratoriaus išlaidų atlyginimo bei kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarką, galima spręsti, kad apelianto reikalavimas bankroto byloje nebus patenkintas. Be to, šias aplinkybes ne kartą patvirtino ir pati įmonės administratorė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu (t. 2, b. l. 128, t. 4, b. l. 123). Pažymėtina, kad įstatyme kreditoriaus teisė pareikšti reikalavimą subsidiariam skolininkui nesiejama su išieškojimo pagal kreditoriaus reikalavimą pagrindiniam skolininkui pabaiga. Papildomo skolininko subsidiariosios atsakomybės prievolė gali būti teismo konstatuota tiek toje pačioje byloje, kurioje sprendžiama dėl kreditoriaus reikalavimo pagrindiniam skolininkui, tiek atskiroje byloje pagal kreditoriaus ieškinį subsidiariam skolininkui.
Todėl, esant nagrinėjamoje byloje pakankamai duomenų, leidžiančių spręsti, kad pagrindinis skolininkas - bankrutavusi UAB Vaistinė „Melisanus“ net dalies prievolės apeliantui įvykdyti galimybių neturi, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino faktinių bylos aplinkybių ir CPK 163 straipsnio 3 punktą taikė nepagrįstai.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, skundžiama nutartis naikinama, o byla perduodama nagrinėti toliau pirmosios instancijos teismui (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartį dalyje dėl sustabdymo panaikinti ir perduoti bylą toliau nagrinėti pirmosios instancijos teismui.